Ku­me­čių bib­lio­te­kos lan­ky­to­jų iš­skir­ti­nu­mas – vie­ni skai­to iki pie­tų, o ta­da jau ne­ša ki­tiems į na­mus va­ka­ro skai­ti­niams

– Jei tiks­li in­for­ma­ci­ja pa­tei­kia­ma in­ter­ne­te, tai Ku­me­čių bib­lio­te­kai, šian­die­ni­niam fi­lia­lui, šie­met su­kan­ka 60 me­tų. Kiek jau me­tų šio­je bib­lio­te­ko­je lan­ky­to­jus pa­si­tin­ka­te Jūs?

– Ku­me­čių bib­lio­te­ko­je dir­bu 26 me­tus. Per šį lai­ko­tar­pį bib­lio­te­ka bu­vo at­nau­jin­ta ir 1994 me­tais su­jung­ta su Ku­me­čių mo­kyk­los bib­lio­te­ka. Ta­čiau 2018 me­tais mo­kyk­lą už­da­rė, tad, at­si­lais­vi­nus jos pa­tal­poms, bib­lio­te­ka pra­si­plė­tė. Jos erd­vė­se ren­gia­me edu­ka­ci­jas, su­si­ti­ki­mus, šven­tes.

Liau­dies iš­min­tis sa­ko, kad vie­nas lau­ke ne ka­rys, to­dėl daug ren­gi­nių vyk­do­me su Ku­me­čių kai­mo ben­druo­me­ne ir ben­druo­me­ni­ne or­ga­ni­za­ci­ja „Dai­na­vos kau­kas“. Daž­niau­siai ben­drus pro­jek­tus ra­šo­me su „Dai­na­vos kau­ku“ part­ne­rio tei­sė­mis.

– Iš tie­sų šiais lai­kais bib­lio­te­ka ato­kes­niam kai­mui – ne tik kny­gų erd­vė, kul­tū­ros švie­su­lys, žmo­nių su­si­ti­ki­mų vie­ta, bet ir in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų sa­la. Ar ku­me­tiš­kiai mėgs­ta už­suk­ti į sa­vo bib­lio­te­ką? Ar tik kny­gų skai­ty­mas žmo­nes at­ve­da? Ko­kių pa­slau­gų jiems ga­li­te pa­siū­ly­ti?

– Ko­vi­do pan­de­mi­jos me­tu pa­dau­gė­jo bib­lio­te­kos lan­ky­to­jų. Gy­ven­to­jai, ku­rie nė­ra kny­gų my­lė­to­jai, no­riai pra­dė­jo skai­ty­ti laik­raš­čius ir žur­na­lus. Dar vie­na pa­di­dė­ju­sio spau­dos iš­da­vi­mo prie­žas­tis – pre­nu­me­ruo­ti lei­di­nius kai­mo žmo­gui da­bar yra bran­gu.

Bū­na at­ve­jų, kad su­si­da­ro skai­ty­to­jų ei­lė. Vie­ni skai­to iki pie­tų, o ta­da jau ne­ša ki­tiems į na­mus va­ka­ro skai­ti­niams.

Daug me­tų iš­ti­ki­miau­si bib­lio­te­kos skai­ty­to­jai – Al­bi­na Kas­pe­ra­vi­čie­nė, Ire­na Aku­la­vi­čie­nė, Al­do­na Ka­že­vie­nė, Bro­nė Abe­čiū­nie­nė, Bro­nė Va­si­liaus­kie­nė, An­ta­nas An­driuš­ke­vi­čius. Ja­ni­na Bie­liū­nie­nė, ku­riai jau 89-eri, yra pa­ti vy­riau­sia bib­lio­te­kos skai­ty­to­ja, šie­met jau per­skai­čiu­si 51 kny­gą. Ja­ni­nai kny­gas į na­mus ne­ša knyg­ne­šė A.Kas­pe­ra­vi­čie­nė.

Vi­si bib­lio­te­kos lan­ky­to­jai ne­mo­ka­mai įsi­gi­jo elek­tro­ni­nius skai­ty­to­jo pa­žy­mė­ji­mus, ku­rie ga­lio­ja vi­so­se Lie­tu­vos bib­lio­te­ko­se. Juos pa­do­va­no­jo ben­druo­me­ni­nė or­ga­ni­za­ci­ja „Dai­na­vos kau­kas“.

Gy­ven­to­jai už­su­ka pa­si­nau­do­ti in­ter­ne­ti­ne ban­ki­nin­kys­te, daž­niau­siai su­si­mo­kė­ti už elek­tros var­to­ji­mą ir te­le­fo­no pa­slau­gas.

Ne­tu­rin­tys elek­tro­ni­nio pa­što pra­šo nu­ske­nuo­ti ir iš­siųs­ti rei­kia­mus do­ku­men­tus.

Nau­do­ja­si do­ku­men­tų spaus­di­ni­mo ir ko­pi­ja­vi­mo pa­slau­ga.

Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Ap­lin­kos pro­jek­tų val­dy­mo agen­tū­rai fi­zi­niams as­me­nims pa­skel­bus pro­gra­mą „Ka­ti­lų kei­ti­mas na­mų ūkiuo­se“, ne vie­nas krei­pė­si pa­gal­bos už­pil­dant pa­raiš­ką, o vė­liau tei­kiant rei­kia­mus do­ku­men­tus at­si­skai­ty­mui.

– Pa­čių nau­jau­sių kny­gų gau­na­te?

– Nau­jų kny­gų gau­na­me, bet vi­sų var­to­to­jų po­rei­kių ne­ga­li­me pa­ten­kin­ti. Tu­ri­me ga­li­my­bę pa­gei­dau­ja­mų kny­gų par­si­vež­ti iš Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės cen­tri­nės bib­lio­te­kos ar­ba iš ki­tų Aly­taus ra­jo­no fi­lia­lų ir ne tik. Kiek­vie­nas skai­ty­to­jas, ne­ra­dęs no­ri­mos kny­gos sa­vo bib­lio­te­ko­je, ga­li ne­mo­ka­mai ją už­si­sa­ky­ti iš bet ku­rios ki­tos Lie­tu­vos bib­lio­te­kos. Šią ga­li­my­bę su­tei­kia tarp­bib­lio­te­ki­nis abo­ne­men­tas (TBA) – kny­gų da­li­ji­mo­si tarp ša­lies bib­lio­te­kų pa­slau­ga, ku­ria nau­do­jan­tis vie­na bib­lio­te­ka sko­li­na lei­di­nius ki­tai.

Vis­kas, ką rei­kia pa­da­ry­ti ne­ra­dus no­ri­mo lei­di­nio, kreip­tis į bib­lio­te­ki­nin­ką, ku­ris pa­ieš­kos jo ki­to­je Lie­tu­vos bib­lio­te­ko­je ir ne­mo­ka­mai par­siųs. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad nuo šiol Lie­tu­va tam­pa vie­na di­de­le bib­lio­te­ka.

Nau­jo­mis kny­go­mis bib­lio­te­ka dar pa­si­pil­do per ak­ci­ją „Kny­gų Ka­lė­dos“.

Pra­ėju­siais me­tais Ku­me­čių bib­lio­te­kai bu­vo pa­do­va­no­tos 22 po­pu­lia­rios, dar spaus­tu­ve kve­pian­čios kny­gos. Ti­ki­mės, kad ir šių me­tų „Kny­gų Ka­lė­dos“ bus dos­nios.

– O kny­gas daž­nai skai­ty­to­jams į na­mus neš­ti ten­ka?

– Ne tik kny­gas ir spau­dą ten­ka neš­ti ir man pa­čiai, bet nuo­la­ti­nė il­ga­me­tė bib­lio­te­kos knyg­ne­šė yra jau ma­no pa­mi­nė­ta Al­bi­na Kas­pe­ra­vi­čie­nė. Ji yra ir ak­ty­vi ren­gi­nių lan­ky­to­ja, nuo­sta­bi skai­to­vė.

– Kiek pa­čiai lie­ka lai­ko kny­gų skai­ty­mui? Ko­kio­mis ypač do­mi­tės?

– Kny­gų skai­ty­mui ski­riu va­ka­rus, ku­rie kar­tais už­si­tę­sia iki iš­nak­tų. Ir, ži­no­ma, sa­vait­ga­lius, atos­to­gų me­tą. Šiuo me­tu skai­tau dvi kny­gas – la­bai pri­klau­so nuo nuo­tai­kos, ku­rią kny­gą pa­si­im­ti. Leng­vo sti­liaus kny­gą daž­niau­siai skai­tau, kai ap­link yra triukš­mo, o ty­lo­je sie­kiu tos, ku­riai rei­ka­lin­gas su­si­kau­pi­mas.

Ta­čiau ne­tu­riu su­si­da­rius jų są­ra­šo ar au­to­rių, ku­riuos skai­tau. Vi­sa­da no­ri­si per­skai­ty­ti nau­jas, po­pu­lia­rias kny­gas.

– Jū­sų bib­lio­te­kos skai­tyk­la va­sa­ro­mis iš­tuš­tė­ja, ar prie­šin­gai – ran­da­si dau­giau skai­tan­čių­jų vie­to­je?

– Bib­lio­te­ka va­sa­rą at­gy­ja ir nuo vai­kų šur­mu­lio. Kai­me at­va­žiuo­ja daug atos­to­gau­jan­čių vai­kų ir jau­ni­mo. Vie­ni už­bė­ga kom­piu­te­riu pa­žais­ti, ki­ti mu­zi­kos pa­si­klau­sy­ti.

Už­su­ka ir tie, ku­rie my­li kny­gą. Su­si­rin­kę ir žur­na­lo „Na­mi­nu­kas“ už­duo­tis spren­džia.

Daž­nai net­gi mo­čiu­tę vai­kai įkal­bi­na pa­si­im­ti kny­gą ar žur­na­lą.

Su­au­gu­sie­ji įpra­tę skai­ty­ti na­muo­se. Vie­to­je per­skai­to „Aly­taus nau­jie­no­se“ ket­vir­ta­die­nį spaus­di­na­mas tur­gaus ir bū­ties ak­tu­a­li­jas, sa­vait­raš­ty­je „Dai­na­vos žo­dis“ skel­bi­mus per­žiū­ri.

Kai­mas jau tam­pa pu­siau mies­tu. Gy­vu­liu­kų ma­žai kas au­gi­na, dar­žus ne prie kiek­vie­no kie­mo pa­ma­ty­si. To­dėl skai­ty­mui na­muo­se kai­miš­ki dar­bai ne­truk­do.

– Ra­šo­ma, kad tei­kia­te in­for­ma­ci­ją apie kraš­to is­to­ri­ją, pa­pro­čius, lan­ky­ti­nas vie­tas. Tai­gi, kuo ypa­tin­ga Ku­me­čių kraš­to is­to­ri­ja? Ko­kiais pa­pro­čiais ža­vi­tės ir ką dar, be kriok­lio, pa­siū­ly­tu­mė­te už­su­ku­siems ke­liau­nin­kams ap­lan­ky­ti?

– Daž­nam at­vy­ku­siam prie kriok­lio ky­la klau­si­mas – ko­dėl Ku­me­čiai. Ma­no­ma, kad Me­te­lių dva­ras sto­vė­jo da­bar­ti­nia­me Ku­me­čių kai­me, ant dirb­ti­nio Me­te­ly­tės tven­ki­nio kran­to. Ap­lin­kui gy­ve­nan­tys dir­bo dva­re. Ku­me­čiais nuo XVI­II a. pa­bai­gos iki 1941-ųjų bu­vo va­di­na­mi dva­rų dar­bi­nin­kai. Ma­no­ma, kad Ku­me­čių kai­mo pa­va­di­ni­mas ir ki­lęs re­mian­tis šiuo fak­tu.

Už­su­ku­sius ke­liau­nin­kus kvie­čiu ap­lan­ky­ti pa­min­klą sta­li­niz­mo rep­re­si­jų au­koms at­min­ti ir sto­gas­tul­pį žy­miau­siam Aly­taus kraš­to knyg­ne­šiui – Ka­zi­mie­rui Sta­siu­ky­nui. Šis Vla­do Kruš­nos kū­ri­nys sto­vi Per­šė­ki­nin­kų kai­me. Dar pa­siū­lau ne­pra­va­žiuo­ti pro Kau­kų ir Obe­ly­tės pi­lia­kal­nius.

– Jei ne­klys­tu, Jūs įte­kė­jo­te (gal da­rom nu­te­kė­jo­te?) į pla­čią ir la­bai vie­nin­gą šio kraš­to Po­ce­vi­čių gi­mi­nę. Pa­ti tur­būt au­gu­si ne to­kio­je gau­sio­je šei­mo­je. Kas to­kio ypa­tin­go jau­čia­ma pla­čio­je gi­mi­nė­je?

– Taip, esu gau­sios Po­ce­vi­čių šei­mos mar­ti. Ir ži­nau, kad ar die­nos me­tu, ar gi­lio­je nak­ty­je vi­sa­da, rei­ka­lui esant, su­lauk­siu pa­gal­bos, jei­gu tik jos pri­reiks. Tai tar­si ne­ra­šy­ta šios gi­mi­nės tai­syk­lė.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie sa­vo šei­mą.

– Jau 35 me­tai esu iš­te­kė­ju­si. Su vy­ru Kęs­tu­čiu už­au­gi­no­me tris duk­ras. Di­džiau­sias džiaugs­mas, kad vi­sos gy­ve­na Lie­tu­vo­je. Daž­nai ap­lan­ko mus Ku­me­čiuo­se, o ir mes daž­ni sve­čiai jų na­muo­se. Vy­res­nio­ji Gin­ta­rė ir jau­niau­sio­ji Sil­vi­ja gy­ve­na Aly­taus ra­jo­ne, Alo­vės se­niū­ni­jo­je, vi­du­ri­nio­ji Si­mo­na iš­vy­ku­si į Vil­niaus ra­jo­ną, Rie­šę. Prieš dve­jus me­tus ta­po­me dvie­jų nuo­sta­bių anū­kų – Si­mo ir Le­o­no – se­ne­liais.

Lais­va­lai­kiu mėgs­ta­me ke­liau­ti, lan­ko­me Lie­tu­vos dva­rus, pa­žin­ti­nius ta­kus ir ki­tas nuo­sta­baus gro­žio Lie­tu­vos vie­tas. No­ri­si pir­miau­sia ge­riau pa­žin­ti sa­vo ša­lį.

– Ir pa­bai­gai po­kal­bio – fi­lo­so­fi­nis klau­si­mas, ar esa­te lin­ku­si da­lin­tis? Ar vi­sa­da gau­na­ma tiek, kiek duo­da­ma?

– Da­lin­tis bū­ti­na, ir tai da­ry­ki­me ne­lauk­da­mi at­pil­do.