Aly­tiš­kė Jo­lan­ta ti­ki sa­vo sva­jo­ne: so­dy­bo­je įkur­ti vie­tą kai­mo ben­druo­me­nei

Lau­ra BA­LIU­KO­NIE­NĖ
Komentarai (15)
2018 Gruodis 28
Jolanta
Alytiškė Jolanta Fedaravičienė kuria įvairius dirbinius – pina iš šiaudų, dekoruoja šventines dovanas, drožinėja vaisius, gamina įvairias namų ir šventines dekoracijas. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Aly­tiš­kė Jo­lan­ta Fe­da­ra­vi­čie­nė – tik­ra „Sod­ros“ Aly­taus sky­riaus me­niš­ko­ji sie­la, be­ne kas­met su­ku­rian­ti akį trau­kian­čių ste­buk­lų. Šie­met Aly­taus mies­to te­at­ro pri­ei­go­se esan­čia­me ka­lė­di­nių eg­lu­čių par­ke pui­kuo­ja­si ir jos dir­bi­nys – ki­tų me­tų sim­bo­lis – iš eg­lės ša­kų su­kur­tas par­še­lis. Mo­te­rs tik­ros ka­lė­di­nės pa­sa­kos idėją kolegos padėjo įgyvendinti ir dar­bo­vie­tė­je, sa­lė­je, kur vy­ko kas­me­tis įstai­gos dar­buo­to­jų vai­kų kar­na­va­las. Kiek­vie­ną­kart, pa­si­bai­gus dar­bo va­lan­doms, Jo­lan­tos min­tys jau bū­na ki­tur, me­niš­ka­me pa­sau­lė­ly­je, kur gims­ta jos ran­ko­mis su­konst­ruo­ti ma­ži ste­buk­lai.

Ka­lė­di­nę pa­sa­ką su­kū­rė ir dar­be

„Sod­ros“ Aly­taus sky­riaus Pa­šal­pų ir ne­dar­bin­gu­mo kon­tro­lės sky­riaus vy­riau­si­ą­ja spe­cia­lis­te dir­ban­ti mo­te­ris šie­met sukūrė koncepciją, kaip papuošti ak­tų sa­lę, kur vy­ko kas­me­tis ka­lė­di­nis kar­na­va­las dar­buo­to­jų vai­kams. Įžen­gus į ak­tų sa­lę pa­si­jun­ti ta­ry­tum ka­lė­di­nė­je miš­ko ka­ra­lys­tė­je, tar­si pa­sa­ko­je. Sko­nin­gai su­kur­tos ir iš­dė­lio­tos de­ko­ra­ci­jos at­lie­pia pa­si­rink­tą ren­gi­nio te­mą. Prie šio pro­jek­to aly­tiš­kė plu­šo ke­lias sa­vai­tes.

Pa­si­bai­gus ren­gi­niui, į ak­tų sa­lę dar il­gai ėjo „Sod­ros“ Aly­taus sky­riaus dar­buo­to­jai įsi­am­žin­ti ke­rin­čio­je ir ka­lė­di­ne nuo­tai­ka dvel­kian­čio­je ap­lin­ko­je.

At­ei­nan­tys 2019-ie­ji – Kiau­lės me­tai, to­dėl Aly­taus mies­to te­at­ro pri­ei­go­se esan­čia­me ka­lė­di­nių eg­lu­čių par­ke pui­kuo­ja­si ir Jo­lan­tos su­kur­tas par­še­lis. Ši puoš­me­na pa­rei­ka­la­vo la­bai daug aly­tiš­kės lai­ko ir dar­bo. Iš žil­vi­čio ša­kų bu­vo pa­da­ry­tas par­še­lio kar­ka­sas ir api­pin­tas eg­lės ša­ke­lė­mis.

„Jei­gu skai­čiuo­čiau po aš­tuo­nias va­lan­das per die­ną, ta­da to­kį par­še­lį bū­tų ga­li­ma pa­da­ry­ti maž­daug per sa­vai­tę. Tai la­bai daug kruopš­tu­mo pa­rei­ka­la­vęs dar­bas. Ga­li nu­skam­bė­ti ne­įti­kė­ti­nai, ta­čiau į tą par­še­lį su­dė­jau maž­daug tris ki­log­ra­mus flo­ris­ti­nės vie­los“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris ir pri­dū­rė, kad ieš­ko­ti eg­li­ša­kių jai pa­dė­jo ben­dra­dar­biai.

Ne­skai­čiuo­ja nei lai­ko, nei pi­ni­gų

Sa­vo na­muo­se, ypač Aly­taus ra­jo­ne esan­čio­je so­dy­bo­je, ji taip pat su­ku­ria Ka­lė­dų ka­ra­lys­tę, iš­puo­šia na­mus. Šie­met Jo­lan­ta so­dy­bos kie­me vie­to­je tra­di­ci­nės eg­lu­tės su­kū­rė švie­čian­tį an­ge­lą, o ka­lė­di­nę eg­lu­tę puo­šia sa­vo ran­ko­mis kur­tais šiau­di­niais dir­bi­niais, ant jos nė­ra jo­kių bliz­gu­čių.

Pa­si­tei­ra­vus, ar bran­giai kai­nuo­ja su­kur­ti to­kią ka­lė­di­nę pa­sa­ką, mo­te­ris at­sa­kė, kad nie­ka­da ne­skai­čiuo­jan­ti nei lai­ko, nei pi­ni­gų ir jų ga­li in­ves­tuo­ti tiek, kol jos vaiz­duo­tė­je at­si­ra­du­si idė­ja taps re­a­ly­be. Jai svar­biau­sias – re­zul­ta­tas.

„Vi­si ma­no dar­bai gims­ta min­ty­se, vaiz­duo­tė­je. Kur be­ei­čiau, pir­miau­sia akys vi­suo­met nu­žvel­gia šven­tiš­kai pa­puoš­tas vit­ri­nas, pa­tal­pas, ki­tas erd­ves. Kiek­vie­na įdo­mes­nė de­ta­lė už­si­fik­suo­ja ma­no at­min­ty, vė­liau ją trans­for­muo­ju ir spon­ta­niš­kai pri­tai­kau sa­vo ku­ria­muo­se dar­buo­se, ta­čiau nie­ka­da ne­ko­pi­juo­ju, o pa­da­rau sa­vaip“, – sa­kė aly­tiš­kė.

Vis kaž­kas nau­jo

Mo­te­ris sa­vo dirb­tu­vė­lė­je ku­ria įvai­rius dir­bi­nius – pi­na iš šiau­dų, de­ko­ruo­ja šven­ti­nes do­va­nas, dro­ži­nė­ja vai­sius, ga­mi­na įvai­rias na­mų ir šven­ti­nes de­ko­ra­ci­jas.

„Ne­si­kon­cen­truo­ju ties vie­na sri­ti­mi, pa­tin­ka iš­ban­dy­ti, iš­mok­ti kaž­ko nau­jo. Vis sten­giuo­si, kad ma­no dar­bai ne­už­si­tęs­tų, nes ta­da jie grei­tai nu­si­bos­ta. O kai už­si­spi­riu ko nors iš­mok­ti, mo­ky­to­jų su­si­ran­du kad ir ki­ta­me Lie­tu­vos kraš­te. Pa­vyz­džiui, kai už­si­mo­jau iš­mok­ti pin­ti iš šiau­dų, Kė­dai­nių ra­jo­ne su­si­ra­dau mo­te­rį, ku­ri vie­nin­te­lė Lie­tu­vo­je pi­na to­kiu au­ten­tiš­ku py­ni­mu. Ne­se­niai pas Klai­pė­dos ra­jo­ne gy­ve­nan­tį meist­rą mo­kiau­si dro­ži­nė­ti vai­sius ir dar­žo­ves, tai rei­ka­lau­ja di­de­lių pa­stan­gų, o re­zul­ta­tas la­bai lai­ki­nas, trum­pas, to­dėl nu­spren­džiau dro­ži­nė­ji­mą per­kel­ti į me­dį. Dar ei­lė­je lau­kia dir­bi­niai iš bal­to­jo mo­lio“, – var­di­jo pa­šne­ko­vė. 

Jo­lan­ta Ben­drių kai­me esan­čio­je sa­vo so­dy­bo­je įsi­kū­rė ir dirb­tu­vė­les, ku­rio­se pra­lei­džia daug lai­ko. „Ap­skri­tai man pa­tin­ka ten bū­ti, so­dy­ba ku­pi­na et­ni­nės kul­tū­ros mo­ty­vų. Jo­je kas­met šven­čia­me ir Kū­čias, sta­lą nu­klo­ja­me mo­li­niais in­dais. Ten la­bai ge­ra, įkve­pian­ti au­ra, kur man gims­ta pa­čios gra­žiau­sios idė­jos. Kar­tais at­ro­do, kad pri­trūks­ta lai­ko jas įgy­ven­din­ti“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Jo­lan­ta pra­si­ta­rė tu­rin­ti sva­jo­nę ka­da nors so­dy­bo­je esan­čia­me ūki­nia­me pa­sta­te įkur­ti sa­vo dirb­tu­ves ir vie­tą, kur su­si­bur­tų et­no­kul­tū­ros mė­gė­jai ir puo­se­lė­to­jai, kai­mo ben­druo­me­nė: „Ži­nau, kad ka­da nors ši sva­jo­nė iš­si­pil­dys.“

Kur­ti pa­kurs­tė any­ta

Me­ni­nius ge­bė­ji­mus Jo­lan­ta tik­riau­siai pa­vel­dė­jo ar pe­rė­mė iš sa­vo ma­mos, ku­rios ne­te­ko la­bai anks­ti, bū­da­ma vos de­šim­ties. „Pa­me­nu ją da­ran­čią įvai­rius dir­bi­nius, ji bu­vo tam la­bai ga­bi, ste­bė­da­vau, kaip ma­ma tai da­ro. Gal­būt tai ir per­si­da­vė man iš jos. Nie­ka­da ne­si­mo­kiau spe­cia­liai, ne­lan­kiau jo­kių me­no mo­kyk­lų“, – ti­ki­no J.Fe­da­ra­vi­čie­nė ir pri­dūrė, kad didžiausia jos meninių darbų įkvėpėja ir mūza yra jos dukra Evita Ieva.

Me­ni­nius ge­bė­ji­mus mo­te­ris at­sklei­dė tik iš­te­kė­ju­si, nes anks­čiau to­kios veik­los ne­at­ro­dė įdo­mios. Šią ug­ne­lę, kaip sa­kė pa­ti Jo­lan­ta, pa­kurs­tė any­ta, kai pa­ma­tė mar­čios siu­vi­nė­tus dar­bus. Vy­ro mo­ti­na ją ska­ti­no da­ry­ti dau­giau ir vi­sus dar­be­lius re­a­li­zuo­ti tau­to­dai­lės par­duo­tu­vė­je. Be to, ne­ma­žą da­lį Jo­lan­tos dir­bi­nių any­ta ko­lek­cio­nuo­ja iki šiol.

„Ji la­bai ver­ti­na to­kius da­ly­kus. Tu­ri net pa­čių se­niau­sių ma­no dar­bų, kai juos pa­ma­čiau, sa­kiau: ma­mut, mes­kit juos jau lauk. Bet ji ne­klau­so. Any­ta man bran­gus žmo­gus, at­sto­ja ma­mą, ku­rios ne­te­kau bū­da­ma ma­ža“, – dės­to J.Fe­da­ra­vi­čie­nė.

Džiau­gia­si skir­tin­gais dar­bais

Tap­ti me­ni­nin­ke Jo­lan­ta nie­ka­da ne­sva­jo­jo, kaip pa­ti sa­kė, yra vie­na iš tų žmo­nių, ku­riems nuo­lat rei­kia pa­si­kei­ti­mų, to­dėl jo­kių me­ni­nių ap­raiš­kų ne­tu­rin­čio dar­bo ir jos me­ni­nių už­si­ė­mi­mų skir­tu­mai ge­riau­sia, kas ga­lė­jo nu­tik­ti gy­ve­ni­me. Bū­tent to­dėl ir jos ku­ria­mi dir­bi­niai yra iš skir­tin­gų teks­tū­rų, ga­mi­na­mi skir­tin­go­mis tech­ni­ko­mis.

„Jei­gu vi­są lai­ką dirb­čiau to­kio­je pa­čio­je ter­pė­je, ma­ne tai nu­žu­dy­tų. Džiau­giuo­si, kad tu­riu ga­li­my­bę ry­te bū­ti vie­no­kia­me vaid­me­ny­je, va­ka­re – ki­to­kia­me, tai ma­ne kaip tik pa­krau­na, tai dva­si­nis pe­nas man. Gal to­dėl ne­trūks­ta vaiz­duo­tės, kū­ry­biš­kai ne­iš­sen­ku ir nie­ka­da ne­ko­pi­juo­ju sa­vo dar­bų an­trą kar­tą“, – ti­ki­no pa­šne­ko­vė.

Mies­to eg­lę siū­lo kur­ti pa­tiems

Pa­klaus­ta, ką ma­no apie šių me­tų pa­grin­di­nę Aly­taus mies­to eg­lę, ku­rios is­to­ri­ja ne­igia­ma­me kon­teks­te nu­vil­ni­jo per vi­są Lie­tu­vą, Jo­lan­ta ne­slė­pė, jog bū­tų ma­lo­niau, jei­gu ji ne­bū­tų kar­to­ti­nė, o iš­skir­ti­nė, nie­kur ne­ma­ty­ta, su­kur­ta iš­skir­ti­nai mū­sų mies­tui.

„Ne­ga­liu sa­ky­ti, eg­lu­tė kaip ir gra­ži, tik gal aš as­me­niš­kai bū­čiau ją puo­šu­si kiek ki­taip, nes man pri­trūks­ta žais­min­gu­mo, sa­vu­mo, šil­tu­mo. Ji kaž­ko­kia sve­ti­ma. Gal­būt ma­no re­ak­ci­ja bū­tų bu­vu­si kiek ki­to­kia, jei­gu ža­lias­ka­rė ne­bū­tų kar­to­ti­nė. Dau­gy­bę kar­tų su ko­le­go­mis dis­ku­ta­vo­me, kad Aly­tus tu­ri Dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­lą, tad ko­dėl ne­lei­džia­ma sa­vo mies­te­lė­nams, vai­kams eg­lu­tę su­kur­ti pa­tiems. Net ne­abe­jo­ju, kad jie su­kur­tų to­kią eg­lu­tę, ku­ri bū­tų mie­la, sa­va, au­ten­tiš­ka. Ir tik­rai ne to­kiais skai­čiais, ko­kie mies­to biu­dže­tui at­si­ė­jo da­bar. Ne­su­pran­tu, ko­dėl ieš­ko­me me­ni­nin­kų kaž­kur ki­tur, o ne lei­džia­me pa­si­reikš­ti sa­viems. Į mus tie­siog pa­žiū­rė­jo kaip į pro­vin­cia­lus, ku­riems bus ge­rai, tiks bet kas, kad ir pa­ne­šio­ti marš­ki­nė­liai. Jei­gu tai bū­tų Vil­nius, Kau­nas ar ki­tas did­mies­tis, nė kiek ne­abe­jo­ju, kad jiems ne­bū­tų pa­kiš­tas dub­li­ka­tas“, – įsi­ti­ki­nu­si me­niš­kos sie­los mo­te­ris ir pri­du­ria, kad mies­te ka­lė­di­nių švie­se­lių ir pa­puo­ši­mų ga­lė­tų bū­ti dau­giau, mies­tas puo­šia­mas per­ne­lyg ma­žai.

Taip pat ji pa­lai­ko idė­ją, kad eg­les ir na­muo­se ga­li­ma pa­si­da­ry­ti iš ant­ri­nių miš­ko ža­lia­vų – eg­lių ša­kų, o ne nau­do­ti nu­kirs­tas, nes jos juk gy­vos ir no­ri gy­ven­ti. Pa­sak mo­ters, rei­kia sau­go­ti gam­tą: „Ži­no­ma, pri­pa­žįs­tu, kad na­tū­ra­lios eg­lu­tės kon­tū­ras yra ne­pa­kar­to­ja­mas, ža­vus, ta­čiau my­lė­ti ir sau­go­ti gam­tą yra kur kas svar­biau.“