Aly­taus mies­to pe­da­go­gės apie dar­bo ypa­tu­mus, lais­va­lai­kį, Aly­tų bei Mo­ky­to­jų die­ną (181)

Taja Tamkevičiūtė, Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų narė
Ra­mu­nė Pet­ro­sian:
Ra­mu­nė Pet­ro­sian: „No­rė­čiau pa­bū­ti ko­kios nors rū­mų po­nios kai­ly­je. Skai­tau daug is­to­ri­nių ro­ma­nų, tad ma­nau, kad bū­ti po­nia yra ge­riau ne­gu ko­kia tar­nai­te.“
Dau­ge­lis mo­ky­to­ją įsi­vaiz­duo­ja kaip žmo­gų, sto­vin­tį prie len­tos ir pul­ke­liui jau­nuo­lių kan­triai aiš­ki­nan­tį pa­mo­kos te­mą bei taip jiems at­sklei­džian­tį moks­lo pa­slap­tis. Dar­že­lio auk­lė­to­jas daž­niau­siai ma­to­mas kaip žai­džian­tis su vai­kais bei juos pri­žiū­rin­tis. Ta­čiau ko­kie jie yra iš tie­sų? Ko­kie yra pe­da­go­go dar­bo už­ku­li­siai? Ko­kie mo­ky­to­jų po­mė­giai, sva­jo­nės? Sa­vo min­ti­mis su­ti­ko pa­si­da­ly­ti Aly­taus lop­še­lio-dar­že­lio „Vo­lun­gė­lė“ auk­lė­to­ja Vil­ma Pil­kie­nė, Aly­taus Dzū­ki­jos mo­kyk­los bei Aly­taus Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos ge­og­ra­fi­jos mo­ky­to­ja Vi­da Ba­le­vi­čie­nė ir to­je pa­čio­je gim­na­zi­jo­je dir­ban­ti an­glų kal­bos mo­ky­to­ja Ra­mu­nė Pet­ro­sian.

– Ko­dėl nu­spren­dė­te tap­ti bū­tent mo­ky­to­ja/auk­lė­to­ja?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Ma­ne mo­kė la­bai ge­ri mo­ky­to­jai, jie ir įkvė­pė no­rą sek­ti jų pa­vyz­džiu.

Vil­ma Pil­kie­nė: Tap­ti mo­ky­to­ja bu­vo ma­no vai­kys­tės sva­jo­nė. Vos tik iš­mo­kau ra­šy­ti ir skai­ty­ti, pa­grin­di­nis ma­no žai­di­mų per­so­na­žas bu­vo mo­ky­to­ja. Žais­da­vau jį vie­na ar su drau­gė­mis ir vi­suo­met no­rė­da­vau bū­ti mo­ky­to­ja, o ne mo­ki­nė. Esu lai­min­ga – ma­no sva­jo­nė iš­si­pil­dė. Nors bu­vo gy­ve­ni­me mo­men­tų, kai no­rė­jau iš­ban­dy­ti ir ki­tas veik­los sri­tis, ta­čiau li­ki­mas ma­ne su­grą­žin­da­vo at­gal, ma­tyt, ten, kur tik­rai ge­riau­siai jau­čiuo­si ir ga­liu dau­giau­sia duo­ti.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Gal­būt to ne­si­ti­kė­jau, nes ne­įsi­vaiz­da­vau sa­vęs mo­ky­to­ja. Bet kai bai­giau mo­kyk­lą, gi­mė to­kia min­tis, ir da­bar ne­si­gai­liu dėl to­kio pa­si­rin­ki­mo. La­bai sun­ku bū­tų pa­sa­ky­ti prie­žas­tis, dėl ku­rių no­rė­jau dirb­ti mo­ky­to­ja.

– Ko­kius pri­va­lu­mus ir trū­ku­mus įžvel­gia­te sa­vo pro­fe­si­jo­je?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Pri­va­lu­mai tai, kad vi­sa­da esi tarp jau­nų žmo­nių, tai ir pats šir­di­mi jau­tie­si jau­nas. Trū­ku­mas – net ir per atos­to­gas ne­ga­li ne­gal­vo­ti apie dar­bą. Be to, mo­ky­to­jus vi­sa­da la­bai mėgs­ta mo­ky­ti kaip dirb­ti tie, ku­rie mo­kyk­lo­je nuo jos bai­gi­mo nė­ra bu­vę, pa­tys ne­pra­ve­dę nė vie­nos pa­mo­kos.

Vil­ma Pil­kie­nė: Di­džiau­sias ma­no pro­fe­si­jos pri­va­lu­mas yra, kad kiek­vie­ną die­ną esu ap­sup­ta nuo­sta­bių, ma­žu­čių as­me­ny­bių, su ku­rio­mis ga­liu da­ly­tis ge­riau­siais ma­ny­je esan­čiais da­ly­kais, o trū­ku­mas, kad ma­žu­tė­lių kla­sė­se, gru­pė­se yra la­bai daug, ir net no­rė­da­ma ne­ga­liu skir­ti pa­kan­ka­mai sa­vo dė­me­sio kiek­vie­nam.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Pri­va­lu­mai tie, jog tu vi­sa­da ben­drau­ji su vai­kais ir ne­at­si­lie­ki nuo gy­ve­ni­mo, vi­sa­da gir­di kaž­ką nau­jo. Ap­skri­tai, mo­ky­to­jo dar­bas yra sma­gus. Pa­grin­di­niai trū­ku­mai yra lai­ko sto­ka, ypač jei no­ri vi­sus dar­bus pa­da­ry­ti ge­rai, di­de­lis dar­bo krū­vis.

– Kuo Jus džiu­gi­na ben­dra­vi­mas su vai­kais ir (-ar) pa­aug­liais?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Įdo­mu ste­bė­ti, kaip vai­kai kei­čia­si aug­da­mi, kaip kei­čia­si jų elg­se­na, mąs­ty­mas, ben­dra­vi­mas, kaip iš ma­žo nai­vaus žmo­gu­čio iš­au­ga bran­di as­me­ny­bė.
Vil­ma Pil­kie­nė: Ben­dra­vi­mas su vai­kais ma­ne džiu­gi­na, nes mo­kau­si iš jų nuo­šir­du­mo, ge­ru­mo, mei­lės, at­si­da­vi­mo, prie­rai­šu­mo, džiaugs­mo, drą­sos, at­kak­lu­mo, at­jau­tos, pa­guo­dos. Jau­čiu jų pa­si­ti­kė­ji­mą, sau­gu­mą ir ar­ti­mą ry­šį. Kaip ma­lo­nu gir­dė­ti, kai ma­žy­lis pa­sa­ko: „Aš ta­ve ve­siuo­si na­mo ar­ba – ar va­žiuo­si su ma­nim į kai­mą?“ Tai taip sa­va, ar­ti­ma, jau­čiuo­si jų šei­mos na­riu.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Tai, kaip jau ir mi­nė­jau, kad tu vi­są lai­ką gir­di vi­so­kias nau­jo­ves, ne­at­si­lie­ki, vai­kai pri­mo­ko kaž­ko­kių nau­jų da­ly­kų. Ap­skri­tai, sma­gu dėl to, kad kiek­vie­ną die­ną ne­ži­nai, kas ta­vęs lau­kia, ir esi pri­vers­tas bū­ti lanks­tus. Ga­lų ga­le tas ben­dra­vi­mas mo­ko op­ti­miz­mo, pa­si­ti­kė­ji­mo vai­kais.

– Links­miau­sias nuo­ty­kis dar­be.

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Į dar­bą ei­nu dirb­ti, o ne nuo­ty­kių ieš­ko­ti.

Vil­ma Pil­kie­nė: Nuo­ty­kių pil­na kiek­vie­na die­na, nes ma­ži vai­kai ne­nu­spė­ja­mi, kū­ry­biš­ki. Štai vie­nas frag­men­tas, ku­rį la­bai daž­nai pri­si­me­nu ir vi­sa­da šyp­sau­si. Dirb­da­ma sten­giuo­si vi­sa­da kal­bė­ti tai­syk­lin­gai, ne­nau­do­ti sve­ti­my­bių. Vie­nas ber­niu­kas at­si­kė­lė po pie­tų mie­go, ap­si­ren­gė ir sė­di neap­si­avęs šle­pe­čių. Aš jam sa­kau, rei­kė­tų šle­pe­tes dar ap­siau­ti, jis ne­re­a­guo­ja, aš dar kar­tą pa­kar­to­ju. Ta­da jis klau­sia: „O kur tos šle­pe­tės?“ Aš sa­kau: „Prie ta­vo ko­jų.“ O jis man sa­ko: „Čia ne šle­pe­tės, o tap­kės.“ „Ne, – sa­kau – čia šle­pe­tės.“ Jis sa­ko: „Ne, čia tap­kės.“ Mes gin­či­ja­mės, o jis ne­te­kęs kan­try­bės sa­ko: „Auk­lė­to­ja, pas ta­ve per bal­ko­ną at­eis ra­ga­na.“ To­kie po­kal­biai ma­no dar­be be­veik kas­die­ny­bė, ma­žie­ji vis ne­si­liau­ja ma­nęs ste­bin­ti.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Oi, la­bai daug jų bu­vo. Net sun­ku pa­sa­ky­ti pa­tį links­miau­sią. Vi­si ren­gi­niai bu­vo links­mi ir vai­kai nu­ste­bi­na. Kiek­vie­ną die­ną bū­na kaž­kas juo­kin­go.

– Ar džiau­gia­tės ga­lė­da­ma dirb­ti Aly­tu­je? Ko­dėl?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Aly­taus ne­mai­ny­čiau į jo­kį ki­tą mies­tą. Tai op­ti­ma­laus dy­džio gra­žus, ža­lias mies­tas, ne­di­de­li at­stu­mai.

Vil­ma Pil­kie­nė: Taip, džiau­giuo­si ga­lė­da­ma dirb­ti Aly­tu­je. Aly­tus – mie­las, ža­lias mies­tas, ja­me pa­žįs­tu daug žmo­nių, dir­ban­čių pe­da­go­gi­nį dar­bą, ga­liu su jais ben­drau­ti, ben­dra­dar­biau­ti, da­ly­tis. Mes vi­si čia kaip vie­na di­de­lė šei­ma.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: La­bai džiau­giuo­si. Dar­bo są­ly­gos tik­rai la­bai ge­ros. Sa­vo mies­te, man at­ro­do, ge­riau ir no­rėt ne­rei­kia.

– Ko­kios as­me­ni­nės sa­vy­bės yra svar­biau­sios no­rint tap­ti ge­ru pe­da­go­gu?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Ma­nau, kad svar­biau­sia mėg­ti dar­bą su vai­kais, ne­bi­jo­ti klys­ti, pa­čiam nuo­lat siek­ti ži­nių ir to­bu­lė­ti.

Vil­ma Pil­kie­nė: No­rė­da­mas tap­ti ge­ru pe­da­go­gu, pir­miau­sia tu­ri bū­ti vi­sa­pu­siš­kai iš­pru­sęs žmo­gus, gerb­ti mo­ki­nius, pai­sy­ti jų nuo­mo­nės ir nie­ka­da jiems ne­me­luo­ti.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Lanks­tu­mas, ge­bė­ji­mas vi­sur pri­si­tai­ky­ti. Rei­kia ne­tin­gė­ti ir pa­čiam vi­są lai­ką mo­ky­tis. Taip pat tu­ri bū­ti ko­mu­ni­ka­bi­lu­mas, drau­giš­ku­mas, po­zi­ty­vus po­žiū­ris į ap­lin­ką.

– Ką pa­tar­tu­mė­te tiems moks­lei­viams, ku­rie at­ei­ty­je gal­vo­ja dirb­ti pe­da­go­gi­nį dar­bą?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: La­bai ge­rai pa­svars­ty­ti – de­vy­nis kar­tus pa­ma­tuo­ti ir de­šim­tą kirp­ti.

Vil­ma Pil­kie­nė: No­rin­tiems dirb­ti pe­da­go­gi­nį dar­bą siū­ly­čiau ieš­ko­ti sa­vi­tų mo­ky­mo bū­dų, ap­si­šar­vuo­ti kan­try­be, o ug­dant ma­žus vai­kus va­do­vau­tis ne­ti­kė­tu­mo prin­ci­pu, nes ma­žiems vai­kams yra įdo­mu tai, kas ne­ti­kė­ta.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Ge­rai pa­gal­vo­ti, ar tik­rai no­ri, kaip sek­sis dar­bą de­rin­ti su šei­ma, lais­va­lai­kiu, ki­tais po­mė­giais. Tai nė­ra dar­bas, ku­ris, kaip dau­ge­lis ma­no, tu­ri bū­ti vien iš pa­šau­ki­mo. Bet jei­gu žmo­gus tik­rai no­ri, jis su­si­tvar­kys su vis­kuo. Tie­siog te­rei­kia pa­svars­ty­ti ir su­vok­ti, kad ši­tas dar­bas tei­kia daug iš­šū­kių.

– Ką Jums reiš­kia Mo­ky­to­jų die­na? Kaip įpras­tai ją pa­mi­ni­te?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Tai ma­lo­ni šven­tė, ku­ri įpa­rei­go­ja pil­dy­ti vi­sus tuos gra­žius pa­lin­kė­ji­mus, ku­riuos iš­girs­ti iš mo­ki­nių. Pa­pras­tai bū­na mo­ki­nių or­ga­ni­zuo­ja­mas šven­ti­nis ren­gi­nys, o na­muo­se lau­kia ka­va su tor­tu.

Vil­ma Pil­kie­nė: Mo­ky­to­jų die­na man – džiu­gi šven­tė, ku­ri pri­me­na, kad pa­si­rin­kau sun­kų, bet tei­sin­gą ke­lią. Mo­ky­to­jų die­ną daž­niau­siai pa­mi­niu su dar­bo ko­lek­ty­vu. Tą die­ną pa­pras­tai kaž­kur ke­liau­ja­me, kur nors, kur ge­ra, mie­la ir sma­gu.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Mū­sų mo­kyk­lo­je įpras­tai bū­na la­bai links­mi, gra­žūs ren­gi­niai. Iš­ties yra la­bai sma­gu švęs­ti pro­fe­si­nę šven­tę, nes ji vi­sa­da su­tei­kia ge­rų emo­ci­jų.

– Kuo dirb­tu­mė­te, jei ne­bū­tu­mė­te mo­ky­to­ja/auk­lė­to­ja?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Tai bū­tų kaž­kas to­kio, kas su­si­ję su gam­ta.

Vil­ma Pil­kie­nė: Jei­gu ne­bū­čiau mo­ky­to­ja, no­rė­čiau dirb­ti fo­to­gra­fe.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Čia sun­kiau­sias klau­si­mas. Ne­ži­nau, gal­vo­ju, gal ga­lė­čiau bū­ti ne­blo­ga va­dy­bi­nin­ke, nes la­bai mėgs­tu daug šne­kė­ti, bet šiaip la­bai sun­ku pa­sa­ky­ti. La­bai no­rė­čiau bū­ti dai­ni­nin­ke.

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te sa­vo ko­le­goms?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Kan­try­bės, stip­ry­bės, op­ti­miz­mo vi­so­se gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jo­se.

Vil­ma Pil­kie­nė: Ko­le­goms pa­lin­kė­čiau at­si­pa­lai­duo­ti ir į gy­ve­ni­mą žiū­rė­ti vai­kų aki­mis.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Aš tai vi­suo­met lin­kiu op­ti­miz­mo, ti­kė­ji­mo, kad vis­kas bus ge­rai. Tur­būt to la­biau­siai ir rei­kia.

– Ko­kia Jūs bu­vo­te mo­kyk­los lai­kais?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Bu­vau ak­ty­vis­tė ir moks­liu­kė, bet jei­gu iš pa­mo­kų bėg­da­vo vi­sa kla­sė, grau­žia­ma są­ži­nės da­ry­da­vau tą pa­tį, ką ir vi­si.

Vil­ma Pil­kie­nė: Pra­di­nė­se kla­sė­se bu­vau gu­vi, žais­min­ga, ta­čiau la­bai sun­kiai iš­gy­ve­nau pa­aug­lys­tę, ta­pau už­da­ra, už­si­sklen­džiau sa­vy­je, at­si­ra­do ne­pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, dėl to la­bai iš­gy­ve­nau ir il­gai su tuo ko­vo­jau.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Čia jau rei­kė­tų ma­no mo­ky­to­jų klaus­ti. Vi­so­kia bu­vau. Kiek aš pa­me­nu, ge­rai mo­kiau­si, ne­bu­vau iš tų ra­mių mo­ki­nių.

– Ką mėgs­ta­te veik­ti lais­va­lai­kiu?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Bū­ti ten, kur yra ma­žiau žmo­nių, ste­bė­ti gam­tą, klau­sy­ti me­džių oši­mo, paukš­čių čiul­bė­ji­mo, van­dens čiur­le­ni­mo.

Vil­ma Pil­kie­nė: Lais­va­lai­kiu pa­tin­ka dai­nuo­ti, fo­to­gra­fuo­ti, skai­ty­ti, bū­ti gam­to­je, sva­jo­ti.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Sten­giuo­si kuo dau­giau vaikš­čio­ti su drau­gė­mis, vai­kais. Mėgs­tu skai­ty­ti kny­gas, žiū­rė­ti do­ku­men­ti­nius fil­mus (tik ne apie gam­tą).

– Ko­kias kny­gas la­biau­siai mėgs­ta­te skai­ty­ti? Ko­kią šiuo me­tu skai­to­te?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Pa­tin­ka tos, iš ku­rių ga­li pa­si­sem­ti gy­ve­ni­mo iš­min­ties, įgy­ti kaž­ko­kių nau­jų ži­nių. Da­bar skai­tau Ro­mu­al­do Gri­go „Lie­tu­vos pi­lia­kal­nių pa­slap­tys ir jų ato­dan­gos“.

Vil­ma Pil­kie­nė: Skai­tau įvai­rias kny­gas. Jei­gu ieš­kau kaž­ko­kios in­for­ma­ci­jos ar at­sa­ky­mų į klau­si­mus, ren­kuo­si moks­li­nę li­te­ra­tū­rą, kai no­riu at­si­pa­lai­duo­ti, skai­tau gro­ži­nę li­te­ra­tū­rą: pro­zą, po­ezi­ją. Šiuo me­tu skai­tau psi­cho­lo­gės Edi­tos Če­kuo­lie­nės kny­gą „Flir­tas su ru­de­niu“ ir skai­ti­nė­ju Ed­gar Al­lan Poe po­ezi­jos rin­ki­nį „Ne­ver­mo­re“ (ei­lė­raš­čiai pa­ra­šy­ti an­glų ir lie­tu­vių kal­bo­mis).

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Tur­būt la­biau­siai mėgs­tu skai­ty­ti is­to­ri­nes kny­gas. La­bai pa­tin­ka vi­sos Kris­ti­nos Sa­ba­liaus­kai­tės kny­gos. Da­bar skai­tau Ma­ry Beth Ke­a­ne kny­gą „Šil­ti­nė“.

– Jei bū­tų ga­li­my­bė lai­ko ma­ši­na nu­si­kel­ti į pra­ei­tį, į ku­rį lai­ko­tar­pį nu­ke­liau­tu­mė­te? Ko­dėl?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: At­sa­ky­siu Al­gi­man­to Bal­ta­kio ei­lė­raš­čio ir gru­pės „Vai­ras“ dai­nos žo­džiais „Gi­miau nei per anks­ti, nei per vė­lai, gi­miau pa­čiu lai­ku...“

Vil­ma Pil­kie­nė: Jei­gu bū­tų ga­li­my­bė nu­ke­liau­ti į pra­ei­tį, ke­liau­čiau į prieš­ka­rio lai­ko­tar­pį. Ma­ne ža­vi to laik­me­čio žmo­nių in­te­li­gen­ci­ja, o ypač mo­te­rų ele­gan­ci­ja, ar­chi­tek­tū­ra.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: La­bai sun­kus klau­si­mas. Ne­no­riu ke­liau­ti į pra­ei­tį. Da­bar yra vis­kas: pa­žan­ga, žmo­nių mąs­ty­mas (juk jie daug iš­ma­no) ir su­vo­ki­mas apie gy­ve­ni­mą. Jei tek­tų ke­liau­ti į ku­rį nors sa­vo gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pį, tai ir­gi lik­čiau da­bar­ty­je, ku­rio­je jau­čiuo­si la­bai ge­rai.

– Į ku­rią pa­sau­lio vie­tą la­biau­siai no­rė­tu­mė­te nu­vyk­ti? Ko­dėl?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: To­kios vie­tos dvi. Vie­na la­bai to­li – Eve­res­to vir­šū­nė, ki­ta ar­ti – Ne­mu­no iš­ta­kos Bal­ta­ru­si­jo­je. Pir­muo­ju at­ve­ju, no­rė­čiau pa­ma­ty­ti ir pa­jaus­ti aukš­čiau­sių pa­sau­lio kal­nų di­dy­bę, ant­ruo­ju – mū­sų di­džio­sios upės pra­džią ten, kur ji – tik ma­žy­tis upe­liu­kas.

Vil­ma Pil­kie­nė: La­biau­siai no­rė­čiau nu­vyk­ti į Pran­cū­zi­ją, Pro­van­so re­gio­ną. Man ten vis­kas la­bai gra­žu: gam­ta, ar­chi­tek­tū­ra ir na­mų in­ter­je­ras, žmo­nių gy­ve­ni­mo bū­das.
Ra­mu­nė Pet­ro­sian: No­rė­čiau nu­vyk­ti į JAV, ka­dan­gi ma­ne ža­vi šio­je ša­ly­je esan­tis įvai­rių kul­tū­rų kon­tras­tas, ame­ri­kie­čių mąs­ty­mas. Taip pat man la­bai pa­tin­ka Aust­ra­li­jos gam­ta, dėl ku­rios mie­lu no­ru ten nu­ke­liau­čiau.

– Su ku­ria is­to­ri­ne as­me­ny­be la­biau­siai no­rė­tu­mė­te su­si­tik­ti? Ko­dėl?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Be­veik prieš de­šim­tį me­tų por­tu­ga­las Ma­nu­e­lis Ro­sa, dir­bęs Dju­ko uni­ver­si­te­te JAV, pa­skel­bė te­ori­ją, kad Kris­tu­pas Ko­lum­bas tu­rė­jo lie­tu­viš­kų šak­nų, ne­va, bu­vęs Jo­gai­los anū­kas. No­rė­čiau su­si­tik­ti su di­džiuo­ju ke­liau­to­ju, kad su­ži­no­čiau, ar tai tie­sa.

Vil­ma Pil­kie­nė: Ka­dan­gi do­miuo­si mu­zi­ka, me­nais, no­rė­čiau su­si­tik­ti su Liud­vi­ku van Bet­ho­ve­nu. Jis ta­len­tin­ga ir įdo­mi as­me­ny­bė.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Su­si­pa­žin­ti no­rė­čiau su ka­ra­lie­ne Elž­bie­ta II. Ji tik­ras mo­nar­cho pa­vyz­dys, vi­sa­da ori, bet kar­tu at­ro­do la­bai žmo­giš­ka. Pa­vyz­džiui, Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu bu­vo vai­ruo­to­ja, me­cha­ni­kė.

– Ku­rio li­te­ra­tū­ri­nio per­so­na­žo kai­ly­je la­biau­siai no­rė­tu­mė­te pa­bū­ti? Ko­dėl?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Rau­don­ke­pu­rai­tės. Ma­nęs vil­kas ne­ap­gau­tų, aš ne­leis­čiau jam su­ės­ti se­ne­lės.

Vil­ma Pil­kie­nė: No­rė­čiau pa­bū­ti Maug­liu. Jis – gam­tos vai­kas, smal­sus, gu­vus, žais­min­gas, to­dėl ir ža­vus.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: No­rė­čiau pa­bū­ti ko­kios nors rū­mų po­nios kai­ly­je. Skai­tau daug is­to­ri­nių ro­ma­nų, tad ma­nau, kad bū­ti po­nia yra ge­riau ne­gu ko­kia tar­nai­te.

– Kaip ma­no­te, į ko­kią gė­lę esa­te la­biau­siai pa­na­ši? Ko­dėl?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Tai le­mia kon­kre­ti si­tu­a­ci­ja, nuo­tai­ka. Ma­nau, kad ga­liu su­si­ta­pa­tin­ti su vi­so­mis dar­že­lio, lau­ko ar kam­ba­ri­nė­mis gė­lė­mis. 

Vil­ma Pil­kie­nė: Man la­bai pa­tin­ka vi­sos gė­lės, tu­riu jų dau­gy­bę na­muo­se. Ne­ži­nau, į ku­rią gė­lę esu pa­na­ši, bet, kaip be­bū­tų ba­na­lu, man pa­tin­ka ro­žės, nes sa­vy­je yra pa­slap­tin­gos, tu­ri daug spal­vų ir tu­ri spyg­lius.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Aki­vaiz­du, į ra­mu­nę.

– Su ko­kiu gy­vū­nu, Jū­sų nuo­mo­ne, la­biau­siai ta­pa­ti­na­tės?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Esu gi­mu­si Tig­ro me­tais, Liū­to mė­ne­sį. Tai­gi, su di­džio­sio­mis pa­sau­lio ka­tė­mis.

Vil­ma Pil­kie­nė: La­biau­siai ta­pa­ti­nuo­si su šu­ni­mi, nes esu drau­giš­ka ir pa­tik­li, kaip dau­gu­ma šių gy­vū­nų.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: La­bai my­liu ka­tes, tai tur­būt ka­tė. Ar­ba cha­me­le­o­nas, nes aš ga­liu pri­si­tai­ky­ti be­veik vi­so­se si­tu­a­ci­jo­se.

– Ko­kia šiuo me­tu yra Jū­sų di­džiau­sia sva­jo­nė?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Kad grei­čiau iš­nyk­tų ko­ro­na­vi­ru­sas ir grįž­tu­me į nor­ma­lų gy­ve­ni­mą.

Vil­ma Pil­kie­nė: Ma­no di­džiau­sia sva­jo­nė šiuo me­tu yra tap­ti fo­to­gra­fe, nes ma­nau, kad pe­da­go­gai tu­ri at­si­svei­kin­ti su sa­vo dar­bu dar tuo­met, kai ge­ba nor­ma­liai vaikš­čio­ti ir mąs­ty­ti. Su­pran­tu, kad sen­jo­rai pe­da­go­gai ga­li da­ly­tis sa­vo ži­nio­mis ir iš­min­ti­mi su mo­ki­niais, bet šiuo­lai­ki­nis jau­ni­mas rei­ka­lau­ja daug dau­giau (čia ži­nu­tė mū­sų po­li­ti­kams).

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Kad kuo grei­čiau baig­tų­si šis vi­ru­sas, nes jis taip ap­sun­ki­na gy­ve­ni­mą. No­riu, kad vi­sa tai liau­tų­si ir bū­tų ga­li­ma ra­miai gy­ven­ti. O po to jau bus įgy­ven­din­tos vi­sos ki­tos sva­jo­nės.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.