Me­no ga­le­ri­jos Aly­tu­je nė­ra, bet ver­ni­sa­žas įvy­ko gat­vės ga­le­ri­jo­je (248)

Saulė Pinkevičienė
nuotrauka
Iš­trau­ka iš Aly­taus miesto teatro spektaklio „Be adreso. Be pavadinimo“ Jurgio Kunčino motyvais. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Mies­to gim­ta­die­nio pro­ga Aly­tu­je įvy­ko pir­mas toks mies­to is­to­ri­jo­je ren­gi­nys – gat­vės me­no ver­ni­sa­žas (kas reikš­tų dai­lės pa­ro­dos ap­žiū­rė­ji­mą prieš ofi­cia­lų ati­da­ry­mą), o jo iš­skir­ti­nu­mas toks, kad pie­ši­niai eks­po­nuo­ja­mi ant pa­sta­tų sie­nų. Apie jų is­to­ri­ją pa­sa­ko­jo is­to­ri­kas Vil­man­tas Dun­de­ris, mies­to te­at­ro ak­to­riai ir pa­tys aly­tiš­kiai.

Pir­mo­ji ver­ni­sa­žo sto­te­lė – Ug­nia­ge­sių gat­vė, kur dai­li­nin­kas Ar­tū­ras Ši­mo­nis nu­ta­pė pir­mą­ją sa­vo sie­ną. „Ne­daž­nai me­ni­nin­ko dar­bas tam­pa ben­druo­me­nės sa­vas­ti­mi, ku­rį no­ri­si sa­vin­tis. Šį­kart kaip tik taip ir nu­ti­ko“, – kal­bė­jo ver­ni­sa­žo gi­dė Vi­da Griš­ma­naus­kie­nė. Dai­li­nin­kas pa­sa­ko­jo, kad, vos jam pra­dė­jus ta­py­ti sie­ną, pra­ei­viai ne­gai­lė­jo pa­ta­ri­mų, ko­kios pie­ši­ny­je tu­ri bū­ti ka­tės, ki­tos de­ta­lės.

Ug­nia­ge­sių gat­ve­lė me­na pai­nią ir per­mai­nin­gą is­to­ri­ją. Be ki­ta ko, čia vei­kė di­džiau­sias Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je „Lie­tu­viš­kas pre­ky­bos na­mas“, ku­ria­me bu­vo ga­li­ma ras­ti „ge­riau­sių ma­nu­fak­tū­ros iš­dir­bi­nių“. Ant­ra­ja­me rau­do­nų ply­tų pre­ky­bos na­mo aukš­te vei­kė „mo­der­niš­kų uni­for­mų, ci­vi­lių ir dva­siš­kų rū­bų“ siu­vyk­la su spe­cia­liu po­nioms ir pa­ne­lėms pal­tų ir kos­tiu­mų sky­riu­mi. Įdo­mu tai, kad šiuo me­tu nau­ja­me pa­sta­te taip pat įsi­kū­ru­si dra­bu­žių par­duo­tu­vė.

1944 me­tų ae­ro­fo­to­nuot­rau­ko­se ma­ty­ti, kad Ug­nia­ge­sių gat­vės pa­sta­tai nu­šluo­ti nuo že­mės pa­vir­šiaus. 7-aja­me de­šimt­me­ty­je pa­reng­ta­me mies­to ge­ne­ra­li­nia­me pla­ne gat­vė bu­vo pa­nai­kin­ta, o po tri­jų de­šimt­me­čių at­gi­mė – nu­tar­ta su­for­muo­ti pre­ky­bi­nį pa­sa­žą, ko­kį ma­to­me ir šian­dien.

Ant­ro­ji sto­te­lė – Šau­lių na­mai, pa­trio­tiš­ku­mo na­mų sie­na bu­vo pa­ti­kė­ta me­ni­nin­kui Ar­tur Ši­rin. Hi­pių tai­kos žen­klas, tai­kos ba­lan­dis ir ryš­kios spal­vos – to­kį pie­ši­nį pa­si­rin­ko au­to­rius. Aly­taus Šau­lių na­mų jau­ni­mo te­at­ro stu­di­ja (re­ži­sie­rė Al­ma Pur­vi­ny­tė) pa­ro­dė kom­po­zi­ci­ją pa­gal Just. Mar­cin­ke­vi­čių ir Vy­dū­ną – ži­nia skep­ti­kams, kad ver­ty­bės li­ko sa­vo vie­to­se, tie­siog vie­na is­to­ri­nio pa­sta­to sie­na ta­po spal­vin­ges­nė. Ta­čiau ir pa­ties pa­sta­to is­to­ri­ja – spalvinga.

Aly­taus šau­lių rink­ti­nė iš Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos 1927 me­tais pe­rė­mė bu­vu­sią cerk­vę Pon­to­no ka­rei­vi­nių ra­jo­ne. Pra­si­dė­jo ne vie­ne­rius me­tus tru­ku­si pa­sta­to sta­ty­bos is­to­ri­ja. Su­da­ry­tas sta­ty­bos ko­mi­te­tas, ben­druo­me­nė ra­gin­ta au­ko­ti. 1935 me­tais ko­mi­te­tas bu­vo su­rin­kęs 18 tūkst. li­tų au­kų, bet tri­jų aukš­tų pa­sta­tui su mo­der­niais pa­to­gu­mais ne­už­te­ko. Tau­pant lė­šas da­lis pa­sta­to pa­sta­ty­ta iš me­džio.

1938 me­tais iš­kil­min­gai ati­da­ry­ti Šau­lių na­mai. Įku­ria­mas šau­lių klu­bas, vei­kė tre­ni­ruo­čių sa­lė, An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus at­mi­ni­mo kam­ba­rys, net­gi vy­ko de­ry­bos dėl ki­no te­at­ro sta­ty­bos. Pie­ti­nė­je pa­sta­to da­ly­je ati­da­ry­tas res­to­ra­nas, o vie­na iš pra­mo­gų, ku­ria bu­vo vi­lio­ja­mi lan­ky­to­jai, – ga­li­my­bė pa­si­klau­sy­ti ra­di­jo. Ne vi­siems aly­tiš­kiams pa­ti­ko šios pra­mo­gos, spau­do­je pa­si­ro­dė kri­ti­nė ži­nu­tė: „Šau­liai na­mus sta­tė kul­tū­ros ir švie­ti­mo reik­mėms, ta­čiau jie pa­vir­to į ne­ofi­cia­lų res­to­ra­ną, ku­ria­me kiek­vie­ną die­ną šo­ka­ma ir ge­ria­mi al­ko­ho­li­niai gė­ri­mai.“

Lik­vi­da­vus Šau­lių są­jun­gą, na­cio­na­li­zuo­tas vi­sas jos tur­tas, po­ka­ry­je pa­sta­te pra­dė­jo veik­ti kul­tū­ros cen­tras. Į šau­lių ran­kas na­mas su­grą­žin­tas 1991 me­tais.

Tre­čio­ji ver­ni­sa­žo sto­te­lė – Au­to­bu­sų sto­tis. Pa­si­ro­do, is­to­ri­ja Aly­tu­je au­to­bu­sų sto­tims bu­vo dos­ni. Sei­ri­jų, Jot­vin­gių, Nau­jo­jo­je gat­vė­se – vi­sur bu­vo įsi­kū­ru­sios au­to­bu­sų sto­tys, iš vi­so jų su­skai­čiuo­tu­me net še­šias. Ba­la ir pe­ro­nas – vis­kas, kas šian­dien li­ko iš prieš­pas­ku­ti­nės sto­ties vie­tos, ta­čiau au­to­bu­sas ir vėl at­va­žia­vo. Pa­zi­ku – jau ga­na eg­zo­tiš­ka trans­por­to prie­mo­ne – pa­si­džiaug­ti lei­do Lie­tu­vos is­to­ri­nių trans­por­to prie­mo­nių iš­sau­go­ji­mo aso­cia­ci­ja „Ret­ro­mo­bi­le“. Ver­ni­sa­žo da­ly­viai ta­po pas­ku­ti­nio rei­so ke­lei­viais – ga­lė­jo fo­to­gra­fuo­tis, pa­sė­dė­ti au­to­bu­se ir ti­kė­tis, kad kon­duk­to­rius ne­įlips.

O kur su­si­ruo­šė nu­pieš­tas ke­lei­vis – gal­būt ži­no tik pie­ši­nio au­to­riai Pi­jus Še­ma­tuls­kis ir Da­rius Janonis. Jų pie­ši­nys at­si­ra­do ant pa­sta­to Jot­vin­gių g. 10 sie­nos, da­bar tai vieš­bu­tis „Šo­le­na“. Su au­to­bu­sų ver­slu su­si­ju­si di­des­nė erd­vė šio­je mies­to da­ly­je. Tar­pu­ka­riu di­džio­ji au­to­bu­sų ver­slo da­lis Aly­tu­je pri­klau­sė bro­liams Gu­ba­rams. Vie­nas jų val­dė ir au­to­bu­sų sto­tį Se­ri­jų g. 23. 4-aja­me de­šimt­me­ty­je šio­je gat­vė­je įsi­kū­rė dar vie­na au­to­bu­sų sto­tis – da­bar­ti­niu Sei­ri­jų 11 ad­re­su.

Ket­vir­to­ji sto­te­lė – Aly­taus jau­ni­mo cen­tras. 7-aja­me de­šimt­me­ty­je nu­spręs­ta, kad Aly­tus tu­ri tap­ti Pie­tų Lie­tu­vos re­gio­ni­niu pra­mo­nės cen­tras, o di­de­lėms sta­ty­boms vyk­dy­ti įkur­tas Aly­taus sta­ty­bos tres­tas. Pir­mo­sios vi­du­ri­nės (da­bar Dzū­ki­jos mo­kyk­la) są­skai­ta pa­sta­ty­tas tres­tas su kul­tū­ros na­mais, o mo­kyk­lai – val­gyk­la, me­di­ci­nos punk­tas, ak­tų sa­lė, kla­sės ir ki­tos bū­ti­nos pa­tal­pos.

Lik­vi­da­vus tres­tą, ja­me įkur­tas moks­lei­vių kū­ry­bos cen­tras, vė­liau ta­pęs Jau­ni­mo cen­tru. Da­bar šio pa­sta­to sie­na ati­duo­ta į mu­ra­liz­mo pra­di­nin­ko Ta­do Vin­cai­čio ran­kas.

Penk­to­ji ir pas­ku­ti­nė ver­ni­sa­žo sto­te­lė – te­leg­ra­fas, nors jau­nes­nė skait­me­ni­nė kar­ta tur­būt ne­be­ži­no, nei ką tas ter­mi­nas reiš­kia, nei juo­lab kur Aly­tu­je jis bu­vo įsi­kū­ręs. Tai – Pul­ko gat­vės 12A nu­me­riu pa­žy­mė­tas pa­sta­tas. 1967 me­tais Vyk­do­ma­sis ko­mi­te­tas pa­tvir­ti­no ar­chi­tek­tū­ri­nę-pla­ni­nę už­duo­tį Aly­taus ry­šių maz­go prie­sta­to sta­ty­bai. Prie­sta­tui pa­si­rink­tas ti­pi­nis pro­jek­tas. Pa­gal pla­ną rū­sy­je pla­nuo­ta įreng­ti ci­vi­li­nės gy­ny­bos ko­man­di­nį punk­tą. O re­a­ly­bė­je te­leg­ra­fas bu­vo la­bai svar­bus gy­ven­to­jams, nes pra­neš­da­vo svar­biau­sias jų gy­ve­ni­me ži­nias, de­ja, to­li gra­žu ne vi­sa­da links­mas.

Ga­liau­siai 8-ojo de­šimt­me­čio pra­džio­je vie­to­je bu­vu­sio Bal­siu­ke­vi­čių na­mo iš­ki­lo Aly­taus ry­šių maz­go prie­sta­tas su nau­ja ko­mu­ta­to­ri­ne sto­ti­mi. Jau po ke­lio­li­kos me­tų ji ta­po ne­pa­jė­gi ap­tar­nau­ti iš­au­gu­sio mies­to po­rei­kių, nau­ja te­le­fo­nų sto­tis iš­ki­lo Vidz­gi­ry­je.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.