Į Pu­nią su­gu­žė­ta pa­svei­kin­ti Onų, pa­ska­nau­ti šviežios duo­nos, iš­girs­ti jos ke­pi­mo pa­slap­čių

Pa­svei­ki­no Onas

Pa­grin­di­nis šven­tės ak­cen­tas – duo­nos pa­ger­bi­mas. Pa­si­puo­šę tau­ti­niais kos­tiu­mais, su ru­gių var­po­mis ir lau­kų gė­lė­mis ran­ko­se, ant bal­to li­no rank­šluosčio pu­niš­kiai at­ne­šė į sce­ną duo­nos ke­pa­lą. Pa­dė­ko­jęs žem­dir­biams ir pa­bu­čia­vęs švie­žią duo­ne­lę, Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas pa­dė­jo ją ant var­du­vi­nin­kėms pa­ruoš­to vai­šių sta­lo, prie py­ra­gų, me­daus, sū­rio, gi­ros. Šias vai­šes me­ras di­de­liu ša­ko­čiu dar pa­pil­dė, kiek­vie­nai var­du­vi­nin­kei pa­spau­dė ran­ką, pri­sė­dęs gre­ta pa­ben­dra­vo su Ono­mis.

„Me­tai grei­tai pra­bė­go, ir vėl mes Pu­nio­je“, – to­kiais žo­džiais sa­vo kal­bą pra­dė­jo Aly­taus ra­jo­no me­ras A.Vrub­liaus­kas. Pa­svei­ki­nęs vi­sas Onas, pri­si­mi­nęs is­to­ri­nius ak­cen­tus, kai di­die­ji Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čiai sa­vo duk­roms rin­ko šį var­dą, džiau­gė­si, kad tė­vai ir da­bar ma­žas mer­gai­tes pa­va­di­na Onu­tė­mis. „Iš­ver­tus iš heb­ra­jų kal­bos šis žo­dis reiš­kia „ma­lo­nę“. Tai ga­li bū­ti ir der­liaus ma­lo­nė, ir Aukš­čiau­sio­jo ma­lo­nė. Kad tos ma­lo­nės bū­tų kuo dau­giau“, – vi­siems lin­kė­jo ra­jo­no va­do­vas.

Jis už­si­mi­nė apie ne­pa­to­gu­mus at­vyks­tant į šven­tę ir pra­šė žmo­nių ne­pyk­ti, kad šį kar­tą į Pu­nią te­ko va­žiuo­ti dul­kė­tu ir žen­klais ap­krau­tu ke­liu, suk­ti ap­va­žia­vi­mais, nes vyks­ta ke­lio re­mon­to dar­bai. Ki­ta­met ke­lias bus nau­jas, net­gi bus įreng­tas dvi­ra­čių ta­kas, jo pu­niš­kiai se­niai lau­kia.

„Ti­kiuo­si, mes šian­dien vi­si kaip rei­kiant pa­siau­si­me! Tik­rai rei­kia at­si­pa­lai­duo­ti: vie­na vi­ru­so ban­ga pra­ėjo, o ki­ta, pra­na­šau­ja­ma, kad ar­tė­ja, tad ne­ži­nia, ka­da vėl ga­lė­si­me su­si­tik­ti“, – kal­bė­jo Aly­taus ra­jo­no me­ras ir ra­gi­no vi­sus links­mai pra­leis­ti penk­ta­die­nio va­ka­rą. Ne bet ko­kį, o švie­žios duo­ne­lės – Oni­nių šven­tės va­ka­rą.

Na, o Onų, One­lių, Onu­čių, Ony­čių tik­rai bu­vo daug.

Jei­gu vien tik iš Pu­nios se­niū­ni­jos vi­sos Onos bū­tų su­si­rin­ku­sios, rei­kė­tų daug il­ges­nio sta­lo, su­si­da­ry­tų ge­ras pus­šim­tis. Pu­nios se­niū­no Gin­tau­to Lau­kai­čio tei­gi­mu, nau­jau­siais duo­me­ni­mis se­niū­ni­jo­je su­skai­čiuo­ta pu­sė šim­to Onu­čių. Oni­nės Pu­nio­je šven­čia­mos jau de­vy­nio­lik­tus me­tus.

 Su­si­rin­ku­sius svei­ki­no že­mės ūkio mi­nist­ras An­drius Pa­lio­nis. Puo­se­lė­jan­tiems že­mę, pro­tė­vių tra­di­ci­jas, iš­tie­sian­tiems ran­ką ki­tiems mi­nist­ras sky­rė pa­dė­kas. Jos įteik­tos šio kraš­to ver­sli­nin­kams Ge­di­mi­nui Je­ge­le­vi­čiui, Al­gi­man­tui Že­mai­čiui, Dai­niui Liut­kaus­kui, ūki­nin­kui Vy­tau­tui Va­lai­čiui.

Daug svei­ki­ni­mų iš­sa­kė Sei­mo na­riai An­drius Kup­čins­kas, penk­tą kar­tą Pu­nio­je vie­šin­tis Lau­ry­nas Kas­čiū­nas, Vy­tau­tas Ba­kas, Pet­ras Va­liū­nas. Sig­na­ta­rės Lai­mos An­dri­kie­nės lin­kė­ji­mus vi­siems šio kraš­to duo­nos au­gin­to­jams ir var­du­vi­nin­kėms Onoms per­da­vė pa­dė­jė­ja Bi­ru­tė Ne­nor­tai­tė. Vi­suo­me­nės vei­kė­jas Ar­tū­ras Pau­laus­kas ra­gi­no gau­sin­ti Onu­čių gre­tas, šį var­dą pa­rink­ti duk­roms.

Var­du­vi­nin­kes ir šven­tės da­ly­vius svei­ki­no ir Pu­nios se­niū­nas Gin­tau­tas Lau­kai­tis. „Pu­niš­kiai la­bai my­li sa­vo sve­čius ir lau­kia jų at­vyks­tant. Džiu­gu,  kad į šven­tę su­si­ren­ka ne tik vie­ti­nės var­du­vi­nin­kės – čia at­va­žiuo­ja  Onos ir iš ki­tų mies­tų,  mies­te­lių, pu­niš­kių gi­mi­nai­tės“, – kal­bė­jo G.Lau­kai­tis.

Svei­ki­ni­mai Onoms bi­ro iš gau­saus bū­rio kon­cer­ta­vu­sių mu­zi­kan­tų lū­pų. Juos tur­būt gir­dė­jo ir tos Onu­tės, ku­rios dėl sil­pnes­nės svei­ka­tos iš sa­vo na­mų klau­sė­si nuo sce­nos to­li sklin­dan­čių gar­sų. Bent ke­lios jų ma­tė­si kie­me pa­ri­mu­sios.

Žmo­nės do­mė­jo­si duo­nos ke­lio is­to­ri­ja

Pu­nios se­niū­nas džiau­gė­si, kad kas­met į Oni­nes su­si­ren­ka­ma gau­siai: „Pu­nio­je daž­nas pa­jun­ta sa­vo­tiš­ką is­to­ri­jos dva­sią. Tie pa­sa­ko­ji­mai, is­to­ri­jos yra per­duo­da­mos iš kar­tos į kar­tą, iš lū­pų į lū­pas. Ki­tas da­ly­kas, ko­dėl žmo­nės čia taip mėgs­ta at­vyk­ti, tai – gy­vos ru­giap­jū­tės tra­di­ci­jos, ku­rios puo­se­lė­ja­mos šven­tės me­tu.“

Į šią Oni­nių šven­tę įpin­ta gra­ži edu­ka­ci­ja „Duo­nos ke­lias“. Žmo­nės ga­lė­jo ne tik su­si­pa­žin­ti su ru­giap­jū­tės tra­di­ci­jo­mis, bet ir pa­ra­gau­ti gar­siau­sios ra­jo­ne duo­nos ke­pė­jos Inos Kaš­ko­nie­nės iš­kep­tos duo­nos. Gry­nos ru­gi­nės! Tie­sa, ke­tu­ris di­džiau­sius ke­pa­lus Ina ke­pė dar iš se­no ru­gių der­liaus. Švie­žią ru­gį rei­kia iš­bran­din­ti, su­džio­vin­ti, kad duo­na iš jų bū­tų tik­rai la­bai gar­di. Iš ką tik iš­kul­to grū­do duo­na ne­ke­pa­ma, ne­bent po var­pą ran­ko­mis su­si­rink­si, nau­do­si tik ge­rai iš­no­ku­sius grū­dus.

Ne vie­nas, už­su­kęs į edu­ka­ci­jos pa­la­pi­nę, ra­ga­vo ru­gi­nės duo­nos, ją pa­si­gar­din­da­vo aka­de­mi­ko Al­gi­man­to Slie­sa­ra­vi­čiaus pri­žiū­ri­mų bi­tu­čių me­du­mi.

Gre­ta be­si­su­kio­jan­ti jau­na šei­mi­nin­kė Vil­man­tė Vit­kaus­kie­nė bu­vo pa­si­ren­gu­si kar­tu su šei­mi­nin­ke Ina nu­pa­sa­ko­ti vi­są duo­nos ke­lią.

„Anks­čiau žmo­nėms rū­pė­jo tik duo­nos sko­nis, da­bar jau do­mi­ma­si ir pa­čiu pro­ce­su, mil­tų su­dė­ti­mi, ga­li­ma sa­ky­ti – duo­nos ke­lio is­to­ri­ja“, – tei­gia edu­ka­to­rės.

Žmo­nės ga­lė­jo pa­ma­ty­ti, kiek daug dar­bo rei­kia įdė­ti, kol duo­na at­si­ran­da ant mū­sų sta­lo, ir pa­tys iš­ban­dy­ti, pri­si­dė­ti prie jos pa­ruo­ši­mo.

Ne vie­nam jau­nam edu­ka­ci­jos da­ly­viui la­bai rū­pė­jo pa­mai­šy­ti ru­gių grū­dus aruo­du­ke, juos pa­pils­ty­ti. „Ma­lo­nus jaus­mas“, – re­ziu­ma­vo jie pa­tir­tą įspū­dį ir la­bai gy­rė duo­nos ir švie­žio me­daus sko­nių de­ri­nį.

Pu­nios se­niū­no G.Lau­kai­čio pa­ste­bė­ji­mu, kiek­vie­nais me­tais šven­tė bū­na vis ki­to­kia, nes, net ir la­bai steng­da­ma­sis, pa­na­šios į bu­vu­sią ne­suor­ga­ni­zuo­si. Ki­tų spal­vų ir nuo­tai­kų į šie­me­ti­nes Pu­nios Oni­nes įne­šė kū­ry­bin­ga­sis ak­to­rius Vai­das Pra­spa­liaus­kas.

Se­niū­nas at­vi­rai kal­bė­jo, kad or­ga­ni­zuo­jant šven­tę šie­met rei­kė­jo gal­vo­ti apie žmo­nių sau­gu­mą dėl ko­ro­na­vi­ru­so grės­mės. Pi­lia­kal­nio pa­pė­dė­je pla­čios erd­vės iš­da­lin­tos į at­ski­ras – kon­cer­to, mai­ti­ni­mo, ama­ti­nin­kų ir tau­to­dai­li­nin­kų, vai­kų pra­mo­gų, edu­ka­ci­jų ir ki­tas erd­ves. Taip už­tik­rin­tas žmo­nių pa­si­skirs­ty­mas ir jų sau­gu­mas. Be to, šven­tės ve­dė­jas ne­pa­mir­šo su­si­rin­ku­siems pri­min­ti, kad šie lai­ky­tų­si sau­gių at­stu­mų.  Vi­ru­sai su­si­rin­ku­sių­jų ne­gąs­di­no. Įvai­raus am­žiaus žmo­nių į šven­ti­nį šur­mu­lį įsi­jun­gė la­bai daug, ir liūd­nų vei­dų tik­rai ne­si­ma­tė.

Pu­nio­je kon­cer­ta­vo mo­der­naus fol­klo­ro bru­pė „Bal­ti vė­jai“, Zyp­lių dva­ro ka­pe­la, liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­la „Pu­ne­lė“, Lie­pa­lo­tų liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­la, gru­pės „Dik­sai“, „Te­qui­la“, „Bip­lan“, at­li­kė­jas Mi­no, šo­ko mo­te­rų li­ni­ji­nių šo­kių ko­lek­ty­vas „Dei­vi­ta“.

Ren­gi­nį fi­nan­sa­vo Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­ba ir rė­mė­jai. Se­niū­ni­jos įves­tas vie­no eu­ro ad­mi­nist­ra­ci­nis mo­kes­tis at­vyks­tan­čių­jų bu­vo pri­im­tas ga­na pa­lan­kiai.