Aly­tus at­si­vė­rė spal­voms: sie­nų pie­ši­niams pa­siū­ly­ta tiek, kad jų sa­vi­nin­kams teks ri­kiuo­tis į ei­lę

Saulė Pinkevičienė
Komentarai (5)
2020 Birželis 12
Nuotrauka
Prieškaryje buvusios autobusų stoties – dabar ten įsikūręs viešbutis – istorijos tema improvizavo alytiškis Pijus Šematulskis, o jam patarimais talkino praeiviai. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Ar jau spė­jo­te nu­fo­tog­ra­fuo­ti šią sa­vai­tę ant Aly­taus pa­sta­tų sie­nų at­si­ra­du­sius pie­ši­nius, nu­siųs­ti nuo­trau­kas sa­vo drau­gams, ar­ti­mie­siems, pa­si­da­ly­ti feis­bu­ke? Vi­si, kas me­na mū­sų mies­to pil­ku­mą, o šiuo me­tu yra iš­vy­kę sve­tur, tik­rai tu­rė­tų ma­lo­niai nu­steb­ti! Ži­no­ma, gal­būt šiek tiek gai­la, kad bal­tu au­dek­lu, o ne spal­vin­gais pie­ši­niais, pa­gy­vin­tas pa­sta­tas vai­duok­lis ša­lia ro­tu­šės, bet sie­nos pa­si­rink­tos tos, ku­rių sa­vi­nin­kai su­ti­ko da­ly­vau­ti pro­jek­te. Pa­na­šu, kad ir sa­vi­nin­kai, ir aly­tiš­kiai, ak­ty­viai ste­bė­ję pie­ši­nių at­si­ra­di­mą, re­zul­ta­tu li­ko pa­ten­kin­ti. Sie­nų ta­py­ba Aly­tu­je ku­ria­ma ant kon­kre­čių pa­sta­tų, su­rink­ta ir me­džia­ga apie jų is­to­ri­ją.

Ka­ra­me­lės prie­sko­nis ar­ba pai­nia­va dėl ter­mi­nų

Šią sa­vai­tę net ir la­bai sku­ban­tys pra­ei­viai bu­vo pri­vers­ti stab­te­lė­ti ir pa­kel­ti gal­vą: ant pa­sta­to Ug­nia­ge­sių gat­vė­je siu­vė­ją ir ka­tes pie­šė ži­no­mas sce­nog­ra­fas Ar­tū­ras Ši­mo­nis, Šau­lių na­mų sie­na ati­duo­ta Ar­tūr Ši­rin fan­ta­zi­jai, Da­rius Janonis triū­sia prie bu­vu­sio te­leg­ra­fo pa­sta­to, o Aly­taus sie­nų val­do­vu ti­tu­luo­ja­mas aly­tiš­kis Pi­jus Še­ma­tuls­kis spal­vo­mis „įvaiz­di­no“ prieš­ka­rio au­to­bu­sų sto­ties (da­bar – vieš­bu­tis „Šo­le­na“) is­to­ri­ją, Jau­ni­mo cen­tro sie­ną kal­bi­na ži­no­mas me­ni­nin­kas, gra­fi­čių pra­di­nin­kas Lie­tu­vo­je, Ta­das Vin­cai­tis.

Šie pie­ši­niai ant sie­nų at­si­ra­do dėl pro­jek­to „Na­mai su­AR­Ti­na“, ku­rį įgy­ven­di­na Aly­taus mies­to te­at­ras. „Mums ten­ka ne kar­tą iš­girs­ti klau­si­mą, ko­dėl ėmė­mės to­kios ini­cia­ty­vos? Tur­būt vi­sų pir­ma to­dėl, kad te­at­ro for­mos taip pat yra la­bai įvai­rios, jis ga­li bū­ti ir gat­vės me­nas“, – sa­ko Aly­taus mies­to te­at­ro di­rek­to­rė Ine­sa Pil­ve­ly­tė.

Nors pa­tys pro­jek­to ren­gė­jai Aly­tu­je ant sie­nų at­si­ra­sian­čius pie­ši­nius įvar­di­jo kaip ne­of­res­kas, dėl ter­mi­nų yra tam tik­ros pai­nia­vos. „Gra­fi­čiai ir gat­vės me­nas (stre­et art) yra ne­le­ga­lus me­nas, jis daž­nai pai­nio­ja­mas su mu­ra­liz­mu. Ką mes da­bar da­ro­me Aly­tu­je, yra mu­ra­liz­mas, tai – už­sa­ko­ma­sis me­nas. Maiš­tas nie­kur ne­din­go, mes vi­si tu­ri­me as­me­ni­nių pro­jek­tų, ku­riuo­se ma­žiau gal­vo­ja­me apie var­to­to­ją, ir te­mos ašt­res­nės“, – sa­ko pro­jek­te da­ly­vau­jan­tys au­to­riai.

Jie ne­nei­gia, kad už­sa­ko­mie­ji da­ly­kai tu­ri tam tik­ro ka­ra­me­lės prie­sko­nio, ta­čiau fak­tas tas, kad gat­vės me­no fes­ti­va­liai ga­lė­tų vyk­ti la­bai jau trum­pai. A.Ši­rin pri­du­ria, kad maiš­tas vei­kiau trans­for­ma­vo­si, o tai su­si­ję su ki­ta si­tu­a­ci­ja, kai kū­rė­jas šian­dien tu­ri daug lais­vių, jo, kaip as­me­ny­bės, ne­be­var­žo sis­te­ma.

Sau ne­įpras­tu kū­ry­bi­niu am­plua – sie­nų ta­py­bo­je – de­biu­tuo­jan­tis sce­nog­ra­fas A.Ši­mo­nis ne­sle­pia, kad jam as­me­niš­kai la­bai pa­tin­ka me­ni­nis chu­li­ga­niz­mas – tam tik­ra re­ak­ci­ja į so­cia­li­nius, po­li­ti­nius da­ly­kus, pro­vo­kuo­jan­ti gi­les­nius ap­mąs­ty­mus. „Ma­nau, kad bū­tent gat­vės me­nas pul­suo­ja ir kaip gy­va ver­smė mai­ti­na iš jo iš­ei­nan­tį mu­ra­liz­mą, ku­ris yra už­sa­ko­ma­sis“, – pa­ste­bi A.Ši­mo­nis.

Dai­ro­si į mie­ga­mų­jų ra­jo­nų sie­nas

Aly­tus ne­pa­si­žy­mi ypa­tin­ga is­to­ri­ne ar­chi­tek­tū­ra, daug so­vie­ti­nio pe­ri­odo pa­sta­tų, mies­to cen­tre kai ku­rie ta­pę vai­duok­liais. Ar ga­li si­tu­a­ci­ją bent iš da­lies pa­keis­ti, pa­gy­vin­ti sie­nų ta­py­ba? Pro­jek­to „Na­mai su­AR­Ti­na“ da­ly­viai ne­abe­jo­ja, kad tik­rai taip.

A.Ši­mo­nis sa­ko pa­si­vaikš­ti­nė­jęs po Aly­tų ir pa­ste­bė­jęs, kad mū­sų mies­te vy­rau­ja ar­ba ti­piš­kai ta­ry­bi­nė ar­chi­tek­tū­ra, ar­ba tar­pu­ka­rio pa­sta­tai, ku­rie „la­bai sub­jau­ro­ti plast­ma­si­niais da­ly­kais“.

„Gal­būt mu­ra­liz­mas ga­lė­tų bū­ti kaž­ko­kia iš­ei­tis, ku­ri įneš­tų tam tik­ro kon­teks­tu­a­lu­mo? Ar­chi­tek­tū­ro­je vyks­ta toks reiš­ki­nys, kai au­ten­tiš­ką pa­vel­dą lei­džia­ma nio­ko­ti pro­por­ci­jo­mis, re­kla­mo­mis. Jo pa­vyz­dys Kau­ne – Vla­do Put­vins­kio gat­vė, ku­rio­je gau­su au­ten­tiš­kų tar­pu­ka­rio am­ba­sa­dų, bet jos yra už­krau­tos įstik­lin­tais bal­ko­nais, sto­ge­liais, de­ja, pa­na­ši si­tu­a­ci­ja ir Aly­tu­je“, – sa­ko A.Ši­mo­nis, ieš­ko­jęs mū­sų mies­te bent vie­no ne­su­bjau­ro­to is­to­ri­nio pa­sta­to, bet taip ir ne­ra­dęs.

Jo ma­ny­mu, mies­tą ypač pa­gy­vin­tų pie­ši­niai ant ti­pi­nių so­vie­ti­nių pa­sta­tų, gal­būt – te­mi­niai, su­ku­rian­tys tam tik­rą jung­tį. Jis pri­mi­nė Ry­tų Vo­kie­ti­ją, Ber­ly­ną ir Leip­ci­gą, ku­rie dėl ta­py­bos ant sie­nų įga­vo vi­sai ki­tą pa­vel­dą ir jo is­to­ri­ją.

A.Ši­rin pa­ste­bi, kad jam, kaip kū­rė­jui, ži­no­ma, no­rė­tų­si kuo dau­giau įvai­res­nių sie­nų, ap­leis­tų ir ne, nes ap­lin­ka tu­ri di­džiau­sią ža­ve­sį, ta­čiau nu­si­žiū­rė­ti tin­ka­mą sie­ną ne­už­ten­ka. Ke­lias iki re­zul­ta­to – pie­ši­nio – ne­re­tai už­trun­ka iki pu­sės me­tų, o pa­si­tai­ko, kad vi­sos au­to­riaus pa­stan­gos nu­ei­na vė­jais, nes sa­vi­nin­kas ne­su­tin­ka, ar­ba pa­aiš­kė­ja, kad pa­sta­tas pri­klau­so sa­vi­val­dy­bei.

„Pa­sta­tų sa­vi­nin­kus Aly­tu­je bu­vo la­bai leng­va įkal­bė­ti, net­gi prie­šin­gai – pra­šy­da­vai vie­nos sie­nos, o jie pa­siū­ly­da­vo dvi. Ypač da­bar, kai pa­ma­tė, kad at­si­ran­da pie­ši­niai, jau skam­bi­na ir siū­lo. To­dėl ma­nau, kad šis pro­jek­tas ga­lė­tų bū­ti tęs­ti­nis, ti­kiuo­si, kad po me­tų vėl pa­kvie­si­me į Aly­tų. Ki­ta ver­tus, nu­ei­ti ke­lią iki pie­ši­nių ne­bu­vo taip jau pa­pras­ta, nes ga­lio­ja tik­rai daug drau­di­mų ir tai­syk­lių, la­bai džiau­giuo­si, kad mies­to sa­vi­val­dy­bė pa­gel­bė­jo, tai­syk­lės bu­vo su­pap­ras­tin­tos. As­me­niš­kai man at­ro­do, kad bi­jo­ti ne­rei­kė­tų, nes sie­nos yra tik pa­sta­to rū­bas, jį ga­li­ma keis­ti. Per­da­žy­ti nau­jai, re­no­vuo­ti. Be­je, da­bar kal­ba­me apie tai, kad bū­tų la­bai ge­rai iš anks­to pa­siū­ly­ti pie­ši­nį, dar prieš pa­sta­tą re­no­vuo­jant“, – sa­ko I.Pil­ve­ly­tė.

Pie­ši­nys sau­go sie­ną la­biau nei vaiz­do ka­me­ra

Pa­skel­bus pa­sta­tus, ant ku­rių sie­nų at­si­ras pie­ši­niai, nu­ro­dant jų is­to­ri­jos užuo­mi­nas ir pa­lie­kant tam tik­rą in­tri­gą, kas juo­se įsi­kū­rę šian­dien, pro­jek­to „Na­mai su­AR­Ti­na“ su­ma­ny­to­jai su­si­dū­rė su ne­ti­kė­ta pro­ble­ma.

„Mū­sų pra­dė­jo klau­si­nė­ti, o kas yra tas te­leg­ra­fas ir kur Aly­tu­je jis bu­vo įsi­kū­ręs? O au­to­bu­sų sto­tis tar­pu­ka­riu? Ir ta­da mes su­pra­to­me, kad jau­ni­mui is­to­ri­ja jau yra ir so­viet­me­tis, tai­gi la­bai svar­bu tą at­min­tį įpras­min­ti vi­zu­a­liai – pie­ši­niuo­se ant mies­to pa­sta­tų sie­nų“, – sa­ko I.Pil­ve­ly­tė.

Is­to­ri­kas Vil­man­tas Dun­de­ris pri­me­na, kad apie mies­to is­to­ri­ją tik­rai ži­no­me ne vis­ką. Pa­si­ro­do, prieš­ka­ry­je Aly­tu­je bu­vo trys au­to­bu­sų sto­tys, ant vie­nos jų, da­bar­ti­nės „Šo­le­nos“, at­si­ra­do P.Še­ma­tuls­kio pie­ši­nys. Čia ir at­sa­ky­mas apie pro­jek­to nau­dą – is­to­ri­nės at­min­ties pra­tę­si­mą. O ka­dan­gi pa­sta­tų is­to­ri­ja taip pat su­rink­ta, sie­kiant pa­gel­bė­ti dai­li­nin­kams, tai at­ei­ty­je ti­ki­ma­si pa­leis­ti tu­riz­mo marš­ru­tą Aly­tu­je, ap­lan­kant sie­nų pie­ši­nius ir pa­sa­ko­jant pa­sta­tų is­to­ri­jas. (Pir­mo­ji to­kia eks­kur­si­ja, ku­rią ves V.Dun­de­ris, su dar­bų ver­ni­sa­žu, įvyks šian­dien 17 va­lan­dą.)

„Tai, kad ant pa­sta­tų sie­nų at­si­ran­da pie­ši­niai, yra pliu­sas pir­miau­sia pa­čiam mies­tui. Pie­ši­niais pa­žen­klin­tos vie­tos tam­pa at­pa­žįs­ta­mos, čia ski­ria­mi pa­si­ma­ty­mai. Pie­ši­nių pa­va­di­ni­mus čia pat su­gal­vo­ja pra­ei­viai, dar net ne­bai­gus jų pieš­ti“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si pro­jek­te da­ly­vau­jan­tys kū­rė­jai.

Ug­nia­ge­sių gat­vė­je pie­šęs A.Ši­mo­nis aly­tiš­kius įver­ti­na kaip itin ak­ty­vius ir be­tar­piš­kus žmo­nės, ku­rie sa­vo pa­ta­ri­mais įsi­trau­kė į kū­ry­bi­nį pro­ce­są: „Per­ėji­mas nuo pie­ši­mo į gy­vas re­ak­ci­jas tam­pa so­cia­li­niu reiš­ki­niu. Ma­no at­ve­ju veiks­mas tu­rė­jo daug po­zi­ty­vo ir man la­bai pa­ti­ko, nes aly­tiš­kiai re­a­ga­vo ir džiau­gė­si pie­ši­niu.“

D.Janonis pa­sa­ko­ja, kad ne­igia­mų re­ak­ci­jų Aly­tu­je kol kas ne­su­lau­kė, bet ki­tuo­se mies­tuo­se pa­si­tai­ko iš­anks­ti­nių ste­re­o­ti­pų – esi van­da­las, jei tu­ri tam tik­rą prie­mo­nę ran­ko­se, ne­svar­bu, ką pieš­tum. Pieš­da­mas ant Šau­lių na­mų, A.Širin su­lau­kė klau­si­mo, ką reiš­kia jo pa­si­rink­tas sim­bo­lis. Te­ko pa­aiš­kin­ti, kad tai – tarp­tau­ti­nis tai­kos žen­klas.

Ar pro­jek­to da­ly­viai ne­bi­jo, kad jų pie­ši­niai bus su­ga­din­ti chu­li­ga­nų?

„Pa­sa­ky­čiau, kad pie­ši­nys sau­go sie­ną la­biau nei vaiz­do ka­me­ra, o prak­ti­ka ro­do, kad tik­riau­siai ger­bia. Bet ypač jud­res­nė­se vie­to­se, gat­vė­se, ži­no­ma, pa­si­tai­ko vis­ko“, – sa­ko P.Še­ma­tuls­kis.

Sa­vo au­to­rys­tę pie­ši­nių au­to­riai žen­kli­na pa­ra­šu, ta­čiau LAT­GA gat­vės me­no ar mu­ra­lis­tų kū­ri­nių au­to­ri­nių tei­sių ne­sau­go. Pi­jus pa­sa­ko­ja, kad su­kū­rę pie­ši­nius ant „Pa­ra­mos“ tvo­ros jau su­lau­kė klau­si­mų, ar ga­li­ma at­si­spaus­ti juos ant marš­ki­nė­lių. Ko­dėl ne? – svars­to dai­li­nin­kas, su džiaugs­mu lei­dęs sa­vo pie­ši­nį nau­do­ti Aly­tu­je įsi­kū­ru­siai gy­vū­nų prie­glau­dai – ge­ram rei­ka­lui.

Gat­vės me­no ak­ci­jų ku­ra­to­riaus, iš Aly­taus ki­lu­sio P.Še­ma­tuls­kio nuo­mo­ne, ga­li­ma sa­ky­ti, kad po­žiū­ris į sie­nų ta­py­bą Aly­tu­je pa­si­kei­tė iš es­mės. Prieš 12 me­tų jo ini­cia­ty­va ant „Pa­ra­mos“ tvo­ros at­si­ra­do pir­mie­ji le­ga­lūs gra­fi­čiai. Ruo­šian­tis nau­jam pro­jek­tui, prieš ke­lias sa­vai­tes Pi­jui te­ko pa­deng­ti juos grun­tu, pa­sle­piant se­nuo­sius pie­ši­nius. „Bu­vo la­bai keis­ta ma­ty­ti žmo­nių re­ak­ci­jas, jie pik­ti­no­si, ko­dėl aš „nio­ko­ju“ pie­ši­nius“, – juo­kia­si dai­li­nin­kas.

Bet dar įdo­mes­nė bu­vo ins­ti­tu­ci­jų re­ak­ci­ja, kai pro­jek­to ren­gė­jai (ti­kė­ti­na, dėl ne­su­si­kal­bė­ji­mo) su­lau­kė pre­ten­zi­jų, kad... nio­ko­ja kul­tū­ros pa­vel­dą – vis tą pa­čią „Pa­ra­mos“ sie­ną, gra­fi­čiai ant ku­rios ka­dai­se kė­lė tiek dis­ku­si­jų ir ne­ri­mo, kaip „ska­ti­nan­tys van­da­liz­mą“.

    Komentaras

    Buna ziua, eu sunt Allison Howarts Dupa ce am fost în rela?ie cu Anderson ani de zile, s-a despar?it de mine, am facut tot posibilul sa-l aduc înapoi, dar totul a fost în zadar, l-am dorit atât de mult din cauza iubirii pe care o am pentru el, L-am implorat cu tot, am facut promisiuni, dar el a refuzat. I-am explicat problema mea prietenului meu ?i ea mi-a sugerat ca ar trebui sa contactez mai degraba o caseta de vraja care m-ar putea ajuta sa arunc o vraja pentru a-l readuce, dar eu sunt tipul care nu a crezut niciodata în vraja, nu am avut de ales decât sa-l încerc, eu i-a trimis caseta vraja ?i mi-a spus ca nu este nicio problema ca totul va fi bine înainte de trei zile, ca fostul meu se va întoarce la mine înainte de trei zile, a aruncat vraja ?i surprinzator în a doua zi, era în jurul orei 16.00. Fostul meu m-a sunat, am fost atât de surprins, am raspuns la apel ?i tot ce a spus a fost ca îi pare atât de rau pentru tot ce s-a întâmplat, încât a vrut sa ma întorc la el, încât ma iube?te atât de mult. Eram atât de fericit ?i m-am dus la el încât a?a am început sa traim din nou ferici?i împreuna. De atunci, mi-am facut promisiune ca oricine ?tiu ca are o problema de rela?ie, a? fi de ajutor unei astfel de persoane, referindu-l la ea singura casa de vraji reala ?i puternica care m-a ajutat cu propria mea problema. e-mail: ogagakunta@gmail.com pute?i sa-i trimite?i un e-mail daca ave?i nevoie de asisten?a sa în rela?ia dvs. sau în orice alt caz sau WhatsApp, la +2348069032895
    1) Vraji de dragoste
    2) Vraji de dragoste pierdute
    3) Vraji de divor?
    4) Vraji de casatorie
    5) Vraja de legare.
    6) Vraji de rupere
    7) Alunga un iubit trecut
    8.) Dori?i sa va promova?i în vraja dvs. de birou / Loterie
    9) dori?i sa va satisface?i iubitul
    Contacta?i acest om grozav daca ave?i vreo problema pentru o solu?ie de durata
    ogagakunta@gmail.com

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.