Kartūno kodas: ar tik­rai Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­to is­to­ri­ja su­griu­vo ir su­de­gė?

Di­džiau­sia med­vil­nės per­dir­bi­mo įmo­nė Bal­ti­jos ša­ly­se – „Aly­taus teks­ti­lė“ (bu­vęs Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­tas) – pra­dė­tas sta­ty­ti 1967, o ga­my­bi­nę veik­lą pra­dė­jo 1969 me­tais. Įmo­nė­je, ku­rio­je dir­bo iki 7 tūkst. žmo­nių iš vi­sos Lie­tu­vos bei ne­ma­žai už­sie­nio ša­lių spe­cia­lis­tų, vy­ko vi­sas med­vil­ni­nių ga­mi­nių ga­my­bos cik­las. Ga­mi­niai bu­vo eks­por­tuo­ja­mi į dau­ge­lį Eu­ro­pos ša­lių. Tai bu­vo svar­biau­sia ne tik Aly­taus mies­to, bet vi­sos ša­lies pra­mo­nės ašis, tad 2007 me­tais įvy­kęs „Aly­taus teks­ti­lės“ ban­kro­tas bu­vo skau­dus smū­gis dar­buo­to­jams, mies­tui, Dzū­ki­jai.

Pa­ro­dos „KAR­TU No KO­DAS 1967–2022“ ati­da­ry­me da­ly­va­vu­si Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­va­duo­to­ja Jur­gi­ta Šu­ke­vi­čie­nė ak­cen­ta­vo, kad prieš 53-ejus me­tus Aly­tu­je iš­ki­lęs Med­vil­nės kom­bi­na­tas pa­da­rė la­bai stip­rią įta­ką mies­to au­gi­mui ir plėt­rai.

„Ja­me dir­bo dau­ge­lio tė­vai, se­ne­liai ir gi­mi­nai­čiai. Su­si­kū­rė sa­vi­ta at­mo­sfe­ra, kul­tū­ra, per de­šimt­me­čius su­si­kau­pė dau­gy­bė is­to­ri­jų, ku­rios gal ne vi­suo­met vie­šai pa­sa­ko­ja­mos, pa­lie­ka­mos pa­slap­ty­je. O tai, kas vie­ša, ti­kiu, taps vie­nu ge­riau­sių ir gra­žiau­sių Aly­taus – Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės ren­gi­nių. Juo­lab, kaip in­tri­guo­ja pa­ro­dos ku­ra­to­rė Gin­ta­rė Mar­ke­vi­čie­nė, šian­die­ni­nis ren­gi­nys tik pir­mas to kul­tū­ros ko­do eta­pas, sėk­mės jo pa­ieš­ko­se“, – lin­kė­jo vi­ce­me­rė J.Šu­ke­vi­čie­nė.

Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­to is­to­ri­jos pa­ro­da žiū­ro­vui pa­teik­ta su pa­slap­ti­mis, siur­pri­zais, užuo­mi­no­mis, at­ski­rais epi­zo­dais, bet ap­iman­čiais be­veik vi­sa, kas per tuos de­šimt­me­čius vy­ko įmo­nė­je. Tie­sio­gi­nis dar­bas, vai­ni­kuo­tas so­cia­lis­ti­nio lenk­ty­nia­vi­mo, pri­vers­ti­nė fi­zi­nė mankš­ta, po­il­sio „pen­kmi­nu­tės“, ne­ap­si­mes­ti­nis rū­pes­tis dar­buo­to­jų svei­ka­ta, šei­mų lais­va­lai­kiu. Įterp­ta bui­ties epi­zo­dų, net mi­zan­scena iš „ne­to­le­ruo­ja­mo“ dar­buo­to­jų gy­ve­ni­mo. O kiek džiu­ge­sio ra­do­si Liu­dui Ra­ma­naus­kui pri­mi­nus Med­vil­nės kul­tū­ros rū­muo­se vykusių dis­ko­te­kų, ku­rių ne­pa­kei­čia­mu ve­dė­ju jis pats ir bu­vo, šur­mu­lį!

Tie, nau­jai pri­kel­ti, dau­ge­lio me­tų svo­riu už­klo­ti pri­si­mi­ni­mai, vir­pi­no med­vil­nės kom­bi­na­te dir­bu­sių­jų šir­dis.

„Med­vil­nei ban­kru­ta­vus, te­ko dirb­ti dar ne vie­no­je įstai­go­je. Bet to­kios ge­ros dar­bo at­mo­sfe­ros, ko­kią ju­tau bū­da­ma med­vil­nie­te, nie­kus ki­tur ne­pa­ty­riau. Žmo­gus čia bu­vo ver­ty­bė, ver­ti­na­mas jo darbš­tu­mas. Kiek­vie­nas med­vil­nie­tis jau­tė­me va­do­vų bu­vi­mą ša­lia, jų rū­pes­tį. Ne­per­de­du, jie lyg tė­vai bu­vo ša­lia ir dar­be, ir kul­tū­ri­nė­se šven­tė­se“, – sa­kė au­dyk­lo­je dir­bu­si An­ge­lė Baut­ro­nie­nė, pa­kal­bin­ta į kom­bi­na­to vy­riau­sio­jo in­ži­nie­riaus, tech­no­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­ro Po­vi­lo Tu­nai­čio as­me­ny­bę per­si­kū­ni­ju­sio L.Ra­ma­naus­ko, ku­ris man­da­giai ga­my­bi­nin­kių klau­si­nė­jo, kaip kiek­vie­nai jų se­ka­si.

Ati­da­rant ne­įpras­tą pa­ro­dą, jos da­ly­viai ga­lė­jo pa­jus­ti ne tik bu­vu­sio med­vil­nės kom­bi­na­to at­mo­sfe­rą, bet ir pa­ma­ty­ti pir­mą­jį „Teks­ti­li­nin­ko“, įmo­nės laik­raš­čio nu­me­rį, pa­si­gė­rė­ti ga­min­tų au­di­nių asor­ti­men­tu, ko­ky­be, net at­si­kirp­ti po ga­ba­lė­lį kar­tū­no skiau­tės. Taip pat – pa­ben­drau­ti su tuo­met au­di­niams raš­tus kū­ru­sio­mis dai­li­nin­kė­mis teks­ti­li­nin­kė­mis, at­lik­ti ga­my­bi­nę mankš­tą, net pa­šok­ti, kaip anuo­met dis­ko­te­ko­je.

Vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­si­ro­džius pir­mie­siems at­gar­siams apie pa­ro­dą „KAR­TU No KO­DAS 1967–2022“, dau­ge­lis aly­tiš­kių su­si­do­mė­jo, ar idė­ja tu­rės tę­si­nį? Pa­si­ro­do, taip, kar­tū­no ko­do pa­ieš­kos dar tik pra­si­dė­jo. Jo­mis su­si­do­mė­ju­sių­jų iki pat lie­pos vi­du­rio lauks dar ne vie­na pa­ro­da, ren­gi­nys, su­si­jęs su Med­vil­nės kom­bi­na­to is­to­ri­ja.

Ar tik­rai šios ga­lin­gos įmo­nės is­to­ri­ja su­griu­vo ir su­de­gė – taip pat ir tie­sio­gi­ne pras­me, kaip liu­di­jo fo­to­gra­fės Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės, kū­ry­bi­nį ke­lią taip pat pra­dė­ju­sios med­vil­nės kom­bi­na­te, 2019 me­tų di­džio­jo gais­ro nuo­trau­ka, eks­po­nuo­ja­ma pa­ro­do­je?

„Pa­ro­dos dar kal­bės įvai­riais as­pek­tais – at­spin­dė­da­mos tiek Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­to dai­li­nin­kių, gy­ve­nu­sių ir dir­bu­sių Aly­tu­je, ryš­kius po­tė­pius ir įskie­pius mies­tui, tiek įvai­rių ki­tų pro­fe­si­jų, dar­bų, įvy­kių įta­ką Aly­tui“, – ža­da su­si­bū­ru­si kū­ry­bin­ga or­ga­ni­za­to­rių ko­man­da, va­do­vau­ja­ma „KAR­TU No KO­DAS 1967–2022“ ku­ra­to­rės Gin­ta­rės Mar­ke­vi­čie­nės.

Pa­ro­dą Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti iki rugsėjo mėnesio.

* * *

Vi­sa­da yra pa­si­rin­ki­mas: su­griau­ti ar­ba kur­ti

Ši pa­ro­da gy­vuos ir kis vi­sus tris mė­ne­sius. Ji pil­dy­sis, ro­dys nau­jas nuo­trau­kas, eks­po­na­tus, bus tar­si au­džia­mas ir mar­gi­na­mas gy­va­sis au­di­nys. Mes dar kar­tu su pri­si­mi­ni­mais, su mies­to is­to­ri­ja, su sa­vo is­to­ri­ja, pa­tir­ti­mi, jaus­mais. Gy­vo­ji vit­ri­na: is­to­ri­ja nė­ra baig­ti­nė, pa­ro­da – tai tik pir­mas žings­nis ir žen­klas, kad mies­tas tu­ri sa­vo vei­dą, ne­iš­ty­ri­nė­tą, ne­pri­pa­žin­tą sau, su trū­ku­mais, su džiaugs­mais ir liū­de­siu bei at­ei­ti­mi.

Mes – pra­mo­nės mies­tas, bet ne­tu­ri­me pra­mo­nės vei­do: is­to­ri­jos, mu­zie­jaus, me­no, kul­tū­ros ak­cen­tų. Pir­mas star­tas – Di­zai­no sa­vai­tė, su­sig­rą­ži­na­mi pra­mo­ni­nio mies­to ir pra­mo­ni­nio di­zai­no ak­cen­tai, kaip stip­ri sa­vi­tos kul­tū­ros da­lis. Kaž­ka­da su­si­kū­rė pra­mo­ni­nis Bau­hau­zas ir su­kū­rė pra­džią – ką mies­tas ga­li pa­si­im­ti at­ei­čiai?

Ar mies­tas pri­si­jungs prie šio ke­lio ir šio pa­si­rin­ki­mo – PRA­RAS­TI ir AT­RAS­TI – tai sprę­si­me šios pa­ro­dos me­tu, au­gin­si­me ir ana­li­zuo­si­me šią pras­mę kar­tu. Jūs – ne sve­čiai, jūs – is­to­ri­jos da­ly­viai, svar­būs ir įdo­mūs mies­tui. Pa­ro­da nė­ra sta­bas, tai – bu­vi­mas kar­tu ir pro­ce­sas. Tai, kas bu­vo, tas nie­kur ne­din­go, tai – gy­va. Kol da­li­na­mės, kol no­ri­me, ti­ki­me. Vi­sa­da yra pa­si­rin­ki­mas: su­griau­ti ar­ba kur­ti.

Aly­tus – Lie­tu­vos Kul­tū­ros sos­ti­nė 2022 kon­teks­te AT­RAS­TI iden­ti­te­to ko­dai:

•  Ants­pau­das, kaip me­ni­nis ir kon­cep­tu­a­lus reiš­ki­nys, pri­tai­ko­mas įvai­riais bū­dais ab­so­liučiais vi­so­se sri­ty­se;
•  Pra­mo­ni­nio mies­to vei­do pri­pa­ži­ni­mas ne kaip pro­ble­mos, bet kaip iš­skir­ti­nio, pa­trauk­laus kul­tū­ri­nia­me kon­teks­te;
•  Jau­nas mies­tas, jau­nys­tės mies­tas – šie rak­ti­niai žo­džiai į ki­to­kią mąs­ty­se­ną;
•  My­lin­tis mies­tas – pa­tvir­ti­ni­mas.

Ku­ra­to­rė Gin­ta­rė Mar­ke­vi­čie­nė