Ap­spjau­dy­ta Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bė

Ži­no­ma, mes nie­ka­da ne­bū­si­me vis­kuo pa­ten­kin­ti. Pa­tin­ka ar ne­pa­tin­ka, bet ta­me ne­pa­si­ten­ki­ni­me yra Tė­vy­nė, ma­no ir Ta­vo tė­vai, sta­tan­tys na­mus, arian­tys lau­kus, Ta­vo ir ma­no mur­zi­ni ir šva­rūs da­bar­ties vai­kai, da­bar ma­žiau laks­tan­tys kie­me ir daž­niau ran­ko­se lai­kan­tys iš­ma­niuo­sius te­le­fo­nus, ar mū­sų my­lin­čios mo­ti­nos, skal­bian­čios upė­je, skal­bi­mo ma­ši­no­se pyk­čiu iš­pra­kai­tuo­tus marš­ki­nius.

Ge­gu­žės 16-osios ry­tą Vil­niu­je, Ra­sų g., Ra­sų ka­pi­nė­se, pa­ste­bė­ta, kad iš­nie­kin­ta Lie­tu­vos at­gi­mi­mo pa­triar­cho Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus ka­pa­vie­tė. 

Taip, tai mū­sų ša­lis. Ma­ža ša­lis su di­de­le is­to­ri­ja. Ko­vo­jant už lais­vę ta­da spjau­dė iš ki­tos pu­sės, da­bar spjau­do­mės vie­ni ant ki­tų, lais­vė­je. Spjau­do­mės iš pyk­čio, o gal iš bai­mės.

Spjau­do­mės to­kiais teks­tais, ku­riais sun­kiai ga­lė­tų pa­ti­kė­ti mū­sų Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras, vie­nas iš iš­ki­liau­sių is­to­ri­jos as­me­ny­bių, dak­ta­ras Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius. Jau nie­kuo ne­si­ste­bė­ki­te, dak­ta­re, spjo­vė ir Jums, taip, kad net po be­veik šim­to me­tų ne­bū­tu­mė­te pa­ti­kė­jęs.

Sun­ku su­vok­ti, koks pik­čiur­na ir su ko­kio­mis už­gai­do­mis, kės­lais tai pa­da­rė. Su­pras­čiau, jei tai bū­tų van­da­liz­mas. Van­da­lai pa­pras­tai po­li­ti­ka ar is­to­ri­ja ne­la­bai do­mi­si, jie tik iš­var­to ar kar­tais nu­gvel­bia bliz­gan­tį kry­žiu­ką, švie­žias gė­les. Bet kad spjau­dy­tų... Sun­kiai ti­kė­ti­na, tai dau­giau pik­tais kės­lais pa­si­dar­ba­vęs žmo­gys­ta.

Įta­riu, kad tas žmo­gys­ta – ap­si­skai­tęs, nes ant bet ko ne­bū­tų spjo­vęs, tu­rė­tų ge­rai ži­no­ti, kas yra Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius. Jis ne­pra­spjo­vė. Jis pa­tai­kė tie­siai ant už­ra­šo ir mū­sų Lie­tu­vos is­to­ri­jos, ant mū­sų vi­sų są­ži­nės. Ga­li bū­ti, jog kaž­kur gi­liai ir jo tie­sa, kad per tris­de­šimt me­tų vis dar ne­iš­mo­ko­me gerb­ti vie­ni ki­tų, pa­dė­ti pa­pras­tam žmo­gui.

Te­gu šis spjū­vis lie­ka jam ant są­ži­nės, bet kar­tu ir mums vi­siems pa­mąs­ty­mui, kur dar rei­kia mums vi­siems pa­dir­bė­ti, kad ga­lė­tu­mė­me ma­žiau pyk­ti, ma­žiau pa­vy­dė­ti ir ge­bė­ti ne­sėk­min­guo­se da­ly­kuo­se sau­go­ti sa­vo vi­di­nę ra­my­bę ir sa­vi­gar­bą.

Gal lai­kas su­pras­ti ir įsi­są­mo­nin­ti, kad gy­ve­ni­mas yra sun­kus. Tai di­di tie­sa, vie­na di­džiau­sių tie­sų. Nes kai tik ją su­vo­kia­me, mes pa­ky­la­me aukš­čiau jos.

Kai mes iš tie­sų su­vo­kia­me, kad gy­ve­ni­mas yra sun­kus – kai tik mes tą tik­rai su­pran­ta­me ir pri­pa­žįs­ta­me – gy­ve­ni­mas pa­si­ro­do ne­be­sun­kus. Tai ži­no­mo ra­šy­to­jo M. Scot­to Pec­ko žo­džiai, ku­rie yra ke­liau­jan­tys per vi­sas pa­sau­lio kny­gų len­ty­nas.

LR Sei­mo na­rys

Ro­ber­tas Šar­knic­kas

Užs. Nr. 0041