Ato­kvė­pis nuo ka­ro: ben­dra­moks­liai uk­rai­nie­čiai vai­kai po pus­an­trų me­tų per­trau­kos gy­vai su­si­ti­ko va­sa­ros sto­vyk­lo­je ša­lia Aly­taus

„Ne­pa­var­ki­me pa­dė­ti“

„Pa­pras­tas dė­me­sys ga­li do­va­no­ti di­džiu­lį džiaugs­mą, – sa­ko Ro­ber­tas Ga­bu­las, Lie­tu­vos gar­bės kon­su­las Lu­hans­ko sri­ty­je ir Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos pa­da­li­nio Uk­rai­no­je va­das. „Si­tu­a­ci­ja Uk­rai­no­je su­dė­tin­ga: vai­kai iš oku­puo­tų te­ri­to­ri­jų iš­si­bars­tę po vi­są ša­lį, mo­kyk­los per­kel­tos, dir­ba nuo­to­liu. Vai­kų, ku­rie tu­ri tė­vus, pa­dė­tis kiek ge­res­nė, o juos pra­ra­du­siems trūks­ta vis­ko, bet la­biau­siai – dė­me­sio. Duok Die­ve, kad šis pro­jek­tas, šis ben­dra­dar­bia­vi­mas tarp mo­kyk­lų, bū­tų vie­nas iš dau­ge­lio. Iš oku­puo­tų te­ri­to­ri­jų per­kel­toms ir iš­bars­ty­toms mo­kyk­loms, vai­kams ir jų tė­vams, šis, nors ir lai­ki­nas ato­kvė­pis, – di­džiu­lė pa­ra­ma ir pa­lai­ky­mas. Ne­pa­var­ki­me pa­dė­ti!“ – ra­gi­na jis.

Pa­sak Ka­ri­nin­ko A. Juo­za­pa­vi­čiaus šau­lių 1-osios rink­ti­nės va­do ats. kpt. Skir­man­to Va­lat­ke­vi­čiaus, tai – tri­ša­lio ben­dra­dar­bia­vi­mo tarp LŠS, But­ri­mo­nių gim­na­zi­jos ir Sjev­je­ro­do­nec­ko vi­du­ri­nės mo­kyk­los, ku­ri šiuo me­tu iš­kel­ta prie Ky­ji­vo, re­zul­ta­tas: „Sie­kia­me su­kur­ti Uk­rai­nos vai­kams, naš­lai­čiams, ne­te­ku­siems tė­vų glo­bos, ar tiems, ku­rie gy­ve­na ne­pa­lan­kio­mis są­ly­go­mis, ga­li­my­bę pail­sė­ti ir at­si­gau­ti Lie­tu­vo­je.“

R.Ga­bu­lo ini­cia­ty­va or­ga­ni­zuo­ja­mo­je jau­nų­jų šau­lių sto­vyk­lo­je „Uk­rai­nos vai­kai“ Lie­tu­vos ir Uk­rai­nos moks­lei­viai ne tik il­si­si „Dvar­čė­nų dva­re“, bet ir ke­liau­ja po Lie­tu­vą: nu­ma­ty­tos iš­vy­kos į sos­ti­nę Vil­nių, Tra­kus, pa­si­plau­kio­ji­mas Kur­šių ma­rio­mis ir bai­da­rių žy­gis Mer­kio upe.

Mo­kyk­los ne­li­ko – fi­ziš­kai

24 uk­rai­nie­čiai į sto­vyk­lą at­vy­ko iš Uk­rai­nos au­to­bu­su per Len­ki­ją, pus­an­tros pa­ros pra­lei­do ke­ly­je. Taip pat ir su­grįš at­gal. Sjev­je­ro­do­nec­kas, ku­ria­me jų šei­mos gy­ve­no iki ka­ro, yra Lu­hans­ko sri­ty­je. Per 100 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų tu­rė­jęs mies­tas yra prak­tiš­kai su­griau­tas ar­ti­le­ri­jos ug­nies, kaip sa­ko pa­tys uk­rai­nie­čiai, „šio mies­to tie­siog ne­bė­ra“. Į sto­vyk­lą at­vy­kę vai­kai da­bar gy­ve­na įvai­riuo­se mies­tuo­se, Ode­so­je, Dnip­re, Lvi­ve, Pol­ta­vo­je.

„Ne­bė­ra ir mū­sų Sjev­je­ro­do­nec­ko 14-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los, ku­ri bu­vo la­bai šiuo­lai­kiš­ka, vyk­dė dau­gy­bę pro­jek­tų, ma­no auk­lė­ti­niai lai­mė­jo ne vie­ną res­pub­li­ki­nį kon­kur­są ir olim­pia­dą. Mo­kyk­lo­je mo­kė­si 1 200 mo­ki­nių, ku­rie, pra­si­dė­jus Ru­si­jos ag­re­si­jai, iš­si­bars­tė po vi­są Uk­rai­ną. Jie mo­ko­si nuo­to­li­niu bū­du, ku­ris anks­čiau vai­kams ne­la­bai pa­ti­ko, o da­bar mes net per per­trau­kas ne­iš­si­jun­gia­me, kad ga­lė­tu­me pa­ben­drau­ti. Kai ku­rie mo­ki­niai šio­je va­sa­ros sto­vyk­lo­je Lie­tu­vo­je gy­vai su­si­ti­ko po pus­an­trų me­tų per­trau­kos. Sten­gė­mės kvies­ti vai­kus iš skir­tin­gų kla­sių, kad grį­žę pa­pa­sa­ko­tų įspū­džius ben­dra­moks­liams bent in­ter­ne­tu“, – sa­ko uk­rai­nie­čius vai­kus į sto­vyk­lą at­ly­dė­ju­si uk­rai­nie­čių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Li­li­y­ja Eda­men­ko.

Mo­ky­to­ja pa­sa­ko­ja, kad šie vai­kai tu­ri la­bai įvai­rių pa­tir­čių, jiems yra te­kę pa­ro­mis bū­ti slėp­tu­vė­se, ma­ty­ti bom­bar­da­vi­mus. Mo­ky­to­ja Li­li­y­ja pa­ste­bi, kad į lėk­tu­vo gar­są pa­dan­gė­je ne­va­lin­gai re­a­guo­ja ir ji pa­ti, ir vai­kai – net ir da­bar, Lie­tu­vo­je. „Mes pri­ėmė­me ka­rą ir iš­mo­ko­me gy­ven­ti ke­lio­se re­a­ly­bė­se. Vie­na yra čia, kur min­ti­mis pa­bė­ga­me nuo ka­ro, bet da­lis mū­sų vi­sa­da lie­ka ten. Sto­vyk­lo­je yra ber­niu­kas iš Ode­sos, nak­tį mies­tą bom­bar­da­vo, jis skam­bi­no ma­mai... Vai­kai ry­tą pra­de­da nar­šy­da­mi in­ter­ne­tą, kad su­ži­no­tų kas vyks­ta na­muo­se, Uk­rai­no­je. Bet sto­vyk­la ir pa­žin­tis su ben­dra­am­žiais yra la­bai ge­rai, nes nau­ji įspū­džiai lei­džia už­si­mirš­ti bent trum­pam, la­bai pa­ti­ko nuo­ty­kių par­ke „Tar­za­ni­ja“, – sa­ko mo­ky­to­ja.

Pa­ti L.Eda­men­ko yra ki­lu­si iš Lu­hans­ko, ka­ras šia­me re­gio­ne vyks­ta nuo 2014 me­tų: „Rei­kia su­pras­ti, kad ši­tiems vai­kams yra 11–16 me­tų, tai­gi vi­sas jų gy­ve­ni­mas pra­bė­go ka­ro kon­teks­te. Pa­ti šiuo me­tu esu pa­si­trau­ku­si į Ky­ji­vą, ge­gu­žės mė­ne­sį ant­skry­džiai vy­ko kas­nakt, bėg­ti į prie­bė­gas ne­spė­ja­me, taip kas­ryt mies­tas ke­lia­si ir be mie­go pra­de­da dar­bus. Bet mes tik­rai nie­kur ne­si­trauk­si­me, grį­ši­me nors į ply­nę ir vis­ką at­sta­ty­si­me, mes ti­ki­me per­ga­le. Ki­tų va­rian­tų ne­tu­ri nei Uk­rai­na, nei li­kęs pa­sau­lis.“

Kal­bos bar­je­ras su­griu­vo po va­lan­dos

Vie­na iš sto­vyk­los „Uk­rai­nos vai­kai“ va­do­vų Ra­mu­tė Jab­lons­kie­nė sa­ko, kad be rei­ka­lo kiek nuo­gąs­tau­ta dėl kal­bos bar­je­ro – jis griu­vo maž­daug po va­lan­dos.

„Se­niai kal­bė­jau uk­rai­nie­tiš­kai, bet iš­kart pa­ju­tau, kad at­va­žia­vo sa­vi“, – įspū­džiais da­li­ja­si Dar­ja, prieš ket­ve­rius me­tus drau­ge su šei­ma ap­si­gy­ve­nu­si ne­to­li But­ri­mo­nių. Pa­aug­lė sa­ko, kad šei­ma nu­spren­dė gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, nes ši ša­lis la­bai pa­ti­ko tė­tei, ku­ris čia lan­kė­si anks­čiau. But­rimonų gimnazijos moks­leivė Dar­ja Kostrikina per me­tus iš­mo­ko lie­tu­viš­kai, o da­bar jos kal­bo­je sun­ku iš­girs­ti ak­cen­tą. Jos kaip ver­tė­jos pa­gal­bos taip pat pri­rei­kė sto­vyk­lo­je.

„Vai­kus su­jun­gė ben­dros veik­los, jie spor­tiš­ki, net ir ne­mo­kant kal­bų la­bai grei­tai už­si­mez­gė stip­rus ry­šys. Lie­tu­viai pui­kia su­pran­ta, ką jau­čia jų ben­dra­am­žiai iš Uk­rai­nos, sten­gia­si bent lai­ki­nai nu­kreip­ti jų min­tis, kad pa­si­jus­tų ge­riau“, – sa­ko LŠS va­do pa­va­duo­to­jas, jau­nų­jų šau­lių va­das Ta­das Vens­kū­nas.