Alytaus piliakalnio atsinaujinimas galėtų prasidėti nuo laiptų

Vė­lia­vos ant pi­lia­kal­nio – pa­ra­mos Uk­rai­nai žen­klas

„Ne­tru­kus bus me­tai, kai Ru­si­ja pra­dė­jo ka­rą Uk­rai­no­je. Pra­ėju­sį va­sa­rį, pir­mo­sio­mis ka­ro die­no­mis, ant Aly­taus pi­lia­kal­nio iš­kel­ta mū­sų tri­spal­vė ir Uk­rai­nos vė­lia­vos, kaip pa­lai­ky­mo už lais­vę ko­vo­jan­čiai tau­tai žen­klas. La­bai džiau­giuo­si, kad jau me­tus šios vė­lia­vos plaz­da, nors gal­būt pra­džio­je bu­vo abe­jo­jan­čių, ar tai tin­ka­ma vie­ta“, – sa­ko Ž.Trei­gys.

Jo ma­ny­mu, vė­lia­vos (vals­ty­bi­nė ir is­to­ri­nė Lie­tu­vos vė­lia­vos) ga­lė­tų bū­ti iš­kel­tos ir pi­lia­kal­nio pa­pė­dė­je, ant sta­cio­na­rių stie­bų, nes tai la­bai sim­bo­liš­ka vie­ta, ku­rio­je pra­si­dė­jo Aly­taus mies­to is­to­ri­ja.

„Taip pat siū­ly­čiau įreng­ti ša­lia pi­lia­kal­nio vaiz­do ka­me­ras, ku­riuos fik­suo­tų vaiz­dą gy­vai ir bū­tų ga­li­ma jį pa­ma­ty­ti in­ter­ne­te, taip, kaip yra dau­ge­ly­je po­pu­lia­rių tu­ris­ti­nių vie­tų. Gal­būt toks vaiz­das pa­si­ro­dy­tų įdo­mus aly­tiš­kiams, ku­rie gy­ve­na sve­tur, bet jų gim­ta­sis mies­tas jiems yra svar­bus“, – svars­to aly­tiš­kis. Ka­me­rų vaiz­das, jo ma­ny­mu, ga­lė­tų bū­ti tran­sliuo­ja­mas kar­tu su orų in­for­ma­ci­ja.

Ž.Trei­gys gy­ve­na ne­to­li Ne­mu­no, kas­dien pro lan­gą ma­to pi­lia­kal­nį, pats mėgs­ta spor­tuo­ti Dai­nų slė­ny­je ir pa­si­vaikš­čio­ti Pir­mo­jo Aly­taus pu­sė­je, per­ėjęs Bal­to­sios ro­žės til­tu. Jis sa­ko, kad min­čių, kaip rei­kė­tų šią vie­tą at­gai­vin­ti, ky­la įvai­rių, ta­čiau pra­dė­ti tur­būt rei­kė­tų nuo opiau­sios – laip­tų, jun­gian­čių Pi­lia­kal­nio gat­vę bei pės­čių­jų ir dvi­ra­ti­nin­kų til­tą.

Laip­tai yra, bet už­lip­ti ne­la­bai įma­no­ma

Laip­tai sta­čiu šlai­tu ša­lia til­to – lai­ki­ni, bet gy­vuo­ja jau nuo 2016 me­tų. Kaip sa­ko liau­dies iš­min­tis, nė­ra nie­ko am­ži­nes­nio už lai­ki­na.

Dėl di­de­lio sta­tu­mo 2016 me­tais bu­vo su­ma­ny­ta reng­ti pės­čių­jų ir dvi­ra­ti­nin­kų pan­du­są su vin­giais, ku­rie su­ma­žin­tų sta­tu­mą, taip pat tu­rėk­lais ir po­il­sio sa­le­lė­mis, ku­rie bū­tų pa­to­gūs ne­įga­lie­siems. Prieš pen­ke­rius me­tus pa­teik­tas su­ma­ny­mas tuo­met nu­ke­lia­vo į stal­čių, nes jam ne­gau­ta pa­vel­do­sau­gi­nin­kų pri­ta­ri­mo.

Erd­vė, ku­rio­je tu­rė­jo bū­ti projektuo­ja­mas ta­kas, pa­ten­ka ne tik į kul­tū­ros pa­vel­do ob­jekto – ge­le­žin­ke­lio til­to lie­ka­nų – te­ri­to­ri­ją, bet ir į Aly­taus pi­lia­kal­nio vi­zu­a­li­nės ap­sau­gos zo­ną.

Pa­vel­do spe­cia­lis­tų ma­ny­mu, anuo­met pa­siū­ly­tas griež­tų ge­o­met­ri­nių for­mų ta­kas disonuo­tų su ap­lin­ka. Tai­gi, vie­toj jo reng­ti lai­ki­ni laip­tai, ku­riuos jau še­še­rius me­tus mi­na aly­tiš­kiai ir mies­to sve­čiai. Laip­tai gal ir ne­di­so­nuo­ja su ap­lin­ka, bet su vy­res­nio am­žiaus mo­nių fi­zi­nė­mis ga­li­my­bė­mis – tai jau tik­rai. Ka­da aukš­čiau­sias Bal­ti­jos ša­ly­se pės­čių­jų ir dvi­ra­ti­nin­kų til­tas taps pa­sie­kia­mas taip pat ir ne­įga­lie­siems – klau­si­mas, ku­rio nie­kas net ne­be­už­duo­da.

Pri­si­me­na fu­ni­ku­lie­rių

Keiks­no­da­mi lai­ki­nus laip­tus aly­tiš­kiai vis pri­si­me­na fu­ni­ku­lie­rių, ku­ris bu­vo ža­dė­tas pir­mi­nia­me til­to sta­ty­bos pro­jek­te. Kur din­go šis ren­gi­nys, ga­lė­jęs se­niai ir iš­kart išspręs­ti pro­ble­mas? Tech­ni­nia­me pro­jek­te bu­vo su­pla­nuo­tas fu­ni­ku­lie­rius, vė­liau svarsto­ma ir ver­ti­ka­laus lif­to ga­li­my­bė. Fu­ni­ku­lie­rius bu­vo pa­rink­tas kaip vie­nas iš ga­li­mų bū­dų ne­įga­lie­siems nuo pi­lia­kal­nio te­ri­to­ri­jos pa­kil­ti ant pės­čių­jų ir dvi­ra­čių til­to. Ta­čiau So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja tai da­liai pro­jek­to pa­prieš­ta­ra­vo. Savivaldy­bė pa­kar­to­ti­nai krei­pė­si į mi­nis­te­ri­ją ir pra­šė skir­ti lė­šų (fu­ni­ku­lie­riui reng­ti rei­kė­jo per 500 tūkst. eu­rų), bet pra­šy­mui ne­pri­tar­ta, mo­ty­vas – dėl lė­šų sty­giaus.

„Su­pran­ta­ma, kad no­rint įreng­ti laip­tus rei­kės ir pro­jek­to, ir lė­šų, bet esu pa­si­ruo­šęs pri­si­dė­ti ir as­me­ni­nė­mis lė­šo­mis, kad tik jis pa­ga­liau at­si­ras­tų. O ka­dan­gi to­kie dar­bai nei per sa­vai­tę, nei per mė­ne­sį ne­pa­da­ro­mi, tai lai­kas veik­ti, kad te­gu ne šią, bet bent jau at­ei­nan­čią va­sa­rą pa­ga­liau ga­lė­tu­me juos tu­rė­ti“, – sa­ko Ž.Trei­gys.

Be­je, aly­tiš­kis pa­ste­bi, kad ne­sau­gūs pas­ta­ruo­ju me­tu ta­po ir laip­tai Dai­nų slė­nio pu­sė­je, ku­riais li­pa­ma ant til­to – iš jų pra­dė­jo tru­pė­ti ply­te­lės, ky­la ri­zi­ka pa­tir­ti trau­mą, o juk ar­tė­ja pa­va­sa­ris, kai ant til­to nori pasivaikščioti dau­gy­bė aly­tiš­kių ir mies­to sve­čių.

Sti­li­zuo­ta pi­lis – dar vie­nas trau­kos ob­jek­tas

„Aly­tus su­pro­jek­tuo­tas la­bai dė­kin­gai, pra­mo­nės zo­na, gy­ve­na­mie­ji ra­jo­nai ir rek­re­a­ci­nė zo­ną, ku­ri la­bai ža­lia, pa­trauk­li rek­re­a­ci­jai. Jos cen­tre Aly­taus pi­lia­kal­nis – ypa­tin­ga vie­ta, kur pra­si­dė­jo mies­to is­to­ri­ja“,– Ž.Trei­gys svars­to, ar čia ga­lė­tų at­si­ras­ti ir koks iš­skir­ti­nis žen­klas, liu­di­jan­tis to­kią se­ną is­to­ri­ją? Gal­būt pra­džiai – bent jau in­for­ma­ci­niai sten­dai, o gal­būt pa­vyk­tų ir kaip nors sa­vi­tai tą vie­tą įpras­min­ti, pri­min­ti, kad nuo čia pra­si­dė­jo Aly­tus.

„Pi­lies ele­men­tas ar koks ki­tas žen­klas, į ku­rį pa­žiū­rė­tu­me kū­ry­biš­kai – man at­ro­do, kad tai ga­lė­tų bū­ti įdo­mus spren­di­mas, pa­di­di­nan­tis šios vie­tos trau­ką“, – sa­ko jis.

Aly­tiš­kis ma­no, kad sa­vo žo­dį čia ga­lė­tų tar­ti is­to­ri­kai, pa­vel­do­sau­gi­nin­kai, ta­čiau šiuo me­tu trūks­ta ini­cia­ty­vos, kad veiks­mas pra­si­dė­tų. Apie tai jis jau kal­bė­jo ir su pa­vel­do­sau­gi­nin­kais: „Dai­nų slė­nio pu­sė­je toks ob­jek­tas ga­lė­tų at­si­ras­ti, ten yra ir tam tin­ka­mas skly­pas.“

„No­rė­čiau su­bur­ti ben­dra­min­čių ko­lek­ty­vą, juk ga­li­ma au­ko­ti vie­ną pro­cen­tą gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio par­ti­joms ir to­kiam pi­lia­kal­nio su­tvar­ky­mo pro­jek­tui gal­būt at­si­ras­tų no­rin­čių au­ko­ti. Aš sa­vo lė­šo­mis pri­si­dė­čiau. Ga­li­ma pa­kvies­ti jau­ni­mą, pa­kvies­ti Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to lan­ky­to­jus, žo­džiu, su­bur­ti įvai­raus am­žiaus ben­druo­me­nės na­rius ir gal­būt pa­ma­žu at­si­ras­tų fon­das, ku­ris taip pat ga­lė­tų pri­si­dė­ti prie Aly­taus pi­lia­kal­nio at­gai­vi­ni­mo. Ir įmo­nės ga­lė­tų pri­si­dė­ti. Mies­tui tai bū­tų tik į nau­dą, juk esa­me pa­ke­liui iš Vil­niaus, Kau­no į Eu­ro­pą, tai­gi no­rin­čių ap­si­lan­ky­ti tu­ris­tų ga­lė­tų už­suk­ti ir dau­giau. Tu­riu pa­žįs­ta­mų, ku­rie no­ri pra­leis­ti mū­sų mies­te sa­vait­ga­lius su šei­ma, tu­ri­me trau­kos ob­jek­tą, ku­ris dar pa­si­pil­dy­tų“, – įsi­ti­ki­nęs ver­sli­nin­kas.

Jo ma­ny­mu, Bal­to­sios ro­žės til­tas, Dai­nų slė­nis ir Aly­taus pi­lia­kal­nis at­spin­di Aly­taus dva­sią – ge­nius lo­ci (vie­tos dva­sia. lot.), čia ga­li­ma pa­ly­dė­ti ir pa­si­tik­ti sau­lę, kas bu­vo ir dau­gy­bės aly­tiš­kių abi­tu­rien­tų kar­tų tra­di­ci­ja. Tad da­bar be­lie­ka pa­ra­gin­ti ben­druo­me­nę ir la­bai ti­kė­ti­na, kad at­gar­sis bus ras­tas. Pra­dė­ti telk­ti ben­druo­me­nę jis pla­nuo­tų feis­bu­ke, ins­tag­ra­mo ir te­leg­ra­mo ka­na­luo­se su­kur­da­mas pa­sky­rą Aly­taus pi­lia­kal­nis, ku­rio­je bū­tų ga­li­ma dau­giau su­ži­no­ti apie šios vie­tos is­to­ri­ją ir da­bar­tį.