Aly­tus pa­ro­dė, kad į pro­ble­mas mo­ka­me pa­si­žiū­rė­ti ori­gi­na­liai: bė­da gat­vių re­mon­tas ar... po­žiū­ris į jį? (178)

Saulė Pinkevičienė
nuotrauka
Šis ženklas susilaukė daugiausia alytiškių reakcijų. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Dėl ke­lio re­mon­to dar­bų, ku­rių šiuo me­tu Aly­tu­je vyks­ta tik­rai daug, aly­tiš­kiams ten­ka gaiš­ti lai­ką spūs­ty­se. Kaip pa­ska­tin­ti vi­sus bū­ti ge­ra­no­riš­kus, kan­trius, kaip ken­čiant pa­na­šius ne­pa­to­gu­mus bu­te, ku­ria­me pats ir gy­ven­si? No­rė­da­ma pa­tau­py­ti vai­ruo­to­jų ner­vus ir kiek pra­skaid­rin­ti jų nuo­tai­ką, sa­vi­val­dy­bė pa­kvie­tė į gat­vių re­mon­to dar­bus pa­žvelg­ti su šyp­se­na.

„Ne­mo­ka­ma va­žiuok­lės pa­tik­ra. Nė­ra už ką“, „Žie­das gat­vė­je ge­riau nei ant pirš­to. Taip ar ne?“, „Ro­ma ir­gi ne per nak­tį pa­si­sta­tė“, „Vil­niu­je – spūs­tis. Aly­tu­je – tik spūs­tu­kė“ – šiuos ir ki­tus šmaikš­čius už­ra­šus vai­ruo­to­jai pa­ste­bi va­žiuo­da­mi Šlai­to, Sau­lės, Ulo­nų, San­tai­kos, Pul­ko, Li­kiš­kė­lių, Sta­ty­bi­nin­kų, Su­dva­jų, Nau­jo­sios ir Dai­li­džių gat­vė­mis.

„Su­pran­ta­me, kad re­mon­to dar­bai su­ke­lia ne­pa­to­gu­mų, dėl jų ten­ka gaiš­ti lai­ką spūs­ty­se, ta­čiau vi­sa tai da­ro­ma dėl gra­žes­nio mū­sų my­li­mo Aly­taus, o ne­pa­to­gu­mai – lai­ki­ni“, – sa­ko Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės me­ro Ne­ri­jaus Ce­siu­lio pa­tarėja Ag­nė Čep­lins­kie­nė, ku­ri yra vie­na šios links­mų ke­lio žen­klų idė­jos au­to­rių.

– Kaip ki­lo su­ma­ny­mas ki­tu ra­kur­su pa­žvelg­ti į gat­vių re­mon­to dar­bus? – klau­sia­me Ag­nės.

– Sa­ko, jei nuo­lat sė­di prie dar­bų, o jų vis dau­gė­ja, pa­ban­dyk juos dirb­ti ir gal­būt tai pa­dės. Taip, ma­tyt, ir yra – kai su­si­kon­cen­truo­ji, gal­vo­ji, ku­ri, kaž­kas tu­ri pa­vyk­ti. Vi­sas min­tis ir idė­jas kon­spek­ta­vo­me, tai­sė­me, glu­di­no­me. Dau­gy­bę va­rian­tų at­me­tė­me ir ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas tik­rai ne­gi­mė per va­lan­dą ar dvi.

Pats su­ma­ny­mas ki­lo mies­to me­rui Ne­ri­jui Ce­siu­liui. Jis nuo­lat gau­da­vo pik­tų gy­ven­to­jų laiš­kų, skam­bu­čių, kad si­tu­a­ci­ja blo­ga, spūs­tys di­de­lės, žmo­nės pik­ti, vė­luo­ja į dar­bus ir taip to­liau. Sa­ko, rei­kia kaž­ką da­ry­ti, gal­būt ga­li­me žen­klus pa­sta­ty­ti, ku­rie pa­kel­tų vai­ruo­to­jams ūpą? Pa­ra­gi­no kaž­ką su­gal­vo­ti ki­taip. Juk ga­li­ma pa­sa­ky­ti „at­leis­ki­te už ne­pa­to­gu­mus, tvar­ko­me mies­tą“, o me­ro no­ras da­ry­ti ki­taip nei iki šiol bu­vo da­ro­ma.

– Ar sun­ku bu­vo su­gal­vo­ti to­kius šmaikš­čius už­ra­šus?

– Šiuos už­ra­šus kū­riau aš ir Ar­tū­ras Ma­žei­ka, sa­vi­val­dy­bės Ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­riaus spe­cia­lis­tas (jis su­kū­rė vi­są vi­zu­a­lą, pri­žiū­rė­jo ga­my­bą ir ga­liau­siai pa­sta­ty­mo dar­bus), taip pat ke­lios fra­zės yra Au­re­li­jaus Ja­ru­še­vi­čiaus, me­ro pa­ta­rė­jo.

Na, pa­vyz­džiui, vie­no žen­klo at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja to­kia: vis sa­kiau, kad, pa­ly­gin­ti su Pa­ry­žiu­mi ar Niu­jor­ku, mū­sų var­gai spūs­ty­se to­kie ma­ži ma­ži. Ar­tū­ras ma­ne pa­pil­dė: „Taip, pas mus to­kia tik spūs­tu­kė.“ Juo­kė­mės, kad taip tik aly­tiš­kiai ga­li pa­sa­ky­ti. Ir ko­dėl gi ne? Ne­si­ly­gi­no­me su pa­sau­liu, ga­liau­siai pa­si­rin­ko­me ar­ti­mes­nį va­rian­tą – Vil­nių. Taip ir gi­mė: „Vil­niu­je – spūs­tis. Aly­tu­je – tik spūs­tu­kė.“

– Kaip ma­no­te, ar pa­vy­ko pa­siek­ti tiks­lą?

– Ma­nau, kad tiks­las bu­vo pa­siek­tas – apie šiuos žen­klas aly­tiš­kiai kal­ba su­si­ti­kę, net­gi spor­to klu­be gir­dė­jau mo­te­ris dis­ku­tuo­jant apie šiuos žen­klus, juo­kian­tis iš fra­zių, sa­vaip jas in­ter­pre­tuo­jant. Taip pat jais žmo­nės da­li­ja­si so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se. Ir tai da­ro ne tik aly­tiš­kiai. Džiau­gia­mės su­lau­kę di­džiu­lio pa­lai­ky­mo iš Lie­tu­vo­je itin ver­ti­na­mų ko­mu­ni­ka­ci­jos pro­fe­sio­na­lų. Tai reiš­kia, kad žen­klai su­vei­kė ne tik vie­ti­ne pras­me. Tai reiš­kia, kad pa­vy­ko at­kreip­ti į dė­me­sį į mies­tą, į Aly­tų, kad esa­me to­kie uni­ka­lūs, mo­ka­me į pro­ble­mas, ku­rios, be­je, yra vi­sur Lie­tu­vo­je, pa­si­žiū­rė­ti ki­taip, ori­gi­na­liai. Mies­tas iš to tik lai­mi. Vi­si su­pran­ta­me, kad ki­taip ne­bus – re­mon­tai pra­si­dė­jo ta­da, ka­da ga­lė­jo pra­si­dė­ti. At­si­sa­ky­ti mi­li­jo­ni­nių in­ves­ti­ci­jų vien dėl to, kad ku­rį lai­ką bus ne­pa­to­gu, su­ti­ki­me, ne­lo­giš­ka. Mies­tas juk taps pa­to­ges­nis ir gra­žes­nis. O jei ne­ga­li kaž­ko pa­keis­ti, ga­li pa­keis­ti po­žiū­rį. Tą ir sten­gė­mės pa­da­ry­ti. To­kia ir yra mū­sų duo­na.

– Ko­kia aly­tiš­kių re­ak­ci­ja į žen­klus? Ti­kė­ta ar ne­ti­kė­ta?

– Dar la­bai sma­gus da­ly­kas, kad gy­ven­to­jai pa­tys įsi­trau­kė į kū­ry­bi­nį pro­ce­są – iki šiol siun­čia sa­vo su­gal­vo­tas šmaikš­čias fra­zes, ma­nau, kad tik­rai ga­lė­si­me tuos žen­klus pa­pil­dy­ti pa­čių aly­tiš­kių per­lais, kei­si­me žen­klų vie­tas, kad ne­nu­si­bos­tų ir kas­kart va­žiuo­da­mi vai­ruo­to­jai ga­lė­tų at­ras­ti kaž­ką nau­ja.

Vi­sa­da bus to­kių, ku­riems pa­tin­ka ir ku­riems ne­pa­tin­ka. Vi­sa­da bus bam­bek­lių, ku­riems bet ko­kia idė­ja yra kvai­la, tik jie pa­tys sau yra pro­tin­giau­si, ge­riau­si. Ta­čiau šį kar­tą pa­ma­tė­me, kad dau­gu­ma aly­tiš­kių tik­rai tu­ri hu­mo­ro jaus­mą ir vis­kas su mu­mis yra ge­rai – mo­ka­me iš sa­vęs pa­si­juok­ti, pa­si­žiū­rė­ti į pro­ble­mas ki­taip. Nes juk iš es­mės pro­ble­ma yra ne pro­ble­ma. Pro­ble­ma yra mū­sų po­žiū­ris į pro­ble­mą, o gat­vių re­mon­tas tik­rai nė­ra kaž­ko­kia pa­sau­lio pa­bai­ga.

– Ar yra ko­kie rei­ka­la­vi­mai to­kio so­cia­li­nio ke­lio žen­klo ma­ke­tui – spal­vos, dy­džio pras­me? – klau­sia­me Ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­riaus spe­cia­lis­to Ar­tū­ro Ma­žei­kos.

– Rei­ka­la­vi­mų kaip ir nė­ra to­kio ti­po žen­klams. Dir­bu ir su vi­zu­a­lia ko­mu­ni­ka­ci­ja, tai iš pa­tir­ties ži­nau, kur ir ko­kias for­mas, spal­vas, dy­džius ar šrif­tus kom­bi­nuo­ti taip, kad kuo tiks­liau bū­tų per­teik­ta si­tu­a­ci­ja, apie ku­rią yra kal­ba­ma. Prieš idė­jos įgy­ven­di­ni­mą dau­giau ar ma­žiau pri­va­lau iš­ana­li­zuo­ti vi­sas si­tu­a­ci­jas, tai­syk­les, ga­li­my­bes ir tik tuo­met pa­teik­ti spren­di­mą.

– Ar li­ko kur pa­si­reikš­ti kaip kū­rė­jui? Ar įdo­mi pa­si­ro­dė už­duo­tis?

– Ži­no­ma! Kar­tu su ko­le­go­mis tu­rė­jo­me kū­ry­bi­nių kan­čių, o ta­me pro­ce­se vi­sa­da yra vie­tos pa­si­reikš­ti. Žo­dis tu­ri daug jė­gos, ir man vi­sa­da yra įdo­mu su juo dirb­ti.

– Ar ky­la min­čių, kad ga­lė­tų bū­ti pa­na­šių pro­jek­tų mies­te vie­šo­jo­je erd­vė­je ir spren­džiant ki­tas pro­ble­mas?

– Tu­riu min­čių vie­nai ar ki­tai pro­ble­ma­ti­kai spręs­ti. Kū­ry­ba pui­kus įran­kis tam.

– Ko­kių įdo­miau­sių aly­tiš­kių re­ak­ci­jų te­ko su­lauk­ti?

–  Dau­giau­sia re­ak­ci­jų su­lau­kė  „Vil­niu­je – spūs­tis. Aly­tu­je – tik spūs­tu­kė“ , „Žie­das gat­vė­je ge­riau nei ant pirš­to. Taip ar ne?“, „Lai­kas – žmo­gaus su­gal­vo­tas. Tu ne­vė­luo­ji“. O ma­lo­niau­sias grįž­ta­ma­sis ry­šys, as­me­niš­kai man, yra tuo­met, ka­da žiū­ro­vas įsi­trau­kia ir pra­de­da „žais­ti“ siū­ly­da­mas sa­vo in­ter­pre­ta­ci­jas. Taip ga­li at­ras­ti nau­jų per­liu­kų.

 

 

Ra­miai. Mes vi­si kaž­kur vė­luo­jam.

Kas­dien vis ar­čiau pa­bai­gos.

Lai­kas –  žmo­gaus su­gal­vo­tas. Tu ne­vė­luo­ji.

Vil­niu­je – spūs­tis. Aly­tu­je – tik spūs­tu­kė.

Ro­ma ir­gi ne per nak­tį pa­si­sta­tė.

Gy­ve­ni­me bū­na blo­giau nei ke­lio re­mon­tas.

Žie­das gat­vė­je ge­riau nei ant pirš­to. Taip ar ne?

Vai­ruo­to­jau, lai­ky­kis ten!

Mes dzū­kai – žie­dų val­do­vai.

Dėl vis­ko kal­tas me­ras.

Bus pa­to­gu. Vė­liau.

Ne­mo­ka­ma va­žiuok­lės pa­tik­ra. Nė­ra už ką.

Vis­kas šio­je že­mė­je lai­ki­na. Net ir ke­lio re­mon­tas.

Ne­pa­žįs­tu nė vie­no, kam pa­tik­tų re­mon­tas. 

Kan­try­bės ir žve­jy­bo­je rei­kia.

Kad ke­le­lis ne­dul­kė­tų.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.