O kaip šian­die­ni­nį Aly­taus kul­tū­ros lau­ką ver­ti­na pa­tys ne­įga­lie­ji?

„Ne­įga­lie­siems vi­siš­kai pri­tai­ky­tų kul­tū­ri­nės veik­los pa­sta­tų Aly­tu­je nė­ra“

„Į Aly­tu­je vyks­tan­čius ren­gi­nius ne­re­giams pri­ei­na­mu­mą įver­tin­čiau 6 ba­lais. Dar ne­vi­siš­kai mū­sų mies­te pri­tai­ky­ta vie­šo­ji ap­lin­ka – laip­tų ir stik­li­nių du­rų pa­žy­mė­ji­mas, įė­ji­mai į vie­šo­sios pa­skir­ties pa­sta­tus. Ten, kur vyks­ta ren­gi­niai, nė­ra in­for­ma­ci­nių žen­klų di­de­liu šrif­tu, kė­džių nu­me­riai taip pat ne­pa­žy­mė­ti ryš­kes­niu šrif­tu“, – var­di­ja Lie­tu­vos ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių drau­gi­jos Aly­taus mies­to ir ra­jo­no fi­lia­lo va­do­vė Dai­va Mar­ki­nie­nė.

Ji pa­ste­bi, kad vi­siš­kai pri­tai­ky­tų kul­tū­ri­nės veik­los pa­sta­tų Aly­tu­je nė­ra.

Ki­ta pa­šne­ko­vė – Aly­taus mies­to ne­įga­lių­jų užimtumo dienos centro va­do­vė Dai­va Lat­vy­tė Aly­tu­je vyks­tan­čių ren­gi­nių pri­ei­na­mu­mą ne­įga­lie­siems ver­ti­na 8 – 9 ba­lais. „Ma­nau, kad pa­te­ki­mas į vi­sas kul­tū­ri­nes įstai­gas mū­sų na­riams yra ne­blo­gas, tam pri­tai­ky­tos erd­vės ir vi­du­je, ir lau­ke. Jei ren­gi­nys vyks­ta ne mies­to cen­tre, o ki­to­se erd­vė­se, pa­vyz­džiui, Aly­taus kul­tū­ros cen­tre, di­des­nė pro­ble­ma yra trans­por­tas. Aly­tu­je pa­dau­gė­jo vie­šo­jo trans­por­to marš­ru­tų, la­bai džiau­gia­mės, kad pra­dė­jo kur­suo­ti mik­ro­au­to­bu­sai Vil­ties gat­ve, žmo­nės ga­li leng­viau at­vyk­ti į Aly­taus ne­įga­lių­jų už­im­tu­mo die­nos cen­trą, bei į ki­tas ja­me įsi­kū­ru­sias or­ga­ni­za­ci­jas. Ta­čiau, vyks­tant į ren­gi­nį ir grįž­tant iš jo, o jie pa­pras­tai ren­gia­mi va­ka­rais, jau po dar­bo va­lan­dų, rei­kia il­go­kai pa­sto­vė­ti sto­te­lė­je lau­kiant au­to­bu­so. Dar vie­nas pa­ste­bė­ji­mas – per ma­žai ap­švies­tas ta­kas nuo kul­tū­ros cen­tro iki au­to­bu­sų sto­te­lės“, – ak­cen­tuo­ja D.Lat­vy­tė.

D.Mar­­ki­nie­nė tei­gia, kad kol kas jos va­do­vau­ja­mai or­ga­ni­za­ci­jai nė­ra pa­siū­lo­ma in­for­ma­ci­ja, kad vyks­ta kaž­kas ir ak­lie­siems, sil­pna­re­giams pri­tai­ky­to ar nau­din­go. Tik iš Aly­taus Dzū­ki­jos LIONS klu­bo na­rių su­lau­kia pa­siū­ly­mo at­vyk­ti į jų or­ga­ni­zuo­ja­mus ren­gi­nius, ski­ria­mos vie­tos pir­mo­je žiū­ro­vų ei­lė­je. Iš ki­tų įstai­gų, ku­rios or­ga­ni­zuo­ja ren­gi­nius, to­kių kvie­ti­mų ne­su­lau­kia.

„Mū­sų or­ga­ni­za­ci­jos na­riai į ren­gi­nius no­ri ei­ti, bet ypač da­bar truk­do tam­sos pa­ros me­tas. Be to, ne­re­giams rei­ka­lin­gas pa­ly­do­vas ir pri­tai­ky­ta sil­pna­re­giams vie­šo­ji ap­lin­ka. Tad, at­vi­rai kal­bant, tik pa­gal in­for­ma­ci­jos sklai­dą pa­jau­tė­me, kad Aly­tus – šie­met ti­tu­luo­tas Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės ti­tu­lu. Ma­nau, kad jos tik­rai pa­ka­ko“, – sa­ko D.Mar­ki­nie­nė.

D.Lat­vy­tė tei­gia: „Ret­kar­čiais gau­na­me ne­mo­ka­mus pa­kvie­ti­mus į Aly­taus kul­tū­ros cen­tre vyks­tan­čius ren­gi­nius, gau­na­me ir nuo­lai­das, tad esa­me la­bai dė­kin­gi. Kal­bant apie pir­mą­sias žiū­ro­vų ei­les, tai ge­riau jas skir­ti sun­kiai vaikš­tan­tiems ar ve­ži­mė­lio pa­gal­ba ju­dan­tiems žmo­nėms. Ži­no­ma, ji ir mums pa­to­ges­nė, bet nė­ra to­kia svar­bi.“

Pa­šne­ko­vės pa­ste­bė­ji­mu, or­ga­ni­za­ci­jos na­riai no­riai lan­ko­si ren­gi­niuo­se, ypač džiau­gia­si ga­vę kvie­ti­mų. Ne­ma­žos bi­lie­tų kai­nos daž­ną su­lai­ko. Jei bi­lie­tas – apie 15–20 eu­rų ar net dau­giau, o nuo­lai­da 2–3 eu­rai, ne­įga­liam žmo­gui – tai jau pa­jau­čia­mos iš­lai­dos.

Ne­įga­lie­siems no­rė­tų­si kuo dau­giau in­for­ma­ci­jos apie ren­gi­nius vi­so­se kul­tū­ri­nė­se erd­vė­se, o ne tik pa­grin­di­nė­se, di­džiau­sio­se.

„Aly­taus te­at­re, jei at­vy­kai su ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­liu, tik pa­čiam kam­pe ga­li pri­sig­laus­ti ir ste­bė­ti“

Daž­na­me mies­to ren­gi­ny­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti so­cia­li­nių pa­slau­gų įstai­gos „Ge­ru­mo skrais­tė“ se­ne­lius. Kas ska­ti­na šios ben­druo­me­nės na­rius taip ak­ty­viai, kū­ry­bin­gai su to­kiu jau­nat­viš­ku po­lė­kiu įsi­jung­ti į  ne vie­ną mū­sų mies­te vyks­tan­tį ren­gi­nį? Įdo­mu ir tai, kaip jau­čia­si se­ne­liai, po da­ly­va­vi­mo ren­gi­ny­je, ko­kių at­si­lie­pi­mų iš jų iš­girs­ta­ma? Ko­kie jaus­mai ran­da­si va­do­vų šir­dy­je, ma­tant lai­min­gus se­ne­lius? Juk gar­baus am­žiaus žmo­gaus iš­ėji­mui į vi­suo­me­nę rei­kia il­go­kai ruoš­tis, tai – ne ma­žą vai­ką ap­reng­ti ir iš­si­ves­ti. Ar vi­si jū­sų se­ne­liai mėgs­ta iš­ėji­mus? Tiek klau­si­mų pa­bė­rė­me „Ge­ru­mo skrais­tės“ va­do­vei Gi­tai Mic­ke­vi­čiū­tei.

Ji at­sa­kė pa­pras­tai: „Vie­nas iš pa­grin­di­nių mū­sų veik­los tiks­lų yra įtrauk­ti vy­res­nio am­žiaus žmo­nes, ku­rie jau yra pra­ra­dę da­li­nį sa­va­ran­kiš­ku­mą (dėl ri­bo­to ju­dė­ji­mo ar orien­ta­vi­mo­si ap­lin­ko­je) ir be ki­tų pa­gal­bos ne­ga­lė­tų to pa­da­ry­ti, į ben­druo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą.

Da­ly­va­vi­mas mies­to šven­tė­se ir ren­gi­niuo­se sen­jo­rams už­de­ga no­rą gy­ven­ti ir džiaug­tis gy­ve­ni­mu. Po kiek­vie­no ren­gi­nio vyks­ta ap­ta­ri­mas, nuo­trau­kų per­žiū­ra, jie jau­čia­si pil­na­ver­čiais vi­suo­me­nės na­riais. Sa­vo įspū­džiais sen­jo­rai da­li­ja­si su ar­ti­mai­siais, vai­kais, anū­kais, po kiek­vie­no ren­gi­nio jau­čia­me pa­ky­lė­tų nuo­tai­kų ban­gą ir tai mums di­džiau­sias džiaugs­mas.

Di­džiau­si iš­šū­kiai – ko­man­da tu­ri ap­gal­vo­ti, kad vi­suo­met bū­tų ge­ras pri­va­žia­vi­mas ir sen­jo­rams ne­reik­tų to­li ei­ti, taip pat, kad vi­si tu­rė­tų sė­di­mas vie­tas, vi­są lai­ką tu­ri­me ne­šio­ja­mą kė­du­tę, van­dens ir va­li­do­lio. Kiek­vie­nai iš­vy­kai rei­ka­lin­ga dau­giau ko­man­dos na­rių. Ir vi­si šie iš­šū­kiai yra nie­kis, kai ma­tai sen­jo­rų iš džiaugs­­mo ir dė­kin­gu­mo aša­ro­tas akis. O in­for­ma­ci­jos apie ren­gi­nius mes pa­tys ieš­ko­me, kar­tais gau­na­me kvie­ti­mų.“

Aly­tiš­kė In­drė Ba­bars­kai­tė tu­ri ju­dė­ji­mo pro­ble­mų, ta­čiau ją ga­li­ma pa­ma­ty­ti daž­na­me ren­gi­ny­je. Kaip jai pa­vyks­ta pa­siek­ti ren­gi­nių vie­tą, ar su­lau­kia pa­gal­bos, pa­to­ges­nės vie­tos?

„Aš į ren­gi­nius daž­niau­siai ei­nu ne vie­na, o su kom­pa­ni­ja, tad vi­sa­da tu­riu pa­gal­bą ša­lia, jei rei­kia kad ir vie­tos sa­lė­je. Esu pa­ste­bė­ju­si, kad tie, ku­rie ju­da ve­ži­mė­liu tiek te­at­re, tiek kul­tū­ros cen­tre tu­ri iš­skir­tas vie­tas. Jei ei­nu į ren­gi­nį vie­na – ren­kuo­si vie­tą pir­mo­se ei­lė­se, kad bū­tų pa­to­giau. Džiau­giuo­si, kad prie įė­ji­mų yra pan­du­sai. Ar vi­si kul­tū­ros sos­ti­nės ren­gi­niai bu­vo pri­ei­na­mi ne­įga­lie­siems, ne­ga­liu at­sa­ky­ti. Aš as­me­niš­kai ne­pa­ty­riau jo­kių ne­pa­to­gu­mų da­ly­vau­jant kul­tū­ros sos­ti­nės ren­gi­niuo­se“, – pa­ste­bi ju­dė­ji­mo ne­ga­lę tu­rin­ti aly­tiš­kė I.Ba­bars­kai­tė.

O kaip ren­gi­nių pri­ei­na­mu­mą ne­įga­lie­siems mū­sų mies­te ver­ti­na Žmo­nių su ne­ga­lia tei­sių ste­bė­se­nos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė, Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ne­įga­lių­jų rei­ka­lų ko­mi­si­jos na­rė Kris­ti­na Dū­do­ny­tė?

„As­me­niš­kai aš ne­la­bai daug tu­rė­jau ga­li­my­bių da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se, truk­dė ki­tos veik­los, nors ren­gi­nių bu­vo daug. Tad šiuo at­ve­ju ne­tu­riu ką pa­sa­ky­ti bei ką ver­tin­ti. Te­ko Aly­tu­je il­gai spręs­ti pa­vė­žė­ji­mo pro­ble­mą, so­cia­li­nis tak­si pas mus vė­lai at­si­ra­do, jis pa­de­da į tuos ren­gi­nius nu­vyk­ti. Ma­nau, yra kur to­bu­lė­ti. Tar­kim, Aly­taus kul­tū­ros cen­tro ap­lin­ka pri­ei­na­ma, net pa­grin­di­nė­je sa­lė­je pir­mo­je ei­lė­je 3 sė­di­mos vie­tos ga­li bū­ti iš­ima­mos, o Aly­taus te­at­re to nė­ra, ten tik pa­čiame kam­pe ga­li pri­sig­laus­ti ir ste­bė­ti, jei at­vy­kai su ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­liu. Aly­taus te­at­re taip pat dar rei­kia ir ki­tų pa­to­bu­li­ni­mų. Ki­ti žmo­nės su ne­ga­lia pa­si­ge­do in­for­ma­vi­mo apie ren­gi­nius bei pa­gal­bą iki tų ren­gi­nių nu­vyk­ti“, – kal­bė­jo K.Du­do­ny­tė.