Pirmoji mokomoji spaustuvė sovietuose (1)
Visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje ji buvo pirmoji mokomoji gamybinė bazė, kurioje nuo devintos klasės rengti poligrafijos specialistai-raidžių rinkėjai ir mašininkai. Tuo sunkiu pokario periodu sklandė idėja, kad mokykla išleistų abiturientus ne tik su atestatais, bet ir paruoštus savarankiškam gyvenimui – turinčius specialybę.
Prieš mane pluoštelis tėčio ranka rašytų rankraščių. Jie įvardyti taip: „Alytaus II vidurinės mokyklos poligrafijos klasės politechninio gamybinio apmokymo 1959–1960 mokslo metų p r o g r a m a“.
Noriu papasakoti, kokiomis aplinkybėmis buvo įkurta ši klasė. Mano tėvas Vladas Zdanavičius (1906–1970) buvo profesionalus spaustuvininkas. Mokėsi Alytaus gimnazijoje, kur matematiką dėstė mokytojas Kazimieras Klimavičius.
Pastebėjęs neeilinius mokinio gabumus matematikai (tėtis sugebėdavo atmintinai dauginti, dalinti, sudėti, atimti... vėliau bendradarbiai jį vadino skaičiavimo mašinėle „Felix“), apgyvendino savo namuose ir globojo kaip sūnų, kadangi jis anksti neteko tėvo ir šeima sunkiai vertėsi. Po pamokų tėtis uždarbiaudavo – papildomai mokydavo matematikos atsiliekančius mokinius. Vėliau mokytojo K.Klimavičiaus globa peraugo į draugystę ir tęsėsi visą likusį gyvenimą.
Būdamas „knygius“, tėvas anksti pradėjo domėtis poligrafija. Nežinau, kokiomis aplinkybėmis jis pirmą kartą peržengė spaustuvės slenkstį. Manau, kad tai buvo Alytuje. Tuo metu „literai“ (spaustuvinei švino raidei) buvo didelė pagarba. Raidžių rinkėjai šriftą rinkdavo baltais marškiniais, su kaklaraiščiais ir švarkais. Tai buvo inteligentų darbas. Tik vėliau atsirado chalatai.
Nuo 1925 metų tėvas dirbo Kaune, „Šviesos“ spaustuvėje, vėliau gavo pasiūlymą dirbti Klaipėdos „Ryte“. Ten jam kilo mintis įsteigti nuosavą poligrafijos „tašką“. 1939 metais vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, tėvas jau su šeima grįžo į Kauną, įsidarbino „Spindulyje“ ir pradėjo kurti nuosavą spaustuvę.
Įsiveržus sovietams į Lietuvą, spaustuvės įranga buvo konfiskuota. Kažkokiu būdu išliko nesumontuota spausdinimo mašina, tigelis – rankinė spausdinimo mašina, rankinė sąsiuvinių susegimo mašina. Šie spaustuviniai įrenginiai kokį dešimtmetį išgulėjo mūsų namo palėpėje.
Naujoji valdžia išsiuntė tėvelį į Alytų, nes ten reikėjo atkurti spaustuvės veiklą – organizuoti laikraščio „Komunistinis rytojus“ spausdinimą. Tėvą paskyrė spaustuvės vedėju, ir šeima persikėlė į Alytų, o apsigyveno pas mokytoją K.Klimavičių. Darbo sąlygos buvo varganos – tekstas renkamas prie žibalinių lempų, o pirmieji laikraščio numeriai spausdinami rankiniu būdu, nes nebuvo elektros. Subombarduotame Alytuje buvo didelė butų problema. Tėčiui Vaižganto gatvėje paskirtas sklypas namui statyti.
Apie 1957 metus į Alytaus II vidurinę mokyklą direktoriumi paskiriamas Pranas Ringys – maždaug 27 metų entuziastingas jaunuolis. Jis pas mus ir apsigyveno. Taip likimas suvedė tuos du vyrus – V.Zdanavičių ir P.Ringį.
V.Zdanavičius turėjo didelę organizacinę patirtį, o P.Ringys – greitą orientaciją, jaunatvišką užsidegimą naujovėms ir galimybę jas įgyvendinti. Po darbo abu užsidarydavo P.Ringio kambaryje ir iki vėlumos kažką braižė, rašė, derino, planavo. Paskui kažkur važiavo...
Tų vyrų dueto darbo rezultatas – pirmoji mokomoji gamybinė spaustuvė sovietuose. Nežinau, kaip buvo įforminta spausdinimo mašina, bet ji iš mūsų namo palėpės atsidūrė II vidurinėje mokykloje.
Tuo metu prie Alytaus buvo prijungtos Prienų ir Jiezno spaustuvės. V.Zdanavičius skiriamas direktoriumi, juo dirbo iki pensijos. Į pensiją išėjo 56 metų (kenksmingas darbas, profesinė liga – apsinuodijimas švino dulkėmis). Prisimenu, kad išėjęs į pensiją jis kurį laiką dirbo mokomojoje spaustuvėje, kokios jo pareigos – neprisimenu, tikriausiai – vedėjo.
Pablogėjus tėčio sveikatai iš rajono spaustuvės eiti vedėjo pareigas pakviestas Jonas Šimelevičius. Tai buvo ramus ir pareigingas žmogus, sugebantis sukurti darbinę nuotaiką. Turėjo sveiką humoro jausmą, daug rūkė...
1964–1965 metais buvau ir aš priimta į Alytaus II vidurinės mokyklos mokomosios spaustuvės raidžių rinkėjo instruktoriaus pareigas. Po metų išvykau mokytis. Tikslios datos, kada gamybinė klasė pradėjo funkcionuoti, negaliu pasakyti. Manau, kad darbo pradžia galėjo būti apie 1959 metus. Tai liudytų tėčio ranka rašyta 1959–1960 mokslo metų programa. Pagal mano kuklius paskaičiavimus, mokomoji klasė galėjo veikti kokį dešimtmetį.
(Iš mokyklos archyvinių dokumentų matyti, jog gamybinė klasė veikė 31 metus – nuo 1960-ųjų iki 1991-ųjų; V.Bigailos pastaba).
Šio mokyklos darinio nereikėjo finansuoti. Spaustuvė gaudavo įvairių įstaigų užsakymų, už kuriuos galėjo ne tik savarankiškai išsilaikyti, bet ir plėstis. Tačiau poligrafija žengė į priekį, atsirado naujos technologijos, paseno įranga ir mokyklos spaustuvė savaime užgeso. Iš baigusių šią klasę pora mokinių pasirinko poligrafijos specialybę ir tęsė studijas Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) poligrafijos institute.
P. S. Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos neformaliojo švietimo mokytojas Vytautas Bigaila, atsakingas už gimnazijos muziejaus veiklą, dėkoja poniai Aušrai Zdanavičiūtei-Bajoraitienei iš Kauno už pluoštelį atsiminimų, fiksuojančių įsimintiną nueitą mokyklos kelio dalį iš jos tėvo V.Zdanavičiaus veiklos, susijusios su mokomąja gamybine spaustuve. Taip pat p. Aušrai dėkojame, kad gimnazijos muziejaus fondus papildė poligrafijos klasės archyvinėmis programomis, nuotraukomis.
Na, o Vytautui Mockevičiui, 2017 metų Alytaus miesto garbės piliečiui, p. Aušros mokytojui, dėkingi už tarpininkavimą, kad šie atsiminimai bei kita medžiaga pasiektų gimnaziją.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Šiaip ar taip, bet "Alytaus…
Komentaras
Šiaip ar taip, bet "Alytaus naujienos" išlaiko solidžiausią poziciją Alytaus žiniasklaidos fone. Sėkmės jums, prenumeratą pratęsiu.