Aly­tu­je vie­šė­jęs Al­gir­das But­ke­vi­čius: „Gy­ve­ni­mo sėk­mei – trys veiks­niai: ži­nios, pa­tir­tis ir ver­ty­bės”

Laura BALIUKONIENĖ, laura@ana.lt
Komentarai (3)
2019 Vasaris 26
nuotruka
Pirmadienį Alytuje lankęsis Seimo narys Algirdas Butkevičius miesto jaunimui pristatė gyvenimiškos ir politinės patirties įkvėptą, savo paties sukurtą lyderystės ir asmenybės augimo programą „Svajok, veik, nebijok“. Eg­lės Juo­džiu­ky­nie­nės nuotr.
Va­kar Aly­tu­je lan­kė­si Sei­mo na­rys Al­gir­das But­ke­vi­čius. Su­si­ti­kęs su Aly­taus moks­lei­viais ir stu­den­tais, jis jau­no­sios kar­tos at­sto­vus sie­kė įkvėp­ti ly­de­rys­tei, pa­si­ti­kė­ji­mui sa­vi­mi ir as­me­ny­bės au­gi­mui. As­me­ni­nės pa­tir­ties ir už­sie­ny­je ma­ty­tų pa­vyz­džių įkvėp­tas po­li­ti­kas su­kū­rė au­to­ri­nę pro­gra­mą „Sva­jok, veik, ne­bi­jok“, ku­ria pa­si­da­li­jo su Aly­taus jau­ni­mo ben­druo­me­ne. Su­si­ti­ki­mo da­ly­viai tu­rė­jo pro­gą sve­čiui už­duo­ti juos do­mi­nan­čių klau­si­mų bei apie jį su­ži­no­ti įdo­mių da­ly­kų.

Dvi pro­gra­mos – ly­de­rys­tei

Ži­no­mas Lie­tu­vos po­li­ti­kas lan­kė­si Aly­taus Pu­ti­nų gim­na­zi­jo­je ir Aly­taus ko­le­gi­jo­je. Jo­kiai po­li­ti­nei par­ti­jai šiuo me­tu ne­pri­klau­san­tis A.But­ke­vi­čius pa­brė­žė: „At­vy­kau kaip pa­pras­tas, tiek gy­ve­ni­miš­kos, tiek po­li­ti­nės pa­tir­ties įkvėp­tas žmo­gus, su jau­ną­ja kar­ta no­rin­tis pa­si­da­ly­ti sa­vo pa­ties su­kur­ta ly­de­rys­tės ir as­me­ny­bės au­gi­mo pro­gra­ma „Sva­jok, veik, ne­bi­jok“. Ti­kiuo­si tai pa­dės įkvėp­ti jau­nuo­lius į sa­vo at­ei­tį žvelg­ti drą­siu žvilgs­niu ir at­kak­liau siek­ti sa­vo sva­jo­nių.“

Sei­mo na­rys tei­gė, kad bai­gęs sa­vo kaip prem­je­ro dar­bą, daug ką ap­mąs­tė – sa­vo po­li­ti­nes ke­lio­nes, ge­ras ir ne itin ma­lo­nias pa­tir­tis – ir su­pra­to, kad be ži­nių, be pa­tir­ties ir as­me­ni­nių ver­ty­bių pro­gre­so žmo­gus ne­pa­da­rys. Ta­da A.But­ke­vi­čiui ir gi­mė idė­ja su­kur­ti jau­ną­ją Lie­tu­vos kar­tą lais­viau ir drą­siau in­teg­ruo­tis į glo­ba­lų­jį pa­sau­lį, į jį žvelg­ti pla­tes­nė­mis ir at­vi­res­nė­mis aki­mis ska­ti­nan­čią pro­gra­mą.

„JAV pas­ku­ti­nė­se dvie­jo­se kla­sė­se mo­ki­niai mo­ko­mi pa­gal spe­cia­li­ą­sias ly­de­rys­tės pro­gra­mas, ku­rių Lie­tu­vo­je nė­ra. Pa­da­riau iš­va­dą, kad glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je be ly­de­rys­tės, tam tik­rų te­ori­nių su­pra­ti­mų mū­sų mo­ki­niams to­liau bus la­bai sun­ku kon­ku­ruo­ti, nes glo­ba­lus pa­sau­lis su­kū­rė di­džiu­lę kon­ku­ren­ci­ją. Nors da­bar­ti­nis jau­ni­mas už­au­gęs jau ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, ly­gi­nant su pa­žan­giau­sio­se pa­sau­lio ša­ly­se gi­mu­siais jau­nuo­liais, jis vis dar tu­ri tam tik­rų sil­pny­bių. No­ri­si mū­sų jau­ni­mą mo­ty­vuo­ti, kad jie įgy­tų ži­nių, kaip glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je bū­ti kon­ku­ren­cin­giems, kad jie su­vok­tų, jog gy­ve­na vie­nin­go­je Eu­ro­pos Są­jun­gos rin­ko­je ir kad jau ne­už­ten­ka ap­si­ri­bo­ti vien tik Lie­tu­va“, – pa­sa­ko­jo po­li­ti­kas.

Jis už­si­mi­nė ir apie dar vie­ną jo kar­tu su Vil­niaus li­cė­jaus gim­na­zis­tais su­kur­tą pro­gra­mą „Kar­tu tik­rai ga­li­me“, pa­gal ku­rią pra­dė­tos pa­ties jau­ni­mo kur­ti ko­re­pe­ti­to­rių mo­kyk­los. Jo­se kiek­vie­ną sek­ma­die­nį 9–12 kla­sių gim­na­zis­tai pa­de­da mo­ky­tis 5–8 kla­sių glo­bos na­mų auk­lė­ti­niams bei tiems mo­ki­niams, ku­rių tė­vai ne­tu­ri ga­li­my­bių sam­dy­ti pri­va­čių ko­re­pe­ti­to­rių moks­lo ži­nioms pa­gau­sin­ti. To­kių mo­kyk­lų tiks­las – mo­ty­vuo­ti vai­kus kuo dau­giau iš­mok­ti, įgy­ti ži­nių. Jei­gu yra po­rei­kis ir no­ras, to­kią ko­re­pe­ti­to­rių mo­kyk­lą sve­čias siū­lo ati­da­ry­ti ir Aly­tu­je.

Kas ir kaip le­mia gy­ve­ni­mo ko­ky­bę?

„Jū­sų gy­ve­ni­mo sėk­mė pri­klau­sys nuo tri­jų veiks­nių – ži­nių, pa­tir­ties ir as­me­ni­nių ver­ty­bių“, – taip su­si­ti­ki­mą su Aly­taus mo­ki­niais pra­dė­jo po­li­ti­kas. 

A.But­ke­vi­čius mo­ki­niams pa­sa­ko­jo sa­vo kaip mo­ki­nio pa­tir­tį. Jis yra bai­gęs anuo­met bu­vu­sią Še­du­vos vi­du­ri­nę mo­kyk­lą Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne. Anuo­met tu­rė­jo ge­og­ra­fi­jos mo­ky­to­ją, ku­ris vi­są kla­sę pa­lik­da­vo po pa­mo­kų, jei­gu nors vie­nas mo­ki­nys į jo už­duo­tą klau­si­mą at­sa­ky­da­vo klai­din­gai. Po­li­ti­kas pa­sa­ko­jo, kad mo­ky­to­jas pa­ka­bin­da­vo kla­sė­je pa­sau­lio že­mė­la­pį ir tol klau­si­nė­da­vo vi­sų, kol kiek­vie­nas iš­mok­da­vo pa­ro­dy­ti vals­ty­bes ir su jo­mis su­si­ju­sias ži­nias.

Jo įsi­ti­ki­ni­mu, įma­no­ma ir vi­du­ti­niš­kų ga­bu­mų tu­rin­čius mo­ki­nius mo­ty­vuo­ti iš­mok­ti pa­mo­ką bent aš­tuo­ne­tui. Esą svar­bu pa­ra­šius kon­tro­li­nį ir ga­vus bent tei­gia­mą įver­ti­ni­mą ne tik už­si­dė­ti pliu­siu­ką, kad at­si­skai­ty­ta, bet ir vi­siems kar­tu pa­a­na­li­zuo­ti at­sa­ky­mus tol, kol kiek­vie­nas įsi­dė­mės ir pa­kan­ka­mai ge­rai su­pras pa­mo­ką.

„Tuo no­riu pa­sa­ky­ti, kad mes jau gy­ve­na­me Eu­ro­pos Są­jun­go­je, glo­ba­lio­je rin­ko­je, ir jei­gu šian­dien ne­iš­mok­si­te to, ką jums duo­da mo­kyk­la, uni­ver­si­te­tas, ko­le­gi­ja, tai jo­je tik­rai ne­bū­si­te kon­ku­ren­cin­gi“, – pa­brė­žė po­li­ti­kas.

Jis pa­ta­rė per pa­mo­kas ati­džiai klau­sy­ti mo­ky­to­jų, nes tuo­met ne­bus ti­ki­my­bės gau­ti blo­gą pa­žy­mį, net jei­gu pa­pil­do­mai ne­sky­rė lai­ko pa­si­mo­ky­ti sa­va­ran­kiš­kai.

A.But­ke­vi­čius pa­si­da­li­jo pri­si­mi­ni­mais, kai bū­da­mas ge­ras mo­ki­nys pir­mą kar­tą iš is­to­ri­jos ga­vo dve­je­tą už tai, kad ne­at­li­ko na­mų dar­bų, mat bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad mo­ky­to­ja at­sa­ki­nė­ti jo tik­rai ne­kvies.

„Tai reiš­kia, kad ne­rei­kia žais­ti su ug­ni­mi. Ir dar svar­bu da­ly­vau­ti ir vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je, nes tai duo­da pa­tir­ties, pla­tes­nį su­pra­ti­mą. Tai gy­ve­ni­me ga­li bū­ti pa­si­se­ki­mą lė­męs veiks­nys“, – pa­brė­žė Sei­mo na­rys.

Pri­ori­te­tas – as­me­ni­nėms sa­vy­bėms

Taip pat jis ak­cen­ta­vo, kad itin svar­bios ir as­me­ni­nės sa­vy­bės, ypač to­kios kaip at­kak­lu­mas: „Gy­ve­ni­me su­si­dur­si­te su dau­gy­be kliū­čių, ta­čiau svar­biau­sia jas pri­im­ti kaip nau­ją iš­šū­kį ir ne­pa­si­duo­ti. Pa­si­ti­kė­ki­te sa­vi­mi, nes tik ta­da ge­rai jau­si­tės. At­si­sa­ky­ki­te ne­apy­kan­tos, pa­vy­do ir bai­mės. Drą­siai žen­ki­te į nau­ją, pla­tes­nę kom­for­to zo­ną. Tam rei­kia va­lios ir už­si­spy­ri­mo, o svar­biau­sia – ne­bi­jo­ti.“

A.But­ke­vi­čius pa­brė­žė, kad ne tik svar­bu no­rė­ti po­ky­čių, bet ir keis­tis pa­tiems, ne­bū­ti pa­sy­viems, o veik­ti.

Po­li­ti­kas pa­sa­ko­jo dau­gy­bės di­džių­jų pa­sau­lio ver­slo or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vų klau­si­nė­jęs, kaip dar­bui kom­pa­ni­jo­se at­si­ren­ka jau­nus žmo­nes. Ga­vęs at­sa­ky­mus, kad la­biau­siai tai le­mia as­me­ni­nės sa­vy­bės, emo­ci­nis in­te­lek­tas ir kaip di­džiu­lis tur­tas ver­ti­na­mas au­ten­tiš­ku­mas, o ži­nių vi­suo­met ga­li­ma pa­si­sem­ti.

Po­li­ti­kas jau­ni­mui pa­aiš­ki­no, kuo ski­ria­si va­do­vas nuo ly­de­rio. Pa­sak jo, va­do­vas sa­ko „ei­ki­te“, jam svar­bios sa­vos am­bi­ci­jos ir pa­sie­ki­mai, o ly­de­ris sa­ko „ei­ki­me“. Ly­de­riui svar­bi vi­sa jo ko­man­da, jis jau­čia at­sa­ko­my­bę už ją ir tai lei­džia pa­siek­ti ge­rų re­zul­ta­tų. Tad šiais lai­kais svar­biau bū­ti ne va­do­vu, o ly­de­riu.

A.But­ke­vi­čiaus įsi­ti­ki­ni­mu, ne ma­žiau svar­bi yra ir po­li­ti­kos, ver­slo bei moks­lo si­ner­gi­ja, tad kol to ne­bus, tol ir in­teg­ra­ci­ja glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je vyks la­bai van­giai.

Klau­si­mai ir apie po­li­ti­nes ak­tu­a­li­jas

Mo­ki­niai tu­rė­jo pro­gą už­duo­ti rū­pi­mus klau­si­mus po­li­ti­kui. Jų bū­ta įvai­rių – nuo „Kas jus as­me­niš­kai mo­ty­vuo­ja“, ar „Ko­dėl pa­si­rin­ko­te bū­ti po­li­ti­ku, ar no­rė­jo­te juo bū­ti“ iki „Ko­kie jū­sų san­ty­kiai su val­dan­či­ą­ja ko­a­li­ci­ja?“

A.But­ke­vi­čius pa­aiš­ki­no, ko­dėl ski­lus Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jai (LSDP), jis ne­si­jun­gė prie ki­tų šią par­ti­ją pa­li­ku­sių ir per­ėju­sių į nau­ją įkur­tą Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų dar­bo par­ti­ją (LSDDP) ben­dra­žy­gių: „Iš so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos iš­ėjau, nes no­rė­jau iš­sau­go­ti val­dan­či­ą­ją dau­gu­mą, kad bū­tų už­tik­rin­tas po­li­ti­nis sta­bi­lu­mas. Iš par­ti­jos iš­ėju­sių ko­le­gų pra­šiau ne­kur­ti ki­tos par­ti­jos, o kur­ti ju­dė­ji­mą, kad vė­liau grįž­tu­mė­me į par­ti­ją ir ją su­stip­rin­tu­me. Da­lis nu­spren­dė ki­taip, o ma­no nuo­mo­nė bu­vo ki­to­kia, to­dėl ir ne­si­jun­giau į nau­jai įkur­tos par­ti­jos gre­tas“, – tei­gė po­li­ti­kas, o sa­vo san­ty­kius su val­dan­či­ą­ja dau­gu­ma api­bū­di­no kaip ne­pri­klau­so­mo ka­ti­no, ku­ris tu­ri sa­vo nuo­mo­nę ir, no­rė­da­mas pa­dė­ti, ne­ven­gia ją iš­sa­ky­ti, ta­čiau ne vi­sa­da į ją at­si­žvel­gia­ma.

Po­li­ti­kas at­sa­kė į klau­si­mą ir ką ma­no apie re­gio­ni­nę po­li­ti­ką, ko­kia jos kon­cep­ci­ja tu­rė­tų bū­ti jo aki­mis: „Re­gio­ni­nės plėt­ros ta­ry­bos pir­miau­sia tu­rė­tų gal­vo­ti apie re­gio­nų spe­cia­li­za­ci­ją, o ne pi­ni­gų iš­sklai­dy­mą tarp sa­vi­val­dy­bių. Jei­gu bū­tų įgy­ven­din­tas vie­nas di­de­lis in­ves­ti­ci­nis pro­jek­tas, tai ke­lių de­šim­čių ki­lo­met­rų at­stu­mai nie­ko ne­lems, o po­ky­čiai bū­tų žy­mūs.“

Užs. Nr. 0064