Ar­chi­tek­tė Aus­tė­ja Jur­čiu­ko­ny­tė: „Ar­chi­tek­tū­ra tu­ri ženg­ti ko­ja ko­jon su kin­tan­čiu pa­sau­liu” (2)

Ur­tė Pan­go­ny­tė
Aus­tė­ja Jur­čiu­ko­ny­tė
Ar­chi­tek­tė Aus­tė­ja Jur­čiu­ko­ny­tė ma­gist­ro di­plo­mų įtei­ki­mo šven­tė­je.
Iš Aly­taus ki­lu­sios jau­nos ar­chi­tek­tės Aus­tė­jos Jur­čiu­ko­ny­tės šeš­tus ar­chi­tek­tū­ros stu­di­jų me­tus vai­ni­ka­vo ap­gin­tas ma­gist­ro dar­bas, ku­ris ko­mi­si­jos spren­di­mu bu­vo įver­tin­tas aukš­čiau­siu ba­lu. Aly­tiš­kė mo­der­nų pro­jek­tą sky­rė sa­vo gim­ta­jam mies­tui – Aly­tui. Šį kar­tą jau­no­ji spe­cia­lis­tė siū­lo at­kreip­ti dė­me­sį į už­mirš­tas mies­to zo­nas ir pri­kel­ti jas ant­ram gy­ve­ni­mui.

– Kas lė­mė ta­vo pa­si­rin­ki­mą tap­ti ar­chi­tek­te?

– Iš es­mės nuo pat vai­kys­tės bu­vau kū­ry­biš­ka. Man vi­suo­met pa­ti­ko me­nas, mė­gau pieš­ti. Lan­kiau įvai­rius bū­re­lius mo­kyk­lo­je, taip pat Dai­lės mo­kyk­lą, brai­žy­bą Aly­taus jau­ni­mo cen­tre, ke­ra­mi­kos bū­re­lį. Ir ma­ne vi­si šie da­ly­kai vi­sa­da ža­vė­jo. Pri­si­me­nu, ket­vir­to­je kla­sė­je iš­gir­dau žo­dį „ar­chi­tek­tė“, man tai bu­vo la­bai gra­žus žo­dis ir iš­kart nu­spren­džiau, kad už­au­gu­si no­riu tap­ti ar­chi­tek­te. Nors iš es­mės pra­džio­je nie­ko ne­su­pra­tau apie pa­čią spe­cia­ly­bę, mo­ty­vuo­tai sie­kiau sa­vo tiks­lo ir nie­ka­da ne­su­abe­jo­jau, kad no­rė­čiau bū­ti kaž­kuo ki­tu.

– Da­bar, kai jau esi ar­chi­tek­tė, ar ga­lė­tum įvar­dy­ti, koks dar­bų bruo­žas iš­ski­ria ta­ve iš ki­tų?

– Aš ma­nau, kad ar­chi­tek­tū­ri­nis brai­žas ma­ny­je jau yra iš da­lies su­si­for­ma­vęs, nes kai žiū­riu į sa­vo pa­reng­tus pro­jek­tus ir pa­čia­me ma­gist­ro ko­mi­si­jos ver­ti­ni­me bu­vo ga­li­ma pa­jus­ti, kad brai­žas ski­ria­si nuo ki­tų. Ma­nau, kad da­bar ma­no dar­bai yra stip­riai orien­tuo­ti į tva­ru­mą bei eko­lo­giš­kas idė­jas ar­chi­tek­tū­ro­je. Ma­ne ža­vi me­di­nės kon­struk­ci­jos, nes aš ma­nau, kad tai yra at­ei­tis, o man la­bai įdo­mu at­ei­ties vi­zi­jos ir ko­kia ar­chi­tek­tū­ra bus at­ei­ty­je. Ap­skri­tai kaip kis vi­sas pa­sau­lis, at­si­žvel­giant į eko­lo­giš­ku­mo as­pek­tą.

– Už­si­mi­nei apie ma­gist­ro dar­bo gy­ni­mą, ko­dėl pa­grin­di­niu ob­jek­tu pa­si­rin­kai bū­tent bu­vu­sią Aly­taus au­to­bu­sų sto­tį?

– Kaž­kaip dve­jo­nių, ko­kį mies­tą pa­si­rink­ti, daug ne­bu­vo. Aly­tus yra ma­no gim­ta­sis mies­tas, sa­vo ma­gist­ro dar­bu no­rė­jau at­gai­vin­ti kaž­ko­kią pra­ras­tą mies­to erd­vę, bū­tent to­dėl pa­si­rin­kau te­mą „Pra­ras­tų­jų erd­vių kon­ver­si­ja: so­cio­to­pas Aly­tu­je“. Tuo­met bu­vo at­lik­ti pra­ras­tų­jų vie­tų ty­ri­mai bei ana­li­zės, nes iš es­mės tai yra vi­sos ant­že­mi­nės au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lės, ku­rios nė­ra nau­do­ja­mos žmo­nėms. Daž­niau­siai ten yra lai­ko­mi au­to­mo­bi­liai, o tai yra vi­siš­kai ne­eko­lo­giš­ka ir nei so­cia­liai, nei kul­tū­riš­kai nau­din­ga mies­tui. Bū­tent to­dėl man pa­si­ro­dė, jog skau­džiau­sia mies­to vie­ta yra sto­ties iš­kė­li­mas į pe­ri­fe­ri­ją ir aš la­bai no­rė­jau tą funk­ci­ją su­grą­žin­ti. Taip pat at­gai­vin­ti erd­vę bei su­kur­ti kaž­ką so­cia­liai bei kul­tū­riš­kai svar­baus.

– In­ter­ne­te šis pro­jek­tas su­si­lau­kė įvai­rių aly­tiš­kių nuo­mo­nių, ta­čiau, kaip ma­nai pa­ti, ko­dėl toks so­cio­to­pas tin­ka­mas Aly­taus mies­tui?

– Ma­nau pats so­cio­to­pas yra to­kia erd­vė, ku­ri su­jung­tų įvai­rias žmo­nių veik­las. Struk­tū­ra ku­riant pro­jek­tą bu­vo da­ro­ma su­jun­giant cen­tri­nę mies­to da­lį su gy­ve­na­mai­siais na­mais, taip sie­kiant įtrauk­ti gy­ven­to­jus tap­ti nau­jos te­ri­to­ri­jos nau­do­to­jais. O iš es­mės ta te­ri­to­ri­ja vi­sa­da pri­klau­sė žmo­nėms ir ji bu­vo vie­ša, t. y. au­to­bu­sų sto­ties funk­ci­ja, ten vy­ko so­cia­li­niai mai­nai, ju­dė­ji­mas, ben­dra­vi­mas. To­dėl ir no­rė­jo­si at­kur­ti šią vie­tą, kad vėl ga­lė­tų vyk­ti so­cia­li­niai mai­nai. Ma­nau, jog su­kur­ta dau­gia­funk­cė struk­tū­ra ir pri­trauk­tų jau­nus spe­cia­lis­tus at­sig­ręž­ti į sa­vo gim­tą­jį mies­tą, nes da­bar mes ne­tu­ri­me daug to­kių ben­dra­dar­bys­tės, ben­dro gy­ve­ni­mo, mo­der­nių erd­vių. O pa­ti struk­tū­ra ga­lė­tų bū­ti įgy­ven­di­na­ma gau­nant eu­ro­pi­nes pa­ra­mas, nes to­kių pro­jek­tų su me­džio kon­struk­ci­jo­mis ir tva­rio­mis idė­jo­mis Lie­tu­vo­je dar nė­ra daug. O bū­tent Aly­tus tu­ri di­de­les per­spek­ty­vas tap­ti eko­lo­giš­ku mies­tu, nes čia ge­rai iš­vys­ty­ta dvi­ra­čių in­fra­struk­tū­ra. Ma­žes­ni mies­tai tu­rė­tų ei­ti tuo eko­lo­giš­ku­mo ir kom­pak­tiš­ko mies­to ke­liu. Ska­tin­ti au­to­mo­bi­lių nau­do­ji­mo ma­ži­ni­mą taip sie­kiant pel­ny­ti eko­lo­giš­ko mies­to var­dą.

– Ko­kią nau­dą mies­tui ir jo gy­ven­to­jams su­teik­tų šio pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mas?

– Šis pro­jek­tas at­neš­tų di­džiau­sią so­cia­li­nę nau­dą, nes pri­trauk­tų gy­ven­to­jus ir ska­tin­tų so­cia­li­nius mai­nius. Iš es­mės ir eko­no­mi­nę, nes bū­tų su­kur­ta daug dar­bo vie­tų. Taip pat ir kul­tū­ri­nę, nes te­ri­to­ri­jo­je ga­lė­tų vyk­ti ren­gi­niai, žie­mos me­tu ga­lė­tų bū­ti su­ku­ria­ma le­do aikš­te­lė. Vyk­tų me­no pa­ro­dos, įvai­rios ins­ta­lia­ci­jos, o tai pa­gy­vin­tų kul­tū­rą.

– Ak­cen­tuo­ji, jog ob­jek­tui kur­ti pa­si­rink­tos me­di­nės kon­struk­ci­jos, gal ga­lė­tum pa­pa­sa­ko­ti ko­dėl?

– At­li­kus ty­ri­mus, ma­to­si, kad pa­sau­lis ke­liau­ja tva­ru­mo link, to­dėl no­ri­si nau­do­ti na­tū­ra­lias me­džia­gas. Ku­ria­mas ob­jek­tas ir yra sie­ja­mas su at­ei­ties vi­zi­jo­mis, kin­tan­čiu žmo­nių gy­ve­ni­mo bū­du. Žmo­nės pro­gre­suo­ja šiukš­lių rū­šia­vi­mo, už­terš­tu­mo ma­ži­ni­mo sri­ty­se, to­dėl ar­chi­tek­tū­ra ir­gi tu­rė­tų ne­at­si­lik­ti ir ženg­ti ko­ja ko­jon su kin­tan­čiu pa­sau­liu.

– Pro­jek­tas iš­liks tik gra­žia idė­ja ar vis­gi re­a­lu ti­kė­tis jo įgy­ven­di­ni­mo at­ei­ty­je?

– Kiek re­a­lu to ti­kė­tis – yra in­ves­tuo­to­jų ran­ko­se. Bet aš la­bai ti­kiuo­si, kad šis pro­jek­tas bent jau at­kreips dė­me­sį ir gal­būt kaž­ką įkvėps at­gai­vin­ti bū­tent bu­vu­sios au­to­bu­sų sto­ties te­ri­to­ri­ją. Ir gal­būt bus pa­nau­do­ta ir da­lis ma­no pro­jek­to idė­jų. La­bai to ti­kiuo­si.

– Tai jau ne pir­mas ta­vo pro­jek­tas, skir­tas Aly­tui, ar sa­vo at­ei­tį sie­ji su gim­tuo­ju mies­tu?

– Da­bar gy­ve­nu ke­ly­je Vil­nius–Aly­tus ir dar ne­ži­nau, kur tai nu­ves, kur ap­si­sto­siu ga­lu­ti­nai. Kol kas tu­riu idė­jų kur­ti at­ei­tį Vil­niu­je, bet tik­rai ne­ža­du pa­mirš­ti ir sa­vo gim­to­jo mies­to Aly­taus.

– Ko­kia di­džiau­sia ta­vo ar­chi­tek­tū­ri­nė sva­jo­nė?

– No­rė­čiau su­pro­jek­tuo­ti to­kį ob­jek­tą, ku­ris kal­bė­tų ma­no var­du ir vi­si ži­no­tų, jog šį pro­jek­tą su­kū­rė Aus­tė­ja Jur­čiu­ko­ny­tė.

– Gal ga­lė­tum įvar­dy­ti kon­kre­čiau, ko­kios pa­skir­ties tai bū­tų pa­sta­tas?

– Ma­nau, tai bū­tų vi­suo­me­ni­nis ob­jek­tas, ku­ris ska­tin­tų so­cia­li­nius mai­nus bei at­si­žvelg­tų į tva­rios ar­chi­tek­tū­ros idė­jas.

 

Aus­tė­jos nuo­mo­ne, svar­bu į pra­ras­tų­jų erd­vių pro­ble­ma­ti­ką žiū­rė­ti pla­čiau, nu­ma­tant ga­li­my­bes pri­tai­ky­ti pa­na­šius kon­ver­si­jų prin­ci­pus, su­kur­ti te­ri­to­ri­joms so­cia­li­nę ir kul­tū­ri­nę nau­das. Jau­no­ji ar­chi­tek­tė džiau­gia­si stu­di­jo­se įgy­to­mis ži­nio­mis ir to­liau ke­ti­na kur­ti at­ei­ties pro­jek­tus.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.