Aly­taus Są­jū­dis prieš 35-erius me­tus: eu­fo­ri­ja, ne­ri­mas ir vil­tis

Są­jū­dis – is­to­ri­ja ir žmo­nės, o dėl ko šian­dien ap­gai­les­tau­ja aly­tiš­kiai są­jū­die­čiai? Gal, pa­vyz­džiui, dėl to, kad tas pir­mą­sias de­šimt die­nų, kai vis­kas pra­si­dė­jo – su­si­bū­rė ini­cia­ty­vi­nė gru­pė ir ruo­šė­si pir­ma­jam mi­tin­gui Dai­nų slė­ny­je – jie ne­ra­šė die­no­raš­čio? „Tuo­met net ne­įsi­vaiz­da­vo­me, kad tai bus la­bai svar­bu. Tos die­nos, per ku­rias pri­ėjo­me iki di­džio­jo mi­tin­go, per ku­rias pa­ža­di­no­me mies­tą. Man at­ro­do, kad tai ir yra di­džiau­sias ši­tos ini­cia­ty­vi­nės gru­pės, iš­rink­tos lie­pos 14 die­ną, nuo­pel­nas – be te­le­fo­nų, bet feis­bu­kų ir ki­to­kių tech­no­lo­gi­jų, ku­rių tuo­met tie­siog ne­bu­vo, kaž­kaip su­ge­bė­jo­me iš­pla­tin­ti ži­nią ir Dai­nų slė­ny­je su­si­rin­ko jau 15 tūks­tan­čių žmo­nių“, – sa­ko Ar­vy­das Švir­mic­kas.

Jo pri­si­mi­ni­muo­se – ir du Vy­tau­tai, du žmo­nės, be ku­rių ne­įsi­vaiz­duo­ja­mas Aly­taus Są­jū­dis: „Di­džiau­sia sie­la bu­vo Vy­tau­tas Le­das, su sa­vuo­ju ver­žliu tem­pe­ra­men­tu, Vy­tau­tas Ko­les­ni­ko­vas – nuo­sai­kes­nis, ra­mes­nis, aly­tiš­kiai juo pa­ti­kė­jo ir tu­ri­me aly­tiš­kį Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rą. Ma­nau, lai­kas pa­gal­vo­ti kaip de­ra­mai įam­žin­ti jo at­mi­ni­mą. Le­das bu­vo me­niš­kos sie­los žmo­gus, jis dau­giau pa­si­nė­rė į re­zis­ten­ci­jos pa­ieš­kas, ti­kė­jo, kad is­to­ri­ja pa­dės su­pras­ti žmo­nėms, ką so­vie­tų val­džia pa­da­rė mū­sų tau­tai. Ir to­dėl jis ir iš­lei­do kny­gą „Su­šau­dy­tos dai­nos“. Ko­les­ni­ko­vas iš­lei­do rin­ki­nį, ku­riame su­dė­ta vi­sa Aly­taus Są­jū­džio do­ku­men­ta­ci­ja.“

,,La­bai gai­liuo­si, kad ne­ra­šiau die­no­raš­čio tuo me­tu, ne­bu­vo lai­ko, en­tu­ziaz­mo bū­tų ir už­te­kę, bet ne­bu­vo ga­li­my­bės ra­šy­ti, pri­sės­ti. Rei­kė­jo vi­suo­met tik žy­mė­tis ir žy­mė­tis,“ – Vy­tau­tas Sta­nio­nis sa­ko, kad šian­dien pa­čiam bū­tų la­bai įdo­mu pa­skai­ty­ti to me­to nuo­sek­liai su­ra­šy­tas emo­cio­na­lias min­tis, de­ja, jo as­me­ni­nia­me ar­chy­ve – tik ne­di­de­lė už­ra­šų kny­ge­lė. Jo­je – min­čių frag­men­tai ir nuo­tru­pos to me­to įvy­kių, nuo­tai­kų, nuo­jau­tų. Tą lai­ką, sa­ko Vy­tau­tas, vie­nas jo drau­gas iš šian­die­nos per­spek­ty­vos api­bū­di­no tri­mis žo­džiais: „Eu­fo­ri­ja, ne­ri­mas, vil­tis“. „Ki­tas ma­no drau­gas dar pri­dū­rė – ir nu­si­vy­li­mas. Taip, tai bu­vo svar­bus žo­dis, bet jau vė­liau, po są­jū­džio“, – pa­ste­bi V.Sta­nio­nis.

„Tech­ni­nis klau­si­mas, kaip Aly­taus Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nei gru­pei pa­vy­ko per ke­lias die­nas su­rink­ti Dai­nų slė­ny­je tūks­tan­čius žmo­nių, bet es­mė gi­liau – žmo­nės lau­kė ki­birkš­ties. Ko­dėl jie ėjo? Ne­bu­vo nu­spė­ja­ma, kuo tas ga­li baig­tis, bet Lie­tu­va vi­sa­da tu­rė­jo drą­sių žmo­nų“, – kal­bė­jo Jur­gio Kun­či­no bib­lio­te­kos, vie­nos ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rių (drau­ge su Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­mi) di­rek­to­rė Vid­a Griš­ma­naus­kie­nė.

„KGB rep­re­si­nės struk­tū­ros mus ga­nė, o mes bu­vo­me žmo­nės, ku­rie su­si­rin­ko iš gat­vės. Jo­kių ga­lių ne­tu­rė­jo­me tuo me­tu. Man ky­la na­tū­ra­lus klau­si­mas: ko­dėl mū­sų ne­iš­vai­kė, ne­at­va­žia­vo tan­kai kaip Pra­ho­je ar Bu­da­peš­te? Sau iki ga­lo į tą klau­si­mą ne­at­sa­kiau iki šiol. Kar­tais ge­rai, kai so­vie­ti­jo­je yra ta ver­ti­ka­li­nė struk­tū­ra, kai pa­grin­di­nis žmo­gus ne­nu­lei­džia ran­kos ant myg­tu­ko. Mums pa­si­se­kė, mes iš­lin­do­me per ada­tos sky­ly­tę“, – gar­siai svars­to Li­nas Jakš­to­nis, Aly­taus Są­jū­džio laik­raš­čio re­dak­to­rius.

„Bu­vo­me dvi ne­at­ski­ria­mos pu­se­lės na­muo­se, me­nuo­se, dar­buo­se ir są­jū­dy­je. Nuo pir­mo­jo su­si­rin­ki­mo vi­są lai­ką bu­vau ša­lia. Ma­no ma­ma au­gi­no mū­sų vai­kus, o mes grįž­da­vo­me nak­vo­ti ir dar jiems na­mų dar­bų už­duo­da­vo­me – lanks­ty­ti są­jū­džio laik­raš­čius“, – tai Ni­jo­lės Ko­les­ni­ko­vie­nės pri­si­mi­ni­mai apie tas lai­ke vis tols­tan­čios lie­pos die­nas, kai jų na­mų te­le­fo­nu, ku­ris, be­je, kaip tais lai­kais įpras­ta, bu­vo dub­liuo­tas su kai­my­nais, is­to­ri­ją kei­čian­tys įvy­kiai bu­vo ne­re­tai ap­ta­ria­mi ir su Vy­tau­tu Land­sber­giu.

„Ne dėl to, kad jis bu­vo ma­no vy­ras, o dėl to, kad jis bu­vo iš­rink­tas vi­sų aly­tiš­kių…” – Ni­jo­lė kal­bė­jo apie bū­ti­ny­bę įam­žin­ti Vy­tau­to Ko­les­ni­ko­vo at­mi­ni­mą Aly­tu­je bent jau tam, kad nie­kam ne­kil­tų klau­si­mas, kas jis toks, nes ži­no­ti sa­vo šak­nis, sa­vo is­to­ri­ją yra bū­ti­na.

Iš 29 Lie­tu­vos per­si­tvar­ky­mo są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės Aly­taus gru­pės na­rių 12 jau nė­ra gy­vų­jų tar­pe, jų švie­sus at­mi­ni­mas ren­gi­ny­je pa­gerb­tas ty­los mi­nu­te. Tai Gin­ta­ras Gi­bas, Vy­tau­tas Ja­ru­tis, Li­nas Ka­li­ba­tas, Vy­tau­tas Ko­les­ni­ko­vas, Jur­gis Kun­či­nas, Vla­das Kun­či­nas, Vy­tau­tas Le­das, Al­gir­das Mai­ne­lis, Al­gir­das Mar­ti­nai­tis, Vy­tau­tas Ne­dzins­kas, Kęs­tu­tis Ori­nas, Lai­ma Stan­ke­vi­čiū­tė, Ele­na Ži­lins­kie­nė.

Aly­taus są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nė­je gru­pė­je taip pat bu­vo: Sau­lius Bart­kus, Vy­tau­tas Bu­rins­kas, Ge­di­mi­nas Dauk­šys, Rai­nol­das Gru­šaus­kas, Li­nas Jakš­to­nis, Jo­nas Ju­ra­vi­čius, Le­o­nas Kar­pa­la­vi­čius, Si­gi­na Kat­kaus­kai­tė, Gin­ta­ras Na­su­ta­vi­čius, Jo­nas Pan­go­nis, Vy­tau­tas Sta­nio­nis, Au­ge­ni­ja Stoš­ku­vie­nė, Eu­ge­ni­jus Sve­ti­kas, Gin­tau­tas Ša­po­ka, Ar­vy­das Švir­mic­kas, Gin­ta­ras Ži­lio­nis.