Čes­lo­vo Jur­šė­no kny­go­je „Ne­nu­obo­daus gy­ve­ni­mo mo­zai­ka” – ir Aly­tu­je su­dau­žy­tų aki­nių is­to­ri­ja

Č.Jur­šė­nas – po­li­ti­kas, vei­das, pa­žįs­ta­mas iš ek­ra­no, tie­siog – cha­riz­ma­tiš­kas žmo­gus. Dar iki Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mo ve­dė lai­das apie pa­sau­lio po­li­ti­nius įvy­kius, ku­rio­se pa­teik­da­vo drą­sias ir tuo­met ne­įpras­tas įžval­gas. Jis yra Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras, še­šis kar­tus iš­rink­tas į Sei­mą. Tri­skart bu­vo Sei­mo Pir­mi­nin­ku, du­kart – pir­muo­ju pa­va­duo­to­ju.

Per vi­sus šiuos me­tus po­li­ti­ko­je bū­ta kas­die­nių ir ne­kas­die­nių įvy­kių, ku­rių nuo­tru­pos nu­gu­lė kny­go­je „Ne­nu­obo­daus gy­ve­ni­mo mo­zai­ka“. Ją su­da­ro 21 au­to­no­miš­kas sky­rius, ku­riuos ga­li­ma skai­ty­ti kaip at­ski­ras is­to­ri­jas. Ko­kios jos? Pa­čios įvai­riau­sios. Kny­gos rek­dak­to­rius pa­tei­kia to­kį pa­vyz­dį: sky­riu­je „Vy­rai gė­rė, vy­rai gers“ au­to­rius ap­ra­šo… ko­kių bė­dų tu­rė­jo dėl to, kad ne­gė­rė. O jei rim­tai, kaip pa­ste­bi V.Sven­tic­kas, pa­slap­tis, trau­kian­ti skai­ty­to­ją, tur­būt yra ir ta, kad Č.Jur­šė­nas ge­ba pa­pa­sa­ko­ti net apie ne­la­bai ma­lo­nius sa­vo gy­ve­ni­mo įvy­kius su at­lai­džia šyp­se­na. Ži­no­ma, kaip čia ne­pri­si­min­si su­dau­žy­tų aki­nių? Įvy­kis ap­ra­šy­tas kny­gos sky­riu­je „Aki­nių ir ki­tos is­to­ri­jos“.

Č.Jur­šė­nas pri­si­pa­žįs­ta, kad dėl aki­nių, ku­riuos ne­šio­ja nuo stu­di­jų lai­kų, jam te­ko ne kar­tą nu­ken­tė­ti. Kuo ak­ty­viau jis vei­kė po­li­ti­ko­je, tuo la­biau už­kliū­da­vo to me­to žur­na­lis­tams ir dai­li­nin­kams ka­ri­ka­tū­ris­tams. Pas­ta­rie­siems aki­niai bu­vo svar­bus as­mens iden­ti­fi­ka­vi­mo žen­klas, bet ne­tru­kus jie ėmė kliū­ti ir po­li­ti­niams opo­nen­tams.

Nuo Č.Jur­šė­no vei­do aki­niai skrie­jo du kar­tus. Pir­mą­syk – Aly­tu­je, ban­dant pa­tek­ti į su­si­ti­ki­mą sa­vi­val­dy­bės rū­muo­se, ant­rą­syk – Vil­niu­je, ant Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kos laip­tų. Į Dzū­ki­jos sos­ti­nę tuo­met Č.Jur­šė­nas bu­vo pa­kvies­tas kar­tu su am­ži­na­til­sį Ka­zi­mie­ru An­ta­na­vi­čiu­mi ir pa­ty­rė ne­ma­lo­nu­mų. Pub­li­ka, ku­riai jie ne­pa­ti­ko, su­sto­jo ant mies­to sa­vi­val­dy­bės laip­tų ir ne­įlei­do į vi­dų.

K.An­ta­na­vi­čius pra­smu­ko, o Č.Jur­šė­nui rei­kė­jo pa­ko­vo­ti. Kaž­kas grie­bė aki­nius ir su­try­pė juos ko­jo­mis. Ši is­to­ri­ja yra nu­skam­bė­ju­si ga­na pla­čiai, kaip pa­sa­ko­jo kny­gos au­to­rius, net­gi bū­ta min­ties įdė­ti su­dau­žy­tų aki­nių nuo­trau­ką pir­ma­ja­me vir­še­lio pus­la­py­je, bet vė­liau jos at­si­sa­ky­ta.

Ra­šy­ti at­si­mi­ni­mus Č.Jur­šė­ną pa­ska­ti­no drau­gai, vi­sų pir­ma – Jus­tas Vin­cas Pa­lec­kis. „Il­gai spy­rio­jau­si, nes su­pra­tau, kad ne­ga­liu pa­ra­šy­ti vi­sos tei­sy­bės. Da­bar ma­nau, kad man pa­vy­ko ras­ti auk­so vi­du­rį, ką ga­liu pa­mi­nė­ti, o ko ne. Ne­su­ti­kau ra­šy­ti apie san­ty­kius su mo­te­ri­mis. Ma­no prin­ci­pas – ne­kei­čiau bu­to, par­ti­jos ir žmo­nos“, – at­vi­ra­vo Č.Jur­šė­nas.

Pir­mai­sias kny­gos skai­ty­to­jais ta­po drau­gai ir šei­ma, teks­to ne­tai­sė tik pro­anū­kiai, nors juos Č.Jur­šė­nas kny­go­je taip pat mi­ni. Be­je, pats au­to­rius yra su­si­dū­ręs ne tik su me­mu­a­rų ra­šy­mu, bet ir tu­ri jų re­da­ga­vi­mo pa­tir­ties – jis yra J.Bal­tu­šio at­si­mi­ni­mų tri­to­mio „Vie­toj die­no­raš­čio“ re­dak­to­rius.

Kny­gos pri­sta­ty­mas vy­ko Aly­taus Jur­gio Kun­či­no vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, tad ne­iš­ven­gia­mai kal­ba pa­si­su­ko apie kny­gas. Č.Jur­šė­nas pa­sa­ko­jo, kad tu­ri di­džiu­lę na­mų bib­lio­te­ką, ku­rią rin­ko vi­są gy­ve­ni­mą. Apie 30 tūks­tan­čių įvai­rių kny­gų jis yra pa­do­va­no­jęs bib­lio­te­koms ir ne­sle­pia, kad bū­tent pa­gal kny­gų skai­ty­mą ver­ti­na ir ki­tus žmo­nes.

Naujos knygos