Sim­no spe­cia­lio­sios mo­kyk­los di­rek­to­rė Ja­nė Žei­mie­nė: „2020-ie­ji įsi­mins kaip ne­pa­kar­to­ja­mo pa­ty­ri­mo lai­kas, lei­dęs pa­žin­ti ir su­pras­ti daug nau­jų, anks­čiau net ne­įsi­vaiz­duo­ja­mų da­ly­kų...” (179)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Janė Žeimienė.
Janė Žeimienė: „Šiandien galiu džiaugtis esanti sava ir reikalinga Simno miestelio žmonėms, kasdien į darbą važiuoju su smagiomis mintimis apie būsimą dieną.“ As­me­ni­nės nuotr.
Ak­ty­vi vi­suo­me­ni­nin­kė Ja­nė Žei­mie­nė jau de­šimt­me­tį va­do­vau­ja Sim­no spe­cia­lia­jai mo­kyk­lai, yra tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to Sim­no sky­riaus va­do­vė. Jos bu­ria­mos ben­druo­me­nės įsi­trau­kia į mies­to šven­tes. Šie­met ypač ak­ty­viai, juk Sim­nas – ma­žo­sios kul­tū­ros sos­ti­nė. Di­džiu­lę prak­ti­nio dar­bo pa­tir­tį tu­rin­tis spe­cia­lio­sios mo­kyk­los ko­lek­ty­vas lig šiol su­ge­bė­jo ap­si­sau­go­ti ir ap­sau­go­ti vai­kus tiek nuo li­gos už­kra­to, tiek nuo be­rei­ka­lin­gos įtam­pos. O čia ir džiu­gi ži­nia at­skrie­jo iš to­li­mo­sios Nor­ve­gi­jos, spe­cia­lio­sios mo­kyk­los bi­čiu­liai pra­ne­šė, kad Ka­lė­dų Se­ne­lis vai­kams skir­toms do­va­noms pri­sta­ty­ti ke­ti­na pa­si­telk­ti kur­je­rių pa­štą. „Tai­gi vi­sus mū­sų vai­kus ap­lan­kys Ka­lė­dų šven­tė – tik­ra, nuo­šir­di, be tuš­čio bliz­ge­sio ir šur­mu­lio“, – sa­ko J.Žei­mie­nė ir su­tin­ka pa­kal­bė­ti apie pa­mil­tą mies­te­lį ir jo žmo­nes, kas­die­nę ir šven­ti­nę veik­lą pla­čiau.

– Sa­ko­ma, kad žmo­nės pla­nuo­ja, o Die­vas iš jų pla­nų juo­kia­si. Tik šį­kart pla­nai griau­na­mi ne in­di­vi­du­a­liai, ne vie­nai ki­tai ben­druo­me­nei, o vi­suo­ti­nai, vi­sai pla­ne­tai. Ar jau su­si­gy­ve­no­te su kau­kė­mis, ki­to­mis at­sar­gu­mo prie­mo­nė­mis, su ko­ro­na­vi­ru­so su­kel­ta įtam­pa?

– Aly­taus ra­jo­no Sim­no spe­cia­lio­jo­je mo­kyk­lo­je ne­bu­vo­me pri­si­kū­rę glo­ba­lių pa­sau­lio val­dy­mo pla­nų Die­vui pa­juo­kin­ti, tad ir ky­lan­čio pa­vo­jaus aki­vaiz­do­je ra­miai „tvar­ko­mės sa­vo kie­me“, ži­no­da­mi, kad at­sar­gų ir Die­vas sau­go. Tai­gi į kau­kes, as­mens hi­gie­ną, ne­bū­ti­nų kon­tak­tų ri­bo­ji­mą žiū­ri­me kaip į mū­sų pa­čių la­bui skir­tas ap­sau­gos prie­mo­nes, už su­sir­gi­mą ne­pa­ly­gi­na­mai men­kes­nius ne­pa­to­gu­mus. De­ja, jau ne­be lai­ki­nus.

To­dėl kal­bas apie įtam­pą, ne­ri­mą ir pa­na­šius ne­igia­mus iš­gy­ve­ni­mus mū­sų mo­kyk­lo­je se­niai pa­kei­tė su pan­de­mi­ja at­si­ra­dęs nau­jas pri­ori­te­tas – tiek mo­kyk­los dar­buo­to­jų, tiek ug­dy­ti­nių pa­si­ren­gi­mas il­gą lai­ką gy­ven­ti ir veik­ti pa­vo­jin­go, kol kas sun­kiai val­do­mo vi­ru­so kai­my­nys­tė­je.

Dė­me­sį ten­ka su­telk­ti į kas­die­nį el­ge­sį, pa­pras­čiau­sių veiks­mų sau­gu­mą, kiek­vie­na­me žings­ny­je pa­tiems mo­ky­tis ir mo­ky­ti vai­kus sau­go­ti sa­vo pa­čių bei gre­ta esan­čių žmo­nių svei­ka­tą ir gy­vy­bę. Tai la­bai aiš­kus ir toks sun­kus už­da­vi­nys, kad įtam­pai ne­lie­ka vie­tos nei lai­ko.

 

– Ko­ro­na­vi­ru­sas daug ką iš­ar­dė, ta­čiau ne­iš­de­ri­no tvir­tų Sim­no ben­druo­me­nės na­rių ry­šių. Kaip ben­drau­ja­te da­bar?

– Įpras­tas kas­die­ny­bės rit­mas, dar­bų ir rū­pes­čių sū­ku­rys įtrau­kia į mo­kyk­los gy­ve­ni­mą vi­sus iki pan­de­mi­jos tu­rė­tus mo­kyk­los drau­gus ir glo­bė­jus. Tvir­tus emo­ci­nio ir so­cia­li­nio pa­lai­ky­mo ry­šius pa­ti­ria­me tur­būt net­gi la­biau nei iki šiol. Di­džiau­sią dė­kin­gu­mą už nuo­la­ti­nę glo­bą jau­čia­me Sim­no Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios kle­bo­nui Rai­mun­dui Žu­kaus­kui. Dar daž­niau nei iki pan­de­mi­jos pa­skam­bi­na Sim­no se­niū­nas Vla­das Če­po­nis dėl pa­gal­bos ūki­niuo­se rei­ka­luo­se.

Su nau­jau­sia in­for­ma­ci­ja – sa­vi­val­dy­bės va­do­vai ir ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­buo­to­jai. Jau­čia­me nuo­la­ti­nį Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rių dė­me­sį: vai­kų ir dar­buo­to­jų ap­sau­gos nuo vi­ru­so klau­si­mais kon­sul­tuo­ja Sim­no am­bu­la­to­ri­jos gy­dy­to­ja Jū­ra­tė Ove­rai­ty­tė, prak­ti­niais veik­los or­ga­ni­za­vi­mo pa­ta­ri­mais pa­si­da­li­ja il­ga­me­tis Sim­no že­mės ūkio mo­kyk­los va­do­vas Gin­tau­tas Ra­džiu­ky­nas, „da­nie­lius net.“ nau­jie­nų por­ta­lo įkū­rė­jo ir va­do­vo Da­nie­liaus Ja­ku­ba­vi­čiaus su­kur­tuo­se fil­muo­se vėl ir vėl at­gy­ja gra­žiau­sios mo­kyk­los šven­tės.

Daž­nai su­si­tin­ka­me ir per pa­gar­bų at­stu­mą pa­pras­čiau­siai per­si­me­ta­me drau­giš­ku žo­džiu su dau­ge­liu mies­te­lio gy­ven­to­jų.

 

– Esa­te Sim­no TAU va­do­vė. Sen­jo­rai pra­dė­jo nau­jus moks­lo me­tus. Ar ir jiems, kaip ir jau­nuo­me­nei, gal­būt teks mo­ky­tis nuo­to­li­niu bū­du?

– Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to klau­sy­to­jai – be­ne ma­žiau­siai rū­pes­čių ke­lian­ti au­di­to­ri­ja. Su­pra­tin­gi, at­sa­kin­gi, gy­ve­ni­mo vė­ty­ti ir mė­ty­ti sim­niš­kiai nė iš to­lo ne­pri­me­na pa­to­gu­mų iš­le­pin­tų mė­gė­jų pa­de­juo­ti ar bet ko­kia kai­na ieš­ko­ti ta­ria­mų iš­šū­kių.

Tre­čius moks­lo me­tus pra­dė­jo­me kon­cer­tu Aly­taus mies­to te­at­re, ku­rį or­ga­ni­za­vo Aly­taus TAU rek­to­rė Ja­ni­na In­ge­le­vi­čie­nė. Džiau­gia­mės pra­smin­gais pra­ėju­sių me­tų dar­bais: pri­si­dė­jo­me prie Aly­taus TAU ju­bi­lie­ji­nio lei­di­nio „Ben­dra­vi­mu nau­jai įpras­min­tas gy­ve­ni­mas“, ku­rio 25 eg­zem­plio­rių ga­lė­jo­me pa­do­va­no­ti ak­ty­viau­siems sa­vo klau­sy­to­jams.

Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad tuoj pat grieb­si­mės nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si. To­kia iš­ei­tis tin­ka­miau­sia jau­niems žmo­nėms, ku­rie pri­va­lo baig­ti for­ma­lio­jo švie­ti­mo pro­gra­mas, įgy­ti rei­kia­mą kva­li­fi­ka­ci­ją ir už­si­dirb­ti duo­ną. Tuo tar­pu dau­gu­mai sen­jo­rų tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tas vi­sų pir­ma pa­trauk­lus kaip ga­li­my­bė tie­sio­giai pa­ben­drau­ti su lek­to­riais ir tar­pu­sa­vy­je, pa­si­da­ly­ti min­ti­mis ir iš­gy­ve­ni­mais.

To­dėl reng­da­mi šių me­tų veik­los pro­gra­mą, orien­tuo­ja­mės į vi­siems įdo­mų, pras­min­gą tu­ri­nį, ne­ap­sun­kin­da­mi klau­sy­to­jų su­dė­tin­gais tech­ni­niais spren­di­mais. Nuo­lat au­gan­čio pa­vo­jaus svei­ka­tai lai­ko­tar­piu pa­pras­čiau­siai „iš­ei­si­me aka­de­mi­nių atos­to­gų“, stu­di­jas ati­dė­da­mi iki pan­de­mi­jos ato­slū­gio.

 

– In­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos tur­būt šiuo me­tu tarp sen­jo­rų už­ima vis svar­bes­nę vie­tą?

–Drą­siai ga­liu pa­juo­kau­ti, kad ne iš Sim­no sen­jo­rų ta TV re­kla­mos dzū­ke­lė, ku­ri „iš­try­nė in­ter­ne­tų“ ir ne­ži­no, „kų dar cia man da­ryc“. Kaip jau mi­nė­jau, mū­sų mo­kyk­lo­je dve­jus me­tus vy­ko nau­do­ji­mo­si in­ter­ne­tu mo­ky­mai (va­do­vė – Vi­da Či­žaus­kie­nė).

Stro­pes­ni sen­jo­rai da­bar be vai­kų ar anū­kų pa­gal­bos ga­li „pa­si­skai­pin­ti“ su to­li­mes­niais kai­my­nais ar ki­to­se ša­ly­se įsi­kū­ru­siais gi­mi­nai­čiais, nu­siųs­ti dar­žo gė­ry­bių ar rank­dar­bių nuo­trau­kas, pa­si­nau­do­ti elek­tro­ni­niu pa­štu, su­si­mo­kė­ti mo­kes­čius ar sa­vi­val­dy­bės in­ter­ne­to sve­tai­nė­je su­si­ras­ti so­cia­li­nių pa­slau­gų įkai­nius.

Ko­ro­na­vi­ru­so pli­ti­mo są­ly­go­mis tai la­bai nau­din­gi ge­bė­ji­mai, to­dėl svars­to­me po­rei­kį ir ga­li­my­bes plės­ti IT mo­ky­mus.

 

– Sim­nui su­teik­tas ma­žo­sios kul­tū­ros sos­ti­nės ti­tu­las. Dėl ko­ro­na­vi­ru­so su­kel­tos si­tu­a­ci­jos bu­vo­te pri­vers­ti at­šauk­ti kai ku­riuos ren­gi­nius. Šio­je po­zi­ci­jo­je dėl ko­kių lai­ku ne­iš­si­pil­džiu­sių nu­ma­ty­tų sie­kių la­biau­siai liūd­na?

– Prie tur­tin­gos 2020 me­tų ma­žo­sios kul­tū­ros sos­ti­nės pro­gra­mos Sim­no spe­cia­lio­ji mo­kyk­la pri­si­dė­jo ne taip jau ma­žai, kad tek­tų la­bai liū­dė­ti. Kaip ir pla­nuo­ta, da­ly­va­vo­me kul­tū­ros sos­ti­nės ati­da­ry­mo šven­tė­je – Ka­ziu­ko ker­mo­šiu­je su sa­vo kū­ry­bos dar­be­liais (tai vie­na se­niau­sių ir pra­smin­giau­sių mo­kyk­los tra­di­ci­jų), kar­tu su vi­sa ben­druo­me­ne šven­tė­me Sim­no Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios 500 me­tų ju­bi­lie­jų. Mo­ky­to­jo, te­at­ro stu­di­jos „Ru­na“ va­do­vo Arū­no Na­raus­ko re­ži­suo­tas mo­ki­nių spek­tak­lis „Jū­ra­tė ir Kas­ty­tis“ lau­kė sa­vo prem­je­ros Sim­no kul­tū­ros cen­tre iki rug­sė­jo.

Pla­nuo­ta tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to res­pub­li­ki­nė kon­fe­ren­ci­ja „TAU va­kar, šian­dien, ry­toj“ ir me­ni­nė da­lis – sen­jo­rų prem­je­ra „Pa­sa­ka apie žvaigž­des“, ku­rios re­ži­sie­rius mo­ky­to­jas Arū­nas Na­raus­kas ir­gi ati­dė­ta.

Vai­kų ir su­au­gu­sių­jų dar­bas, nuo­šir­džios pa­stan­gos ne­at­šau­kia­mos ir nie­kur ne­dings­ta: at­eis lai­kas ir vi­sa Sim­no ben­druo­me­nė ga­lės pa­si­džiaug­ti sa­vo šven­tės – ma­žo­sios kul­tū­ros sos­ti­nės pro­gra­mos – at­gar­siais.

 

– Kaip re­a­guo­ja į ap­ri­bo­tą ju­dė­ji­mą Jū­sų mo­kyk­los auk­lė­ti­niai? Na­tū­ra­lu, kad ir vai­kai jau­čia ne­ri­mą, jie ne­ga­li glė­bes­čiuo­tis, ką taip mėgs­ta, tur­būt ne­ap­lan­ko jų ir sve­čiai – vie­ti­niai ir iš už­sie­nio. Kuo kom­pen­suo­ja­te jiems dė­me­sio trū­ku­mą?

– Mo­kyk­los vi­daus gy­ve­ni­mas kaip su­si­sie­kian­tys in­dai ne­at­sie­ja­mas nuo Sim­no mies­te­lio, vi­so Dzū­kų kraš­to pan­de­mi­nės būk­lės, ku­rios blo­gė­ji­mas grei­čiau­siai ne­iš­ven­gia­mas. Di­džiu­lę prak­ti­nio dar­bo pa­tir­tį tu­rin­tis mo­kyk­los ko­lek­ty­vas lig šiol su­ge­bė­jo ap­si­sau­go­ti ir ap­sau­go­ti vai­kus tiek nuo li­gos už­kra­to, tiek nuo be­rei­ka­lin­gos įtam­pos.

Ne­lei­džia­me mo­kyk­lo­je pa­sklis­ti ne­ri­mo vi­ru­sui. Šil­ti, nuo­šir­dūs san­ty­kiai pa­lai­ko­mi ne tik glė­bes­čia­vi­mais – juk lie­tu­viai šimt­me­čius il­gai ir lai­min­gai gy­ve­no be „im­por­ti­nės“ gau­sių ap­si­ka­bi­ni­mų ma­dos.

Sve­čių ir sve­čia­vi­mo­si sty­gių ga­li­ma kom­pen­suo­ti links­mais už­si­ė­mi­mais sa­vo bū­ry­je, džiaugs­mą mū­sų vai­kams tei­kia ne tik gau­na­mos do­va­nos, bet ir at­siun­čia­mi svei­ki­ni­mai, sma­gios pra­mo­gos, nau­ji žai­di­mai, pa­čių at­lie­ka­mi gra­žūs dar­be­liai. Ku­ria­me nau­ją ben­dra­vi­mo kul­tū­rą, ku­rios ar­ti­miau­sio­je at­ei­ty­je pri­reiks ir vai­kams, ir su­au­gu­siems.

 

– Re­ko­men­da­ci­nio po­bū­džio nu­ro­dy­mų ne­trūks­ta. Bet, kaip pa­ste­bi po­etas Si­gi­tas Pa­ruls­kis, tik Jū­sų ins­tink­tai ir są­mo­nin­gu­mas ga­li Jums pa­sa­ky­ti, kaip gy­ven­ti. Tai­gi, kaip gy­ven­si­te to­liau?

– Re­ko­men­da­ci­jos ir griež­tes­ni nu­ro­dy­mai, ma­tyt, ne iš pirš­to lauž­ti, o ir stip­riau­sia in­tui­ci­ja var­gu ar pa­sa­kys, kaip vie­ną gra­žų ry­tą ne­tap­ti in­fek­ci­jos ži­di­niu. Kiek­vie­ną pir­ma­die­nį iš tė­vų na­mų su­si­ran­kio­ję ug­dy­ti­nius ne­sa­me tik­ri, ar kar­tu ne­par­si­ve­žė­me už­kra­to iš šei­mos, ku­ri net ne­įta­ria, kad jo­je jau ap­si­gy­ve­nęs vi­ru­sas. Juk in­fek­to­lo­gai tei­gia, kad už­kra­tą žmo­gus sklei­džia ke­lias die­nas iki li­gos pa­si­reiš­ki­mo, ne­kal­bant apie be­simp­to­mius at­ve­jus, ku­rių Lie­tu­vo­je nu­sta­to­ma vis dau­giau. Kur jau čia su in­tui­ci­ja!

Tai taip ir gy­ve­na­me, vi­sais įma­no­mais bū­dais veng­da­mi ne­ma­to­mo pa­vo­jaus, op­ti­ma­liai nau­do­da­mie­si vi­so­mis mums pri­ei­na­mo­mis prie­mo­nė­mis.

Tai ope­ra­ty­vi in­for­ma­ci­ja ir kon­sul­ta­ci­jos su sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jais, ki­tų ug­dy­mo įstai­gų va­do­vais, gru­pių ir kla­sių at­sky­ri­mas, tin­ka­mas pa­tal­pų ir lau­ko erd­vių nau­do­ji­mas skir­tin­goms veik­loms mo­kyk­lo­je, o jei­gu si­tu­a­ci­ja blo­gės – per­ėji­mas į nuo­to­li­nį mo­ky­mą­si, ku­rio pa­tir­tį ir prie­mo­nes tu­ri­me nuo pa­va­sa­ri­nio ka­ran­ti­no. Pra­ti­na­me vai­kus ir pa­čius sa­ve są­mo­nin­gai, at­sar­giai elg­tis ir sau­giai jaus­tis gy­ve­nant ša­lia vi­ru­so.

 

– Ne­sa­te šak­ni­nė sim­niš­kė, bet Sim­nas jums bran­gus. Ko­dėl?

– Il­gą lai­ką dirb­da­ma ap­skri­ties vir­ši­nin­ko ad­mi­nist­ra­ci­jo­je, tu­rė­jau ga­li­my­bę pa­žin­ti vi­sas tris Sim­no švie­ti­mo įstai­gas, iš­au­gi­nu­sias ir da­bar­ti­nes sim­niš­kių kar­tas. Pra­dė­ju­si va­do­vau­ti spe­cia­lia­jai mo­kyk­lai, iš kar­to mies­te­ly­je pa­si­ju­tau sa­va tarp sa­vų, ben­druo­me­nė mie­lai pri­ėmė tiek anks­tes­nių mo­kyk­los tra­di­ci­jų tęs­ti­nu­mą, tiek pa­stan­gas įdieg­ti vie­ną ki­tą nau­jo­vę.

Ge­rą ūpą veik­ti kė­lė sa­vi­val­dy­bės me­ro Al­gir­do Vrub­liaus­ko pa­si­ti­kė­ji­mas, ski­riant „nau­jo­kei“ svar­bias, vi­sos ma­no pa­tir­ties ir jė­gų rei­ka­lau­jan­čias už­duo­tis, me­ro pa­va­duo­to­jos Da­lios Ki­ta­vi­čie­nės pa­ra­ma ren­giant ir įgy­ven­di­nant mo­kyk­los ir mies­te­lio ben­druo­me­nei reikš­min­gus pro­jek­tus, ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rės Gin­ta­rės Jo­ciuns­kai­tės pa­ta­ri­mus ir pri­ta­ri­mus nau­din­giems su­ma­ny­mams.

Tad šian­dien ga­liu džiaug­tis esan­ti sa­va ir rei­ka­lin­ga mies­te­lio žmo­nėms, kas­dien į dar­bą va­žiuo­ju su sma­gio­mis min­ti­mis apie bū­si­mą die­ną.

 

– Tai ko pir­miau­sia ieš­ko Jū­sų akys, kai ry­tais įva­žiuo­ja­te į Sim­no mies­te­lį?

– Mie­lai pa­mi­nė­čiau ko­kį nors gra­žų vaiz­de­lį, ko­kių gau­su Sim­no pri­ei­go­se. Ta­čiau po 35 me­tų prie vai­ro (ir 10 me­tų kas­die­nių rei­sų Aly­tus–Sim­nas ir at­gal) akys pir­miau­sia ieš­ko „ne­ti­kė­tai“ at­si­ra­du­sių ke­lio žen­klų ir dar ne­ti­kė­čiau ant ke­lio at­si­ran­dan­čio ko­kio nors žmo­ge­lio, ka­ti­nė­lio ar šu­ne­lio, ku­rie ima ir „iš­dygs­ta iš nie­kur“.

 

– Be ben­drys­tės, gra­žių tar­pu­sa­vio san­ty­kių, kas dar Jus ža­vi Sim­ne?

– Sun­ku ne­si­ža­vė­ti Sim­no baž­ny­čia. Di­din­ga šven­to­vė, il­gus šimt­me­čius ke­lian­ti krikš­čio­nių dva­sią į die­viš­kas sfe­ras ir vi­sai že­miš­kai tel­kian­ti mies­te­lio žmo­nes pra­smin­gam kas­die­niam gy­ve­ni­mui.

 

– Ka­lė­doms jau ruo­šia­tės? Tur­būt sun­kiau­sia bū­tų pra­neš­ti ži­nu­tę mo­kyk­los vai­kams, kad šie­met šven­tės ne­bus?

– Tai pre­ky­bos cen­trai sku­bi­na mus nuo spa­lio ruoš­tis Ka­lė­doms. Mo­kyk­la gy­ve­na pa­gal tra­di­ci­nį lie­tu­vių ka­len­do­rių, ku­ria­me yra ir bus vi­sos šven­tės, kas­met at­ei­nan­čios sa­vo lai­ku.

Pa­gal so­cia­li­nių įgū­džių ug­dy­mo pro­gra­mą, at­si­žvelg­da­mi į vai­kų am­žių, kul­tū­ri­nę ir so­cia­li­nę pa­tir­tį, pra­ti­na­me vai­kus kuo pil­niau iš­gy­ven­ti šei­mos, ka­len­do­ri­nes, vals­ty­bi­nes, re­li­gi­nes šven­tes, pa­jus­ti jų gi­li­ą­ją pras­mę, per me­ni­nę pa­tir­tį da­ly­vau­ti ku­riant šven­ti­nę ap­lin­ką ir nuo­tai­ką.

Pan­de­mi­jos są­ly­go­mis ne tik mums teks at­si­sa­ky­ti di­de­lių, triukš­min­gų ma­si­nių ren­gi­nių, tai­gi tu­rė­si­me ge­rą pro­gą iš­mė­gin­ti jau­kias ka­me­ri­nes šven­tes šei­mo­se, ka­lė­di­nius svei­ki­ni­mus iš­vy­ko­se, gal dar ką įdo­mes­nio su­gal­vo­si­me.

An­tai mū­sų drau­gai iš to­li­mos Nor­ve­gi­jos pra­ne­šė, kad Ka­lė­dų Se­ne­lis mū­sų vai­kams skir­toms do­va­noms pri­sta­ty­ti ke­ti­na pa­si­telk­ti kur­je­rių pa­štą. Tai­gi vi­sus mū­sų vai­kus ap­lan­kys Ka­lė­dų šven­tė – tik­ra, nuo­šir­di, be tuš­čio bliz­ge­sio ir šur­mu­lio.

 

– Ne­žiū­rint į vi­sus pa­ga­lius, ku­riuos šių me­tų lem­tis mums vi­siems kai­šio­ja į veik­los ra­tus, ar ga­lė­tu­mė­te pa­sa­ky­ti: „O vis­gi ne­tru­kus pa­si­baig­sian­tys me­tai bu­vo pui­kūs“?

– Me­tų bū­ta ir pui­kes­nių. Ir dar bus. O 2020-ie­ji įsi­mins kaip ne­pa­kar­to­ja­mo pa­ty­ri­mo lai­kas, lei­dęs pa­žin­ti ir su­pras­ti daug nau­jų, anks­čiau net ne­įsi­vaiz­duo­ja­mų da­ly­kų, įveik­ti daug ta­ria­mų ir vi­sai re­a­lių sun­ku­mų, pa­ma­ty­ti šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus ga­lių ir sil­pny­bių ri­bas.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai