Šie­met su­si­ti­ki­mai ri­bo­ti, to­dėl pri­si­mi­ni­mai be ri­bų

O si­tu­a­ci­ja rei­ka­la­vo žai­biš­ko spren­di­mo – jei­gu tuo­jau ne­at­ver­si krū­ti­nės ląs­tos, ne­pa­ša­lin­si krau­jo, su­plū­du­sio į šir­dies mai­še­lį, šir­dis su­stos. Chi­rur­gas ne­del­sė. Ada­ta pa­sie­kė šir­dies mai­še­lį ir iš­siur­bė krau­ją. To­liau vis­kas kaip įpras­ta: ope­ra­ci­ja, gy­dy­mas. Žmo­gus pa­svei­ko, džiau­gė­si gy­ve­ni­mu, ir gal­vo­jo, kad vis­kas ga­lė­jo baig­tis ki­taip...

Ši­ta si­tu­a­ci­ja chi­rur­gui Vi­tol­dui Mac­ke­vi­čiui bu­vo tik epi­zo­di­nė iš dau­gy­bės ki­tų su­dė­tin­gų si­tu­a­ci­jų, su ku­rio­mis te­ko su­si­dur­ti per 22 gy­dy­to­ja­vi­mo me­tus. Pir­mie­ji še­še­ri me­tai pra­ėjo Ir­kut­sko sri­ties Za­la­rio ra­jo­no cen­tri­nė­je li­go­ni­nė­je. Jį ly­dė­jo sėk­mė, jo gy­do­mus li­go­nius – pa­si­ti­kė­ji­mas gy­dy­to­ju.

1971 me­tais atos­to­gų me­tu Vi­tol­das Mac­ke­vi­čius iš Ir­kut­sko at­va­žia­vo ap­lan­ky­ti tė­vų, lai­min­gai grį­žu­sių į Lie­tu­vą, į Že­mai­ti­jos kai­mą. Ne­at­pa­žįs­ta­mai vis­kas bu­vo pa­si­kei­tę, bet sa­va.

Va­ži­nė­da­mas po Lie­tu­vą, pa­bu­vo­jo ir Aly­tu­je. Pro­fe­si­nio smal­su­mo ve­da­mas už­su­ko į ra­jo­no cen­tri­nę li­go­ni­nę. Su tuo­me­ti­niu vyr. gy­dy­to­ju Ri­man­tu Bar­ti­nin­ku il­gai tę­sė kal­bą, ir dar tais pa­čiais me­tais li­go­ni­nės ko­lek­ty­vas su­lau­kė nau­jo gy­dy­to­jo – Vi­tol­do Mac­ke­vi­čiaus.

Vi­tol­das Mac­ke­vi­čius pra­dė­jo dirb­ti Chi­rur­gi­nia­me sky­riu­je gy­dy­to­ju, po ke­le­to me­tų – sky­riaus ve­dė­ju. Jam va­do­vau­jant sky­rius pel­nė aukš­tos dar­bo kul­tū­ros ko­lek­ty­vo var­dą. Ta­čiau ve­dė­jas kra­tė­si nuo­pel­nų: esą, tai jau bu­vo nuo tų lai­kų, kai sky­riui va­do­va­vo Sta­sys Ku­dir­ka, Anup­ras Ko­re­va, Bla­žie­jus Ju­ce­vi­čius.

„Ap­skri­tai li­go­ni­nės is­to­ri­ja skirs­to­ma į lai­ko­tar­pius: prieš Ku­dir­ką ir po Ku­dir­kos. Ir nie­ko čia ne­pa­kei­si, kai me­di­ci­nos pres­ti­žas lai­ko­si ant au­to­ri­te­tų. To­kį au­to­ri­te­tą, ko­kį tu­rė­jo Ku­dir­ka, už­si­tar­nau­ti sun­ku. Ypač da­bar“, – pa­sa­kė V.Mac­ke­vi­čius, mi­nė­da­mas gar­bų­jį li­go­ni­nės įkū­rė­ją, res­pub­li­kos nu­si­pel­niu­sį gy­dy­to­ją Sta­sį Ku­dir­ką, kai kal­bė­jo­si su vais­ti­nės ve­dė­ju Kęs­tu­čiu Ori­nu, pra­dė­ju­siu ra­šy­ti kny­gą apie S.Ku­dir­ką.

„Jau pats gy­dy­to­jas yra vais­tai“, – pa­kar­to­jau V.Mac­ke­vi­čiaus pa­ci­tuo­tus žy­maus veng­rų gy­dy­to­jo Mi­chai­lo Ba­lin­to žo­džius, skir­da­ma juos jam – gy­dy­to­jui, iš­gel­bė­ju­siam ma­ne po bai­sios ope­ra­ci­jos.

Aiš­ku, ši­tų žo­džių Vi­tol­dui Mac­ke­vi­čiui ne­te­ko pa­mirš­ti, nes kas­dien be­vaikš­tant po pa­la­tas juos pri­min­da­vo li­go­nių akys.

Iš tik­rų­jų, kai per me­tus sky­riu­je gy­dė­si per 1400 li­go­nių, ne iš­im­tis bu­vo ir mir­tis. Su­sir­gęs žmo­gus daug jaut­riau re­a­guo­ja į vis­ką ne­gu svei­kas. O po sun­kios ope­ra­ci­jos li­go­nio min­tys be per­sto­jo su­ka­si apie vie­ną ir tą pa­tį – ar pa­kil­siu, ar gy­ven­siu pil­nak­rau­jį gy­ve­ni­mą. Vi­tol­das Mac­ke­vi­čius ta­da šil­tu jaut­ru­mu la­bai rū­pi­no­si li­go­niais, o jie at­sa­ky­da­vo, kad ge­riau­si vais­tai – gy­dy­to­jas Vi­tol­das.

***

Chi­rur­gas V.Mac­ke­vi­čius, at­ėjęs į sky­rių, pa­mirš­da­vo as­me­ni­nius rei­ka­lus. Ope­ra­ci­nė, pa­la­tos, Re­a­ni­ma­ci­jos sky­rius... Vi­sas dė­me­sys li­go­niams, jų li­gos is­to­ri­joms, ieš­kant tin­ka­miau­sio gy­dy­mo bū­do. Gai­la, kad ta­len­tin­gas gy­dy­to­jas da­lį lai­ko, taip rei­ka­lin­go li­go­niams, bu­vo pri­vers­tas pra­leis­ti prie po­pie­rių.

Nors gy­ve­ni­mo tem­pai kei­tė­si, bet dar­bo chi­rur­gi­jo­je nor­ma­ty­vai – ne. Ži­no­ma, ga­lė­jo lai­ky­tis tik dar­bo va­lan­dų – „nuo–iki“, ta­čiau jei yra sun­kių li­go­nių, li­go­ni­nė­je jį su­tik­da­vo bet ku­riuo pa­ros me­tu. Me­nu, kaip po sun­kios ope­ra­ci­jos il­go­kai sky­riu­je pra­gu­lė­ju­si se­nu­tė sam­pro­ta­vo: „Gal dak­ta­rė­lis sa­vo na­mų ne­tu­ri – čia ir čia...“

Tu­rė­jo Vi­tol­das Mac­ke­vi­čius ir na­mus, ir šei­mą, bet re­tai ne­bū­da­vo iš­ti­są pa­rą li­go­ni­nė­je. Bet jo, kaip gy­dy­to­jo, pa­šau­ki­mas prie li­go­nių bu­vo di­des­nis už sa­vus in­te­re­sus, bui­ties ge­ri­ni­mo rei­ka­lus. Lais­vo lai­ko gy­dy­to­jas kaip ir ne­tu­rė­jo, nes moks­li­nės me­di­ci­nos kū­rė­jai nau­do­juo­si jo ra­ši­niais, tin­ka­mais kli­ni­kų prak­ti­kai. Bū­da­mas darbš­tus, jaut­rios sie­los gy­dy­to­jas vi­sas sa­vo ži­nias, su­ge­bė­ji­mus ati­duo­da­vo li­go­nių la­bui, žmo­nių svei­ka­tai.

***

Pri­si­mi­ni­mai, at­ne­šę liū­de­sį skai­čiuo­jant lai­ką iki jo iš­ėji­mo am­ži­ny­bėn, pa­su­ko min­tis į tuos me­tus, kai Vi­tol­das Mac­ke­vi­čius dir­bo Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nė­je.