„Europos“ skrydis virš Alytaus aerodromo

Neseniai alytiškiai balsavo ir džiaugėsi, kad „Air Baltic“ lėktuvas „Airbus A220-300“ bus pavadintas „Alytaus“ vardu. Į Dzūkijos sostinės padangę netrukus turėtų pakilti ir „Europa“ – eksperimentinis lengvas lėktuvas, kurio savininkas yra alytiškis Rimas Gargasas. 

„Europa“ kol kas yra nutūpusi Alytaus aerodrome, patalpose, kurios prieš porą metų laikinai buvo tapusios belange pabėgėliams. Jose ir susitikome pokalbiui su Rimu. Kodėl Dzūkijos sostinės vadovai nemyli aviatorių, nepalaiko entuziastų ir ką galėtų reikšti sumanymas atidaryti  Alytaus aerodrome dronų mokyklą? Apie tai kalbamės su alytiškiu, kuriam aviacija yra viso gyvenimo aistra, prasidėjusi ir vis sugrąžinanti jį į gimtojo miesto aeroklubą. 

„Nerealus buvo užimtumas“

Pilotuoti Rimas mokėsi tais laikais, kai iš Alytaus gamyklų darbininkai buvo darbo metu išleidžiami į aviacijos užsiėmimus Alytaus aeroklube. Čia prasidėjo jo profesinis kelias, atvedęs į Volčansko aviacijos mokyklą Ukrainoje.

– Rimai, ar esate alytiškis?

– 1974-ais atvažiavome į Alytų iš Žemaitijos. Tėvas buvo Domantonių ūkio direktorius, mama dirbo Alytaus eksperimentinio namų statybos kombinato medicinos punkto vedėja. Lėktuvus nusižiūrėjau dar lankydamas vaikų darželį, o Alytuje jie skraidė kasdien. Kai man buvo dvylika, tėvo studijų draugas, tuometis Alytaus aeroklubo viršininkas Tadas Matukonis, paskraidino virš Alytaus „Vilga“. Ir prasidėjo! Lankiau jaunųjų sklandytojų sekciją, kuriai vadovavo Ričardas Šerkšnas, o mano instruktorius buvo Miša Čižikovas. Vėliau jis išvažiavo į gimtinę Sibire, bet bendraujame iki šiol. Alytaus aerodrome tuo metu virė gyvenimas: vyko sąjunginės reikšmės varžybos, jaunųjų sklandytojų, aviamodeliavimo, lėktuvų sporto čempionatai. Jiems specialiai buvo padaryta infrastruktūra, išasfaltuotos aikštelės aerodrome, ratas, kurie naudojami iki šiol.

– O kaip žmonės tapdavo aeroklubo nariais?

– Kiekvieną rudenį vyko šaukimai – Alytaus aeroklubas kvietė norinčius skraidyti nemokamai. Lankai teorijos paskaitas, praeini medicinos komisiją ir kitą pavasarį jau prasideda skraidymai. „Pagal šaukimą“ susirinkdavo apie pusė šimto žmonių, suaugusių ir paauglių, o iki praktikos – skraidymo likdavo trečdalis. Alytaus aeroklube tuo metu buvo 10–15 etatų, dirbo lakūnai-instruktoriai, veikė medicinos punktas, kuriame prieš skrydžius kraujo spaudimą matuodavo. Techniką valstybė skirdavo nemokamai, taigi aviacija buvo nerealus užimtumas įvairaus amžiaus alytiškiams, pradedant nuo vaikų.

– Kaip aviacija tapo Jūsų profesija?

– Nuo 5-os klasės žinojau, kad būsiu lakūnas, o baigdamas 5-ąją vidurinę (dabar Dainavos progimnazija) jau savarankiškai skridau sklandytuvu. Dvylikaaukštyje, kuriame gyvenome su šeima, mūsų kaimynai buvo du lakūnai – ilgametis Alytaus aeroklubo darbuotojas Jonas Eglinskas ir Valentinas Anuškevičius. Abiejų jau nebėra. Pastarasis buvo baigęs Volčansko aviacijos mokyklą. Dabar apie šį Ukrainos miestą, deja, girdime karo kontekste, jis yra visiškai sugriautas. O kadaise ten gyvavo aviacijos mokykla, iš kurios išėjau su lakūno instruktorius diplomu. Kai sąjunga subyrėjo, šitą mokyklą Ukrainoje uždarė, bet dar ilgai bendravome su savo dėstytojais, bendramoksliais, važinėjau į kurso susitikimus. Pastarąjį kartą ten buvau prieš 10 metų. Iš aviacijos mokyklos buvo likę tik sargai, kurie vis dar saugojo angarus ir techniką, nors per 40 metų ir sunykusią.

Aeroklubai – anomalios zonos?

Pokalbiui pasisukus apie dabartines aviacijos Lietuvoje realijas, Rimo kalboje gausėja pauzių. „Ką aš čia šnekėsiu, tai jūs vargiai ar galėsite panaudoti, nes tai nesiriša su šios dienos naratyvu“, – svarsto pašnekovas.

– Ar lietuviai turi skraidymo geną, ar tik patys jį įžiūrime?

– Matyt turi. Šalis mūsų maža, bet yra toks keistas dalykas – Rusijoje tiek nėra aviacijos klubų, kiek visada buvo Lietuvoje, – kiekviename rajone centre! Alytuje aeroklubą įkūrė Jonas Vaitkevičius, tikras entuziastas, vėliau sukūręs deltasparnių klubą, gebėjęs, pavyzdžiui, Santaikos kaime surinkti aviamodeliuotojų būrelyje 20 vaikų, kurių atrodė ten neįmanoma surasti. Kažkodėl anksčiau valdžia remdavo entuziastus ir jie būtinai sulaukdavo palaikymo, nes ten, kur yra entuziastų, atsiranda ir sekėjų.

– O dabar nebeliko entuziastų, nes aeroklubai išgyvena sunkius laikus – kodėl?

– Kad suprastume, grįžkime į 90-uosius, kai buvo privatizuojamos visos gamyklos, o aeroklubų privatizuoti neleido ir jų teritorijos tapo tam tikromis anomaliomis zonomis. Paimkime Alytaus pavyzdį. Aeroklubas savo lėšomis, kiek įmanoma prižiūri savo teritoriją, turi licenciją ir gali priimti orlaivius. Yra infrastruktūra, bet su ja bėda. Štai pastatas, kuriame dabar kalbamės, pradžioje buvo nedidelis, vieno aukšto, rūsyje – aviamodeliuotojų dirbtuvės. Kaip tik man išvažiavus mokytis į Ukrainą, 1983 metais, pastatas buvo išplėstas. Viskas padaryta pačių darbuotojų, lakūnų, technikų rankomis ir klubo lėšomis. Praėjo 40 metų. Tokio amžiaus kitų sričių neprižiūrėtas nekilnojamas turtas seniai sugriuvo, o Alytuje išliko. Bet mes, kaip aeroklubas, netobulėjame. Valstybės mastu vyko manipuliacijos, buvo priimami keisti sprendimai, tai Švietimo ir mokslo ministerijai perduoda aeroklubus, tai vėl kam, nors visi puikiai suvokė, kad neturėdamas finansavimo ir specialistų „nepaveši“ šitokio ūkio. Taip grįžtame prie pirminio klausimo: o kodėl iškart nebuvo galima privatizuoti aeroklubų Lietuvoje? Kai yra tavo nuosavybė, tai gali priimti sprendimus, o kur dar ribojimai, kad aeroklubas negali vystyti jokių kitų veiklų, išskyrus aviacijos, tai irgi stabdo. Jau nekalbant, kad nuo 2018 metų Alytaus aeroklubas savo teises ginė teisminiuose ginčuose, kol galų gale pripažinta, kad Alytaus aviatoriai aerodromą panaudos pagrindais gali naudoti iki 2078 metų birželio.

– O kitose šalyse kitaip?

– Kitaip. Anglijoje man teko matyti daugybę privačių aviacijos klubų, kuriuose gyvenimas virte verda. Pavyzdžiui, Čekijoje, yra protinga valdžia ir aviacijos entuziastų, kurie girdimi, taigi šiuo metu šalis tapo pasaulio lydere ultralengvųjų ir lengvųjų lėktuvų srityje. Kaip juos pavyti? Sunku pasakyti. Kaip sakė vienas rašytojas, gimęs šliaužti neskraidys. Apmaudu, kad Alytaus aeroklubo nariai sudėjo tiek entuziazmo ir darbo, bet niekada neturėjo teisės valdyti turto, maža to, aviatoriams priklausančiame pastate valdžia įrengė kalėjimą ir dar sunaikino klubo turtą. Juk lėktuvai kasmet turi praeiti techninę apžiūrą, o miesto valdžia, perėmusi Alytaus aeroklubo turtą, neleido skraidyti, bet ir patys jo neprižiūrėjo. Sunaikino ir teismo sprendimu grąžino, o dabar vieno lėktuvo atstatymui reikia 30 tūkst. eurų. Jokios atsakomybės, tik interesai. Jei kalbėtume apie laisvąją ekonominę zoną, kurią buvo sumanyta įkurti aerodromo teritorijoje, tai turbūt visi suprantame, kad miesto ribose tokių darinių būti negali.

Apie ekstrasensus, dronus ir valdžią

Šiuo metu Rimas dalį laiko gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje. Darbas su aviacija nesusijęs, tačiau profesija liko hobiu, todėl vasaromis jis grįžta į Alytų. Čia parsivežė ir neseniai įsigytą eksperimentinį lėktuvą „Europa“. Jį baigia tvarkyti, naudodamasis bendromis patalpomis ir resursais su Alytaus aeroklubu – tai bendras projektas. Kitą vasarą Rimas planuoja pakilti „Europa“ virš Dzūkijos sostinės.

– Kokia šito lėktuvo istorija?

– Pirkau jį Jungtinėje Karalystėje iš draudimo kompanijos. Lėktuvu skraidė 70-metis savininkas, kuris patyrė nedidelę avariją – tūpdamas propeleriu palietė žemę. Gavęs draudimą, nusprendė neberemontuoti. Lėktuvai „Europa“ yra gaminami kaip plastikinių detalių rinkinys, toks „pasidaryk pats“ variantas, panašiai kaip modeliukai, bet skraidantis. Todėl jis ir vadinasi eksperimentinis. Aišku, viskas vyksta su licenciją turinčių inspektorių priežiūra. Yra pagaminta apie tūkstantis lėktuvų „Europa“ rinkinių, pusė jų šiuo metu skraido. Veikia „Europos“ savininkus vienijantys klubai, specialiai jiems leidžiamas periodinis žurnalas. Anglijoje teko sutikti ir lietuvių, kurie juos surinkę ir skraido „Europa“. Naujas toks lėktuvo rinkinys kainuoja apie 50 tūkst., naudotas – 20–70 tūkst svarų, priklausomai nuo to, kokia įranga sudėta, o yra kas ir autopilotus sudeda. Garbaus amžiaus sulaukę tokių lėktuvų savininkai juos parduoda ir vėl grįžta prie modeliukų. Aviacija yra labai geras hobis. Štai, pavyzdžiui, aš – televizoriaus nežiūriu, nes man neįdomu, turiu savo sritį ir visas mano gyvenimas – aviacija, nors dirbau statybos sektoriuje. Labai gaila, kad dabar jau tų aviacijos entuziastų Alytuje lieka vis mažiau, nes atėmė pastatą, visi išsiskirstė po savo dirbtuvėles. O turime pasaulinio lygio sportininkų Alytuje – štai radijo bangomis valdomų aviamodelių Europos čempionato medalį šią vasarą į Alytų parvežė Adas ir Ričardas Šiumbriai. Gintaras Kuckailis – pasaulio čempionato prizininkas. Bet kaip sudominti aviamodelizmu vaikus, jei aeroklubas nebeturi turto eksploatavimo garantijų?

– Kokią pats matote išeitį?

– Sunku pasakyti, gyvenime juk būna netikėtumų. Mes – ne ekstrasensai, negalime numatyti. Kas liečia dabartinius miesto vadovus, tai viskas priklauso nuo požiūrio. Jei jiems reikalinga teritorija, o miestui – aerodromas, tai kokia problema? Reikia rasti sprendimą, bendrą projektą, negalima žlugdyti visuomeninės organizacijos ir dirbti trečioms šalims. Kalbant plačiau, tai lakūnas yra tokia specialybė, kuri negali būti keičiama. Turi pastoviai turėti praktiką. Gerai, kariniu požiūriu Lietuvai naikintuvų šiandien nereikia, nes teritorija maža, kita gynybos koncepcija, bet oro kontrolei ir netgi kaip žvalgybai, teritorijai prižiūrėti puikiai tinka net ultralengvieji lėktuvai.

– Ką manote apie krašto apsaugos ministro Lauryno Kasčiūno siūlymą Alytaus aerodrome įkurti dronų mokyklą?

– Rimtai nevertinu šitos idėjos. Net jei kurtų tokį mokymo centrą, nereikėtų apie tai garsiai skelbti. Vėlgi labai tikiuosi, kad sumanymas neturi antro dugno dėl aerodromo teritorijos...

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14043-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas

„Alytaus naujienų“ laikraščio projekto „Viešojo intereso periskopas“ (VIP) publikacija. Projektą iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“. Daugiau skaitykite www.alytausnaujienos.lt/vip