Aly­tu­je vie­šė­jęs Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras Čes­lo­vas Jur­šė­nas pri­si­mi­nė čia su­dau­žy­tus aki­nius: „Ei­ni į po­li­ti­ką, va­di­na­si, ri­zi­kuo­ji”

„Ne­ži­nau, ar džiaug­tis, ar verk­ti, pri­si­me­nant tuos įvy­kius“

Ka­dan­gi Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je Č.Jur­šė­nas vie­šė­jo ne­se­niai at­šven­tęs gim­ta­die­nį, jį ta proga pasveikino Aly­taus mies­to ir Aytaus ra­jo­no me­rai Ne­ri­jus Ce­siu­lis bei Al­gir­das Vrub­liaus­kas. Tar­si nu­jaučiant, kad su­si­ti­ki­me pir­miau­sia kal­ba suk­sis apie prieš 30 me­tų nu­ti­ku­sius įvy­kius, A.Vru­b­­liaus­kas, sve­čiui įteik­da­mas skė­tį, lin­kė­jo, kad jis sau­go­tų ir nuo lie­taus, ir nuo prie­šų.

„Ne­ži­nau, ar džiaug­tis, ar verk­ti, pri­si­me­nant tuos įvy­kius. Prieš tris­de­šimt me­tų Aly­tu­je drau­ge su ko­le­ga eko­no­mis­tu Ka­zi­mie­ru An­ta­na­vi­čiu­mi te­ko lan­ky­tis prieš re­fe­ren­du­mą dėl pre­zi­den­ti­nės val­dy­mo sis­te­mos įve­di­mo su stip­rio­mis pre­zi­den­to ga­lio­mis. Da­lis de­ši­nių­jų par­la­men­to de­pu­ta­tų ma­tė, kad tai bus sun­ku pra­stum­ti par­la­men­te, nu­spręs­ta reng­ti re­fe­ren­du­mą. Su­si­da­rė fron­tas, ku­ris tam prie­ši­no­si. Mes į Aly­tų at­vy­ko­me su­si­tik­ti su žmo­nė­mis, pa­kal­bė­ti apie ar­tė­jan­tį re­fe­ren­du­mą. Su pro­fe­so­riu­mi An­ta­na­vi­čiu­mi per Ro­tu­šės aikš­tę at­ei­na­me iki sa­vi­val­dy­bės, kur bu­vo nu­ma­ty­tas su­si­ti­ki­mas, o mū­sų ne­įlei­džia. An­ta­na­vi­čius dar pra­smu­ko į vi­dų, o man pa­sa­ko, kad ko­mu­nis­to ne­įleis. Už­si­sags­čiau ne­se­niai pa­siū­to kos­tiu­mo sa­gas ir stai­ga kaž­kas iš de­ši­nės nu­plė­šė man aki­nius. Ta­čiau sa­lė­je at­si­dū­riau. Bet čia bu­vo toks triukš­mas, kad pa­si­kal­bė­ti su žmo­nė­mis ne­pa­vy­ko, te­ko per­kel­ti su­si­ti­ki­mą į gre­ti­mą mo­kyk­lą“, – įvy­kį Aly­tu­je pri­si­mi­nė Č.Jur­šė­nas.

Jis tvir­ti­no, kad ir tuo­met, kaip da­bar, no­rint su­reng­ti re­fe­ren­du­mą, rei­kė­jo su­rink­ti 300 tūkst. gy­ven­to­jų pa­ra­šų. Jie bu­vo su­rink­ti, ta­čiau re­fe­ren­du­mas žlu­go, ne­su­si­rin­kus pa­kan­ka­mam kie­kiui bal­suo­to­jų.

Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras pri­si­mi­nė ir links­my­bes, tik­ri­nant as­me­nų pa­ra­šus dėl re­fe­ren­du­mo: „Kau­nas iš­si­sky­rė pa­si­ra­šiu­siais Jo­nas Dur­nius ir Sta­lo­nė. Na, dur­nius, tai dur­nius, bet, pa­si­ro­do, Sta­lo­nė tik­rai gy­ve­no Kau­ne, o ne Ame­ri­ko­je. Ar­ba Bir­žuo­se, pa­si­ra­šė dvi mer­gi­nos, ku­rių gi­mi­mo me­tai bu­vo pa­tai­sy­ti. Ta­čiau, net ir iš­brau­kius ne­ati­ti­ki­mus, pa­ra­šų re­fe­ren­du­mui reng­ti už­te­ko.“

Toks ta­da bu­vo stip­raus pre­zi­den­to sie­kis, apie ku­rį šian­dien, Lie­tu­vai esant par­la­men­ti­nei Res­pub­li­kai, jau ga­li­ma kal­bė­ti kaip apie pra­ei­tį.

„Tas žmo­gus ma­nęs neat­si­pra­šė“

Kaip da­bar­ti­nia­me su­si­ti­ki­me su aly­tiš­kiais sa­kė Č.Jur­šė­nas, jam iš aki­nius nu­plė­šu­sio žmo­gaus rei­kė­jo tik at­si­pra­šy­mo: „Tas žmo­gus ma­nęs neat­si­pra­šė. Ka­dan­gi įvy­kis bu­vo fil­muo­ja­mas, po­li­ci­ja su­for­ma­vo by­lą ir per­da­vė Aly­taus teis­mui. 1993-iai­siais, pa­gal tuo­met ga­lio­ju­sią am­nes­ti­ją, jis re­a­liai ne­bu­vo nu­baus­tas, bet pri­pa­žin­tas kal­tu.“

Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras pri­si­mi­nė ir ant­rus su­dau­žy­tus aki­nius, tik jau Vil­niu­je, prie Na­cio­na­li­nės Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kos. Bet čia už to­kį po­el­gį, pra­ėjus de­šim­čiai me­tų, bu­vo at­si­pra­šy­ta.

Č.Jur­šė­nas te­oriš­kai svars­tė, ko­dėl jam rei­kė­jo nu­plėš­ti aki­nius. Jo ma­ny­mu, iš pik­tu­mo: „Ei­ni į po­li­ti­ką, va­di­na­si, ri­zi­kuo­ji.“

Bu­vo su­tik­tas su spyg­liuo­tos vie­los ins­ta­lia­ci­ja

Č.Jur­šė­nas pa­si­da­li­jo ne itin ma­lo­niais įspū­džiais ir iš ki­to su­si­ti­ki­mo su aly­tiš­kiais, to­je pa­čio­je sa­vi­val­dy­bės sa­lė­je, kuo­met jis Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je vie­šė­jo 1993-iai­siais, jau bū­da­mas Sei­mo Pir­mi­nin­ku.

„Kai kas iš vie­ti­nių ma­ne in­for­ma­vo, kad ruo­šia­ma tas pats, kaip prieš me­tus. Pa­gal­vo­jau, ne­gi čia dar vie­nus aki­nius pa­au­ko­siu? Ta­da bu­vau su ap­sau­gi­niu. Per aikš­tę ei­na­me link tų pa­čių sa­vi­val­dy­bės laip­tų. Vėl mi­nia žmo­nių kumš­čiais mo­juo­ja, dai­nuo­ja. Bet kaž­kaip mi­nia per­si­sky­rė ir aš pa­te­kau į vi­dų, pa­si­ro­do, ap­sau­gi­nin­kas pa­pra­šė sa­vų pa­gal­bos Aly­tu­je, o jie ele­gan­tiš­kai iš­sky­rė mi­nią. Sa­lė­je pa­ma­čiau po­li­ci­ją, dil­gė­les ir spyg­liuo­tos vie­los ins­ta­lia­ci­ją. Bet su­si­ti­ki­mas sa­lė­je įvy­ko, nors iš pra­džių da­lis žmo­nių ir triukš­ma­vo“, – pri­si­mi­ni­mais iš įvy­kių Aly­tu­je da­li­jo­si Č.Jur­šė­nas.

„Mū­sų tarp­tau­ti­nė si­tu­a­ci­ja šian­dien pa­kan­ka­mai ge­ra“

Kal­bė­da­mas apie Lie­tu­vą po tri­jų at­kur­tos ne­pri­klau­so­my­bės dešm­tme­čių, Č.Jur­šė­nas pa­ste­bė­jo, kad daug ką pa­vy­ko nu­veik­ti: „Va­žiuo­ji per Lie­tu­vą ir ma­tai, ko­kia ji gra­ži. Ap­leis­tų na­mų ne­si­ma­to, ap­leis­tų lau­kų ne­si­ma­to. O prieš tris­de­šimt me­tų taip ne­bu­vo. Mū­sų par­la­men­te bu­vo tik­rai daug klau­si­mų, ku­riais per tą lai­ką pa­vy­ko vi­siems su­tar­ti: at­rem­ti ag­re­si­ją per Sau­sio 13-ąją, sto­ji­mas į Eu­ro­pos Są­jun­gą, NA­TO. Mū­sų tarp­tau­ti­nė si­tu­a­ci­ja šian­dien pa­kan­ka­mai ge­ra. Ga­li­me džiaug­tis, kad gy­ve­na­me Lie­tu­vo­je. Jau­čiuo­si, kad, iš­rink­tas į Sei­mą, pri­si­dė­jau ku­riant to­kią Lie­tu­vą.“

Kaip pa­brė­žė Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras, bu­vęs Sei­mo Pir­mi­nin­kas Č.Jur­šė­nas, de­mo­kra­tijos pa­grin­das – gerb­ti ki­tų nuo­mo­nes, ge­riau­sia su­sės­ti ir pa­kal­bė­ti, ta­čiau yra ir vi­sa­da bus to­kių žmo­nių, ku­rie ma­no esan­tys vi­sa­da tei­sūs.