Jau­ni­mo ben­druo­me­nė „Drū­tas dzū­kas” drau­gėn bu­ria Luks­nė­nus ir jo žmo­nes

– Tai Luks­nė­nų dzū­kai vis dar drū­ci? Kuo jie šian­dien už­si­i­ma? Nuo ko tas drū­tu­mas pri­klau­so?

– Luks­nė­nų dzū­kai tik­rai drū­ti, o mū­sų drū­tu­mas ky­la iš ben­drys­tės. Pa­va­di­ni­mas „Drū­tas dzū­kas“ at­si­ra­do ne­ti­kė­tai. Su­sė­dę gal­vo­jo­me, kaip ga­lė­tu­me pa­si­va­din­ti. Bu­vo pa­va­di­ni­mų „Da­rom“, „Luks­nė­niš­kiai“, bet ben­druo­me­nės na­rys, ka­riš­kis, spor­ti­nin­kas Ri­mas Var­se­vi­čius pa­siū­lė pa­va­di­ni­mą „Drū­tas dzū­kas“, ku­ris mums vi­siems pa­ti­ko ir pri­li­po, su min­ti­mis reng­ti ki­to­kias spor­to var­žy­bas.

– Ka­da ir ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis įsi­stei­gė Jū­sų aso­cia­ci­ja? Ar tik jau­ni­mas jo­je? Ko­kiais nu­veik­tais dar­bais ga­li­te pa­si­gir­ti?

– Mū­sų ben­druo­me­nė su­si­kū­rė 2014 me­tais. Tuo­met ini­cia­ty­vi­nė gru­pė, ku­rią su­da­rė apie 20 jau­ni­mo, su­si­rin­ko­me Luks­nė­nų kul­tū­ros na­muo­se ir nu­spren­dė­me, kad no­ri­me įvai­res­nių ren­gi­nių, ben­dros veik­los. Dau­gu­mos mū­sų tė­vai pri­klau­sė Luks­nė­nų kai­mo ben­druo­me­nei „Spin­du­lys“, bet mums, jau­ni­mui, ta­da at­ro­dė, kad jie mū­sų ne­su­pran­ta, to­dėl nu­ta­rė­me kur­ti sa­vo ben­druo­me­nę.

Tuo­met bu­vo taip, o šian­dien la­bai džiau­gia­mės ben­dra­dar­bia­vi­mu su „Spin­du­lio“ ben­druo­me­ne, ypač Sau­liui Be­lic­kui pra­dė­jus jai pir­mi­nin­kau­ti.

Pra­ėju­siais me­tais kar­tu ren­gė­me spor­to šven­tę. Per 6 me­tus esa­me pa­da­rę įdir­bį or­ga­ni­zuo­jant spor­to šven­tes, to­dėl žmo­nių su­si­ren­ka daug. Šven­tės ir iki tol vy­ko, bet mes pa­siū­lė­me nau­jų var­žy­bų, įtrau­kė­me rung­čių, ku­rio­se ga­lė­tų da­ly­vau­ti ne tik spor­ti­nin­kai, bet ir žiū­ro­vai. Mo­te­rims la­bai pa­tin­ka kep­tu­vės ar­ba ka­rei­viš­ko ba­to me­ti­mo rung­tis. Vai­kams iš­nuo­mo­ja­me ba­tu­tą.

Mums la­bai tal­ki­na ir Aly­taus ra­jo­no vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ras, ku­ris ne tik pa­si­rū­pi­na links­mo­sio­mis es­ta­fe­tė­mis, bet or­ga­ni­zuo­ja pa­skai­tas. Tu­ri­me nuo­la­ti­nį rė­mė­ją Sei­mo na­rį Lau­ry­ną Kas­čiū­ną, jo įsteig­ta tau­rė ke­liau­ja pas drū­čiau­sią var­žy­bų da­ly­vį. Ga­liū­no rung­tis įdo­mu ir azar­tiš­ka žiū­rė­ti, tad jos yra ir at­rak­ci­ja žiū­ro­vams. Pa­grin­di­nė šven­tės rė­mė­ja – Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė.

– Ko­kias dar tra­di­ci­nes šven­tes puo­se­lė­ja­te? Lau­kia­miau­sia ir šur­mu­lin­giau­sia ar tik ne mo­liū­gų fies­ta?

– Mo­liū­gų fies­ta į mū­sų re­per­tu­a­rą taip pat at­ėjo ne­ti­kė­tai. Vos tik su­si­bū­rę 2014-ųjų spa­lį, bu­vo­me pil­ni en­tu­ziaz­mo ir no­ro veik­ti čia ir da­bar. Svars­tė­me, ko­kį ren­gi­nį pa­da­ry­ti. Pa­si­rin­ki­mas bu­vo tarp ka­lė­di­nės šven­tės ar­ba He­lo­vi­no. Ka­dan­gi ka­lė­di­nį ren­gi­nį or­ga­ni­zuo­ja kul­tū­ros dar­buo­to­jai, tad pa­si­rin­ko­me He­lo­vi­ną, pa­va­di­nę jį „Mo­liū­gų fies­ta“.

Tu­riu pa­sa­ky­ti, kad vy­res­nė kar­ta po­rą me­tų ne­pa­tik­liai žiū­rė­jo į mus. Su­pran­tu, kad skir­tin­gos kar­tos, skir­tin­gi po­žiū­riai. Bet vė­liau pri­ėmė ir šią mū­sų šven­tę. At­ves­da­vo anū­kus ir pa­tys pa­si­dai­ry­da­vo. He­lo­vi­nui svar­bu de­ko­ra­ci­jos. Mū­sų ben­druo­me­nės auk­sa­ran­kės se­se­rys Ad­ri­ja­na ir Ais­tė, tu­rin­čios kū­ry­bi­nę gys­le­lę ir fan­ta­zi­ją, stip­riai pa­si­dar­buo­ja. Ir mes joms steng­da­vo­mės pa­dė­ti.

– Prak­ti­ka ro­do, kad stip­rios tos ben­druo­me­nės, ku­rio­se vei­kia ko­man­da. Jūs tu­ri­te ko­man­dą?

– Ma­nau, kad ben­druo­me­nės veik­lo­je svar­bus yra bran­duo­lys, ku­rį su­da­ro 4–5 žmo­nės. Jie kaip va­rik­liu­kas, ku­ris už­ve­da ir vi­sus ki­tus. Ma­nau, kad mū­sų stip­ry­bė – ge­bė­ji­mas tei­sin­gai pa­si­da­ly­ti dar­bus, kas už ką at­sa­kin­gas. Vie­ni ga­li ra­šy­ti pro­jek­tus, ki­tiems juos ge­riau įgy­ven­din­ti. Vie­ni ge­ba or­ga­ni­zuo­ti, ki­ti tu­ri me­no gys­le­lę.

Taip ir dir­ba­me. Juk vie­nas vis­ko ne­pa­da­ry­si, ir ne­ga­li bū­ti stip­rus vi­so­se sri­ty­se. Bet tu­rint ko­man­dą ga­li­ma daug nu­veik­ti. No­riu pa­dė­ko­ti sa­vo ko­man­dos bran­duo­liui: Ge­di­mi­nui Ka­na­pic­kui, Po­vi­lui Iva­šaus­kui, Jur­gi­tai Ka­na­pic­kei, Ri­mui Var­se­vi­čiui ir vi­siems ki­tiems, ku­rie pa­de­da.

2016 me­tais pa­ren­gė­me pro­jek­tą ir ga­vo­me fi­nan­sa­vi­mą iš So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos. Įren­gė­me vai­kų žai­di­mų aikš­te­lę. Tuo­met Luks­nė­nuo­se žai­di­mų aikš­te­lės vai­kams ne­bu­vo. Net „Del­fi“ žur­na­lis­tai tuo­met mus kal­bi­no. Bu­vo ma­lo­nu, kad pa­ste­bė­jo, įver­ti­no.

– Pa­tal­pos, ku­rias pa­tys įsi­ren­gė­te, yra Luks­nė­nų šer­dy­je – kul­tū­ros na­muo­se. Ar ne­su­lau­kia­te pa­sta­bų dėl sa­vo ak­ty­vu­mo, jau­nat­viš­ko triukš­mo? Ar pa­kan­ka­mai tu­ri­te įran­gos, tre­ni­ruok­lių, ki­tų reik­me­nų, ku­rių rei­kia jau­ni­mo veik­lai?

– Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos lė­šo­mis re­mon­ta­vo­me pa­tal­pas, esan­čias kul­tū­ros na­mų rū­sy­je. Bet su jo­mis daug rei­ka­lų. Pa­grin­di­nė pro­ble­ma – drėg­mė. Tvar­kė­me, pir­ko­me drėg­mės rink­tu­vą, bet ji yra, ne­iš­ny­ko.

Per gy­va­vi­mo me­tus įgy­ven­di­no­me apie 10 minkš­tų­jų pro­jek­tų: ke­lio­nės, pa­žin­ti­nės iš­vy­kos, plau­ki­mai bai­da­rė­mis. To­kie pro­jek­tai yra la­bai rei­ka­lin­gi, nes jie mo­ty­vuo­ja na­rius. Juk suor­ga­ni­zuo­ti šven­tę – rei­kia dirb­ti, kad ki­ti at­ei­tų sma­giai pra­leis­ti lai­ką. Kar­tais pa­gal­vo­ji, gal kaž­kas ki­tas te­gul or­ga­ni­zuo­ja, o mes at­ei­si­me pa­si­žiū­rė­ti, bet ši min­tis grei­tai dings­ta. Nes man svar­bu mū­sų kai­mas ir žmo­nės.

No­ri­si, kad čia vyk­tų veiks­mas, ir ne bet kaip, o įdo­miai ir pa­trauk­liai jau­ni­mui.

Mes sa­ve va­di­na­me jau­ni­mo ben­druo­me­ne. Bet mū­sų jau­ni­mui – 30-40 me­tų, prieš 8 me­tus, bu­vo­me jau­nes­ni, bet... gy­ve­na­me ir kei­čia­mės kar­tu su ben­druo­me­ne. Vy­res­nių nei 40-me­čių yra, tu­ri­me ir to­kių, ku­rie for­ma­liai nė­ra už­pil­dę pra­šy­mo, bet pa­lai­ko ir da­ly­vau­ja mū­sų veik­lo­se.

– Kaip šven­tė, taip Jūs ver­da­te ir vi­sus vai­ši­na­te vis ki­ta sriu­ba. Ko­kia pa­ties mėgs­ta­miau­sia? Skai­ty­to­jai la­bai no­rė­tų Jū­sų mo­liū­gų sriu­bos re­cep­to.

– Nė vie­na mū­sų šven­tė neap­si­ei­na be sriu­bos ar troš­ki­nio, ku­rį ga­mi­nu aš. Man mais­to ga­mi­ni­mas nė­ra sve­ti­mas, ypač to­kio, ku­ris ga­mi­na­mas lau­ko są­ly­go­mis. Šei­mos ar drau­gų su­si­ti­ki­muo­se vi­si ži­no, jei­gu bus ga­mi­na­ma lau­ke, tai da­ry­siu aš.

He­lo­vi­nas ne­at­sie­ja­mas nuo mo­liū­gų, tad mo­liū­gie­nė bū­ti­na. Vi­sa pa­slap­tis – mais­to ga­mi­ni­mas lau­ke ant ug­nies. Vi­sa­da ska­niau nei ant vi­ryk­lės. Sriu­bai nau­do­ju tra­di­ci­nius in­gre­dien­tus: pa­ke­pin­tus viš­tie­nos, svo­gū­no, mor­kos ga­ba­liu­kus, su­de­du bul­ves, pa­pri­kas, prie­sko­nius. Vir­ti rei­kia lau­ke, ka­ti­liu­ke apie pus­an­tros va­lan­dos. Mėgs­tu ašt­riau val­gy­ti, bet per daug ašt­riai ne­da­rau, nes ne vi­siems pa­tin­ka. Mo­liū­gie­nę pa­gar­di­nu grie­ti­ne.

– Jūs esa­te šak­ni­nis luks­nė­niš­kis ar ne vi­sai iš šių kraš­tų? Pa­pa­sa­ko­ki­te pla­čiau apie sa­ve, šei­mą, po­mė­gius.

– Ne­su luks­nė­niš­kis. Gi­miau ir au­gau Aly­tu­je. Čia at­ėjau į žen­tus. Gy­ve­na­me žmo­nos Li­nos tė­viš­kė­je Luks­nė­nuo­se. Tu­ri­me 4 vai­kus. Dvi pa­aug­les duk­ras ir du pa­gran­du­kus dvy­nu­kus: mer­gai­tę ir ber­niu­ką, ku­riems jau 5 me­tai. Dir­bu Luks­nė­nuo­se, čia su ko­le­ga ga­mi­na­me šar­vuo­tą­sias du­ris ir įvai­rius me­ta­lo ga­mi­nius.