Aly­tu­je vie­šė­jęs Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras Čes­lo­vas Jur­šė­nas pri­si­mi­nė čia su­dau­žy­tus aki­nius: „Ei­ni į po­li­ti­ką, va­di­na­si, ri­zi­kuo­ji” (4)

Alma MOSTEIKAITĖ, alma@ana.lt
Česlovas Juršėnas
Česlovo Juršėno sudaužytų akinių byla Alytaus teisme 1993-aisiais. Zitos Stankevičienės nuotr.
Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ro, bu­vu­sio il­ga­me­čio Sei­mo na­rio, bu­vu­sio Sei­mo Pir­mi­nin­ko, So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos gar­bės pir­mi­nin­ko, žur­na­lis­to Čes­lo­vo Jur­šė­no da­bar­ti­nis ap­si­lan­ky­mas Aly­tu­je su­ta­po su įvy­kiu prieš tris de­šimt­me­čius, kuo­met jam ant sa­vi­val­dy­bės laip­tų bu­vo nu­plėš­ti ir su­dau­žy­ti aki­niai. Kaip sa­kė sve­čias, jie bu­vo pa­au­ko­ti ant ša­lies de­mo­kra­tijos lau­žo. O Č.Jur­šė­nas da­bar į Dzū­ki­jos sos­ti­nę bu­vo at­vy­kęs su­si­tik­ti su par­ti­jos ko­le­go­mis ir ge­rai pa­žįs­ta­mais aly­tiš­kiais.

„Ne­ži­nau, ar džiaug­tis, ar verk­ti, pri­si­me­nant tuos įvy­kius“

Ka­dan­gi Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je Č.Jur­šė­nas vie­šė­jo ne­se­niai at­šven­tęs gim­ta­die­nį, jį ta proga pasveikino Aly­taus mies­to ir Aytaus ra­jo­no me­rai Ne­ri­jus Ce­siu­lis bei Al­gir­das Vrub­liaus­kas. Tar­si nu­jaučiant, kad su­si­ti­ki­me pir­miau­sia kal­ba suk­sis apie prieš 30 me­tų nu­ti­ku­sius įvy­kius, A.Vru­b­­liaus­kas, sve­čiui įteik­da­mas skė­tį, lin­kė­jo, kad jis sau­go­tų ir nuo lie­taus, ir nuo prie­šų.

„Ne­ži­nau, ar džiaug­tis, ar verk­ti, pri­si­me­nant tuos įvy­kius. Prieš tris­de­šimt me­tų Aly­tu­je drau­ge su ko­le­ga eko­no­mis­tu Ka­zi­mie­ru An­ta­na­vi­čiu­mi te­ko lan­ky­tis prieš re­fe­ren­du­mą dėl pre­zi­den­ti­nės val­dy­mo sis­te­mos įve­di­mo su stip­rio­mis pre­zi­den­to ga­lio­mis. Da­lis de­ši­nių­jų par­la­men­to de­pu­ta­tų ma­tė, kad tai bus sun­ku pra­stum­ti par­la­men­te, nu­spręs­ta reng­ti re­fe­ren­du­mą. Su­si­da­rė fron­tas, ku­ris tam prie­ši­no­si. Mes į Aly­tų at­vy­ko­me su­si­tik­ti su žmo­nė­mis, pa­kal­bė­ti apie ar­tė­jan­tį re­fe­ren­du­mą. Su pro­fe­so­riu­mi An­ta­na­vi­čiu­mi per Ro­tu­šės aikš­tę at­ei­na­me iki sa­vi­val­dy­bės, kur bu­vo nu­ma­ty­tas su­si­ti­ki­mas, o mū­sų ne­įlei­džia. An­ta­na­vi­čius dar pra­smu­ko į vi­dų, o man pa­sa­ko, kad ko­mu­nis­to ne­įleis. Už­si­sags­čiau ne­se­niai pa­siū­to kos­tiu­mo sa­gas ir stai­ga kaž­kas iš de­ši­nės nu­plė­šė man aki­nius. Ta­čiau sa­lė­je at­si­dū­riau. Bet čia bu­vo toks triukš­mas, kad pa­si­kal­bė­ti su žmo­nė­mis ne­pa­vy­ko, te­ko per­kel­ti su­si­ti­ki­mą į gre­ti­mą mo­kyk­lą“, – įvy­kį Aly­tu­je pri­si­mi­nė Č.Jur­šė­nas.

Jis tvir­ti­no, kad ir tuo­met, kaip da­bar, no­rint su­reng­ti re­fe­ren­du­mą, rei­kė­jo su­rink­ti 300 tūkst. gy­ven­to­jų pa­ra­šų. Jie bu­vo su­rink­ti, ta­čiau re­fe­ren­du­mas žlu­go, ne­su­si­rin­kus pa­kan­ka­mam kie­kiui bal­suo­to­jų.

Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras pri­si­mi­nė ir links­my­bes, tik­ri­nant as­me­nų pa­ra­šus dėl re­fe­ren­du­mo: „Kau­nas iš­si­sky­rė pa­si­ra­šiu­siais Jo­nas Dur­nius ir Sta­lo­nė. Na, dur­nius, tai dur­nius, bet, pa­si­ro­do, Sta­lo­nė tik­rai gy­ve­no Kau­ne, o ne Ame­ri­ko­je. Ar­ba Bir­žuo­se, pa­si­ra­šė dvi mer­gi­nos, ku­rių gi­mi­mo me­tai bu­vo pa­tai­sy­ti. Ta­čiau, net ir iš­brau­kius ne­ati­ti­ki­mus, pa­ra­šų re­fe­ren­du­mui reng­ti už­te­ko.“

Toks ta­da bu­vo stip­raus pre­zi­den­to sie­kis, apie ku­rį šian­dien, Lie­tu­vai esant par­la­men­ti­nei Res­pub­li­kai, jau ga­li­ma kal­bė­ti kaip apie pra­ei­tį.

„Tas žmo­gus ma­nęs neat­si­pra­šė“

Kaip da­bar­ti­nia­me su­si­ti­ki­me su aly­tiš­kiais sa­kė Č.Jur­šė­nas, jam iš aki­nius nu­plė­šu­sio žmo­gaus rei­kė­jo tik at­si­pra­šy­mo: „Tas žmo­gus ma­nęs neat­si­pra­šė. Ka­dan­gi įvy­kis bu­vo fil­muo­ja­mas, po­li­ci­ja su­for­ma­vo by­lą ir per­da­vė Aly­taus teis­mui. 1993-iai­siais, pa­gal tuo­met ga­lio­ju­sią am­nes­ti­ją, jis re­a­liai ne­bu­vo nu­baus­tas, bet pri­pa­žin­tas kal­tu.“

Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras pri­si­mi­nė ir ant­rus su­dau­žy­tus aki­nius, tik jau Vil­niu­je, prie Na­cio­na­li­nės Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kos. Bet čia už to­kį po­el­gį, pra­ėjus de­šim­čiai me­tų, bu­vo at­si­pra­šy­ta.

Č.Jur­šė­nas te­oriš­kai svars­tė, ko­dėl jam rei­kė­jo nu­plėš­ti aki­nius. Jo ma­ny­mu, iš pik­tu­mo: „Ei­ni į po­li­ti­ką, va­di­na­si, ri­zi­kuo­ji.“

Bu­vo su­tik­tas su spyg­liuo­tos vie­los ins­ta­lia­ci­ja

Č.Jur­šė­nas pa­si­da­li­jo ne itin ma­lo­niais įspū­džiais ir iš ki­to su­si­ti­ki­mo su aly­tiš­kiais, to­je pa­čio­je sa­vi­val­dy­bės sa­lė­je, kuo­met jis Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je vie­šė­jo 1993-iai­siais, jau bū­da­mas Sei­mo Pir­mi­nin­ku.

„Kai kas iš vie­ti­nių ma­ne in­for­ma­vo, kad ruo­šia­ma tas pats, kaip prieš me­tus. Pa­gal­vo­jau, ne­gi čia dar vie­nus aki­nius pa­au­ko­siu? Ta­da bu­vau su ap­sau­gi­niu. Per aikš­tę ei­na­me link tų pa­čių sa­vi­val­dy­bės laip­tų. Vėl mi­nia žmo­nių kumš­čiais mo­juo­ja, dai­nuo­ja. Bet kaž­kaip mi­nia per­si­sky­rė ir aš pa­te­kau į vi­dų, pa­si­ro­do, ap­sau­gi­nin­kas pa­pra­šė sa­vų pa­gal­bos Aly­tu­je, o jie ele­gan­tiš­kai iš­sky­rė mi­nią. Sa­lė­je pa­ma­čiau po­li­ci­ją, dil­gė­les ir spyg­liuo­tos vie­los ins­ta­lia­ci­ją. Bet su­si­ti­ki­mas sa­lė­je įvy­ko, nors iš pra­džių da­lis žmo­nių ir triukš­ma­vo“, – pri­si­mi­ni­mais iš įvy­kių Aly­tu­je da­li­jo­si Č.Jur­šė­nas.

„Mū­sų tarp­tau­ti­nė si­tu­a­ci­ja šian­dien pa­kan­ka­mai ge­ra“

Kal­bė­da­mas apie Lie­tu­vą po tri­jų at­kur­tos ne­pri­klau­so­my­bės dešm­tme­čių, Č.Jur­šė­nas pa­ste­bė­jo, kad daug ką pa­vy­ko nu­veik­ti: „Va­žiuo­ji per Lie­tu­vą ir ma­tai, ko­kia ji gra­ži. Ap­leis­tų na­mų ne­si­ma­to, ap­leis­tų lau­kų ne­si­ma­to. O prieš tris­de­šimt me­tų taip ne­bu­vo. Mū­sų par­la­men­te bu­vo tik­rai daug klau­si­mų, ku­riais per tą lai­ką pa­vy­ko vi­siems su­tar­ti: at­rem­ti ag­re­si­ją per Sau­sio 13-ąją, sto­ji­mas į Eu­ro­pos Są­jun­gą, NA­TO. Mū­sų tarp­tau­ti­nė si­tu­a­ci­ja šian­dien pa­kan­ka­mai ge­ra. Ga­li­me džiaug­tis, kad gy­ve­na­me Lie­tu­vo­je. Jau­čiuo­si, kad, iš­rink­tas į Sei­mą, pri­si­dė­jau ku­riant to­kią Lie­tu­vą.“

Kaip pa­brė­žė Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras, bu­vęs Sei­mo Pir­mi­nin­kas Č.Jur­šė­nas, de­mo­kra­tijos pa­grin­das – gerb­ti ki­tų nuo­mo­nes, ge­riau­sia su­sės­ti ir pa­kal­bė­ti, ta­čiau yra ir vi­sa­da bus to­kių žmo­nių, ku­rie ma­no esan­tys vi­sa­da tei­sūs.

    Komentaras

    Ponai valdžioje susikūrė sau gerovę, į apačias net nesiskaito su žmonėm. Alytuj per šią tarybos valdančią kadenciją kiek į viešumą prasiskverbė net kolektyvinių pareiškimų dėl mobingų nuo valdininkų, medikų, pedagogų socialinių grupių nereaguoja taryba, institucijos. Iš savivaldybės sistemos įtartini atviri lėšų pervedimai į Ispanijos sasksitas, teatro atveju į asmenines, teisėsauga ant buhalterių kur vykdytojų lygis numeta, o atsakingi ponsi institucijų vadovai, meraa už viską atskaitingas tarybai ir bendruomenei, ne prie ko. Daro parodijų lygį ir..

    Komentaras

    Alytuj pridarę nemėgsta atsiprašinėt. Ypač mėgsta už akių. Į akis gražiai pasuokia, už akių.. priešingai. Esmėj panašus kultūros lygis ir per tarybą liko. Vietoj to, kad pirma į akis garbingai tarpusavį pasiaiškint, pliekia už akių užsakomais straipsniais vienpuses interpretacijas. Vienok iš rimtų socdemų Alytuj likę tik prisiminimas. Dabar kažkas link uždaro uab, be asmenybių, pigaus šou lygis.

Kiti straipsniai