Ei, vi­si, rin­ki­tės at­sa­kin­gai, nes jei tai tę­sis to­liau, tu­rė­si­me ap­gai­lė­ti­ną pa­dė­tį sa­vo vals­ty­bė­je (254)

Gyte
Gytė Augustinaitytė.
Pir­ma­die­nį ne­nu­ma­ty­ta­me Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo po­sė­dy­je bu­vo svars­to­mas Kon­sti­tu­ci­jos 56 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas, ku­ris nu­ma­tė, kad žmo­nės, su­lau­kę 21 me­tų, jau ga­lė­tų da­ly­vau­ti Sei­mo rin­ki­muo­se. Kol kas da­ly­vau­ti rin­ki­muo­se ga­li tik as­me­nys, su­lau­kę 25 me­tų.

Pa­ga­liau pa­ju­dė­jo le­dai. Se­niai rei­kė­jo, kad į mū­sų par­la­men­tą bū­tų įleis­tas jau­ni­mas. Esa­me tik vie­na iš ke­tu­rių Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių, ku­rio­je as­me­nys ga­li kan­di­da­tuo­ti į Sei­mą, tik su­ka­kus 25 me­tams. Dau­gu­mo­je mi­nė­tos tarp­tau­ti­nės są­jun­gos vals­ty­bių pa­te­ki­mo į par­la­men­tą am­žiaus kar­te­lė yra nu­leis­ta iki 18 me­tų. Ko­dėl tai ne­pri­im­ti­na Lie­tu­vai?

Iš pra­džių ver­ta pa­mi­nė­ti, jog di­džiuo­juo­si Sei­mo na­riais ir Lie­tu­vos jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jo­mis, ypač Lie­tu­vos li­be­ra­liu jau­ni­mu. Ini­ci­juo­ta įsta­ty­mo pa­tai­sa ne tik iš es­mės ga­lė­tų pa­keis­ti mū­sų po­li­ti­nę sis­te­mą, bet ir su­teik­tų jai gy­vu­mo, įneš­tų dau­giau de­mo­kra­tijos, lais­vės.

Vals­ty­bei bū­ti­ni nau­ji vė­jai val­džio­je. Ne tik nau­ji, bet ir jau­ni. Gal­būt pa­vyk­tų iš­veng­ti po­li­ti­nio idio­tiz­mo, ku­rį da­bar kiek­vie­nas pui­kiai ga­li­me pa­ste­bė­ti.

Jūs kas nors žiū­ri­te Sei­mo po­sė­džius? Jei ry­te at­si­kė­lė­te blo­gos nuo­tai­kos, įsi­jun­ki­te ku­rį nors Sei­mo po­sė­dį ir pa­žiū­rė­ki­te – šyp­se­na kaip žai­bas įsi­žiebs vei­de. Ar­ba paims pyk­tis, kaip, pa­vyz­džiui, ma­ne.

Ste­biu po­sė­džius daž­nai ir ga­liu pa­sa­ky­ti, kad pyks­tu. Pyks­tu dėl to, kad tai ins­ti­tu­ci­ja, ku­rio­je tu­rė­tų bū­ti rim­tai dir­ba­ma, ieš­kant kom­pro­mi­sų, kur­ti, kaip mū­sų pre­zi­den­tas mėgs­ta sa­ky­ti, ge­ro­vės vals­ty­bę. O ką aš ma­tau? Ma­tau nuo­lat ne­ži­nia ką ir ko­dėl ir dėl ko rė­kian­tį Pet­rą Gra­žu­lį, ku­riam nė mik­ro­fo­no ne­rei­kia, ir be jo pui­kiai gir­di­si.

Ma­tau, kaip vie­ni su ki­tais lai­do­si ne­pa­grįs­tais tei­gi­niais, ku­rie net ne į te­mą. Ma­tau de­ma­go­gi­ją. Ypač ar­tė­jant rin­ki­mams. Toks vaiz­das, kad jie tri­me­čiai ir at­ėjo pa­žais­ti į smė­lio dė­žę, tik ne Lu­kiš­kių aikš­tė­je. Ei, vi­si, rin­ki­tės at­sa­kin­gai, nes jei tai tę­sis to­liau, tu­rė­si­me ap­gai­lė­ti­ną pa­dė­tį sa­vo vals­ty­bė­je.

Aš ma­nau, kad, įplau­kus į Sei­mą nau­jiems ir jau­niems vei­dams, mi­nė­tų da­ly­kų su­ma­žė­tų. Aiš­ku, ne­ga­liu vien tik peik­ti, nes yra da­ly­kų, ku­rie vi­sai pa­ten­ki­na­mi ar­ba net­gi ge­ri. Tei­kia­ma ne­ma­žai įsta­ty­mų ir jų pa­tai­sų, ku­rios yra tik­rai reikš­min­gos ir ge­ros, bet jas daž­niau­siai siū­lo tie Sei­mo na­riai, ku­rie nie­ka­da Sei­me pri­pa­ži­ni­mo ne­tu­rės ir tų pa­tai­sų ar įsta­ty­mų tie­siog nie­ka­da ne­pri­ims. O gai­la.

At­ėjus jau­ni­mui tai pa­si­keis­tų. Ga­liu ga­ran­tuo­ti, kad jau­nuo­liai Lie­tu­vą ma­to ne pro spal­vo­tus aki­nius. Yra be­ga­lė pui­kių jau­nų žmo­nių, ku­rie ma­to vis­ką taip, kaip yra, ku­rie su­pran­ta ir ži­no, ką rei­kia keis­ti. Jie ži­no, ką da­ry­ti, kad po­sa­kis „ge­ro­vės vals­ty­bė“ ne­bū­tų var­to­ja­mas kaip daž­nas prie­žo­dis, o kad jis bū­tų pa­ga­liau įgy­ven­di­na­mas. Kad ir ge­ro­kai po lai­ko.

Jau­ni­mas Sei­mui yra bū­ti­nas kaip kiek­vie­nam in­di­vi­dui oras. Ne­gi jums ne­si­no­rė­tų dau­ge­lio te­nai, Sei­me, sė­din­čių­jų pa­keis­ti? Jei ne, ta­da jau liūd­na. Aiš­ku, ne­smer­kiu Sei­mo na­rių, tik­rai ne, kom­pe­ten­ci­ja ir dar­bo pa­tir­tis jų yra di­de­lė. Ne­ken­čiu, kai kas nors pa­sa­ko, kad Sei­me vi­si kvai­li ir ne­ži­no, ką da­ro. Pa­ti­kė­ki­te, jie tik­rai ži­no, ką da­ro, ir jie tik­rai nė­ra kvai­li. Tik dau­gu­ma jų per ket­ve­rius me­tus įman­triais bū­dais sie­kia sau kuo di­des­nės nau­dos. Ir dar ne­kal­tai nu­tai­sę snu­ku­čius, kaip ma­žy­čiai šu­ne­liai.

Grįž­tant prie jau­ni­mo po­li­ti­ko­je. Ga­li kil­ti ir kils pro­ble­mų, kad jie, jei ir bus įtrauk­ti į kan­di­da­tuo­jan­čių par­ti­jų są­ra­šus, ne­bus iš­rink­ti. Yra ten­den­ci­ja, kad daž­nai Sei­mo na­riai yra tie­siog per­ren­ka­mi. Ir man at­ro­do, kad tai tu­ri keis­tis. Taip, jei jie tu­ri idė­jų, ku­rios pri­im­ti­nos vi­suo­me­nei, pa­brė­žiu, pri­im­ti­nos vi­suo­me­nei, Sei­me tu­ri bū­ti. Bet ten aps­tu to­kių, ku­rie tik sė­di, bi­jo­da­mi pa­spaus­ti ša­lia mik­ro­fo­no esan­tį myg­tu­ką ir ar­gu­men­tuo­tai pa­aiš­kin­ti sa­vo nuo­mo­nę ko­le­goms ir vi­siems Lie­tu­vos žmo­nėms.

Kas­kart per Sei­mo po­sė­džius gir­džiu kal­bant tuos pa­čius as­me­nis. Ar­gi ne­liūd­na? Šiuo me­tu Sei­me tu­ri­me 140 žmo­nių, ku­rie lyg ir tu­rė­tų at­sto­vau­ti vi­suo­me­nės in­te­re­sams. Ir daug iš tų ty­le­nių yra per­rink­ti. Klau­si­mas – kam?

Jau­nuo­liai pri­va­lo tap­ti mū­sų vi­sų at­sto­vais val­džio­je, tik, de­ja, kaip ir mi­nė­jau, yra di­de­lė ti­ki­my­bė, kad jie ne­bus iš­rink­ti. Čia jau pa­čių rin­kė­jų pro­ble­ma. Kol val­džią rinks rin­kė­jai, ti­kin­tys at­sto­vais par­ti­jos, ku­rios pa­va­di­ni­me yra žo­dis „dar­bo“, ar ti­ki to­kiais, ku­rie at­sto­vau­ja tei­sia­mai par­ti­jai, bus ab­so­liu­tus nu­lis ir vi­suo­me­nė vėl verks, kad iš­si­rin­ko ne tuos.

Pro­ble­ma ta, kad dau­gu­ma Lie­tu­vos rin­kė­jų ne­si­gi­li­na į par­ti­jų pro­gra­mas, pa­da­ry­tus dar­bus, įveik­tas kliū­tis ir ap­skri­tai ne­ana­li­zuo­ja par­ti­joms at­sto­vau­jan­čių žmo­nių, ne­si­gi­li­na į jų ryš­kiai ma­to­mus sa­vus in­te­re­sus po­li­ti­ko­je. Mums, jums rei­kia keis­tis, kad bū­tų pa­ga­liau iš­rink­ti „tie“.

Na­gi, žmo­nės, rin­ki­te tuos, ku­rie pri­va­lo ten bū­ti. Pri­pa­žin­ki­te, kad mums ne­rei­kia vėl ket­ve­rius me­tus trun­kan­čio po­li­ti­nio be­prot­na­mio.

Įsi­gi­lin­ki­te, ką siū­lo kiek­vie­nas kan­di­da­tuo­jan­tis į mū­sų vals­ty­bės par­la­men­tą. Iš­mo­ki­te ana­li­zuo­ti, keis­ki­te tuos, ku­rie ten ne­nu­si­pel­nė bū­ti. O to­kių daug. Ir jei po at­ei­nan­čių rin­ki­mų bent treč­da­lis Sei­mo ne­at­si­nau­jins, tai man jū­sų gai­la. Rin­ki­te tuos, ku­riuos no­ri­te ten ma­ty­ti, jog vė­liau ne­rei­kė­tų vėl ke­le­rius me­tus kal­bė­ti ne­ga­ty­viai. Juk pa­tys iš­si­ren­kat juos, po per­kū­nais.

At­si­min­ki­te, kad par­la­men­tas tu­ri bū­ti nau­jas, jau­nas, su daug pui­kių idė­jų, ku­rios iš es­mės keis­tų Lie­tu­vą.

Leis­ki­te jau­nes­niems štur­muo­ti par­la­men­tą, pa­ma­ty­si­te, kas iš to iš­eis. Ga­ran­tuo­ju, kad lai­kas po­sė­džių me­tu bus iš­nau­do­ja­mas nau­din­gai, ne dis­ku­tuo­jant apie kaž­ko­kias aikš­tes, gry­bus, čiob­re­lius ir pa­na­šiai. At­ėjus jau­ni­mui, jis at­si­neš­tų su sa­vi­mi ir nau­ją tvar­ką, ku­ri bū­tų su­sty­guo­ta žy­miai ge­riau ir griež­čiau, nei yra da­bar. Sei­me rei­kia nau­din­gų ir – svar­biau­sia – pro­duk­ty­vių dis­ku­si­jų, o to­kie reiš­ki­niai da­bar tik­rai la­bai re­tai pa­si­tai­ko.

Ti­kiuo­si, jog at­ėjus ru­dens se­si­jai Sei­mo na­riams už­teks lai­ko, ryž­to ir pro­to, kad pri­im­tų Kon­sti­tu­ci­jos 56 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tą, nes jis tie­siog bū­ti­nas. Jūs pri­va­lo­te su­teik­ti ga­li­my­bę žy­miai jau­nes­niems už sa­ve pa­tek­ti į par­la­men­tą. Net ne­gal­vo­ki­te apie jų pras­tą kom­pe­ten­ci­ją ir vi­siš­ką ne­iš­ma­ny­mą po­li­ti­kos sri­ty­je, nes daž­nas į po­li­ti­ką įni­kęs jau­nuo­lis yra žy­miai la­biau pa­si­kaus­tęs nei kai ku­rie iš jū­sų.

Ir koks skir­tu­mas, kad gal­būt jau ket­vir­tą ka­den­ci­ją sė­di­te Sei­me, tai ne ro­dik­lis. Kiek­vie­nas iš mū­sų tu­ri­me pa­lai­ky­ti šią ini­cia­ty­vą, jei no­ri­me, kad Lie­tu­va tap­tų šva­ria, de­mo­kra­tine, ža­lia ir gy­va vals­ty­be. Tai tiek.

 

Gytė Augustinaitytė

Alytaus jaunimo centras

Jaunųjų žurnalistų kursai

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai