Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas: „Žurnalistų ignoravimas yra spjūvis visuomenei į veidą“

– Pradėkim galbūt nuo skaudžiausio dalyko šiandieninei spaudai. Atsiranda nemažai pranašautojų, kad lietuviška spauda – laikraščiai, žurnalai – išnyks, juos išstums internetas, įvairūs socialiniai tinklai. Kokia būtų jūsų nuomonė apie lietuviškos spaudos ateitį, ar matote jai perspektyvą?  

– Lietuvių kalba yra vieną seniausių Europoje. Ji – viena svarbiausių, gal net svarbiausia lietuvių tapatybės dalis. Mūsų kalba buvo taikinys visiems, kas bandė mus okupuoti ir nutautinti. Ypač daug pastangų tokiam persekiojimui už lietuvišką kalbą, knygą ar spauda dėjo Rusijos imperija, nuolat bandė nutautinti Lietuvą.  Tad kalbėti apie mūsų simbolių, mūsų savasties praradimą gyvenant laisvoje šalyje man yra keista. Visgi technologijos neretai keičia mūsų gyvenimą dramatiškai ir sava valia mes dažnai pasiduodame vilionėms vartoti greitą turinį socialiniuose tinkluose ir taip pramogauti.  Tačiau norėdami išlikti žmonėmis ir savo valstybės piliečiais, turime  domėtis savo viešojo gyvenimo reikalais, diskutuoti apie svarbius sprendimus gimtajame mieste ar visoje šalyje. Kur tai daryti? Feisbuke? Ten galima tik susipykti ir susidurti su manipuliacijomis. O štai redakcijų ir žurnalistų profesionalios žinios, tyrimai ar kritiniai straipsniai leidžia mums pabandyti giliau suprasti svarbias temas. Tad noriu tikėti mūsų žmonėmis, kad jie patys sąmoningai neatsisakys jais būti. Skaitys, dalinsis mintimis, klausys kritinių balsų. Mūsų spauda turi  tiek pat perspektyvų kaip ir mūsų tauta, visuomenė.   

– Mano žiniomis, kol kas neužsidarė nė vienas rajoninis ar regioninis laikraštis,  o nemaža dalis jų leidžiami jau beveik 70 metų, žinoma, su pakeistais pavadinimais.  Tarp jų ir „Alytaus naujienos“. Taip, spaudai šiandien sunku išgyventi, konkuruoti su internetine erdve. Daug bendraujate su kolegomis regionuose, gal galite įvardinti jų  išsakomas mintis apie spaudos išsilaikymą?  

– Spaudos, ypač laikraščių, išlaikymas ir kokybiško turinio rengimas yra brangus dalykas. Tačiau nėra nieko blogiau nei pigus turinys ir pigi žiniasklaida. Aš dažnai juokauju, kad pigi valdžia, pigus teisingumas ir pigi spauda tiesiogiai veda į ubagišką gyvenimą ir tironiją.  Ir tai, be jokios abejonės, yra aiškus indikatorius, kad laisva ir kokybiška spauda yra tokios pat visuomenės atspindys. Tačiau realybėje nėra viskas taip paprasta. Žmonės turi daug pagundų leisti pinigus daiktams ir pramogoms. Statistiškai („Eurostat“ duomenys) tik 8,5 procento žmonių mokosi visą gyvenimą –  aktyviai dalyvauja seminaruose, kursuose, skaito knygas, laikraščius, žurnalus ir panašiai. Taigi nėra viskas taip labai paprasta. Manau, kad spaudos išlikimas šiandien labiausiai rūpi patiems žurnalistams, redaktoriams ir sąmoningai visuomenės daliai. Deja, bet dalis politikų, verslo atstovų ar paprastų žmonių šiandien mieliau renkasi tik tą žiniasklaidą, kuri jiems pataikauja. Tokiu būdu kritinis požiūris į svarbius gyvenimo reiškinius lieka už borto. Pasaulio pažinimas nėra lengvas procesas ir dalis žmonių mieliau renkasi tuščius politikų ar verslo pažadus vietoje sąmoningo kelio pačiam nuspręsti, kas svarbiausia.  

– Kokią matytumėte pagrindinę šiandieninės spaudos bėdą, kuri gali labiausiai pasitarnauti jos, nesinori to sakyti, bet išnykimui?  

– Spauda turi tik vieną iššūkį – žmones arba kitaip dar vadinamą auditoriją. Todėl mūsų žurnalistams ir redaktoriams svarbu rasti nuoširdų, pagarbų santykį su savo skaitytojais. Mūsų žurnalistika irgi turi nemažai nuodėmių, silpnybių ir darome klaidų. Svarbu mokėti atsiprašyti, mokėti pripažinti klaidas.   

– Tikriausiai pastebite, kad regionuose vietinė valdžia ignoruoja tas  žiniasklaidos priemones, kurios  jai nepataikauja, negaili kritikos. O tas ignoravimas konkretus – stengiamasi Visuomenės informavimo įstatyme numatytais terminais nepateikti informacijos. Kas skaudžiausia ir kas pastaruoju metu pastebima Alytuje, į kritiškos žiniasklaidos priemonės pateiktus klausimus atsakinėjama kitoje, valdžiai palankioje žiniasklaidoje. Tikriausiai jūs turite daug pavyzdžių, kaip ignoruojama valdžiai nepataikaujanti žiniasklaida. Ką tai rodo – vietinės valdžios silpnumą ar jai nepasiduodančių žurnalistų stiprybę?  

– Kritikos ir patarimų visada labiausiai bijo silpni politikai. Jie bijo žurnalistų ir mieliau renkasi bendrauti su žmonėmis socialiniuose tinkluose, mėgsta reklamuoti save ir girtis savo darbais, nuolat skelbia asmenukes su gražiomis šypsenomis ir „gerais nuveiktais darbais“. Tai būdinga politikams, kurie yra superegoistai ir kurie vengia matyti ar ypač pripažinti savo ribotas galimybes.   Tad jei meras, ministras, premjeras ar net prezidentas ignoruoja žurnalistų klausimus, vengia diskusijų ar net viešai užgaulioja nepatogius klausimus užduodančius žurnalistus, tai yra pirmas požymis, kad tokiam politikui vieta tikrai ne valdžios poste. Jei jam leisime taip nuolat elgtis, jis taps autokratu ar net diktatoriumi. Tokių turime ir Lietuvoje. Todėl rinkimai yra geriausias būdas tokius politikus pakeisti.  

–  Ar yra kažkokios teisinės priemonės, kaip gali būti reaguojama, jei valdžios atstovai visiškai neatsako į žurnalistų pateiktus visuomenei aktualius, pavyzdžiui su viešaisiais finansais susijusius klausimus?  

– Galima ir reikia skųsti Žurnalistų etikos inspektoriui, Seimo kontrolieriui ar net teismui. Esame tai darę su kolegomis ir visada sėkmingai apgynėme savo teises. Bylinėjomės ir teismui skundėme tuomečio Seimo pirmininko Arūno Valinsko ir Seimo valdybos įvestus neteisėtus ribojimus rinkti informaciją Seime. Skundėme tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio vadovaujamos kanceliarijos ištrinto vieno pasitarimo garso įrašo situaciją. Tačiau svarbiausias dalykas yra viešumas. Nes žurnalistų ignoravimas yra spjūvis visuomenei į veidą. Negali tylėti ir ignoruoti tokių situacijų.  

– Lietuvos žurnalistų sąjunga yra apgynusi ne vieno kolegos teisėtus interesus net prieš šalyje žinomus didžiuosius žiniasklaidos darbdavius.  Jei gerai žinau, net nebuvo nė vieno pralaimėjimo teismuose ar kažkokiose komisijose. Kaip tai pavyksta ir kokios pagrindinės pozicijos savo nario atžvilgiu visada laikosi sąjunga?  

– Visada giname kolegas, kurie gina savo ir kitų laisves bei teises. Skiriame tiek pinigų, kiek tik reikia sumokėti advokatams. Mes žinome, kad tai maža kaina už laisvę. Vieną kartą užleidus pozicijas ir ignoruojant mūsų teisių  pažeidimus, tai nutiks ir daugybę kitų kartų. Ypač džiaugiuosi, kad mūsų kolegos Lietuvos žurnalistų sąjungoje iš esmės vieningai gina savo kolegas. Tai labai svarbus solidarumas. 

– Koks būtų Jūsų svarbiausias palinkėjimas žurnalistams Spaudos dienos proga?  

– Žurnalistika yra oficialiai vadinama laisvąja profesija. Ir ji tokia yra. Todėl branginkime savo laisvę. Tai didelė vertybė, kurios neturi dauguma pasaulio žurnalistų. Esame sėkmingiausiųjų ir laisviausiųjų top-20, spaudos laisvės indekse „Reporteriai be sienų“ šiemet Lietuva užimą 13-ąją vietą.