Svar­biau­sia, kad iš­lik­tu­me žmo­nė­mis

„Gal­būt šis sun­kus me­tas bus pra­džia kaž­kam la­bai gra­žaus?”

Iš Aly­taus ki­lu­si ra­šy­to­ja, kny­gos „Kaip ka­ra­lai­tė iš gro­žio kon­kur­so pa­bė­go“ (lei­dyk­la „Nie­ko rim­to“), me­no va­dy­bi­nin­kė šiuo me­tu gy­ve­na Ham­bur­ge (Vo­kie­ti­ja). Ji ne tik mie­lai pa­si­da­li­jo min­ti­mis apie si­tu­a­ci­ją pa­au­ly­je dėl ko­ro­na­vi­ru­so pli­ti­mo, bet ir tu­ri kon­kre­čių pa­siū­ly­mų. „As­me­niš­kai kvie­čiu vi­sus ma­žiau leis­ti lai­ko so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se ar in­ter­ne­te, nes nuo to di­dė­ja ne­ri­mas. Ver­čiau už­si­im­ti kon­kre­čiais dar­bais kei­čiant si­tu­a­ci­ją“, – ra­gi­na J.Zy­ku­tė.

„Vo­kie­ti­ja di­de­lė, tad, kas vyks­ta Ham­bur­ge, ga­li skir­tis nuo ki­tos že­mės (Bun­des­land). Pra­ei­tą sa­vai­tę, penk­ta­die­nį, bu­vo pa­skelb­ta, kad dviem sa­vai­tėms pra­tęs­tos mo­ki­nių pa­va­sa­rio atos­to­gos. Da­bar at­ėjo in­for­ma­ci­ja, kad tai pra­tęs­ta iki ba­lan­džio 19 die­nos. Mo­kyk­lon ga­li ei­ti tik vai­kai, ku­rių tė­vai dėl dar­bo (gy­dy­to­jai, gais­ri­nin­kai ir pan.) ne­ga­li pa­si­lik­ti na­muo­se. Ki­tų pro­fe­si­jų tė­vams, jei­gu ne­pa­vyks­ta suor­ga­ni­zuo­ti dar­bo na­muo­se „ho­me of­fi­ce“, ten­ka im­ti atos­to­gas. Na­muo­se esan­tiems vai­kams mo­ky­to­jai at­siun­tė už­duo­tis el. pa­štu.

Vie­ša­sis trans­por­tas va­ži­nė­ja įpras­tu gra­fi­ku. Met­ro, (de­du čia kab­le­lį) trau­ki­nių vai­ruo­to­jai sė­di at­ski­rai nuo ke­lei­vių, tai jiems ne­la­bai kas pa­si­kei­tė, o au­to­bu­sų vai­ruo­to­jai ap­sau­go­ti įren­gus ap­tvė­ri­mus – prie­ki­nės au­to­bu­so du­rys (pro ku­rias anks­čiau tu­rė­jo vi­si įlip­ti) yra už­da­ry­tos, vai­ruo­to­jo ka­bi­na ati­tver­ta „Stop“ juos­to­mis. Kas aki­vaiz­du, va­žiuo­jan­čių žmo­nių dras­tiš­kai su­ma­žė­jo. Jei­gu anks­čiau au­to­bu­sas bu­vo sau­sa­kim­šas (cen­tre), da­bar ja­me pen­ki še­ši ke­lei­viai.

Mais­to pre­kių par­duo­tu­vė­se jau­čia­ma įtam­pa – žmo­nės per­ka mais­to at­sar­gas, tad, tar­ki­me, mil­tų ir ma­ka­ro­nų vie­ną die­ną kaip iš­šluo­ta, bet pas­kui pa­pil­do vėl. Taip ir ban­guo­ja. Res­to­ra­nai ir ka­vi­nės vei­kia iki 18 val.

Žmo­nių nuo­tai­kos kaip ir vi­sur. Yra tų, ku­rie ne­ri­mau­ja ir sau­go­si, ki­ti dau­giau ar ma­žiau ig­no­ruo­ja. O gal tie­siog ne­su­ge­ba su­vok­ti, kad pa­sau­lis pa­si­kei­tė. Pa­vyz­džiui, vai­kų žai­di­mų aikš­te­lės ap­tver­tos „stop“ juos­to­mis, bet pa­ma­ty­si ke­lių šei­mų vai­kus žai­džiant kar­tu, o kai­my­nys­tė­je gy­ve­nan­čioms ma­mos ar tė­čiai ra­miai sau šne­ku­čiuo­ja, ne­si­lai­ky­da­mi dvie­jų met­rų at­stu­mo.

Vis­gi la­biau­siai no­rė­tų­si kal­bė­ti ne apie tai, ko­kie su­var­žy­mai, nes tai tik dar la­biau ke­lia pa­ni­ką. Vyks­ta ir gra­žių ini­cia­ty­vų. Vie­nas Ber­ly­no spor­to klu­bas pa­skel­bė „You­Tu­be“ įra­šą, kaip skir­tin­go am­žiaus vai­kams spor­tuo­ti na­muo­se.

Žvelg­da­ma į Lie­tu­vą ma­tau jo­je di­des­nį so­li­da­ru­mą. Tai la­bai džiu­gi­na, nes gy­ve­ni­mas tę­sis ir po ko­ro­na­vi­ru­so. Kaip ta­da žiū­rė­si­me vie­ni ki­tiems į akis?

Man at­ro­do da­bar la­bai svar­bu kiek­vie­no as­me­ni­nė at­sa­ko­my­bė. Svar­bu, ar kel­si­me pa­ni­ką (ir gąs­di­nan­čią in­for­ma­ci­ją į feis­bu­ką) ar da­lin­si­mės vi­di­ne ra­my­be. Aš as­me­niš­kai kvie­čiu vi­sus ma­žiau leis­ti lai­ko so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se ar in­ter­ne­te, nes nuo to di­dė­ja ne­ri­mas. Ver­čiau už­si­im­ti kon­kre­čiais dar­bais kei­čiant si­tu­a­ci­ją. Ta­da ge­rė­ja sa­vi­jau­ta ir dau­gė­ja ra­my­bės. Yra gra­ži sa­va­no­rių ini­cia­ty­va www.stip­rus­kar­tu.lt, kur ga­li už­si­re­gist­ruo­ti siū­ly­da­mas sa­vo pa­gal­bą. Pa­vyz­džiui, pa­dė­ti se­niems žmo­nėms ap­si­pirk­ti nu­ei­ti, o gal ga­li on­li­ne pa­skai­ty­ti kaž­kam kny­gą (juk tiek vai­kų lie­ka na­muo­se vie­ni, nes tė­vai tu­ri dirb­ti). Aš pa­ti jau už­si­re­gist­ra­vau siū­ly­da­ma vai­kams ir pa­aug­liams ves­ti kū­ry­bi­nio ra­šy­mo už­si­ė­mi­mus nuo­to­li­niu bū­du. Jei­gu tarp „Aly­taus nau­jie­nų“ skai­ty­to­jų (ne­svar­bu vai­kų ar su­au­gu­sių­jų) yra su­si­do­mė­ju­sių, ra­šy­ki­te man jo­li­ta.zy­ku­te@gmail.com. Gau­si­te už­duo­tis, sių­si­te man sa­vo ra­ši­nius. Jo­kios pa­tir­ties ne­rei­kia. Rei­kia no­ro pa­ban­dy­ti. Gal­būt šis sun­kus me­tas bus pra­džia kaž­kam la­bai gra­žaus.

Rei­kia ši­tą lai­ką, ku­rį ga­vo­me, iš­nau­do­ti pra­smin­gai ir kū­ry­bin­gai. Nes svar­biau­sia yra vi­di­nė stip­ry­bė. Kar­to­ju tai sa­vo sep­tyn­me­čiam sū­nui. Ta­da net su­sir­gus pa­sveik­si grei­čiau. Jū­ra ne­igia­mos in­for­ma­ci­jos sil­pni­na mū­sų imu­ni­te­tą, o jo rei­kia stip­raus. To­dėl kvie­čiu vi­sus vie­to­je nau­jau­sių ži­nių apie ko­ro­ną ge­riau skai­ty­ti psi­cho­lo­gi­nę ar gro­ži­nę li­te­ra­tū­rą, spor­tuo­ti ar tie­siog ra­šy­ti die­no­raš­tį.

Pa­ly­gin­ti su vo­kie­čiais, ma­nau, po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro gi­mę lie­tu­viai pa­ty­rė dau­giau sun­kių iš­ban­dy­mų kri­zė­mis, blo­ka­da, tad esa­me daug la­biau už­sig­rū­di­nę ir at­spa­res­ni sun­ku­mams. Svar­biau­sia, kaip pa­sa­kė vie­na in­ter­nau­tė, „kad iš­lik­tu­me žmo­nė­mis“.

Nu­spren­džiau iš­vyk­ti na­mo dėl ne­aiš­ku­mo, kas bus to­liau, kiek il­gai bū­siu „įka­lin­tas” Bul­ga­ri­jo­je, uni­ver­si­te­to mies­te­ly­je

Aly­tiš­kis Ro­kas Štrei­mi­kis šiais moks­lo me­tais tu­rė­jo įdo­mios aka­de­mi­nės pa­tir­ties, nes jis pa­gal stu­den­tų mai­nų pro­gra­mą bu­vo iš­vy­kęs stu­di­juo­ti į Bul­ga­ri­ją, į Ame­ri­kos uni­ver­si­te­tą. De­ja, pla­nus ko­re­ga­vo pan­de­mi­ja.

„Vi­sų pir­ma tur­būt svar­bu pa­mi­nė­ti, kad pats gy­ve­nau ga­na ne­di­de­lia­me mies­te Bla­go­jev­gra­de, o dar kon­kre­čiau ma­žo­je uni­ver­si­te­to ben­druo­me­nė­je, tad ma­no ži­nios la­biau­siai tuo ir ap­si­ri­bo­ja. Bul­ga­ri­jo­je, kiek su­pran­tu kaip ir Lie­tu­vo­je, vis­kas pra­si­dė­jo nuo be­ga­lės spe­ku­lia­ci­jų, ge­ro­kai prieš pa­tvir­ti­nant pir­mą­jį CO­VID-19 at­ve­jį, vi­sas uni­ver­si­te­to mies­te­lis „ži­no­jo“, kad at­ve­jų jau yra, bet jie sle­pia­mi. 

Ma­no uni­ver­si­te­tas, Ame­ri­kos uni­ver­si­te­tas Bul­ga­ri­jo­je, dar prieš pa­tvir­ti­nant pir­mą­jį at­ve­jį nuo­la­tos in­for­ma­vo vi­sus apie si­tu­a­ci­ją, pri­myg­ti­nai pra­šė atos­to­gų me­tu ne­iš­vyk­ti iš vals­ty­bės. Vė­liau at­siun­tė pra­šy­mą į uni­ver­si­te­tą ne­grįž­ti vi­siems, ku­rie bu­vo už­sie­ny­je, o pa­tvir­ti­nus pir­mą­jį at­ve­jį iš­kart pa­skel­bė apie mo­ky­mą­si nuo­to­li­niu bū­du, tad iš atos­to­gų nie­kas taip ir ne­grį­žo. Ga­liau­siai ga­vo­me laiš­kus su in­for­ma­ci­ja, kad pa­skai­tos nuo­to­li­niu bū­du vyks iki se­mest­ro pa­bai­gos, ir pra­šy­mą vi­siems už­sie­nio stu­den­tams iš­vyk­ti ar­ba in­for­muo­ti apie li­ki­mą.

Pats nu­spren­džiau iš­vyk­ti dėl ne­aiš­ku­mo, kas bus to­liau, kiek il­gai bū­siu „įka­lin­tas“ Bul­ga­ri­jo­je, uni­ver­si­te­to mies­te­ly­je. Te­ko ne­ma­žai ben­drau­ti su ki­tais stu­den­tais iš už­sie­nio: vie­ni pir­ko­si pir­mus bi­lie­tus na­mo, ta­čiau dau­ge­lis nu­spren­dė pa­lauk­ti, nes vi­si aiš­kiai su­pra­to­me, kad lik­ti ma­žo­je už­da­ro­je ben­druo­me­nė­je – sau­giau­sia. Ben­dra­vau su stu­den­tais iš Is­pa­ni­jos, pas­ta­rie­ji nu­spren­dė lik­ti, o pa­klau­sus, ką da­rys pa­si­bai­gus se­mest­rui, sa­kė, kad mie­liau nuo­mo­sis bu­tą Bul­ga­ri­jo­je nei skris į Is­pa­ni­ją, ku­ri, jų nuo­mo­ne, vi­siš­kai nesu­si­tvar­ko su iš­ki­lu­sia si­tu­a­ci­ja. 

Ne­ga­liu kal­bė­ti apie vi­są Bul­ga­ri­ją, bet iš to, ką jau­čiau, bent jau uni­ver­si­te­tas, ku­ria­me mo­kiau­si, la­bai rim­tai rū­pi­no­si vi­sų stu­den­tų sau­gu­mu. Nuo dez­in­fek­ci­nio skys­čio „ant kiek­vie­no kam­po“ iki 2–3 laiš­kų per die­ną, pri­me­nan­čių, kaip sau­go­tis, kur ne­vyk­ti ir kaip elg­tis. Kal­bė­jau su uni­ver­si­te­te li­ku­siais stu­den­tais, šiuo me­tu ad­mi­nist­ra­ci­ja pa­si­ruo­šu­si pir­ma­jam at­ve­jui mies­te, in­for­ma­vo stu­den­tus, kad ta­ria­ma­si dėl mais­to pri­sta­ty­mo į ben­dra­bu­čius, stu­den­tai ra­gi­na­mi ne­pa­lik­ti uni­ver­si­te­to te­ri­to­ri­jos, vi­siems nuo­la­tos ma­tuo­ja­ma tem­pe­ra­tū­ra...

Apie ke­lio­nę na­mo. Vi­sų pir­ma įsi­gi­jau bi­lie­tus penk­ta­die­niui (ko­vo 20 d.), tie­sa jau sek­ma­die­nio ry­tą ga­vau laiš­ką, kad skry­džiai at­šau­kia­mi. Iš­kart įsi­gi­jau bi­lie­tus pir­ma­die­niui ir iš­vy­kau į So­fi­ją. So­fi­jo­je jau sek­ma­die­nį vis­kas mies­te bu­vo už­da­ry­ta, vei­kė tik mais­tą iš­si­ne­ši­mui ga­mi­nan­čios įstai­gos, mies­te ne­ma­čiau nė vie­no žmo­gaus, ne­dė­vin­čio kau­kės, tie­sa, žmo­nių ap­skri­tai prak­tiš­kai ne­bu­vo. Skri­dau per Ki­je­vą, ka­dan­gi skry­dis bu­vo ne jun­gia­ma­sis, Ki­je­ve ne­ga­lė­jau pa­si­im­ti la­ga­mi­no, mat pir­ma­die­nį Uk­rai­na jau ne­įsi­lei­do už­sie­nie­čių į sa­vo te­ri­to­ri­ją. Ga­liau­siai la­ga­mi­ną pa­si­ė­miau ly­di­mas pa­sie­nie­čio, ku­ris už­tik­ri­no, kad grįž­čiau at­gal į skry­džių lau­ki­mo sa­lę ir jos ne­pa­lik­čiau. Parsk­ri­dus į Lie­tu­vą po­rą va­lan­dų lau­kė­me lėk­tu­ve, vė­liau dar pus­va­lan­dį au­to­bu­se, ga­liau­siai, įleis­ti į oro uos­tą, tu­rė­jo­me pa­si­ra­šy­ti, kad izo­liuo­si­me sa­ve.”

Da­bar­ti­nis gy­ve­ni­mas Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je pui­kiai ati­tin­ka žo­dį „cha­o­sas”

Aly­tiš­kė Si­mo­na Bal­kaus­kai­tė šiuo me­tu stu­di­juo­ja An­gli­jo­je ir pa­sa­ko­ja apie tai, ko­kia re­a­li si­tu­a­ci­ja yra šian­dien.

– Kaip šiuo me­tu at­ro­do kas­die­nis gy­ve­ni­mas Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je? Ar jis la­bai pa­si­kei­tęs?

– Da­bar­ti­nis gy­ve­ni­mas Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je pui­kiai ati­tin­ka žo­dį „cha­o­sas“. Tam tik­ras trū­ku­mas griež­to val­džios spren­di­mo la­bai aki­vaiz­džiai ma­to­mas žmo­nių el­ge­sy­je. Kai ku­rie vis dar lai­ko­si nuo­mo­nės, kad tai reiš­kia lais­vę rink­tis į di­des­nes bū­ri­mo­si vie­tas ir leis­ti lai­ką su drau­gais taip, kaip iki šiol, tie­sa, da­bar pra­dė­jus daž­niau plau­ti ran­kas. Ta­čiau tuo pa­čiu me­tu ga­na di­de­lė da­lis žmo­nių iš­ties ne­ki­ša no­sies lauk, ne­bent tai yra ab­so­liu­čiai bū­ti­nas kon­tak­tas su iš­ore. Ma­nau, kad di­de­lės įta­kos to­kiam skir­tin­gam el­ge­siui tu­rė­jo pir­mie­ji mi­nist­ro pir­mi­nin­ko pa­si­sa­ky­mai apie ga­li­my­bę įgau­ti vi­ru­sui at­spa­rų imu­ni­te­tą (kas yra ne­įma­no­ma, nes vi­ru­sai ga­li mu­tuo­ti). Ki­taip ta­riant, dau­ge­lis žmo­nių tik­rai jau­čia­si su­klai­din­ti. Bet pa­sau­li­nė pa­ni­ka pa­sė­ta ir Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, dau­ge­lis žmo­nių iš anks­ti yra pra­dė­ję ruoš­tis bent ke­lių sa­vai­čių sa­vi­i­zo­lia­ci­jos sce­na­ri­jui.

Šiuo me­tu kiek­vie­na die­na pra­si­de­da su ne­ma­žu kie­kiu nau­jie­nų ir vis nau­jes­niais, kar­tu ir di­des­niais, spren­di­mais. Mo­kyk­las jau yra nu­spręs­ta už­da­ry­ti, uni­ver­si­te­tai sa­vo mo­ky­mą per­kė­lė į nuo­to­li­nes stu­di­jas ir taip pat pa­anks­ti­no bei sa­vai­te pail­gi­no pa­va­sa­rio atos­to­gas, ku­rios pra­si­dės jau ki­tą sa­vai­tę. Ki­no te­at­rai už­da­ry­ti ir da­bar yra per­duo­da­ma aiš­ki ži­nu­tė, kad re­ko­men­duo­ja­ma lik­ti na­muo­se. Aš ma­nau, kad dau­ge­lis dar ne vi­sai su­pran­ta, jog, kai Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je yra pa­skel­bia­ma „re­ko­men­da­ci­jos“, tai yra pri­ima­ma kaip pa­ta­ri­mas, ku­rio tu tu­ri lai­ky­tis. Skir­tin­gai nuo Lie­tu­vos, nie­kas ne­gra­si­na lais­vės at­ėmi­mu ar vie­šai­siais dar­bais, bet, pa­vyz­džiui, dar­bo­vie­tės jau nuo sa­vai­tės pra­džios, jei tik įma­no­ma, yra per­kė­lu­sios sa­vo dar­bus į nuo­to­li­nius, vis dau­giau žmo­nių ven­gia ei­ti iš na­mų ir lai­ko­si ka­ran­ti­no re­ži­mo.

– Kaip vyks­ta nuo­to­li­nės stu­di­jos uni­ver­si­te­te?

– Stu­di­jos uni­ver­si­te­tuo­se ne­bu­vo tiek stip­riai pa­veik­tos ko­ro­na­vi­ru­so, kiek jos bu­vo pa­veik­tos strei­ko. Dau­ge­lis ga­li ne­ži­no­ti, bet va­sa­rį ir ko­vą Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je uni­ver­si­te­tai strei­ka­vo ir stu­den­tai pra­ra­do apie še­šio­li­ka dar­bo die­nų. Strei­kas vy­ko be­veik mė­ne­sį ir jo pa­bai­ga bu­vo ko­vo 16 die­na, kai uni­ver­si­te­tai at­šau­kė tie­sio­gi­nio kon­tak­to mo­ky­mą, pa­si­rink­da­mi nuo­to­li­nį bū­dą dėl ko­ro­na­vi­ru­so.

Tad uni­ver­si­te­tuo­se šiuo me­tu yra be ga­lo daug ne­ri­mo ir su­iru­tės, bet tai dau­giau yra dėl stu­den­tų ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ne­gu dėl nuo­to­li­nio mo­ky­mo. Pra­ra­dus tiek kon­tak­ti­nių va­lan­dų, stu­den­tai gal­vo­ja apie rei­ka­la­vi­mus ir pe­ti­ci­jas dėl mo­kes­čio už moks­lą. Kol kas tė­ra svars­to­mi sce­na­ri­jai, bet dau­ge­lis mo­du­lių duo­da dau­giau lai­ko ra­šy­ti esėms, per­kel­da­mi jų įtei­ki­mo da­tą, kai ku­rie uni­ver­si­te­tai at­šau­kė eg­za­mi­nus.

– Ar kaž­ko­kie ri­bo­ji­mai vis dėl­to at­si­ran­da, nes mes gir­di­me, kad Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je į šio vi­ru­so pli­ti­mą žiū­ri­ma lyg ir la­bai drą­siai. Ar žmo­nės jau­čia­si sau­gūs, ar ne­jun­ta­ma pa­ni­ka?

– Ri­bo­ji­mai tik­rai at­si­ran­da, nie­kas lais­vai gat­vė­se ne­vaikš­to ir ne­gy­ve­na įpras­to gy­ve­ni­mo lyg nie­kur nie­ko. Ka­dan­gi NHS (Na­tio­nal He­alth Ser­vi­ce) nė­ra iki ga­lo pa­si­ren­gu­si di­de­liam li­go­nių ant­plū­džiui, vi­si yra in­for­muo­ja­mi, kad at­si­ra­dus simp­to­mams rei­kia lik­ti na­mie, izo­liuo­ti sa­ve ir in­for­muo­ti žmo­nes, su ku­riais gy­ve­ni, kad jie taip pat izo­liuo­tų­si. Vi­sos ne­sku­bios ope­ra­ci­jos bu­vo at­šauk­tos ir daug dė­me­sio ski­ria­ma li­go­ni­nės per­so­na­lui, ban­do­ma im­tis vi­sų įma­no­mų prie­mo­nių, kad li­go­ni­nės ne­bū­tų per­pil­dy­tos. Dėl to ir ban­do­ma ne­sė­ti pa­ni­kos ir ne­kel­ti su­iru­tės ša­ly­je, o in­for­muo­ti žmo­nes apie sa­vi­i­zo­lia­ci­jos svar­bą.

Pa­si­kar­to­siu, bet jau be­veik sa­vai­tė, kai žmo­nės dir­ba iš na­mų, uni­ver­si­te­tai už­da­ry­ti ir dir­ba nuo­to­li­niu bū­du. Spren­di­mas dėl mo­kyk­lų bu­vo pri­im­tas dve­jo­jant dėl to, kad nie­kas ne­no­rė­jo, jog me­di­ci­nos se­se­lių ir dak­ta­rų vai­kai bū­tų na­muo­se, nes tai ap­sun­kin­tų me­di­ci­nos per­so­na­lą. Yra svars­to­ma ieš­ko­ti sa­va­no­rių, ku­rie pri­žiū­rė­tų me­di­kų vai­kus. Tai­gi dau­ge­lis spren­di­mų at­ei­na su kiek­vie­na nau­ja die­na, bet Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė tik­rai ne­ig­no­ruo­ja pro­ble­mos.

– Ar ne­bu­vo min­čių šiam pe­ri­odui grįž­ti į Lie­tu­vą? Kas lė­mė spren­di­mą?

Ka­dan­gi dau­ge­lis pa­žįs­ta­mų iš įvai­rių Eu­ro­pos ša­lių šį pa­si­rin­ki­mą ap­svars­tė ir da­lis iš­vy­ko, aš ne­iš­ven­gia­mai apie tai ir­gi svars­čiau. Bet ne­grįž­ti nu­spren­džiau dėl to, kad ma­no si­tu­a­ci­jo­je tai yra la­bai ne­prak­tiš­kas spren­di­mas. Vi­sų pir­ma, aš tu­riu dar­bą, ku­ris pa­gal pa­si­ra­šy­tą kontr­aktą tę­sia­si iki bir­že­lio. Man bu­vo su­teik­tos vi­sos ga­li­my­bės dirb­ti iš na­mų, o pra­ras­ti pa­ja­mas ne­at­ro­dė ge­ras spren­di­mas, ypač ži­nant, kad dau­ge­lis kal­ba apie sie­nų už­da­ry­mą ne­apib­rėž­tam lai­ko tar­pui. Taip pat la­bai sun­ku su­pras­ti, ka­da tiks­liai pa­si­baigs nuo­to­li­nis mo­ky­mas uni­ver­si­te­te ir ka­da vėl bus ati­da­ry­tos sie­nos – Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė kal­bė­jo apie už­si­da­ry­mą nuo pa­sau­lio ir si­tu­a­ci­ją, kai tai ga­lė­tų tęs­tis pus­me­tį ar il­giau. Tad bai­mė, jog ša­lis vėl pra­dės funk­cio­nuo­ti, bet pa­liks už­da­ry­tas sie­nas, šiek tiek at­gra­sė nuo to­kios idė­jos. Ir ga­liau­siai, ke­lio­nė na­mo at­ro­dė kaip be ga­lo pa­vo­jin­gas pa­si­rin­ki­mas, nes ri­zi­kuo­čiau iš­ei­ti iš na­mų, ke­liau­ti vie­šuo­ju trans­por­tu, skris­ti lėk­tu­vu ir tu­rė­čiau izo­liuo­tis dviem sa­vai­tėms prieš pa­si­ma­ty­da­ma su ar­ti­mai­siais. Šiuo me­tu Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je vi­ru­so pli­ti­mas dar nė­ra su­stab­dy­tas, dėl to tiek daug žmo­nių ir ven­gia pa­lik­ti na­mus.