Gra­žios ap­lin­kos abė­cė­lė – kiek­vie­nam in­di­vi­du­a­li

– Tur­būt na­mų ap­lin­kos gro­žis – Jū­sų abie­jų dar­bas ir kū­ry­ba? Tai vie­nin­te­lė erd­vė, ar tu­ri­te ir dau­giau vie­tų, kur ten­ka žem­dir­biš­kai pa­plu­šė­ti?

– Taip na­mų ap­lin­ką vie­nai bū­tų sun­ku pri­žiū­rė­ti. Dir­ba­me ir ku­ria­me kar­tu su vy­ru Jo­nu. Jis dar­buo­ja­si, kur rei­ka­lin­ga dau­giau fi­zi­nės jė­gos. Ki­tos erd­vės ne­tu­ri­me.

– Ku­ris esa­te šio gro­žio vi­su­mos di­zai­ne­ris? Ver­ti­nant pro­fe­si­jas, jei ne­klys­tu, abie­jų bu­vę dar­bai nie­ko ben­dra su so­di­nin­kys­te, gė­li­nin­kys­te ar den­dro­lo­gi­ja ne­tu­rė­jo. Iš kur tas mo­kė­ji­mas taip gra­žiai rū­pin­tis sa­vo kie­mo au­ga­li­ja?

– Gro­žio di­zai­ne­rė esu aš, nors abu mėgs­ta­me na­tū­ra­lią ap­lin­ką, erd­vę, per daug ne­per­krau­tą au­ga­lais.

– Gė­li­nin­kais ar so­di­nin­kais Jus va­din­ti?

– Esa­me mi­ni gė­li­nin­kai ir so­di­nin­kai: vy­ras pri­žiū­ri vais­me­džius ir vais­krūmius, o aš gė­les ir de­ko­ra­ty­vius krū­mus bei me­de­lius.

– Žie­dai ar Jūs pir­mie­ji vi­du­va­sa­rį pa­bun­da­te? Kiek pa­ros lai­ko ski­ria­te au­ga­lams pri­žiū­rė­ti?

– Ma­lo­nu ry­te iš­ėjus pa­ma­ty­ti pra­si­sklei­du­sį gė­lės žie­dą, pra­žy­du­sį krū­me­lį. Tai pa­ža­di­na mei­lę gy­ven­ti ir dirb­ti. Au­ga­li­jos prie­žiū­rai daug lai­ko ne­ski­riu. Tai bū­na iš ry­to ir va­ka­re, apie 2 va­lan­das. Tai da­rau kas­dien ir su di­de­le mei­le.

– Ku­ris mė­nuo Jū­sų val­do­se spal­vin­giau­sias?

– Pas spal­vin­giau­sias ir ža­liau­sias mė­nuo mū­sų val­do­se yra bir­že­lis.

– Ši va­sa­ra Jū­sų puo­se­lė­ja­mai ap­lin­kai yra tin­ka­ma, ar jau no­ri­si pra­šy­ti iš dan­gaus ma­žiau lie­taus? O gal sau­lė per kait­ri?

– Ši va­sa­ra pas mus yra sub­tro­pi­nė, to­dėl vis­kas gra­žiai au­ga ir ve­ši, nes pa­kan­ka ir sau­lės, ir lie­taus.

– Šian­dien Jū­sų tur­būt nie­kas iš au­ga­li­jos ne­nu­ste­bin­tų, daug ke­liau­ja­te, vi­so­kių so­dų esa­te ma­tę. Ko­kius pa­sau­lio so­dus no­rė­tu­mė­te ap­lan­ky­ti?

– Ke­liau­ju kas­met, nes ke­lio­nės yra ma­no gy­ve­ni­mo da­lis. Di­džiau­sią įspū­dį pa­li­ko Ka­na­do­je Van­ku­ve­rio sa­lo­je ap­lan­ky­tas But­chart so­das. Tuo me­tu, kai vie­šė­jau ja­me, so­das šven­tė 100 me­tų ju­bi­lie­jų. Šia­me so­de yra dau­ge­lio pa­sau­lio vals­ty­bių so­dai su sa­vo spe­ci­fi­ne au­ga­li­ja. Nie­ko įdo­mes­nio ir gra­žes­nio ne­su ma­čiu­si. Kiek­vie­nas so­das yra sa­vaip įdo­mus.

– Jei tek­tų pa­lik­ti tik pen­kis au­ga­lus Jū­sų val­do­se, ko­kie tai bū­tų? Ir ko­dėl šie?

– Jei­gu tek­tų pa­lik­ti pen­kis au­ga­lus, tai pir­miau­sia pa­si­lik­čiau mag­no­li­jas. La­bai my­liu ir puo­se­lė­ju jas. Kai gam­ta nė­ra iki ga­lo at­si­bu­du­si, jos pra­žys­ta, tai bū­na ko­vo mė­ne­sį, džiu­gin­da­mos ne­pa­pras­to gro­žio žie­dais ir aro­ma­tu. Ypač ža­vi ‘Co­a­tes‘ mag­no­li­ja.

Aiš­ku, kaip far­ma­ci­nin­kė jau sep­ty­nio­li­ka me­tų au­gi­nu gin­kme­dį (Gink­go­bi­lo­ba). Jis au­ga la­bai lė­tai, bet jau la­pe­lių ar­ba­tai už­ten­ka.

Mėgs­tu gels­vos spal­vos de­ko­ra­ty­vi­nius me­de­lius. Pa­lik­čiau ir guo­bą, ku­ri karš­tą va­sa­ros die­ną su­tei­kia pa­vė­sį. Lik­tų de­ko­ra­ty­vi­niai spyg­liuo­čiai, ku­rie ža­liuo­ja va­sa­rą ir žie­mą. Dar pup­me­dis (La­bur­num). Jis džiu­gi­na gel­to­nais ka­ban­čiais žie­dy­nais, nors ir nuo­din­gas.

– Ku­rie dau­giau­sia Jū­sų rū­pes­čio pra­šo­si?

– Mėgs­tu de­ko­ra­ty­vius me­de­lius, nes jiems rei­kia ma­žes­nės prie­žiū­ros. Le­piau­sias au­ga­las iš ma­no pa­si­rink­tų yra gin­kme­dis.

– Kal­bant apie gė­les, vien­me­tėms ar dau­gia­me­tėms pir­mu­mą tei­kia­te ir ko­dėl?

– Pir­mu­mą tei­kiu dau­gia­me­tėms gė­lėms. La­bai my­liu ro­žes, nors jos ir rei­ka­lau­ja di­de­lės prie­žiū­ros. Vis gal­vo­ju apie ro­žy­no pa­nai­ki­ni­mą, bet jos sa­vo gra­žiais žie­dais sten­gia­si ma­ne pa­pirk­ti.

– Ar bu­vo ki­lę min­čių im­ti ir su­skai­čiuo­ti vi­sas au­ga­li­jos rū­šis?

– Min­čių skai­čiuo­ti ne­bu­vo, nors su­skai­čiuo­ti ne­bū­tų sun­ku.

– So­di­nin­ko die­no­raš­tį ve­da­te? Že­mės rūgš­tin­gu­mą ir ki­tas sa­vy­bes esa­te iš­si­ty­rę?

– So­di­nin­ko die­no­raš­tį ve­du, o že­mės rūgš­tin­gu­mu rū­pi­na­si vy­ras.

– Tai da­bar pa­sa­ky­ki­te, ko­kia yra gra­žios ap­lin­kos abė­cė­lė?

– Gra­žios ap­lin­kos abė­cė­lė – kiek­vie­nam in­di­vi­du­a­li. Svar­biau­sia – my­lė­ti, ką da­rai, ir tai da­ry­ti dėl sa­vęs, kad vi­sa teik­tų džiaugs­mą. O dar­bas – ir svei­ka­ta.

– Ko­kius gė­lių dar­že­lius me­na­te iš vai­kys­tės? Gal Jums pa­vy­ko vie­ną ki­tą au­ga­lė­lį iki šių die­nų iš ma­mų gė­ly­nų iš­lai­ky­ti?

– Iš anks­ty­vos vai­kys­tės pri­si­me­nu mo­čiu­čių dar­že­lius. Tė­čio ma­ma bu­vo kai­mo žo­li­nin­kė. Tai ji au­gi­no daug vais­ti­nių au­ga­lų. Gal dėl to pa­si­rin­kau far­ma­ci­nin­ko spe­cia­ly­bę. Ma­mos ma­mos dar­že­ly­je au­go la­bai daug gė­lių, o prie na­mų daug kaš­to­nų. Mes prie sa­vo na­mų pa­si­so­di­no­me iš se­ne­lių so­dy­bos 4 kaš­to­nus.

– Kaip ver­ti­na­te lau­ko gė­lių gro­žį, mer­kia­te puokš­tes? Ap­skri­tai, ar mėgs­ta­te skin­tas gė­les?

– Pa­tį gra­žiau­sią kū­ri­nį su­ku­ria gam­ta. Ypač tai pa­jun­tu per Jo­ni­nes, pin­da­ma vai­ni­ką ir skin­da­ma lau­ko gė­lių puokš­tę.

– Per­nai ru­de­nį il­go­kai tru­kęs pa­dan­gų per­dir­bi­mo įmo­nės gais­ras Jū­sų kie­mo gy­vas­čiai ža­los ne­pri­da­rė?

– Per­nykš­tis pa­dan­gų per­dir­bi­mo ga­myk­los gais­ras, ačiū Die­vui, Mik­lu­sė­nų gam­tai, že­mei ir van­de­niui daug ne­pa­ken­kė. Bu­vo da­ro­ma ne­ma­žai ty­ri­mų, ku­rie pa­ro­dė, kad tar­ša ne­vir­ši­ja nu­sta­ty­tų nor­mų. To­dėl pa­va­sa­rį ki­bo­me į že­mės ūkio dar­bus. Gais­ro me­tu bu­vo­me iš­vy­kę iš Mik­lu­sė­nų.

– Aly­taus mies­to gė­ly­nai jums pa­tin­ka?

– Aly­tus nuo­sta­bus, ža­lias, pu­šy­nuo­se sken­din­tis mies­tas. Ne­įma­no­ma ne­si­ža­vė­ti gau­siais, sko­nin­gai su­for­muo­tais gė­ly­nais, ku­rių vis dau­gė­ja. Tad no­ri­si aly­tiš­kiams pa­lin­kė­ti – my­lė­ki­me ir džiau­ki­mės sa­vo mies­tu.