Gal ši­tas „nau­jas mies­to žen­klas” yra są­mo­nin­gai prie­var­ta stu­mia­mas į prie­kį tam, kad mes pa­mirš­tu­me sa­vo is­to­ri­ją, tra­di­ci­jas ir ta­pa­ty­bę? (285)

Sigitas Leonavičius
Sigitas Leonavičius: „Tai ko­dėl mes ne­ger­bia­me sa­vo is­to­ri­nio, vie­no se­niau­sių Lie­tu­vos mies­tų her­bo? Ko­dėl jam ne­at­si­ra­do gar­bin­gos vie­tos nau­jo­je sa­vi­val­dy­bės sve­tai­nė­je? Ko­dėl nu­ki­šo­te jį į sve­tai­nės to­li­miau­sią kam­pą, o jos vir­šu­je iš­kė­lė­te aly­tiš­kių jau „pa­krikš­ty­tą“ „Ga­ta­vec­kų krin­ge­lį“?“
Per­skai­čiau in­for­ma­ci­ją apie nau­ją­ją Aly­taus sa­vi­val­dy­bės in­ter­ne­to sve­tai­nę ir man už­kliu­vo­ šis tei­gi­nys: „Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės in­ter­ne­to por­ta­las ati­tin­ka Aly­taus mies­to žen­klo „Aly­tus My­liu“ kon­cep­ci­ją“. To­dėl pa­si­da­ly­siu su Ju­mis min­ti­mis, ku­rios ki­lo tai per­skai­čius.

Vi­si ži­no, kad her­bas yra vals­ty­bės, mies­to, gi­mi­nės pa­si­di­džia­vi­mo ir at­pa­ži­ni­mo žen­klas, pa­grin­di­nis jų sa­vi­tu­mo, reikš­min­gu­mo ski­ria­ma­sis žen­klas, ne­kin­tan­tis iš­ti­sus šimt­me­čius. Ne vel­tui žo­dis „her­bas“ reiš­kia pa­li­ki­mą. Vi­si ži­no, kad mies­to her­bas ir vė­lia­va – tai mies­to ta­pa­ty­bės žen­klai, tu­rin­tys ypa­tin­gą kul­tū­ri­nę reikš­mę bei is­to­ri­ją.

Pri­min­siu, kad Aly­tus yra vie­nas se­niau­sių Lie­tu­vos mies­tų. Pir­mą kar­tą mi­ni­mas 1377 m. kaip Aly­taus pi­lis Vy­gan­do Mar­bur­gie­čio kro­ni­ko­je. 1581 m. bir­že­lio 15 d. Lie­tu­vos di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Ste­po­nas Ba­to­ras su­tei­kė Aly­tui Mag­de­bur­go tei­ses ir her­bą. Ši da­ta yra mi­ni­ma kaip Aly­taus mies­to die­na.

Tei­si­nin­kas Vy­gan­tas Ma­li­naus­kas apie mū­sų sim­bo­lius ra­šo: „Sim­bo­lis nu­ro­do į tam tik­rą tra­di­ci­ją, ku­ri yra mū­sų ta­pa­ty­bės pa­grin­das. To­dėl, kai vi­suo­me­nei ir tau­tai rei­kia da­ry­ti le­mia­mus pa­si­rin­ki­mus, sim­bo­liai tam­pa itin svar­būs. Sim­bo­lis nu­ro­do, su ko­kia tra­di­ci­ja sa­ve sie­ja­me. Sa­vo ruož­tu ta­pa­ti­ni­ma­sis su tra­di­ci­ja ir sie­kis iš­sau­go­ti ta­pa­ty­bę yra ga­lin­gas mo­ty­vas, le­mian­tis tau­tos pa­si­rin­ki­mus kri­ti­niais mo­men­tais. Ką reiš­kia nau­jų sim­bo­lių at­si­ra­di­mas? Jis tie­siog reiš­kia, kad anks­tes­nė tra­di­ci­ja ne­bė­ra svar­bi ir ne­be­no­ri­ma su ja ta­pa­tin­tis. To­dėl, kai įvyks­ta re­vo­liu­ci­ja, kei­čia­mi vals­ty­bių her­bai bei ki­ti sim­bo­liai. Ar­ba, kai įsi­ga­li ar pri­me­ta­ma nau­ja ide­o­lo­gi­ja, kei­čia­mi pa­min­klai ir gat­vių pa­va­di­ni­mai... To­dėl so­vie­ti­niais lai­kais ir bu­vo nai­ki­na­mi vi­si vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­liai. Sim­bo­liai vi­suo­met nu­ro­do į tam tik­rą ta­pa­ty­bę bei tra­di­ci­ją. Dėl šios prie­žas­ties jie ir nė­ra de­mo­kra­tiški ar to­kie tal­pūs, kad tal­pin­tų vi­sus sko­nius bei po­žiū­rius. Bet bū­tent dėl to jų ir ne­ga­li pa­kęs­ti šiuo­lai­ki­nė li­be­ra­lio­ji kul­tū­ra bei ją ap­tar­nau­jan­tys me­ni­nin­kai. Li­be­ra­liai pa­sau­lė­žiū­rai ir kul­tū­rai ne­rei­kia vals­ty­bin­gu­mo, tau­tiš­ku­mo, re­li­gi­nių sim­bo­lių ar ki­tų aiš­kiai tra­di­ci­jai at­sto­vau­jan­čių sim­bo­lių. Nes jie pa­čia sa­vo p­ri­gim­ti­mi nė­ra li­be­ra­lūs. Li­be­ra­lia­jai pa­sau­lė­žiū­rai rei­kia kuo abst­rak­tes­nių „de­mo­kra­tiškų“ žen­klų (to­kių kaip vamz­dis, kal­va ar dar kas nors pa­na­šiai be­reikš­mio), į ku­rį žiū­rė­da­mas (tar­si į Ror­ša­cho tes­tą) kiek­vie­nas ga­lė­tų ma­ty­ti, ką no­ri, ne­kel­da­mas sau ne­li­be­ra­lių klau­si­mų apie tam tik­ros ta­pa­ty­bės ir tra­di­ci­jos tęs­ti­nu­mo svar­bą. Ly­giai taip pat žmo­nės ger­bia ir bran­gi­na jiems bran­gius as­me­nis, juk kiek­vie­nam nor­ma­liam žmo­gui ga­li bū­ti bran­gūs jo tė­vai, se­ne­liai ar ki­ti ar­ti­mi žmo­nės. Žmo­gui juk bū­tų skau­du, jei kas nors pa­im­tų jam bran­gaus as­mens por­tre­tą ir iš jo ty­čio­tų­si.“

Tai ko­dėl mes ne­ger­bia­me sa­vo is­to­ri­nio, vie­no se­niau­sių Lie­tu­vos mies­tų her­bo? Ko­dėl jam ne­at­si­ra­do gar­bin­gos vie­tos nau­jo­je sa­vi­val­dy­bės sve­tai­nė­je? Ko­dėl nu­ki­šo­te jį į sve­tai­nės to­li­miau­sią kam­pą, o jos vir­šu­je iš­kė­lė­te aly­tiš­kių jau „pa­krikš­ty­tą“ „Ga­ta­vec­kų krin­ge­lį“?

Šis žen­klas ir­gi tu­ri tei­sę eg­zis­tuo­ti kaip ir, pa­vyz­džiui, vi­sų jau pa­mėg­tas po­sa­kis „dzū­kai – ne pa­spir­tu­kai“ ar­ba „vie­ci­nis“, bet, kaip žmo­nės pa­ste­bi, tik ant marš­ki­nė­lių, krep­šių, ke­pu­rai­čių, žen­kliu­kų ir ki­tų pla­taus var­to­ji­mo pre­kių, nes šie žen­klai ir po­sa­kiai yra skir­ti vi­sai ki­tam tiks­lui.

Jie yra pra­mo­gi­niai, trum­pa­lai­kiai, skir­ti lais­va­lai­kiui. Ko­dėl ne­mok­šiš­ku­mas, is­to­ri­jos ne­iš­ma­ny­mas, pel­no sie­ki­mas, iš­lie­ka­mo­sios is­to­ri­nės ver­tės ne­tu­rin­čių men­ka­ver­čių ob­jek­tų bru­ki­mas yra ne­stab­do­mas? Ko­dėl mes, nu­vy­kę į ki­tas ša­lis ir at­sto­vau­da­mi Aly­tui, pri­sis­ta­ty­da­mi gal­būt bū­si­miems in­ves­tuo­to­jams, ve­ža­me šį ki­čą?

Tik is­to­ri­nia­me mū­sų her­be at­si­spin­di sa­vi­ta Aly­taus vie­to­vės reikš­mė. Tik jis de­monst­ruo­ja is­to­ri­nes ver­ty­bes. Juk her­bo nau­do­ji­mas ofi­cia­liuo­se do­ku­men­tuo­se ar ki­tuo­se spau­di­niuo­se, šiuo at­ve­ju Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės sve­tai­nė­je, kas­kart tar­si pri­min­tų svar­biau­sius is­to­ri­nius įvy­kius, lė­mu­sius vie­no­kį ar mū­sų Aly­taus sa­vi­tu­mą.

Iš­var­dy­siu ke­le­tą mies­tų, ku­riems jų her­bas ir šian­dien yra mies­to ver­ty­bė bei mies­to pa­si­di­džia­vi­mo ir at­pa­ži­ni­mo žen­klas. Aly­taus ra­jo­no, Kau­no ra­jo­no, Vil­niaus ra­jo­no, Pa­ne­vė­žio, Klai­pė­dos, Ute­nos, Kė­dai­nių, Kai­šia­do­rių, Birš­to­no, Drus­ki­nin­kų, Pa­lan­gos, Jur­bar­ko, Elek­trė­nų, Jo­na­vos, Šiau­lių ir kt. sa­vi­val­dy­bių sve­tai­nė­se jis už­ima gar­bin­gą vie­tą ir pa­si­tin­ka kiek­vie­ną sve­tai­nės lan­ky­to­ją, su­teik­da­mas jam is­to­ri­nės in­for­ma­ci­jos, ku­rios ne­su­vo­kia šian­die­ni­niai nau­jos ide­o­lo­gi­jos sklei­dė­jai Aly­tu­je.

O gal ši­tas „nau­jas mies­to žen­klas“ yra są­mo­nin­gai prie­var­ta stu­mia­mas į prie­kį tam, kad mes pa­mirš­tu­me sa­vo is­to­ri­ją, tra­di­ci­jas ir ta­pa­ty­bę?

Si­gi­tas Le­o­na­vi­čius

Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai