Ko lo­ja stir­ni­nai?

Vis­kam sa­vas lai­kas

Bir­že­lio pas­ku­ti­nę sa­vai­tę pie­vo­se pa­si­ro­dė ant­ro­ji kiš­ku­čių va­da, aiš­ku, bus ir tre­čio­ji, var­nė­nai nu­spren­dė ne­pe­rė­ti ant­ros va­dos ir kar­tu su straz­dais lei­do­si į braš­kes, vyš­nias, treš­nes, šiaip kre­čia iš­dai­gas.

Gan­drų jau­nik­liai dar liz­duo­se ir mo­juo­da­mi spar­nais ruo­šia­si skry­džiams bei lau­kia mai­tin­to­jų. Lie­pa dzū­kus pra­džiu­gi­no sa­vo gė­ry­bė­mis, miš­kuo­se pra­dė­jo aug­ti vo­ve­ruš­kos (le­pu­tės), rau­don­vir­šiai, ba­ra­vy­kai, gau­sus mė­ly­nių ir že­muo­gių der­lius, su­no­ko pir­mo­sios avie­tės. Laz­dy­nų ša­kos links­ta nuo bū­si­mo rie­šu­tų der­liaus.

Stir­nų ir el­nių jau­nik­liai jau drą­siai se­kio­ja pas­kui ma­mas, la­piu­kai ir man­gu­tu­kai iš to­lo ste­bi tė­vų me­džiok­lę, ne­tru­kus vil­kai pra­dės ve­džio­tis vil­kiu­kus į me­džiok­lę. Tai­gi ruoš­ki­tės, na­mi­nių gy­vu­lių au­gin­to­jai, jie pa­ro­dys sa­vo su­ge­bė­ji­mus. Vis­kam sa­vas lai­kas.

Kaž­kaip la­bai grei­tai pra­dė­jo gel­to­nuo­ti ja­vai, iš kar­to jų ko­ky­bę ir tin­ka­mu­mą mais­tui pa­tik­ri­na šer­nai, jų jau­nik­liai iš dry­žuo­tų tam­pa ru­di, jei­gu šer­niu­kai dar dry­žuo­ti – tai vė­ly­va va­da.

Kaip pri­sė­lin­ti prie stir­ni­no?

Stir­ni­nų ra­gai jau už­au­gę, nu­va­ly­ti, jiems su­teik­ta spal­va, ta­čiau tau­rių­jų el­nių ir brie­džių ra­gai dar tik au­ga, jie vi­siš­kai su­si­for­muos ir bus pa­teik­ti da­moms įver­tin­ti rug­pjū­tį. Lie­pos 4 die­ną pa­ste­bė­jau pir­mą­sias ru­jo­jan­čias stir­nas, šiais me­tais vi­sur la­bai aukš­ti ja­vai ir žo­lė, to­dėl stir­ni­nus pa­ma­ty­ti yra su­dė­tin­ga. Stir­ni­nai už­si­ė­mę sa­vo te­ri­to­ri­jas, jas pa­žy­mi sa­vo kva­pu ir vi­zu­a­liais žen­klais (krū­mų ir jau­nų me­de­lių nu­try­ni­mais).

Žen­klai pa­lie­ka­mi ne tik ties ri­ba, bet vi­so­je už­im­to­je te­ri­to­ri­jo­je, ku­ri nuo­lat tik­ri­na­ma. Te­ri­to­ri­jos dy­dis tie­sio­giai pri­klau­so nuo stir­ni­nų skai­čiaus, pvz., Da­ni­jo­je ir Vo­kie­ti­jo­je 20–30 ha, Pran­cū­zi­jo­je – 38–94 ha.

Te­ri­to­ri­jos šei­mi­nin­kas ne­pa­ken­čia kon­ku­ren­tų, tai­gi vi­sa­da įvyks­ta ko­vos ir kon­ku­ren­tas iš­ve­ja­mas. Ko­vos re­tai bai­gia­si su­ža­lo­ji­mais, pa­pras­tai stir­ni­nai gąs­di­na vie­nas ki­tą tryp­da­mi ko­jo­mis že­mę, bėg­da­mi vie­nas iki ki­to at­sta­ty­tais ra­gais ir stai­giai su­sto­da­mi li­kus iki smū­gio ke­le­tui cen­ti­met­rų – tai psi­cho­lo­gi­nė ko­va. Ir jei­gu su­re­mia ra­gus, tai vi­sa­da pa­kan­ka­mai tiks­liai, nie­ka­dos ne­su ma­tęs, kad stir­ni­nas ki­tam ra­gais smū­giuo­tų į šo­ną.

Stir­ni­nų, tu­rin­čių sa­vo te­ri­to­ri­ją, sėk­li­dės vi­sa­da yra pa­brin­ku­sios ir raus­vos spal­vos. Daž­nai pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai stip­rus stir­ni­nas sa­vo te­ri­to­ri­jo­je pa­ken­čia pa­gar­biai be­si­el­gian­ti stir­ni­ną pir­mais ra­gais, ku­ris dar per jau­nas da­ly­vau­ti ru­jo­je.

No­riu pri­min­ti: stir­ni­nai tu­ri pui­kią uos­lę ir re­gė­ji­mą ir yra iš es­mės la­bai smal­sūs. Tai­gi prie jų ga­li­ma pri­sė­lin­ti net­gi ta­da, jei­gu jus pa­ma­to. Svar­bu ne­da­ry­ti stai­gių ju­de­sių, tam tik­rą lai­ką ne­ju­dė­ti, veng­ti akių kon­tak­to, tu­rė­ti kuo ma­žiau ma­to­mos odos.

Svar­bu sė­lin­ti prieš vė­ją ir, ide­a­lus at­ve­jis, jei sau­lė švie­čia į pa­kau­šį. Bran­dūs stir­ni­nai la­bai at­sar­gūs, vi­sa­da sten­gia­si bū­ti prie­dan­go­je, neiš­si­skir­ti iš ap­lin­kos, ju­dė­ti at­sar­giai.

Klai­das jie pa­da­ro vai­ky­da­mie­si pa­te­les (mei­lė vi­sa­da rei­ka­lau­ja au­kų) ar­ba kai juos iš­vi­lio­ja me­džio­to­jas, pa­mėg­džio­da­mas kon­ku­ren­to, stir­nos ar stir­nos jau­nik­lio bal­są. Stir­ni­nui iš­si­gan­dus ar šiaip no­rin­čiam ką nors pa­gąs­din­ti, gir­di­me ašt­rų gar­są, va­di­na­mą lo­ji­mu. Pa­gal bal­so temb­rą apy­tiks­liai ga­li­ma nu­sta­ty­ti am­žių.

Pri­min­siu, stir­nos ir­gi tu­ri sa­vo te­ri­to­ri­jas, ypač ta­da, kai su­si­lau­kia jau­nik­lių, jas ir­gi gi­na ne tik nuo ki­tų stir­nų, bet ir nuo pa­ti­nų. Tin­ka­mai tvar­kant me­džiok­lės ūkį me­džio­to­jai pa­pras­tai lei­džia ru­jo­je su­da­ly­vau­ti bran­diems stir­ni­nams.

Šie­met Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja pa­nai­ki­no su­me­džio­ji­mo li­mi­tą stir­ni­nams. Dau­ge­lis sa­kė: va, da­bar tai bus, ta­čiau, ste­bint me­džio­to­jus vie­ni­jan­čių klu­bų ir bū­re­lių veik­lą, me­džiok­lės re­zul­ta­tus, no­ri­si pa­si­džiaug­ti, kad bū­re­liai ir klu­bai su sa­va­ran­kiš­ku­mo eg­za­mi­nu kol kas pui­kiai su­si­tvar­ko.

Be stir­nų, šiuo me­tu ga­li­ma me­džio­ti šer­nus, kiau­nes, šeš­kus, la­pes, man­gu­tus, au­di­nes, meš­kė­nus, nut­rijas ir on­dat­ras. Ta­čiau sa­ve ger­bian­tis me­džio­to­jas nie­kad ne­me­džios pa­te­lių, jau­nik­liams rei­kia su­teik­ti šan­są iš­gy­ven­ti.

Me­džiok­lę reg­la­men­tuo­jan­ti įsta­ty­mi­nė ba­zė ir to­liau ke­lia aist­ras

Štai lie­pos 7 die­ną pre­zi­den­tas pa­si­ra­šė Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ad­mi­nist­ra­ci­nių tei­sės pa­žei­di­mų ko­dek­so 290, 426, 589 ir 604 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mą. Tai iš es­mės bau­dos už me­džiok­lės tai­syk­lių pa­kei­ti­mus, lyg ir tei­sin­ga, ta­čiau be­sku­bant yra įvel­ta be­ga­lė dvi­pras­my­bių, lei­džian­čių ap­lin­kos ap­sau­gos ins­pek­to­riui si­tu­a­ci­jas trak­tuo­ti pa­gal sa­vo są­ži­nės ly­gį.

Pvz.: 290 straips­nio 7 punk­tas. Me­džio­ji­mas ar bu­vi­mas me­džiok­lės plo­tuo­se su me­džiok­lei nau­do­ja­mais įran­kiais (šau­na­mai­siais gin­klais, spąs­tais) ar prie­mo­nė­mis (vė­lia­vė­lė­mis, nak­ti­nio ma­ty­mo prie­tai­sais, kil­no­ja­mais bokš­te­liais), kai tai da­ro tei­sės me­džio­ti ne­tu­rin­tis as­muo, už­trau­kia bau­dą nuo aš­tuo­nių iki vie­no tūks­tan­čių aš­tuo­nių šim­tų eu­rų.

Ta­čiau, ma­no nuo­mo­ne, pa­gal šią for­mu­luo­tę ga­li bū­ti bau­džia­mas net tei­sės me­džio­ti ne­tu­rin­tis gam­ti­nin­kas, moks­li­nin­kas ar fo­to­gra­fas už tai, kad su nak­ti­nio ma­ty­mo prie­tai­sais, kil­no­ja­mais bokš­te­liais ei­na ste­bė­ti žvė­rių ar paukš­čių, ar na­mi­nių gy­vu­lių au­gin­to­jas, ku­ris per nak­tis sau­go sa­vo tur­tą nuo vil­kų. Lie­tu­vos me­džio­to­jų są­jun­ga „Gam­ta“, Sū­du­vos me­džio­to­jų są­jun­ga ir Lie­tu­vos me­džio­to­jų drau­gi­ja ban­dė ve­tuo­ti šio įsta­ty­mo pa­si­ra­šy­mą, ta­čiau ne­pa­vy­ko.

Dar dau­giau dvi­pras­my­bių yra Me­džiok­lės tai­syk­lė­se. Pvz.: as­me­niui, ne­tu­rin­čiam tei­sės me­džio­ti, drau­džia­ma me­džio­ti ar­ba me­džiok­lės plo­tuo­se nau­do­ti me­džiok­lės įran­kius ar me­džiok­lės prie­mo­nės. 10 punk­te prie me­džiok­lės prie­mo­nių pri­ski­ria­ma: mu­lia­žai, pei­liai, vė­lia­vė­lės, žir­gai, žiū­ro­nai, pro­fi­liai ir t. t.

Tai­gi, jei­gu ap­tvė­rė­te vė­lia­vė­lė­mis avių ban­dą ar sto­vyk­la­vie­tę, ba­ra­vy­ką pjau­na­te pei­liu, dai­ro­tės su žiū­ro­nu ar­ba iš­jo­jo­te žir­gu pa­jo­di­nė­ti jums, trukt, ir griež­ta įsta­ty­mo ran­ka ga­li ir ne­pa­si­gai­lė­ti...

Eu­ro­po­je ver­da ko­va dėl šaud­me­nų, tu­rin­čių sa­vo su­dė­ty­je švi­no, nau­do­ji­mo už­drau­di­mo šlap­že­mė­se.

Šlap­že­mės – tai na­tū­ra­lūs ar­ba dirb­ti­niai, nuo­la­ti­niai ar lai­ki­ni pel­kių, dur­py­nų ar van­dens plo­tai, ku­riuo­se van­duo yra te­kan­tis ar sto­vin­tis. Tai­gi švi­ni­niais šra­tais ne­ga­lė­si­me me­džio­ti vi­sur, kur yra van­dens ir apie jį.

Da­bar stip­riai dis­ku­tuo­ja­ma tik dėl ap­sau­gos zo­nos apie šlap­že­mes, ES siū­lo 300 met­rų, Lie­tu­va – 100 m. Vis­kas kei­čia­si va­lan­do­mis, o gy­ve­ni­mas gam­to­je ei­na sa­vo va­ga, vi­sai ne­pri­klau­so­mai nuo po­li­ti­nių in­tri­gų, mū­sų nuo­tai­kų ir no­rų bręs­ta ja­vų der­lius, noks­ta bruk­nės ir obuo­liai, kiek­vie­ną ry­tą te­ka sau­lė, o va­ka­re lei­džia­si. Gy­ve­ni­mas pui­kus, rei­kia tik juo džiaug­tis.

Nei plau­ko, nei tau­ko

Rai­mon­das Ri­ba­čiaus­kas

Lie­tu­vos me­džio­to­jų są­jun­gos „Gam­ta“ pre­zi­den­tas