Aly­taus mies­to pe­da­go­gės apie dar­bo ypa­tu­mus, lais­va­lai­kį, Aly­tų bei Mo­ky­to­jų die­ną

Taja Tamkevičiūtė, Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų narė
Komentarai (0)
2020 Spalis 6
Ra­mu­nė Pet­ro­sian:
Ra­mu­nė Pet­ro­sian: „No­rė­čiau pa­bū­ti ko­kios nors rū­mų po­nios kai­ly­je. Skai­tau daug is­to­ri­nių ro­ma­nų, tad ma­nau, kad bū­ti po­nia yra ge­riau ne­gu ko­kia tar­nai­te.“
Dau­ge­lis mo­ky­to­ją įsi­vaiz­duo­ja kaip žmo­gų, sto­vin­tį prie len­tos ir pul­ke­liui jau­nuo­lių kan­triai aiš­ki­nan­tį pa­mo­kos te­mą bei taip jiems at­sklei­džian­tį moks­lo pa­slap­tis. Dar­že­lio auk­lė­to­jas daž­niau­siai ma­to­mas kaip žai­džian­tis su vai­kais bei juos pri­žiū­rin­tis. Ta­čiau ko­kie jie yra iš tie­sų? Ko­kie yra pe­da­go­go dar­bo už­ku­li­siai? Ko­kie mo­ky­to­jų po­mė­giai, sva­jo­nės? Sa­vo min­ti­mis su­ti­ko pa­si­da­ly­ti Aly­taus lop­še­lio-dar­že­lio „Vo­lun­gė­lė“ auk­lė­to­ja Vil­ma Pil­kie­nė, Aly­taus Dzū­ki­jos mo­kyk­los bei Aly­taus Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos ge­og­ra­fi­jos mo­ky­to­ja Vi­da Ba­le­vi­čie­nė ir to­je pa­čio­je gim­na­zi­jo­je dir­ban­ti an­glų kal­bos mo­ky­to­ja Ra­mu­nė Pet­ro­sian.

– Ko­dėl nu­spren­dė­te tap­ti bū­tent mo­ky­to­ja/auk­lė­to­ja?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Ma­ne mo­kė la­bai ge­ri mo­ky­to­jai, jie ir įkvė­pė no­rą sek­ti jų pa­vyz­džiu.

Vil­ma Pil­kie­nė: Tap­ti mo­ky­to­ja bu­vo ma­no vai­kys­tės sva­jo­nė. Vos tik iš­mo­kau ra­šy­ti ir skai­ty­ti, pa­grin­di­nis ma­no žai­di­mų per­so­na­žas bu­vo mo­ky­to­ja. Žais­da­vau jį vie­na ar su drau­gė­mis ir vi­suo­met no­rė­da­vau bū­ti mo­ky­to­ja, o ne mo­ki­nė. Esu lai­min­ga – ma­no sva­jo­nė iš­si­pil­dė. Nors bu­vo gy­ve­ni­me mo­men­tų, kai no­rė­jau iš­ban­dy­ti ir ki­tas veik­los sri­tis, ta­čiau li­ki­mas ma­ne su­grą­žin­da­vo at­gal, ma­tyt, ten, kur tik­rai ge­riau­siai jau­čiuo­si ir ga­liu dau­giau­sia duo­ti.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Gal­būt to ne­si­ti­kė­jau, nes ne­įsi­vaiz­da­vau sa­vęs mo­ky­to­ja. Bet kai bai­giau mo­kyk­lą, gi­mė to­kia min­tis, ir da­bar ne­si­gai­liu dėl to­kio pa­si­rin­ki­mo. La­bai sun­ku bū­tų pa­sa­ky­ti prie­žas­tis, dėl ku­rių no­rė­jau dirb­ti mo­ky­to­ja.

– Ko­kius pri­va­lu­mus ir trū­ku­mus įžvel­gia­te sa­vo pro­fe­si­jo­je?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Pri­va­lu­mai tai, kad vi­sa­da esi tarp jau­nų žmo­nių, tai ir pats šir­di­mi jau­tie­si jau­nas. Trū­ku­mas – net ir per atos­to­gas ne­ga­li ne­gal­vo­ti apie dar­bą. Be to, mo­ky­to­jus vi­sa­da la­bai mėgs­ta mo­ky­ti kaip dirb­ti tie, ku­rie mo­kyk­lo­je nuo jos bai­gi­mo nė­ra bu­vę, pa­tys ne­pra­ve­dę nė vie­nos pa­mo­kos.

Vil­ma Pil­kie­nė: Di­džiau­sias ma­no pro­fe­si­jos pri­va­lu­mas yra, kad kiek­vie­ną die­ną esu ap­sup­ta nuo­sta­bių, ma­žu­čių as­me­ny­bių, su ku­rio­mis ga­liu da­ly­tis ge­riau­siais ma­ny­je esan­čiais da­ly­kais, o trū­ku­mas, kad ma­žu­tė­lių kla­sė­se, gru­pė­se yra la­bai daug, ir net no­rė­da­ma ne­ga­liu skir­ti pa­kan­ka­mai sa­vo dė­me­sio kiek­vie­nam.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Pri­va­lu­mai tie, jog tu vi­sa­da ben­drau­ji su vai­kais ir ne­at­si­lie­ki nuo gy­ve­ni­mo, vi­sa­da gir­di kaž­ką nau­jo. Ap­skri­tai, mo­ky­to­jo dar­bas yra sma­gus. Pa­grin­di­niai trū­ku­mai yra lai­ko sto­ka, ypač jei no­ri vi­sus dar­bus pa­da­ry­ti ge­rai, di­de­lis dar­bo krū­vis.

– Kuo Jus džiu­gi­na ben­dra­vi­mas su vai­kais ir (-ar) pa­aug­liais?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Įdo­mu ste­bė­ti, kaip vai­kai kei­čia­si aug­da­mi, kaip kei­čia­si jų elg­se­na, mąs­ty­mas, ben­dra­vi­mas, kaip iš ma­žo nai­vaus žmo­gu­čio iš­au­ga bran­di as­me­ny­bė.
Vil­ma Pil­kie­nė: Ben­dra­vi­mas su vai­kais ma­ne džiu­gi­na, nes mo­kau­si iš jų nuo­šir­du­mo, ge­ru­mo, mei­lės, at­si­da­vi­mo, prie­rai­šu­mo, džiaugs­mo, drą­sos, at­kak­lu­mo, at­jau­tos, pa­guo­dos. Jau­čiu jų pa­si­ti­kė­ji­mą, sau­gu­mą ir ar­ti­mą ry­šį. Kaip ma­lo­nu gir­dė­ti, kai ma­žy­lis pa­sa­ko: „Aš ta­ve ve­siuo­si na­mo ar­ba – ar va­žiuo­si su ma­nim į kai­mą?“ Tai taip sa­va, ar­ti­ma, jau­čiuo­si jų šei­mos na­riu.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Tai, kaip jau ir mi­nė­jau, kad tu vi­są lai­ką gir­di vi­so­kias nau­jo­ves, ne­at­si­lie­ki, vai­kai pri­mo­ko kaž­ko­kių nau­jų da­ly­kų. Ap­skri­tai, sma­gu dėl to, kad kiek­vie­ną die­ną ne­ži­nai, kas ta­vęs lau­kia, ir esi pri­vers­tas bū­ti lanks­tus. Ga­lų ga­le tas ben­dra­vi­mas mo­ko op­ti­miz­mo, pa­si­ti­kė­ji­mo vai­kais.

– Links­miau­sias nuo­ty­kis dar­be.

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Į dar­bą ei­nu dirb­ti, o ne nuo­ty­kių ieš­ko­ti.

Vil­ma Pil­kie­nė: Nuo­ty­kių pil­na kiek­vie­na die­na, nes ma­ži vai­kai ne­nu­spė­ja­mi, kū­ry­biš­ki. Štai vie­nas frag­men­tas, ku­rį la­bai daž­nai pri­si­me­nu ir vi­sa­da šyp­sau­si. Dirb­da­ma sten­giuo­si vi­sa­da kal­bė­ti tai­syk­lin­gai, ne­nau­do­ti sve­ti­my­bių. Vie­nas ber­niu­kas at­si­kė­lė po pie­tų mie­go, ap­si­ren­gė ir sė­di neap­si­avęs šle­pe­čių. Aš jam sa­kau, rei­kė­tų šle­pe­tes dar ap­siau­ti, jis ne­re­a­guo­ja, aš dar kar­tą pa­kar­to­ju. Ta­da jis klau­sia: „O kur tos šle­pe­tės?“ Aš sa­kau: „Prie ta­vo ko­jų.“ O jis man sa­ko: „Čia ne šle­pe­tės, o tap­kės.“ „Ne, – sa­kau – čia šle­pe­tės.“ Jis sa­ko: „Ne, čia tap­kės.“ Mes gin­či­ja­mės, o jis ne­te­kęs kan­try­bės sa­ko: „Auk­lė­to­ja, pas ta­ve per bal­ko­ną at­eis ra­ga­na.“ To­kie po­kal­biai ma­no dar­be be­veik kas­die­ny­bė, ma­žie­ji vis ne­si­liau­ja ma­nęs ste­bin­ti.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Oi, la­bai daug jų bu­vo. Net sun­ku pa­sa­ky­ti pa­tį links­miau­sią. Vi­si ren­gi­niai bu­vo links­mi ir vai­kai nu­ste­bi­na. Kiek­vie­ną die­ną bū­na kaž­kas juo­kin­go.

– Ar džiau­gia­tės ga­lė­da­ma dirb­ti Aly­tu­je? Ko­dėl?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Aly­taus ne­mai­ny­čiau į jo­kį ki­tą mies­tą. Tai op­ti­ma­laus dy­džio gra­žus, ža­lias mies­tas, ne­di­de­li at­stu­mai.

Vil­ma Pil­kie­nė: Taip, džiau­giuo­si ga­lė­da­ma dirb­ti Aly­tu­je. Aly­tus – mie­las, ža­lias mies­tas, ja­me pa­žįs­tu daug žmo­nių, dir­ban­čių pe­da­go­gi­nį dar­bą, ga­liu su jais ben­drau­ti, ben­dra­dar­biau­ti, da­ly­tis. Mes vi­si čia kaip vie­na di­de­lė šei­ma.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: La­bai džiau­giuo­si. Dar­bo są­ly­gos tik­rai la­bai ge­ros. Sa­vo mies­te, man at­ro­do, ge­riau ir no­rėt ne­rei­kia.

– Ko­kios as­me­ni­nės sa­vy­bės yra svar­biau­sios no­rint tap­ti ge­ru pe­da­go­gu?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Ma­nau, kad svar­biau­sia mėg­ti dar­bą su vai­kais, ne­bi­jo­ti klys­ti, pa­čiam nuo­lat siek­ti ži­nių ir to­bu­lė­ti.

Vil­ma Pil­kie­nė: No­rė­da­mas tap­ti ge­ru pe­da­go­gu, pir­miau­sia tu­ri bū­ti vi­sa­pu­siš­kai iš­pru­sęs žmo­gus, gerb­ti mo­ki­nius, pai­sy­ti jų nuo­mo­nės ir nie­ka­da jiems ne­me­luo­ti.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Lanks­tu­mas, ge­bė­ji­mas vi­sur pri­si­tai­ky­ti. Rei­kia ne­tin­gė­ti ir pa­čiam vi­są lai­ką mo­ky­tis. Taip pat tu­ri bū­ti ko­mu­ni­ka­bi­lu­mas, drau­giš­ku­mas, po­zi­ty­vus po­žiū­ris į ap­lin­ką.

– Ką pa­tar­tu­mė­te tiems moks­lei­viams, ku­rie at­ei­ty­je gal­vo­ja dirb­ti pe­da­go­gi­nį dar­bą?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: La­bai ge­rai pa­svars­ty­ti – de­vy­nis kar­tus pa­ma­tuo­ti ir de­šim­tą kirp­ti.

Vil­ma Pil­kie­nė: No­rin­tiems dirb­ti pe­da­go­gi­nį dar­bą siū­ly­čiau ieš­ko­ti sa­vi­tų mo­ky­mo bū­dų, ap­si­šar­vuo­ti kan­try­be, o ug­dant ma­žus vai­kus va­do­vau­tis ne­ti­kė­tu­mo prin­ci­pu, nes ma­žiems vai­kams yra įdo­mu tai, kas ne­ti­kė­ta.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Ge­rai pa­gal­vo­ti, ar tik­rai no­ri, kaip sek­sis dar­bą de­rin­ti su šei­ma, lais­va­lai­kiu, ki­tais po­mė­giais. Tai nė­ra dar­bas, ku­ris, kaip dau­ge­lis ma­no, tu­ri bū­ti vien iš pa­šau­ki­mo. Bet jei­gu žmo­gus tik­rai no­ri, jis su­si­tvar­kys su vis­kuo. Tie­siog te­rei­kia pa­svars­ty­ti ir su­vok­ti, kad ši­tas dar­bas tei­kia daug iš­šū­kių.

– Ką Jums reiš­kia Mo­ky­to­jų die­na? Kaip įpras­tai ją pa­mi­ni­te?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Tai ma­lo­ni šven­tė, ku­ri įpa­rei­go­ja pil­dy­ti vi­sus tuos gra­žius pa­lin­kė­ji­mus, ku­riuos iš­girs­ti iš mo­ki­nių. Pa­pras­tai bū­na mo­ki­nių or­ga­ni­zuo­ja­mas šven­ti­nis ren­gi­nys, o na­muo­se lau­kia ka­va su tor­tu.

Vil­ma Pil­kie­nė: Mo­ky­to­jų die­na man – džiu­gi šven­tė, ku­ri pri­me­na, kad pa­si­rin­kau sun­kų, bet tei­sin­gą ke­lią. Mo­ky­to­jų die­ną daž­niau­siai pa­mi­niu su dar­bo ko­lek­ty­vu. Tą die­ną pa­pras­tai kaž­kur ke­liau­ja­me, kur nors, kur ge­ra, mie­la ir sma­gu.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Mū­sų mo­kyk­lo­je įpras­tai bū­na la­bai links­mi, gra­žūs ren­gi­niai. Iš­ties yra la­bai sma­gu švęs­ti pro­fe­si­nę šven­tę, nes ji vi­sa­da su­tei­kia ge­rų emo­ci­jų.

– Kuo dirb­tu­mė­te, jei ne­bū­tu­mė­te mo­ky­to­ja/auk­lė­to­ja?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Tai bū­tų kaž­kas to­kio, kas su­si­ję su gam­ta.

Vil­ma Pil­kie­nė: Jei­gu ne­bū­čiau mo­ky­to­ja, no­rė­čiau dirb­ti fo­to­gra­fe.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Čia sun­kiau­sias klau­si­mas. Ne­ži­nau, gal­vo­ju, gal ga­lė­čiau bū­ti ne­blo­ga va­dy­bi­nin­ke, nes la­bai mėgs­tu daug šne­kė­ti, bet šiaip la­bai sun­ku pa­sa­ky­ti. La­bai no­rė­čiau bū­ti dai­ni­nin­ke.

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te sa­vo ko­le­goms?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Kan­try­bės, stip­ry­bės, op­ti­miz­mo vi­so­se gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jo­se.

Vil­ma Pil­kie­nė: Ko­le­goms pa­lin­kė­čiau at­si­pa­lai­duo­ti ir į gy­ve­ni­mą žiū­rė­ti vai­kų aki­mis.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Aš tai vi­suo­met lin­kiu op­ti­miz­mo, ti­kė­ji­mo, kad vis­kas bus ge­rai. Tur­būt to la­biau­siai ir rei­kia.

– Ko­kia Jūs bu­vo­te mo­kyk­los lai­kais?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Bu­vau ak­ty­vis­tė ir moks­liu­kė, bet jei­gu iš pa­mo­kų bėg­da­vo vi­sa kla­sė, grau­žia­ma są­ži­nės da­ry­da­vau tą pa­tį, ką ir vi­si.

Vil­ma Pil­kie­nė: Pra­di­nė­se kla­sė­se bu­vau gu­vi, žais­min­ga, ta­čiau la­bai sun­kiai iš­gy­ve­nau pa­aug­lys­tę, ta­pau už­da­ra, už­si­sklen­džiau sa­vy­je, at­si­ra­do ne­pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, dėl to la­bai iš­gy­ve­nau ir il­gai su tuo ko­vo­jau.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Čia jau rei­kė­tų ma­no mo­ky­to­jų klaus­ti. Vi­so­kia bu­vau. Kiek aš pa­me­nu, ge­rai mo­kiau­si, ne­bu­vau iš tų ra­mių mo­ki­nių.

– Ką mėgs­ta­te veik­ti lais­va­lai­kiu?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Bū­ti ten, kur yra ma­žiau žmo­nių, ste­bė­ti gam­tą, klau­sy­ti me­džių oši­mo, paukš­čių čiul­bė­ji­mo, van­dens čiur­le­ni­mo.

Vil­ma Pil­kie­nė: Lais­va­lai­kiu pa­tin­ka dai­nuo­ti, fo­to­gra­fuo­ti, skai­ty­ti, bū­ti gam­to­je, sva­jo­ti.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Sten­giuo­si kuo dau­giau vaikš­čio­ti su drau­gė­mis, vai­kais. Mėgs­tu skai­ty­ti kny­gas, žiū­rė­ti do­ku­men­ti­nius fil­mus (tik ne apie gam­tą).

– Ko­kias kny­gas la­biau­siai mėgs­ta­te skai­ty­ti? Ko­kią šiuo me­tu skai­to­te?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Pa­tin­ka tos, iš ku­rių ga­li pa­si­sem­ti gy­ve­ni­mo iš­min­ties, įgy­ti kaž­ko­kių nau­jų ži­nių. Da­bar skai­tau Ro­mu­al­do Gri­go „Lie­tu­vos pi­lia­kal­nių pa­slap­tys ir jų ato­dan­gos“.

Vil­ma Pil­kie­nė: Skai­tau įvai­rias kny­gas. Jei­gu ieš­kau kaž­ko­kios in­for­ma­ci­jos ar at­sa­ky­mų į klau­si­mus, ren­kuo­si moks­li­nę li­te­ra­tū­rą, kai no­riu at­si­pa­lai­duo­ti, skai­tau gro­ži­nę li­te­ra­tū­rą: pro­zą, po­ezi­ją. Šiuo me­tu skai­tau psi­cho­lo­gės Edi­tos Če­kuo­lie­nės kny­gą „Flir­tas su ru­de­niu“ ir skai­ti­nė­ju Ed­gar Al­lan Poe po­ezi­jos rin­ki­nį „Ne­ver­mo­re“ (ei­lė­raš­čiai pa­ra­šy­ti an­glų ir lie­tu­vių kal­bo­mis).

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Tur­būt la­biau­siai mėgs­tu skai­ty­ti is­to­ri­nes kny­gas. La­bai pa­tin­ka vi­sos Kris­ti­nos Sa­ba­liaus­kai­tės kny­gos. Da­bar skai­tau Ma­ry Beth Ke­a­ne kny­gą „Šil­ti­nė“.

– Jei bū­tų ga­li­my­bė lai­ko ma­ši­na nu­si­kel­ti į pra­ei­tį, į ku­rį lai­ko­tar­pį nu­ke­liau­tu­mė­te? Ko­dėl?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: At­sa­ky­siu Al­gi­man­to Bal­ta­kio ei­lė­raš­čio ir gru­pės „Vai­ras“ dai­nos žo­džiais „Gi­miau nei per anks­ti, nei per vė­lai, gi­miau pa­čiu lai­ku...“

Vil­ma Pil­kie­nė: Jei­gu bū­tų ga­li­my­bė nu­ke­liau­ti į pra­ei­tį, ke­liau­čiau į prieš­ka­rio lai­ko­tar­pį. Ma­ne ža­vi to laik­me­čio žmo­nių in­te­li­gen­ci­ja, o ypač mo­te­rų ele­gan­ci­ja, ar­chi­tek­tū­ra.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: La­bai sun­kus klau­si­mas. Ne­no­riu ke­liau­ti į pra­ei­tį. Da­bar yra vis­kas: pa­žan­ga, žmo­nių mąs­ty­mas (juk jie daug iš­ma­no) ir su­vo­ki­mas apie gy­ve­ni­mą. Jei tek­tų ke­liau­ti į ku­rį nors sa­vo gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pį, tai ir­gi lik­čiau da­bar­ty­je, ku­rio­je jau­čiuo­si la­bai ge­rai.

– Į ku­rią pa­sau­lio vie­tą la­biau­siai no­rė­tu­mė­te nu­vyk­ti? Ko­dėl?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: To­kios vie­tos dvi. Vie­na la­bai to­li – Eve­res­to vir­šū­nė, ki­ta ar­ti – Ne­mu­no iš­ta­kos Bal­ta­ru­si­jo­je. Pir­muo­ju at­ve­ju, no­rė­čiau pa­ma­ty­ti ir pa­jaus­ti aukš­čiau­sių pa­sau­lio kal­nų di­dy­bę, ant­ruo­ju – mū­sų di­džio­sios upės pra­džią ten, kur ji – tik ma­žy­tis upe­liu­kas.

Vil­ma Pil­kie­nė: La­biau­siai no­rė­čiau nu­vyk­ti į Pran­cū­zi­ją, Pro­van­so re­gio­ną. Man ten vis­kas la­bai gra­žu: gam­ta, ar­chi­tek­tū­ra ir na­mų in­ter­je­ras, žmo­nių gy­ve­ni­mo bū­das.
Ra­mu­nė Pet­ro­sian: No­rė­čiau nu­vyk­ti į JAV, ka­dan­gi ma­ne ža­vi šio­je ša­ly­je esan­tis įvai­rių kul­tū­rų kon­tras­tas, ame­ri­kie­čių mąs­ty­mas. Taip pat man la­bai pa­tin­ka Aust­ra­li­jos gam­ta, dėl ku­rios mie­lu no­ru ten nu­ke­liau­čiau.

– Su ku­ria is­to­ri­ne as­me­ny­be la­biau­siai no­rė­tu­mė­te su­si­tik­ti? Ko­dėl?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Be­veik prieš de­šim­tį me­tų por­tu­ga­las Ma­nu­e­lis Ro­sa, dir­bęs Dju­ko uni­ver­si­te­te JAV, pa­skel­bė te­ori­ją, kad Kris­tu­pas Ko­lum­bas tu­rė­jo lie­tu­viš­kų šak­nų, ne­va, bu­vęs Jo­gai­los anū­kas. No­rė­čiau su­si­tik­ti su di­džiuo­ju ke­liau­to­ju, kad su­ži­no­čiau, ar tai tie­sa.

Vil­ma Pil­kie­nė: Ka­dan­gi do­miuo­si mu­zi­ka, me­nais, no­rė­čiau su­si­tik­ti su Liud­vi­ku van Bet­ho­ve­nu. Jis ta­len­tin­ga ir įdo­mi as­me­ny­bė.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Su­si­pa­žin­ti no­rė­čiau su ka­ra­lie­ne Elž­bie­ta II. Ji tik­ras mo­nar­cho pa­vyz­dys, vi­sa­da ori, bet kar­tu at­ro­do la­bai žmo­giš­ka. Pa­vyz­džiui, Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu bu­vo vai­ruo­to­ja, me­cha­ni­kė.

– Ku­rio li­te­ra­tū­ri­nio per­so­na­žo kai­ly­je la­biau­siai no­rė­tu­mė­te pa­bū­ti? Ko­dėl?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Rau­don­ke­pu­rai­tės. Ma­nęs vil­kas ne­ap­gau­tų, aš ne­leis­čiau jam su­ės­ti se­ne­lės.

Vil­ma Pil­kie­nė: No­rė­čiau pa­bū­ti Maug­liu. Jis – gam­tos vai­kas, smal­sus, gu­vus, žais­min­gas, to­dėl ir ža­vus.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: No­rė­čiau pa­bū­ti ko­kios nors rū­mų po­nios kai­ly­je. Skai­tau daug is­to­ri­nių ro­ma­nų, tad ma­nau, kad bū­ti po­nia yra ge­riau ne­gu ko­kia tar­nai­te.

– Kaip ma­no­te, į ko­kią gė­lę esa­te la­biau­siai pa­na­ši? Ko­dėl?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Tai le­mia kon­kre­ti si­tu­a­ci­ja, nuo­tai­ka. Ma­nau, kad ga­liu su­si­ta­pa­tin­ti su vi­so­mis dar­že­lio, lau­ko ar kam­ba­ri­nė­mis gė­lė­mis. 

Vil­ma Pil­kie­nė: Man la­bai pa­tin­ka vi­sos gė­lės, tu­riu jų dau­gy­bę na­muo­se. Ne­ži­nau, į ku­rią gė­lę esu pa­na­ši, bet, kaip be­bū­tų ba­na­lu, man pa­tin­ka ro­žės, nes sa­vy­je yra pa­slap­tin­gos, tu­ri daug spal­vų ir tu­ri spyg­lius.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Aki­vaiz­du, į ra­mu­nę.

– Su ko­kiu gy­vū­nu, Jū­sų nuo­mo­ne, la­biau­siai ta­pa­ti­na­tės?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Esu gi­mu­si Tig­ro me­tais, Liū­to mė­ne­sį. Tai­gi, su di­džio­sio­mis pa­sau­lio ka­tė­mis.

Vil­ma Pil­kie­nė: La­biau­siai ta­pa­ti­nuo­si su šu­ni­mi, nes esu drau­giš­ka ir pa­tik­li, kaip dau­gu­ma šių gy­vū­nų.

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: La­bai my­liu ka­tes, tai tur­būt ka­tė. Ar­ba cha­me­le­o­nas, nes aš ga­liu pri­si­tai­ky­ti be­veik vi­so­se si­tu­a­ci­jo­se.

– Ko­kia šiuo me­tu yra Jū­sų di­džiau­sia sva­jo­nė?

Vi­da Ba­le­vi­čie­nė: Kad grei­čiau iš­nyk­tų ko­ro­na­vi­ru­sas ir grįž­tu­me į nor­ma­lų gy­ve­ni­mą.

Vil­ma Pil­kie­nė: Ma­no di­džiau­sia sva­jo­nė šiuo me­tu yra tap­ti fo­to­gra­fe, nes ma­nau, kad pe­da­go­gai tu­ri at­si­svei­kin­ti su sa­vo dar­bu dar tuo­met, kai ge­ba nor­ma­liai vaikš­čio­ti ir mąs­ty­ti. Su­pran­tu, kad sen­jo­rai pe­da­go­gai ga­li da­ly­tis sa­vo ži­nio­mis ir iš­min­ti­mi su mo­ki­niais, bet šiuo­lai­ki­nis jau­ni­mas rei­ka­lau­ja daug dau­giau (čia ži­nu­tė mū­sų po­li­ti­kams).

Ra­mu­nė Pet­ro­sian: Kad kuo grei­čiau baig­tų­si šis vi­ru­sas, nes jis taip ap­sun­ki­na gy­ve­ni­mą. No­riu, kad vi­sa tai liau­tų­si ir bū­tų ga­li­ma ra­miai gy­ven­ti. O po to jau bus įgy­ven­din­tos vi­sos ki­tos sva­jo­nės.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.