So­dy­ba, ku­rio­je ge­ra ir šei­mi­nin­kams, ir sve­čiams

Į mies­tą ne­su­grįž­tų

Ne vie­ne­rius me­tus gy­ve­ni­mą kū­rę Aly­tu­je, maž­daug prieš 17 me­tų su­tuok­ti­niai nu­ta­rė pa­lik­ti mies­tą ir ap­si­gy­ven­ti ka­me. Ir žmo­na, ir vy­ras pa­ti­ki­no, jog kai­mas jiems ne­bu­vo ne­pa­žįs­ta­mas pa­sau­lis. „Mes abu – kai­mo vai­kai“, – „Aly­taus nau­jie­noms“ sa­kė R.Ru­mi­nie­nė. O vy­ras pri­dū­rė – ka­dan­gi vie­na mo­čiu­tė gy­ve­no kai­me, ki­ta mies­te, ži­no­jo ir mies­to gy­ve­ni­mą, ir kaip ša­kes ran­ko­je lai­ky­ti.

Nu­spren­dę keis­ti gy­ve­na­mą­ją vie­tą, Ru­mi­nai pir­miau­sia par­da­vė Drus­ki­nin­kų gat­vė­je pa­sta­ty­tą, bet ne­baig­tą įreng­ti na­mą, o kiek vė­liau ir bu­tą. „Ap­si­gy­ve­no­me be­veik ma­no tė­viš­kė­je, ša­lia mo­čiu­tės bu­vu­sios so­dy­bos“, – kal­bė­jo vy­ras.

Vis tik, nors Ru­mi­nams kai­mo gy­ve­ni­mas ir bu­vo ži­no­mas, be iš­šū­kių neap­si­ei­ta. Ge­di­mi­nas pri­si­me­na, kad žmo­na, pir­mą kar­tą pa­ma­čiu­si se­ną tro­bą ir di­de­lį plo­tą ap­leis­tos te­ri­to­ri­jos, pa­reiš­kė, jog to­kiam ša­bakš­ty­ne ne­gy­ven­sian­ti. „Iš pra­džių ne­si­ruo­šiau ten gy­ven­ti, ta­čiau kaž­kas šei­mo­je tu­ri nu­si­leis­ti. Da­bar džiau­giuo­si, įsi­kū­rė­me taip, kad į mies­tą nie­ku gy­vu ne­no­rė­čiau grįž­ti“, – gy­ve­ni­mu kai­me džiau­gė­si mo­te­ris.

Jau­ku­mą su­kū­rė dar­bu

„Pa­si­sta­tė­me nau­ją na­mą, pir­tį, tven­ki­nį pa­gi­li­no­me ir pa­dai­li­no­me jo kran­tus, pa­so­di­no­me daug me­džių ir pa­ma­žu su­tvar­kė­me ap­lin­ką. Sve­čiai kar­tais net juo­kau­ja, kad gy­ve­na­me pu­šų ap­sup­ty­je tar­si sa­na­to­ri­jo­je. Tik di­de­lio dar­bo ir mei­lės gam­tai dė­ka pa­vy­ko su­kur­ti jau­kią ap­lin­ką, ku­rio­je ge­ra gy­ven­ti mums ir no­ri­si už­suk­ti gi­mi­nai­čiams ir drau­gams“, – pa­sa­ko­jo R.Ru­mi­nie­nė.

Gy­ven­da­mas ir dirb­da­mas JAV, G.Ru­mi­nas su­si­ža­vė­jo ran­čo­mis, tad su­grį­žęs į Lie­tu­vą ir pats pa­no­ro su­si­kur­ti ran­čą. Vie­nu svar­biau­sių ak­cen­tų ta­po me­di­nė­mis len­to­mis ap­tver­tas ga­nyk­los plo­tas, ku­ria­me ga­no­si pus­šim­tis be­vil­nių, mė­si­nų vilt­šyr­hor­nų veis­lės avių. Šią veis­lę ūki­nin­kai pa­si­rin­ko dėl ge­ros mė­sos iš­ei­gos, nes avys už­au­ga iki 60–80 ki­log­ra­mų, ir to­dėl, kad ma­žiau prie­žiū­ros, ne­rei­kia kirp­ti. So­dy­bo­je ūki­nin­kai lai­ko pul­ke­lį viš­tų, kom­pa­ni­ją šei­mi­nin­kams pa­lai­ko šuo su ka­ti­nu.

Ru­mi­nų ūkio val­dos – kiek dau­giau nei 10 hek­ta­rų, du iš jų, pa­si­nau­do­jus Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­ma, ap­so­din­ti miš­ku. Ge­ro­kai ūg­te­lė­ję eg­lės ir ber­žai ne tik puo­šia kraš­to­vaiz­dį – sa­va­me miš­ke jau ga­li­ma ir pa­gry­bau­ti. Su­tuok­ti­niai dar­že už­si­au­gi­na eko­lo­giš­kų dar­žo­vių, nie­ko ne­rei­kia pirk­ti iš par­duo­tu­vės ar tur­gaus.

Puo­se­lė­ja­ma te­ri­to­ri­ja, ku­rio­je ve­ši gė­ly­nai ir ki­ti žel­di­niai, už­ima apie hek­ta­rą. „Kad so­dy­bo­je vi­są lai­ką bū­tų gra­žu ir jau­ku, R.Ru­mi­nie­nė žo­lės pjo­vi­mui kas sa­vai­tę ski­ria po vie­ną die­ną. „Jei pie­va bū­tų ly­gi, tar­si ja­vų lau­kas, tai pa­vyk­tų pa­da­ry­ti žy­miai grei­čiau, ta­čiau tu­ri iš­la­vi­ruo­ti tarp me­džių ir gė­ly­nų, o tam rei­kia ir lai­ko, ir įgū­džių“, – apie pie­vos prie­žiū­rą kal­bė­jo ūki­nin­kė.

Iš pra­džių ap­si­gy­ve­nus kai­me ir vy­ras, ir žmo­na tu­rė­jo dar­bus, ta­čiau kas­met vis gau­sė­jant dar­bų na­mų ūky­je R.Ru­mi­nie­nė at­si­sa­kė dar­bo mies­te. „Iš to­kio ūkio pra­gy­ven­ti oriai ne­pa­vyk­tų, to­dėl sa­vo dar­bo, su­si­ju­sio su sta­ty­bo­mis, ne­me­čiau“, – sa­kė G.Ru­mi­nas.

Puo­se­lė­ja gė­ly­nus

Abu su­tuok­ti­niai yra pa­si­skirs­tę dar­bais. Vy­ras per va­sa­rą su­ruo­šia pa­ša­rus, o žmo­na rū­pi­na­si kas­die­ni­ne avių ban­dos prie­žiū­ra. Daug lai­ko šil­tuo­ju me­tu so­dy­bos šei­mi­nin­kė ski­ria gė­ly­nų prie­žiū­rai.

„La­bai my­liu gė­les, jų prie­žiū­ra ma­nęs ne­var­gi­na, nors ūky­je dir­bu nuo ry­to iki va­ka­ro. Ma­no gė­ly­nai la­bai pa­pras­ti, ta­čiau har­mo­nin­gai įsi­lie­ja į ap­lin­ką ir su­ku­ria ge­rą nuo­tai­ką, gro­žį. Au­gi­nu ke­lias de­šim­tis rū­šių gė­lių ir de­ko­ra­ty­vi­nių au­ga­lų, ži­nau vi­sų pa­va­di­ni­mus ir kaip jais rū­pin­tis, kad ge­rai aug­tų. Jei koks no­ras au­ga­las nu­mirš­ta, tai tik dėl per di­de­lės prie­žiū­ros“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris.

R.Ru­mi­nie­nė tu­ri su­si­da­riu­si ir sa­vą gė­ly­nų prie­žiū­ros tvar­ką – gė­les ji jau dau­ge­lį me­tų trę­šia kiek­vie­ną ket­vir­ta­die­nį. Anot jos, tai ne­lei­džia pa­mirš­ti ir pa­lik­ti nė vie­nos ne­pri­žiū­rė­tos gė­lės. Vi­sas kom­po­zi­ci­jas mo­te­ris ku­ria pa­ti, mo­ky­da­ma­si iš pa­ty­ru­sių ap­žel­di­ni­mo di­zai­ne­rių in­ter­ne­to pla­ty­bė­se

„Pas­ku­ti­niu me­tu la­bai pa­mė­gau mis­kan­tus ir įvai­rias viks­vas, no­riu pa­si­so­din­ti kuo di­des­nę jų įvai­ro­vę. Va­sa­rą man pa­čios gra­žiau­sios gė­lės – le­li­jos, pa­va­sa­rį gė­riuo­si tul­pė­mis, pa­tin­ka ir hor­ten­zi­jos, la­bai pa­si­tei­si­nu­sios gė­lės – svy­ran­čios pe­lar­go­ni­jos, jos gra­žios ir ne­le­pios, il­gai žy­di. Kar­tais pa­gal­vo­ju, kad gal rei­kė­tų ma­žiau gė­lių au­gin­ti, bet pri­si­me­nu, kaip pra­ėju­sią va­sa­rą taip gra­žiai žy­dė­jo, tad ko­dėl šie­met ne­tu­rė­tų. Ir taip tę­sia­si me­tai po me­tų“, – apie mei­lę gė­lėms kal­bė­jo R.Ru­mi­nie­nė.

Kai ku­rių gė­lių dai­ge­lius mo­te­ris per­ka pa­va­sa­rį ir pa­ti au­gi­na­si, o kai ku­rias iš­si­dai­gi­na iš sėk­lų. Pa­ma­čiu­si pa­ti­ku­sią gė­lę R.Ru­mi­nie­nė su­ži­no pa­va­di­ni­mą ir bū­ti­nai ją su­si­ran­da tur­gu­je ar me­de­ly­ne. Už­si­au­gin­to­mis gė­lė­mis ji mie­lai pa­si­da­li­na ir su ki­to­mis gė­lių my­lė­to­jo­mis.

Šei­mos gal­vą ža­vi ak­me­nų gro­žis, o žmo­ną – gė­lių, su­de­ri­nus šiuos da­ly­kus iš­gau­na­mos ža­vios kom­po­zi­ci­jos. „Kar­tais pa­juo­kau­ju, kur tik vy­ras pa­dės ak­me­nį, ten aš pa­so­din­siu gė­lę“, – apie abie­jų su­tuok­ti­nių po­mė­gį puo­se­lė­ti ap­lin­ką sa­kė R.Ru­mi­nie­nė.

Rei­kia dvie­jų da­ly­kų

Anot G.Ru­mi­no, kad kai­mai at­gim­tų te­rei­kia dvie­jų svar­biau­sių da­ly­kų – elek­tros ir ge­rų ke­lių. „Mes – lyg ir eu­ro­pie­čiai, ta­čiau to­kių pa­to­gu­mų, as­fal­tuo­tų ke­liu­kų iki so­dy­bų kaip ki­tų Eu­ro­pos ša­lių gy­ven­to­jai ne­tu­ri­me. Iš val­džios at­sto­vų gir­di­me, jei žmo­nių gy­ve­na ne­daug, tai as­fal­tuo­ti ir pri­žiū­rė­ti ke­lių ne­ap­si­mo­ka. Man at­ro­do, jog to­kie ne­di­de­li ūke­liai su­ku­ria di­des­nę pri­dė­ti­nę ver­tę nei koks baž­nyt­kai­mis. Ne­di­de­liuo­se ūkiuo­se žmo­nės kaž­ką už­au­gi­na – kas paukš­tį, kas uo­gą, kas gė­lę ir taip pri­si­de­da prie vi­suo­ti­nės ge­ro­vės kū­ri­mo“, – min­ti­mis pa­si­da­li­jo G.Ru­mi­nas.