Po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus vi­zi­tas Lie­tu­vo­je – dvi die­nos ir trys nak­tys. Ko­kie jaus­mai li­ko? (0)

Paruošė Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Povilas Labukas
Popiežiaus pasirodymo laukia alytiškiai, remiantys hospiso steigimo Alytuje idėją. Povilo LABUKO nuotr.
Dvi die­nas Lie­tu­vo­je vie­šė­ju­sio Po­pie­žiaus die­no­tvarkė bu­vo įtemp­ta. Pir­mo­ji Šven­to­jo Tė­vo vi­zi­to die­na pra­si­dė­jo su­si­ti­ki­mu Si­mo­no Dau­kan­to aikš­tė­je su pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te ir val­džios bei pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės at­sto­vais. Po šio su­si­ti­ki­mo Ka­ta­li­kų baž­ny­čios va­do­vas vy­ko į Auš­ros Var­tų Gai­les­tin­gu­mo Mo­ti­nos kop­ly­čią. Mal­do­je drau­ge da­ly­va­vo su­si­rin­ku­sios dau­gia­vai­kės, vai­kus glo­bo­jan­čios ar juos įvai­ki­nu­sios šei­mos, naš­lai­čiai ir li­go­niai. Po­pie­žius Pran­ciš­kus prie Auš­ros Var­tų Die­vo Mo­ti­nos pa­veiks­lo pa­dė­jo do­va­ną – auk­si­nį ro­ži­nį, pa­lai­mi­no nau­ją švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos ka­rū­ną.

Nuo Auš­ros Var­tų pa­pa­mo­bi­liu Šven­ta­sis Tė­vas vy­ko į Ka­ted­ros aikš­tę, ku­rio­je jo lau­kė apie 60 tūks­tan­čių jau­nų žmo­nių. Prieš įženg­da­mas į Vil­niaus ar­ki­ka­ted­rą ba­zi­li­ką, Po­pie­žius su­tei­kė su­si­rin­ku­siems jau­nuo­liams pa­lai­mi­ni­mą. Ka­ted­ro­je jis pa­si­mel­dė prie jau­ni­mo bei Lie­tu­vos glo­bė­jo šv. Ka­zi­mie­ro ka­po ir Trem­ti­nių kop­ly­čio­je pa­dė­jo gė­lių prie švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos, Si­bi­ro Ma­do­nos.

Ant­ro­sios vi­zi­to die­nos ry­tą kul­mi­na­ci­ja ta­po Kau­no San­ta­kos par­ke au­ko­ja­mos šv. Mi­šios. Jo­se Šven­tą­jį Tė­vą su­ti­ko virš 100 tūks­tan­čių nuo 5 val. ry­to su­si­rin­ku­sių žmo­nių ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir iš Bal­ta­ru­si­jos, Len­ki­jos, Lat­vi­jos, Ru­si­jos bei ki­tų ša­lių.

Šven­ta­sis Tė­vas sa­ky­da­mas ho­mi­li­ją pa­ra­gi­no pra­šy­ti Jė­zaus, kad „su­tai­ky­tų mus su mū­sų pra­ei­ti­mi ir ly­dė­tų mus da­bar­ty­je“. Taip pat kvie­tė bū­ti „iš­ei­nan­čia“ Baž­ny­čia ir ne­bi­jo­ti „iš­ei­ti ir eik­vo­ti sa­ve net ta­da, kai at­ro­do, kad tam­pa­me ne­ma­to­mi, pra­ras­ti sa­ve dėl pa­čių ma­žiau­sių, už­mirš­tų­jų, dėl tų, ku­rie gy­ve­na eg­zis­ten­ci­jos pa­kraš­čiuo­se“.

Grįž­da­mas į Vil­nių Po­pie­žius su­sto­jo trum­pai pa­si­mels­ti is­to­ri­nė­je Vil­niaus ge­to te­ri­to­ri­jo­je, Rūd­nin­kų skve­re.

Po mal­dos Po­pie­žius Pran­ciš­kus at­si­svei­ki­no su su­si­rin­ku­siai­siais ir lai­min­da­mas juos iš­vy­ko Apaš­ta­li­nės nun­cia­tū­ros link. Anks­tų pir­ma­die­nio ry­tą, tęs­da­mas vi­zi­tą Bal­ti­jos ša­ly­se, Šven­ta­sis Tė­vas iš­skri­do į Lat­vi­ją, bet nak­vo­ti su­grį­žo į Vil­nių.

Tai­gi kiek­vie­nas ti­kin­ty­sis tu­rė­jo ga­li­my­bių iš ar­ti pa­ma­ty­ti Po­pie­žių, dau­ge­lis ir pa­ma­tė, ne­ma­žai žmo­nių se­kė gar­baus sve­čio vi­zi­tą Lie­tu­vo­je bū­da­mi ša­lia, o ne­tu­rė­ję ga­li­my­bių – per ra­di­ją ar te­le­vi­zi­jos tran­slia­ci­jas. Ko­kie įspū­džiai iš­li­ko jų šir­dy­je? Pa­tir­tais iš­gy­ve­ni­mais da­li­ja­si gru­pe­lė aly­tiš­kių.

 

Paliko svarbų telkimo įspaudą

Džiau­giuo­si tu­rė­jęs ga­li­my­bę da­ly­vau­ti Po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus su­si­ti­ki­me su ti­kin­čiai­siais tiek Vil­niu­je  esan­čia­me Pal. Kun. My­ko­lo So­poč­kos hos­pi­se, tiek Kau­ne, jo au­ko­ja­mo­se šv. Mi­šio­se, o pas­ku­ti­nę jo vi­zi­to Lie­tu­vo­je die­ną, anks­tų ant­ra­die­nio ry­tą, da­ly­vau­ti ir jo iš­ly­dė­tu­vė­se.  Kiek­vie­nas iš šių su­si­ti­ki­mų su­tei­kė skir­tin­gus ap­mąs­ty­mus ir pa­mo­kas, ku­rios pri­mi­nė, koks ypa­tin­gas šis Po­pie­žius yra ir su ko­kia svar­bia mi­si­ja jis at­vy­ko į vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį šven­čian­čią Lie­tu­vą.

Pir­ma­sis su­si­ti­ki­mas su pon­ti­fi­ku įvy­ko jo lau­kiant kar­tu su aly­tiš­kiais, re­mian­čiais hos­pi­so stei­gi­mo Aly­tu­je idė­ją. Sos­ti­nė­je vei­kian­čio vie­nin­te­lio mū­sų ša­ly­je hos­pi­so ben­druo­me­nė pa­kvie­tė ki­tų Lie­tu­vos mies­tų at­sto­vus, ku­riuo­se bu­ria­si hos­pi­sų stei­gi­mo ini­cia­ty­vi­nės gru­pės, kar­tu su­tik­ti Po­pie­žių. Jor­ge Ma­rio Ber­gog­lio ta­pęs Po­pie­žiu­mi ne­at­si­tik­ti­nai pa­si­rin­ko šv. Pran­ciš­kaus var­dą. Bū­tent dėl sa­vo iš­skir­ti­nio dė­me­sio ne­pa­si­tu­rin­tiems ir sil­pnie­siems, kaip ir šven­ta­sis Pran­ciš­kus, dar prieš tap­da­mas Po­pie­žiu­mi jis už­si­tar­na­vo di­džiu­lę jį su­pan­čios ben­druo­me­nės pa­gar­bą. Po mal­dos Auš­ros var­tuo­se Po­pie­žius su­sto­jo prie Pal. Kun. My­ko­lo So­poč­kos hos­pi­so, kur kiek­vie­ną jo lau­ku­sį ne­pa­gy­do­mą li­go­nį pa­lai­mi­no as­me­niš­kai. Tai bu­vo iš­ties jau­di­nan­ti aki­mir­ka, ku­ri ne­pa­li­ko abe­jin­gų.

Gau­siau­sią ti­kin­čių­jų ben­druo­me­nę su­tel­kė Kau­no San­ta­kos par­ke Po­pie­žiaus au­ko­ja­mos šven­to­sios Mi­šios, ku­rio­se da­ly­va­vo dau­giau kaip 100 tūkst. žmo­nių ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir iš kaimyninių šalių at­vy­ku­sių pi­lig­ri­mų. Da­lis jų pri­si­mi­nė ir prieš 25 me­tus čia pat – San­ta­kos par­ke – Jo­no Pau­liaus II-ojo au­ko­tas šv. Mi­šias. Kaip ir ta­da, tai su­tel­kė dau­gy­bę žmo­nių.

Emo­ciš­kai ypa­tin­giau­sias lai­kas bu­vo ant­ra­die­nį, da­ly­vau­jant Pran­ciš­kaus iš­ly­dė­tu­vė­se prie Apaš­ta­li­nės nun­cia­tū­ros Vil­niu­je, ku­rio­je jis nak­vo­jo po vi­zi­to Lat­vi­jo­je. Kiek­vie­nas tą anks­tų ry­tą ži­no­jo, jog Pran­ciš­kų Lie­tu­vo­je ma­to pas­ku­ti­nį kar­tą, o ir ap­skri­tai gal­būt tai pas­ku­ti­nis Po­pie­žiaus vi­zi­tas Lie­tu­vo­je. Ma­tė­me, kaip prieš įlip­da­mas į au­to­mo­bi­lį, Po­pie­žius nuo­šir­džiai pa­dė­ko­jo kiek­vie­nam vi­zi­to Lie­tu­vo­je ša­lia jo bu­vu­siam Vals­ty­bės ap­sau­gos de­par­ta­men­to dar­buo­to­jui. Vė­liau pa­li­kęs kie­mą lė­tai va­žiuo­da­mas au­to­mo­bi­liu at­si­svei­ki­no su kiek­vie­nu jo lau­ku­siu. Nors su­si­rin­ko dau­giau kaip šim­tas at­si­svei­kin­ti no­rė­ju­sių žmo­nių, šį kar­tą jis pa­žiū­rė­jo kiek­vie­nam į akis. Toks jo at­si­svei­ki­ni­mas stip­riai pa­lie­tė kiek­vie­ną iš mū­sų. Jau­tė­me, jog su kiek­vie­nu ten bu­vu­siu jis pa­si­da­li­no tuo, dėl ko yra toks ypa­tin­gas.

Po­pie­žiaus vi­zi­tas Lie­tu­vo­je jau ta­po is­to­ri­ja, bet jo mi­si­ja tik pra­de­da veik­lą čia – per kiek­vie­ną vi­suo­me­nės na­rį, ku­rsiantys mū­sų is­to­ri­ją, ku­rio šir­dy­je pa­li­ko taip svar­bų tel­ki­mo įspau­dą.

Povilas LABUKAS

 

 

Čia su­si­rin­ko tik­ro­ji Lie­tu­va

Penk­ta va­lan­da ry­to, o Kau­nas gy­vas kaip koks Lon­do­nas ar Mask­va. Oras vė­sus, ta­čiau žmo­nės šyp­so­si, sku­ba, vei­duo­se – lau­ki­mas ir vil­tis. Se­na­mies­ty­je kas ke­lio­li­ka met­rų sa­va­no­riai kal­bi­na, nu­ro­do, kur ei­ti. Iš­ge­ria­me ka­vi­nė­je esp­re­so ir sto­ja­me į ei­lę ap­sau­gos pa­tik­rai. Žmo­nės plau­kia upe. Ap­sau­gos pra­ėji­mų daug, pa­na­šu į tik­ri­ni­mą skry­džiui, dar­buo­to­jai dir­ba grei­tai, kva­li­fi­kuo­tai, ei­lė ju­da pa­kan­ka­mai grei­tai ir mes jau už­da­ro­je te­ri­to­ri­jo­je, be­lie­ka su­si­ras­ti sek­to­rių, į ku­rį tu­rė­jo­me Kai­šia­do­rių vys­ku­po Jo­no Iva­naus­ko do­va­no­tus kvie­ti­mus. Te­ri­to­ri­ja la­bai gy­va, gro­ja gy­vos mu­zi­kos an­sam­blis, di­džiau­siuo­se ek­ra­nuo­se ga­li­ma vis­ką ma­ty­ti ki­to­kiu pla­nu, ką fik­suo­ja ka­me­ros. Ap­žvel­gus sek­to­rius ga­li­ma pa­ste­bė­ti ne­ma­žai pi­lig­ri­mų, čia pra­lei­du­sių nak­tį, kad ar­čiau ta­ko, ku­riuo, tik­riau­siai, va­žiuos Po­pie­žius, įsi­kur­tų ir ga­lė­tų iš ar­ti jam į akis pa­žiū­rė­ti, pa­svei­kin­ti. 

Ne­pra­ilgs­ta lai­kas iki lau­kia­mos va­lan­dos, kai tu­ri­me su­lauk­ti Po­pie­žiaus. Daug sce­no­je kal­ban­čių, gro­jan­čių, cho­ras pa­siū­lo vi­siems pa­re­pe­tuo­ti kar­tu mi­šių gies­mes. Sa­va­no­riai vi­siems da­li­ja XXV ei­li­nio sek­ma­die­nio šven­tų­jų Mi­šių, ku­rioms va­do­vaus šven­ta­sis Tė­vas Pran­ciš­kus, kny­ge­les su gies­mių teks­tais ir na­to­mis. Už­si­pil­do vi­sa te­ri­to­ri­ja žmo­nė­mis. Ple­vė­suo­ja vė­lia­vos iš vi­so­kių Lie­tu­vos vie­to­vių, Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės, Va­ti­ka­no, Len­ki­jos, Ru­si­jos, Iz­ra­e­lio ir ki­to­kios, ku­rių vi­sų ne­ga­li ir už­fik­suo­ti. 

Pus­va­lan­džiui iki at­vy­ki­mo pra­ne­šė­jas pra­de­da in­for­muo­ti apie Po­pie­žiaus bu­vi­mo vie­tą pa­ke­liui į San­ta­ką. At­mo­sfe­ra kais­ta, žmo­nės džiū­gau­ja, lau­ki­mas bai­gia­si. Pa­si­ro­do kor­te­žas su gar­bin­gu sve­čiu. Jaus­mas ne­pa­kar­to­ja­mas. Pa­pa­mo­bi­lis iš­vin­giuo­ja vi­sais ta­ke­liais tarp sek­to­rių, kad iš ar­čiau Po­pie­žius pa­jaus­tų žmo­nes. Plo­ji­mai, svei­ki­ni­mų šūks­niai, mal­da... Žmo­nių ran­ko­se daug ma­žų vė­le­vė­lių, ku­rių jū­ra plaz­de­na ore. Vis­kas vyks­ta la­bai or­ga­ni­zuo­tai, la­bai tiks­liai, jau­čia­mas la­bai di­de­lis in­dė­lis ko­ky­biš­ko or­ga­ni­za­to­rių dar­bo. Pa­si­dai­rius ga­li­ma pa­ste­bė­ti la­bai stip­rias ap­sau­gos pa­jė­gas, ku­rių vi­sur aps­tu: ma­to­mo­se vie­to­se, ant ap­lin­ki­nių na­mų sto­gų, pra­ėji­muo­se, ir aky­lai pa­si­dai­rius, aki­mis ran­di pa­pras­tais ap­da­rais tarp žmo­nių. Tai ro­do, kad ren­gi­niui pa­si­ruoš­ta la­bai rim­tai.

Šven­to­jo Tė­vo pa­si­svei­ki­ni­mas su su­si­rin­ku­siai­siais žeg­no­jan­tis įve­da vi­sus į mal­dą. Jau­čia­mas pa­ky­lė­tas su­si­kau­pi­mas mi­nio­je. Di­din­gai skam­ba cho­ro ir Liu­do Mi­ka­laus­ko at­lie­ka­mos šv. Mi­šių gies­mės.

Oras pa­de­da mal­dai, pla­nuo­to lie­taus kaip ne­bū­ta, net sau­lė džiu­gi­na Kau­ną ir mus vi­sus.

Pra­smin­gai kal­ba Po­pie­žius, nuo­šir­džiai mel­džia­si ir su­tei­kia vil­ties vi­siems da­ly­vau­jan­tiems Eu­cha­ris­ti­jos šven­ti­me. Vi­sus pra­links­mi­na pa­bai­go­je iš­tar­ti ke­li žo­džiai lie­tu­viš­kai ir lin­kė­ji­mas „ska­nių pie­tų“. Esu lai­min­gas da­ly­va­vęs šven­to­se Mi­šio­se Kau­no San­ta­ko­je.

Ge­di­mi­nas Je­ge­le­vi­čius

 

Iš­gy­ve­nau di­de­lį džiaugs­mą ir pa­ky­lė­ji­mą

Jo Šven­te­ny­bė Ro­mos Po­pie­žius, Kris­taus vie­ti­nin­kas Že­mė­je, kaip jung­tis tarp Že­mės ir Dan­gaus, yra pats pa­mal­džiau­sias, švie­siau­sias ir do­riau­sias žmo­gus, be­si­rū­pi­nan­tis vi­so pa­sau­lio krikš­čio­ni­mis. Taip pat ir mū­sų Lie­tu­va. Jo vi­zi­tas – tai ste­buk­lin­ga do­va­na vi­sai mū­sų ša­liai ir kiek­vie­nam lie­tu­viui at­ski­rai.

Prieš me­tus, per­nai pa­va­sa­rį, į Ši­la­vo­to pa­ra­pi­ją, Prie­nų ra­jo­nas, bu­vo at­vy­kęs apaš­ta­liš­ka­sis nun­ci­jus ar­ki­vys­ku­pas Ped­ro Lo­pez Quin­ta­na, tuo­met ir­gi iš­gy­ve­nau di­de­lį džiaugs­mą ir pa­ky­lė­ji­mą, bet kaip re­gi pa­tį Po­pie­žių, su­vo­ki, kiek vie­nas žmo­gus tu­ri tu­rė­ti jė­gų ir dva­si­nės stip­ry­bės – pir­miau­sia my­lė­ti, at­leis­ti, vie­ny­ti vi­so pa­sau­lio žmo­nes.

Aš su­pran­tu, kad Po­pie­žiaus mi­si­ja vi­sam pa­sau­liui pa­sa­ky­ti: lai­ky­ki­tės, pai­sy­ki­te Die­vo įsa­ky­mų, my­lė­ki­me vie­nas ki­tą, tuo­met bū­si­me ge­res­ni, at­lai­des­ni, kan­tres­ni. Šiuos tei­gi­nius, kaip pa­tį Die­vo žo­dį, Po­pie­žiaus as­me­ny­je aš pri­imu ir sau.

Ma­ri­ja Mi­ko­le­vi­čie­nė

 

Ke­lio­nė pas Po­pie­žių ne­pa­ti­ko

Anks­ti ry­te iš­vy­kau į ke­lio­nę su sa­vo pa­ra­pi­jos vie­nuo­lė­mis. Kai iš­li­po­me iš au­to­bu­so, bu­vo la­bai šal­ta, nors ap­si­ren­gu­si bu­vau pa­kan­ka­mai šil­tai. Pra­ėjo­me pa­tik­rą. Iki ant­ros va­lan­dos vaikš­čio­jo­me lais­vai. O nuo ant­ros iki ke­tu­rių mus iš­leis­da­vo tik į tu­a­le­tą. O po ke­tu­rių iki pa­bai­gos šven­tės ne­iš­lei­do net į tu­a­le­tus. Vi­są tą lai­ką bu­vo­me už­da­ry­ti sek­to­riuo­se. O Po­pie­žių pa­ma­čiau tik pu­sę sep­tin­tos va­ka­ro. Ir iš to­li. Pa­var­gau, ke­lio­nė pas Po­pie­žių ne­pa­ti­ko.

Gab­rie­lė, šeštokė

 

Džiu­gu, kad esa­me daug di­des­ni dva­si­ne pras­me, ne­gu pa­tys tai su­vo­kia­me

Po­pie­žiaus vi­zi­tas ir ma­ne dviem die­noms pri­kaus­tė prie te­le­vi­zi­jos ek­ra­no, kar­tu su tais, ku­rie ne­ga­lė­jo iš ar­čiau ste­bė­ti šio is­to­ri­nio įvy­kio. Dar ir šian­dien emo­ci­jo­mis da­li­ja­mės su žmo­nė­mis, tie­sio­giai pa­ju­tu­siais Šven­to­jo Tė­vo ši­lu­mą, dva­sios tur­tus bei lin­kė­ji­mų Lie­tu­vai pras­mę. Ir pa­si­bai­gus vi­zi­tui ga­li­ma ap­mąs­ty­ti dau­gy­bę da­ly­kų.

La­biau­siai ža­vė­jo tai, kad Po­pie­žius, ati­da­vęs duok­lę man­da­gu­mo vi­zi­tui pas ša­lies va­do­vus, dau­giau­sia dė­me­sio sky­rė pa­pras­tiems žmo­nėms – pa­gy­ve­nu­siems, jau­ni­mui, vai­kams, pa­ro­dy­da­mas su­ge­bė­ji­mus su jais ben­drau­ti, ir lau­ko pa­la­pi­nė­je lo­vo­se su­gul­dy­tiems, sun­kio­mis li­go­mis ser­gan­tiems li­go­niams, lau­kian­tiems pas­ku­ti­nio ato­dū­sio, bet di­de­lė­mis pa­stan­go­mis, kaip vil­ties žen­klą, pa­ga­mi­nu­siems do­va­ną – il­gą ro­ži­nį. Juos Po­pie­žius lai­mi­no…

Įsi­mi­nė Po­pie­žiaus su­si­ti­ki­mas su jau­ni­mu ir to jau­ni­mo ne­su­me­luo­tos emo­ci­jos – gies­mės, šo­kiai ir skan­duo­ja­ma pa­dė­ka už žo­džius: „Gy­ve­ni­mas nė­ra te­at­ras, nes gy­ve­ni­me tu­ri lik­ti erd­vės klai­doms. Ne­įma­no­ma vis­ko su­re­ži­suo­ti, gy­ve­ni­me tai ne­vei­kia.“ Po­pie­žius kvie­tė jau­ni­mą ne­pa­mirš­ti sa­vo šak­nų, kal­bė­tis su se­no­liais, nes tik taip jie ga­li tęs­ti tau­tos is­to­ri­ją, už­megz­ti tei­sin­gą san­ty­kį su pra­ei­ti­mi.

Vi­zi­to kul­mi­na­ci­ja bu­vo šv. Mi­šios Kau­ne – Ne­mu­no ir Ne­ries san­ta­ko­je, ku­rią, kaip pa­brė­žė Ga­ny­to­jas, už­lie­jo žmo­nių, vie­nin­gų dva­sia, jū­ra, ku­rios ne­te­ko ma­ty­ti nuo At­gi­mi­mo lai­kų.

Ste­bi­no Po­pie­žiaus iš­tver­mė, nors die­no­tvarkė bu­vo la­bai su­dė­tin­ga, nuo vei­do ne­dings­tan­ti šyp­se­na ir gam­tos ste­buk­lai – dan­gu­je pa­si­ro­džiu­si vai­vo­rykš­tė, pa­ly­gin­ti gied­ras dan­gus, ne­iš­si­pil­džiu­sios si­nop­ti­kų prog­no­zės apie gau­sų lie­tų… Šio iš­ki­laus žmo­gaus vi­zi­tas pa­ro­dė, kad Lie­tu­va gy­va, kad esa­me daug di­des­ni dva­si­ne pras­me, ne­gu pa­tys tai su­vo­kia­me.

Ga­liau­siai Po­pie­žius ati­da­vė pa­gar­bą ir na­cių bei so­vie­ti­nio re­ži­mo au­koms, o baig­da­mas vi­zi­tą pa­sa­kė, kad skau­džią is­to­ri­ją iš­gy­ve­nu­si Lie­tu­va ga­li tap­ti Vil­ties švy­tu­riu.

Dvi die­nas gy­ven­da­mi taip gra­žiai su­sty­guo­tu ren­gi­niu, ly­di­mu pro­fe­sio­na­lių at­li­kė­jų ko­lek­ty­vų (ką reiš­kia vien ope­ros gran­do Liu­do Mi­ka­laus­ko gie­do­ji­mas), esa­me dė­kin­gi or­ga­ni­za­to­riams, ku­rie nu­tie­sė ke­lią Po­pie­žiaus vi­zi­tui.

 Li­na Svi­ders­kie­nė

                                      

Ža­vė­jo ben­dra­vi­mas ir dė­me­sys pa­pras­tiems žmo­nėms

Į su­si­ti­ki­mus su Po­pie­žiu­mi ne­vy­kau, ta­čiau jo vi­zi­tą ste­bė­jau ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­se. Džiu­gu, kad Po­pie­žius ap­lan­kė mū­sų ma­žą ša­lį, o su juo su­si­ti­kę ar jį iš­vy­dę lie­tu­viai jau­tė­si pa­ky­lė­ti. Be ga­lo su­jau­di­no Po­pie­žiaus sun­kiems li­go­niams su­teik­tas pa­lai­mi­ni­mas, su­ža­vė­jo pon­ti­fi­ko ben­dra­vi­mas ir dė­me­sys pa­pras­tiems žmo­nėms.

Lo­re­ta Gai­žiu­vie­nė

 

Susitikti su Popiežiumi panoro ir svečiai iš Vokietijos

Susitikimui su Popiežiumi pasi­rinkome Kauną. Sekma­dieniais mano šeima dalyvauja šventose Mišiose, tad šis sekma­dienis – ypatingas. Iš Miroslavo išvykome 4 valandą ryto. Ne­apsakomą įspūdį paliko taip anksti į  Kauno Santaką be palio­vos plaukianti žmonių upė. Kai kurios grupės turėjo vėliavas, matėsi, kad yra svečių iš kitų šalių. Su mūsų, Miroslavo parapijiečių grupe, važiavo svečiai iš Vokietijos, Biosel miestelio, kurie parapijai atvežė humanitarinę pagalbą. Žmonės nepabūgo nei vėsesnio oro, nei to, kad reikės gerokai anksčiau atsikelti –  visi norėjo susitikti su Popiežiumi, nes tai tarsi artimesnis susitikimas su Dievu. Žmones vienijo ramybė, susikaupimas, pagarba ir pagalba šalia esančiam.

Laimutė Gražulienė

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai