Bi­ru­tė Mar­ga­ri­ta Griš­ke­vi­čie­nė: „Lem­ties ga­lia” – kny­ga apie ki­tus žmo­nes. Aš tik pa­si­šil­džiau ša­lia jų”

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Komentarai (2)
2019 Vasaris 26
nuotrauka
Birutė Margarita Griškevičienė knygą „Lemties galia“ pristatė Alytaus miesto teatre. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Į su­si­ti­ki­mą mies­to te­at­re su bu­vu­sia Aly­taus li­go­ni­nės ir po­li­kli­ni­kos gy­dy­to­ja, Aly­taus ap­skri­ties gy­dy­to­jų są­jun­gos pir­mi­nin­ke, ak­ty­via kny­gų bi­čiu­le aly­tiš­ke Bi­ru­te Mar­ga­ri­ta Griš­ke­vi­čie­ne dau­ge­lis vy­ko jau per­skai­tęs jos kny­gą „Lem­ties ga­lia“, ku­ri pa­si­ro­dė Aly­taus ap­skri­ties S.Ku­dir­kos li­go­ni­nės 100-ojo gim­ta­die­nio iš­va­ka­rė­se. Gau­siai iliust­ruo­ta at­si­mi­ni­mų kny­ga, pa­sak pa­čios au­to­rės, skir­ta tiems, kam įdo­mi ir bran­gi dva­si­nė žmo­nių, iš­gy­ve­nu­sių ir is­to­ri­nius kraš­to eg­zis­ten­ci­jos lū­žius, pa­tir­tis, at­sklei­džian­ti ne tik as­me­ni­nį san­ty­kį, bet ir ne vie­nos kar­tos bū­ties re­a­li­jas. At­ėju­siuo­sius į su­si­ti­ki­mą gy­ve­ni­mą gy­dy­to­jo dar­bui pa­sky­ru­si B.M.Griš­ke­vi­čie­nė nu­ste­bi­no ir su­ža­vė­jo dar vie­nu sa­vo ta­len­tu – pui­kiai pia­ni­nu at­li­ko Lud­wi­go van Be­et­ho­ve­no „Eli­zai“.

Be pra­ei­ties, be pa­grin­do, vi­si mes esa­me sil­pni

Pa­pras­tai tik vie­nu var­du, Bi­ru­te, va­din­tos gy­dy­to­jos Griš­ke­vi­čie­nės, kaip tei­gė va­ka­ro ve­dė­ja Vi­da Griš­ma­naus­kie­nė, o tam pri­ta­rė ir ją pa­žįs­tan­tie­ji, ne­ga­lė­jai ne­pa­ste­bė­ti: vi­suo­met ele­gan­tiš­ka, ori, lais­va. Pa­sak ve­dė­jos, ty­liai, ra­miai pri­sta­ty­ti kny­gą ir jos au­to­rę, kaip ši no­ri, su ne­ty­lio­mis as­me­ny­bė­mis ne­iš­ei­na.

„Aš esu Bi­ru­tė, tė­vas, di­de­lis Lie­tu­vos pat­rio­tas, sa­va­no­ris, iš­rin­ko man šį var­dą“, – sa­kė ji bei kal­bė­jo, kad ga­na anks­ti pa­si­rin­ko me­di­ci­ną, me­di­kė bu­vo ir jos ma­ma.

Sa­vo 216 pus­la­pių tu­rin­čio­je kny­go­je ji ra­šo ir apie tė­vus, ir apie la­bai anks­ti iš­ėju­sį sū­nų Ro­ber­tą, ro­ko ir po­pro­ko at­li­kė­ją, pa­bė­rė ir pluoš­te­lį vai­kys­tės, ku­ri pra­bė­go Kau­ne, pri­si­mi­ni­mų.

„Dėl kla­sių trū­ku­mo mo­kė­mės dviem pa­mai­no­mis. Gal bu­vau ant­ro­kė, kai su­ma­niau su­ži­no­ti, kas ma­no suo­le sė­di po­pie­ti­nė­se pa­mo­ko­se. Kar­tą pa­li­kau raš­te­lį su klau­si­mu: „Kas čia sė­di?“ Ra­dau: „Ri­čar­das Mi­ku­ta­vi­čius.“ Ir tik po dau­ge­lio me­tų Aly­tu­je su­si­pa­ži­no­me su šiuo dva­si­nin­ku“, – pri­si­me­na Bi­ru­tė įdo­mų epi­zo­dą iš vai­kys­tės.

Per dar­bin­gus de­šimt­me­čius gy­dy­to­ja su­kau­pė daug ran­ka jai ra­šy­tų at­vi­ru­kų. Ruoš­da­ma kny­gą au­to­rė tei­gia bu­vo pri­vers­ta per­skai­ty­ti juos, kad kai ku­riuos ga­lė­tų įdė­ti į lei­di­nį kaip is­to­ri­ją. B.Griš­ke­vi­čie­nei ma­lo­nu skai­ty­ti ran­ka ra­šy­tus laiš­kus, ką iki šiol, jos pa­ste­bė­ji­mu, da­ro ba­jo­riš­kų šak­nų tu­rin­tys žmo­nės. Rum­bo­nių pa­ra­pi­jo­je įsi­tvir­ti­nu­sios vie­nuo­lės vi­sa­da laiš­kus ir svei­ki­ni­mus taip pat ra­šo ran­ka.

Gy­dy­to­ja Vi­ta Klin­gie­nė, svei­kin­da­ma ko­le­gę su kū­ry­bi­niu de­biu­tu, ak­cen­ta­vo, kad Bi­ru­tė nie­ka­da ne­sta­tė ir ne­sta­to sa­vęs į pir­mą vie­tą, vi­suo­met ma­to ki­tą, ma­to Lie­tu­vą, ša­lį. Jos kū­ry­bo­je lie­ja­si gro­žio po­jū­tis. Kny­ga ji ko­le­goms siun­čia ži­nu­tę, kaip rei­kia ben­drau­ti. Kei­čia­si san­tvar­kos, o žmo­gaus pa­ma­tai, žmo­gaus ver­tė lie­ka.

Aly­taus mies­to Zon­ta klu­bo pre­zi­den­tė Rū­ta Ja­sio­nie­nė kny­gos „Lem­ties ga­lia“ au­to­rę pa­va­di­no žmo­gu­mi, ku­ria­me nė­ra ver­go, tai dva­sios aris­tok­ra­tė.

B.Griš­ke­vi­čie­nė ne kar­tą tvir­ti­no, kad be pra­ei­ties, be pa­grin­do, vi­si mes esa­me sil­pni. Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­jos ar­chy­vo sky­riaus spe­cia­lis­tė Ne­rin­ga Češ­ke­vi­čiū­tė pa­tvir­ti­no, kad 300 me­tų is­to­ri­jos lo­by­nai by­lo­ja, jog po­nia Bi­ru­tė tu­ri gar­sios kil­mės. Jai ne­sve­ti­ma gar­bės sam­pra­ta. Juk kiek daug ver­ti Bi­ru­tės žo­džiai, ter­mi­nas – apie ma­ne is­to­ri­jo­je, bet ne ma­no is­to­ri­ja. Tai jau svar­bu gar­bin­gu­mo są­vo­ko­je.

Kiek žmo­gui svar­bu is­to­ri­ją ži­no­ti? At­sa­ky­mą mes tu­ri­me, jis gies­mė­je „Iš pra­ei­ties ta­vo sū­nūs te stip­ry­bės se­mias“. Tai ra­gi­na at­sig­ręž­ti į sa­vo šak­nis ir pa­mąs­ty­ti: „Aš esu toks, kad prieš ma­ne bu­vo to­kie žmo­nės. Tai eg­zis­ten­ci­niai klau­si­mai. Mes vi­si tu­ri­me sa­vo šak­nis. Tik su­bren­du­siam žmo­gui ky­la klau­si­mas, o ko­kios ma­no šak­nys?“

 

„Ačiū už tai, kad jūs ati­te­ko­te Aly­tui“

Dar ku­pi­na ener­gi­jos B.Griš­ke­vi­čie­nė ra­gi­no ma­žiau do­mė­tis tuš­ty­bė­mis, dau­giau dė­me­sio skir­ti tik­roms ver­ty­bėms, nes jau­no­ji kar­ta dau­giau mo­ko­si iš pa­vyz­džių ne­gu iš pa­mo­kų. Tau­ru­mas, pa­gar­ba, at­jau­ta, pa­trio­tiz­mas – pri­ori­te­tai. Ir ge­riau pri­si­min­ti žmo­gų kaip ge­rą nei kaip gra­žų.

Jos pa­ste­bė­ji­mu, gy­ve­ni­me vis­kas vyks­ta fa­ta­liš­kai ir nie­ko čia daug ne­su­pla­nuo­si. Anuo­met, kai Lie­tu­va at­si­dū­rė blo­ka­dos spąs­tuo­se, Bi­ru­tė at­si­tik­ti­nai su­si­pa­ži­no su Mal­tos or­di­no na­riais iš Pran­cū­zi­jos. Ši pa­žin­tis at­ne­šė ne­ma­žai nau­dos ir mū­sų mies­tui, spe­cia­li­zuo­tiems kū­di­kių na­mams, vai­kų glo­bos na­mams. Ne­ma­žai glo­bos na­mų vai­kų tu­rė­jo ga­li­my­bę va­sa­ras leis­ti Pran­cū­zi­jo­je.

Sau­sio 13-osios įvy­kių ži­nios B.Griš­ke­vi­čie­nę pa­vi­jo vie­šin­čią Vo­kie­ti­jo­je. Ak­to­rė Ine­sa Pil­ve­ly­tė per­skai­tė iš­trau­ką apie tuo­met au­to­rės pa­tir­tus iš­gy­ve­ni­mus. Dai­va Pa­sa­ra­vi­čie­nė, Aly­taus so­rop­ti­mis­čių va­do­vė, kal­bė­jo apie Bi­ru­tės ke­lią į klu­bą ir jos veik­lą ja­me. Ine­ta Rau­lič­ky­tė, at­sto­vau­jan­ti Aly­taus fran­ko­fo­nams, lin­kė­jo ant­ros kny­gos, nes Bi­ru­tė tu­ri dar ką pa­sa­ky­ti.

Vi­siems lin­kė­ji­mai per­duo­ti nuo Da­ni­jo­je šiuo me­tu be­si­sta­žuo­jan­čio Aly­taus ae­ro­klu­bo, kur nuo 1944 me­tų sau­go­mas Nor­man­di­jos–Ne­mu­no pul­ko at­mi­ni­mas, vir­ši­nin­ko Kęs­tu­čio Ur­ba­na­vi­čiaus, taip pat šil­čiau­si svei­ki­ni­mai nuo vie­no iš mi­nė­to Aly­tu­je ba­za­vu­sio pul­ko la­kū­no Ro­ger Sauvage duk­ros An­ge­lės Mo­te­ju­tie­nės, ku­ri taip pat ne­ga­lė­jo at­vyk­ti į šį ren­gi­nį.

Su­si­ti­ki­me da­ly­va­vo ir kny­gos rė­mė­jų – Aly­taus mies­to ir ra­jo­no sa­vi­val­dy­bių – at­sto­vai vi­ce­me­rė Va­lė Gi­bie­nė ir me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas.

Vi­ce­me­rė, taip pat aly­tiš­kė, kny­gos au­to­rę pa­va­di­no sti­liaus iko­na, iš­skir­ti­nės ele­gan­ci­jos mo­te­ri­mi. „Ačiū už tai, kad jūs ati­te­ko­te Aly­tui, juk gi­mė­te Kau­ne. Ačiū už al­truiz­mą“, – dė­ko­jo V.Gi­bie­nė.

„Toks gy­dy­to­jų pa­šau­ki­mas, jūs la­biau­siai jau­čia­te žmo­nių go­das. Bi­ru­tė daug pla­čiau mąs­to ne­gu dak­ta­rė. Ren­gi­niuo­se, ką su­tik­si, ką ne, bet Bi­ru­tę vi­suo­met“, – dė­ko­da­mas už „Lem­ties ga­lią“ sa­kė ra­jo­no va­do­vas.

„Tai kny­ga apie ki­tus žmo­nes, ne apie ma­ne. Aš tik pa­si­šil­džiau ša­lia jų“, – taip ne vie­no svei­kin­to­jo gra­žius šil­tus žo­džius at­rė­mė vi­siems aly­tiš­kiams ge­rai ži­no­ma gy­dy­to­ja, o dau­ge­liui ir kaip nau­ja ra­šy­to­ja.