Kaip Prač­kai­la ru­de­nį skai­čia­vo: pa­ro­dos plo­tas – hek­ta­ras, re­kla­ma – iš­va­ka­rė­se, o feis­bu­kas su­kvie­tė lan­ky­to­jų kaip į ge­rą ves­tu­vę! (257)

Saulė Pinkevičienė
Hu­mo­ris­tas Vai­das Prač­kai­la.
Hu­mo­ris­tas Vai­das Prač­kai­la.
Hu­mo­ris­tas Vai­das Prač­kai­la pri­sta­tė sa­vo ta­py­bos pa­ro­dą „Skai­čiuo­ju ru­de­nį“... miš­ke. Nors dau­ge­lis jo var­dą sie­ja su Apo­lio­ni­jos Zi­zirs­kie­nės per­so­na­žu, šį­kart Apo­lio­ni­ja nie­kuo dė­ta, kaip ir, be­je, jo­kie vi­ru­sai ar gry­nas oras. Tie­siog au­to­riui no­rė­jo­si kaž­ko ori­gi­na­laus ir ne­ti­kė­to, re­gis, pa­vy­ko.

– Kaž­kaip ne­ti­kė­ta: hu­mo­ris­tas Vai­das Prač­kai­la, ak­ty­vus so­cia­li­nių tin­klų ir ki­to­kios vir­tu­a­ly­bės var­to­to­jas, hu­mo­ris­ti­nės kom­piu­te­ri­nės gra­fi­kos (pri­ko­lų) kū­rė­jas grįž­ta prie kla­si­kos – tra­di­ci­nės ta­py­bos, (ne)įpras­to pa­ro­dos for­ma­to – ko­dėl?

– Kom­piu­te­ri­nė gra­fi­ka, pri­ko­lai ir ta­py­ba ei­na ko­ja ko­jon. Vi­som „ko­jom“ rei­kia įkvė­pi­mo, ori­gi­na­lių, ne­ti­kė­tų, net­gi keis­tų min­čių. Kas viš­čiu­kus ru­de­nį skai­čiuo­ja, o aš – nu­ta­py­tus pa­veiks­lus. Šių me­tų der­lius ne­di­de­lis, bet tuos „viš­čiu­kus“ klai­kiai no­rė­jau pa­ro­dy­ti tau­tie­čiams. Ka­dan­gi pa­veiks­lai di­do­ko­ko for­ma­to, tai bet kur ne­tel­pa, o mū­siš­kis ąžuo­ly­nas-skrob­ly­nas-la­puo­ty­nas, gra­žiai va­di­na­mas tra­ke­liu, tam la­biau­siai ti­ko! Juo­lab, za­na­vy­kiš­kai mąs­tant, nei pa­tal­pų nuo­mos, nei elek­tros mo­kes­čių ne­rei­kia mo­kė­ti. Pa­skai­čia­vau, kad eks­po­zi­ci­jos plo­tas už­ėmė šiek tiek virš vie­no hek­ta­ro, o ta­me ru­de­nio la­pų pri­sė­ta­me hek­ta­re gra­žiai til­po net 36 pa­veiks­lai. Dar vie­na, pa­ti svar­biau­sia prie­žas­tis, ko­dėl pa­ro­da miš­ke – kad ir ne­žmo­niš­kai, svar­bu ki­to­niš­kai.

– Ar tep­tu­kas nu­kon­ku­ra­vo kom­piu­te­rį?

– Kom­piu­te­ris tep­tu­kui pa­de­da kaip nie­ka­da, va­lio šiuo­lai­kėm tech­no­lo­gi­jom ir vi­sa­ga­liui in­ter­ne­tui! Ne­pa­sto­vūs ru­de­ni­niai orai ne­lei­do vis­ko su­pla­nuo­ti iš anks­to, kad pa­ro­da vyks, pa­skel­biau iš va­ka­ro, ir per ne­pil­nas 20 va­lan­dų feis­bu­ki­nės re­kla­mos į Tra­ke­lį su­si­rin­ko liau­dies kaip į ge­ras ves­tu­ves – apie 60 įvai­riau­sio am­žiaus žmo­nių. Dė­ko­ju vi­siems re­kla­ma pa­si­da­li­ju­siems. Pa­ro­dos re­kla­mą ma­tė apie 2000 in­ter­nau­tų. Pri­si­pa­žin­siu, ne­si­ti­kė­jau to­kio su­si­do­mė­ji­mo.

Grei­čiau­siai su­re­a­ga­vo iš­ti­ki­miau­si ben­dra­žy­giai ir pa­gal­bi­nin­kai – gru­pė „BENT“, Ed­vi­nas Za­lec­kas ir Vy­tau­tas Mu­liuo­lis jau se­no­kai ža­dė­jo pa­dai­nuot, o, be to, į Ed­vi­no au­to­mo­bi­lį pui­kiai tel­pa di­de­li pa­veiks­lio­kai. So­dy­bos „Pa­kran­tė“ šei­mi­nin­kė An­ge­lė Praš­čiū­nie­nė jau nuo se­no pa­rams­to vi­sas ma­no idė­jas ir plo­tu, ir vai­šė­mis. Dar kar­te­lį vi­siems trims LA­A­A­BAI AČIŪ!

– Ar gal ta­py­ba Vai­do gy­ve­ni­me bu­vo vi­sa­da, tik ma­žiau ro­do­ma?

– Dai­li­nin­ką vaiz­duo­ju nuo ma­žens. Iš­ban­džiau dau­gy­bę vi­so­kių tech­ni­kų. Da­bar jau pri­li­pau prie rim­tos ta­py­bos alie­ji­niais da­žais ant dro­bės. Ne­pre­ten­duo­ju į kaž­ką to­bu­lai ne­pri­ekaiš­tin­go. Kai už­plau­kia įkvė­pi­mas, už­si­de­gu šven­tin­tą žva­kę, jei­gu nie­ko nė­ra na­mie, per kom­pą vi­sa ger­kle už­lei­džiu in­stru­men­ti­nę mu­zi­ką, tep­tu­ką į ran­kas ir – skrai­dau per met­rą virš že­mės! Kar­tais pra­di­nė min­tis ne­su­tam­pa su ga­lu­ti­ne, kar­tais per­ta­pau iš nau­jo se­nus pa­veiks­lus. Kaip sa­ko, to­bu­lė­ji­mas be­ri­bis, po šiai die­nai vis mo­kau­si ir mo­kau­si.

– Ar žmo­nės pa­veiks­lus dar per­ka šiais lai­kais?

– Bent jau kol kas man iš pa­veiks­lų men­kas biz­nis. Dau­giau sa­vo ma­lo­nu­mui. Pa­veiks­lai – pra­ban­gos da­ly­kas, ne kas­dien rei­ka­lin­gas. Ma­niš­kiai ga­nė­ti­nai di­de­li, tai bet ko­kio­je stu­bo­je ne­tel­pa. Ne­sa­kau, kad dir­bu vi­sai be nau­dos. Kaž­ka­da bu­vo pa­ro­da vi­du­rio An­gli­jos lie­tu­vių na­muo­se, tai ten įsi­gi­jo vie­ną ki­tą pa­veiks­lė­lį. La­biau­siai džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si, kad pa­veiks­las įdo­miu pa­va­di­ni­mu „Nu­si­prau­sęs me­dis iš­bri­do iš eže­ro, val­gys obuo­lį“ pa­ti­ko Sei­mo na­riui Al­gi­man­tui Sa­la­ma­ki­nui, tai po pa­ro­dos Sei­me tas me­dis su vi­su obuo­liu iš­ke­lia­vo į Sa­la­ma­ki­nų na­mus.

Jau su­ren­giau apie 40 pa­ro­dų po Lie­tu­vos did­mies­čius, mies­te­lius ir kai­mus. Žmo­nių ne­mo­ku ta­pyt, tai daž­niau­siai dro­bė­je iš­ryš­kė­ja na­tiur­mor­tai, pei­za­žai, me­džiai ir vi­so­kios ki­to­kios mal­kos.

– Kuo ap­skri­tai šiuo me­tu už­si­i­mi, kaip pa­vei­kė ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo pla­nus pan­de­mi­ja?

– Vi­ru­sy­nas šiek tiek su­jau­kė pla­nus, bet prieš ko­ro­ną ne­pa­pū­si, tai nė­ra ir ko ner­vin­tis. Il­gai pla­nuo­tą ju­bi­lie­ji­nį kon­cer­tą te­ko nu­kel­ti net į ki­tų me­tų lap­kri­tį, o šiaip va­sa­rą dar­bų ne­trū­ko. Ve­džiau įvai­rias šven­tes, kai­mo ben­druo­me­nių pro­jek­ti­nius ren­gi­nius. Kar­tu su mu­zi­kan­tais tu­ri­me pa­ruo­šę ori­gi­na­lią gra­žių dai­nų ir svei­ko hu­mo­ro pro­gra­mą, bai­siai tin­ka­mą ir ju­bi­lie­jams, ir ves­tu­vėms, ir ben­druo­me­nių be­igi įmo­nių va­ka­ro­nėms... Le­kiam vi­sur, kur pa­kvie­čia.

– O kaip pan­de­mi­ja pa­vei­kė žiū­ro­vus – ar jie pa­si­gen­da hu­mo­ro ren­gi­nių, ar gal jau sa­ko, kad ver­čiau sau­giai pa­sė­dės na­mie?

– Kon­cer­tų ge­ro­kai su­ma­žė­jo, bet pa­ste­bė­jau, kad, pa­si­bai­gus ka­ran­ti­nui, per va­sa­rą žmo­nės kaip ėjo į ren­gi­nius, taip ir ei­na. Gal net gau­siau. Na, o da­bar jau vėl pra­si­de­da vi­so­kie „griež­ti­ni­mai“, tai teks pri­stab­dyt veik­los ar­klius.

– O kaip se­ka­si šiuo me­tu Apo­lio­ni­jai Zi­zirs­kie­nei? Ar bi­jo ko­vi­du­ko, ko­kių prie­mo­nių ėmė­si?

– Apo­lio­ni­ja, kaip vi­sa­da, žy­di vis „kuo­nuo­pui­kiau“. Už­si­ra­šy­kit į Zi­zirs­kie­nės fa­ce­bu­kės drau­gus ir pa­ma­ty­sit, kad vis­kas links­mo­kai ir šmaikš­to­kai. Zi­zirs­kie­nė ant aukš­to ra­do ta­ry­bi­nių lai­kų „pro­ti­vo­ga­zą“ ir jau be­veik bu­vo su­si­ruo­šu­si at­va­žiuo­ti Aly­tun pra­si­eit per Ro­tu­šės aikš­tę to ko­vi­du­ko pa­gąs­dint, bet... per du­jo­kau­kę ne­ma­tyt kla­siš­ko ma­kia­žo. O Apo­lio­ni­ja, jei­gu ne­pa­si­da­žo lū­pų, tai ko­jom bū­na šal­ta, taip vi­ru­so pa­gąs­di­ni­mo idė­ja ir li­ko min­ty­se. Gro­žis nu­ga­lė­jo pan­de­mi­ją!

– Be­je, ar vi­ru­sas, pan­de­mi­ja yra tin­ka­ma te­ma šmaikš­ta­vi­mui? Ar žmo­nės lin­kę apie tai juo­kau­ti?

– Man as­me­niš­kai vi­sai ne­pa­tin­ka ta ko­vi­di­nė te­ma, nors ap­skri­tai mie­li tau­tie­čiai nie­kuo ne­nu­ste­bi­no – kai Lie­tu­vo­je daug­maž vis­kas ge­rai, kei­kia pa­čių iš­rink­tą val­džią ir žven­gia pa­kam­piais, kai blo­gai – drabs­to vie­ni ki­tus tirš­čiais ir to­liau žven­gia pa­kam­piais.

Na, o Apo­lio­ni­ja Zi­zirs­kie­nė ne­at­si­lie­ka nuo vi­sų. Va, vie­nas pri­ko­liu­kas (žr. nuotr.)

 

Reklama internete ir SEO seopaslaugos.com

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.