Af­ri­ka, įgy­ven­din­ta gam­ti­nin­ko sva­jo­nė, ta­po kū­ry­bi­nio įkvė­pi­mo šal­ti­niu

Ri­ta KRU­ŠINS­KAI­TĖ
Komentarai (1)
2019 Gegužė 2
Zu­ba­vi­čių šei­mos re­lik­vi­ja
Ta­do Iva­naus­ko pa­do­va­no­ta kny­ga ta­po Zu­ba­vi­čių šei­mos re­lik­vi­ja.                 Ri­tos KRU­ŠINS­KAI­TĖS nuotr.
„Gi­miau gam­to­je, au­gau, dir­bau ir sens­tu gam­to­je. Ma­nau, kad žmo­gų tu­ri do­min­ti gam­ta. Juk sma­gu, kai pa­ma­tai su­grįž­tan­tį paukš­tį, be­si­sklei­džian­tį au­ga­lo la­pe­lį“, – apie sa­vo ry­šį su gam­ta ir kny­gų įkvė­pi­mo šal­ti­nį sa­ko Dau­guo­se gy­ve­nan­tis ra­šy­to­jas, gam­ti­nin­kas ir ko­lek­ci­nin­kas Al­gi­man­tas Zu­ba­vi­čius.

Mei­lę gam­tai A.Zu­ba­vi­čius, ko ge­ro, ga­vo su ge­nais. Jo tė­vas­Te­o­fi­lis Zu­ba­vi­čius bu­vo pir­ma­sis Žu­vin­to bios­fe­ros re­zer­va­to dar­buo­to­jas, dau­ge­lį me­tų ste­bė­jęs ir už­ra­ši­nė­jęs paukš­čių gy­ve­ni­mą, ar­ti­mai ben­dra­vęs su pro­fe­so­riu­mi Ta­du Iva­naus­ku.

A.Zu­ba­vi­čius ža­vė­jo­si Lie­tu­vos gam­ta, ta­čiau nuo vai­kys­tės jo di­džio­ji sva­jo­nė bu­vo to­li­mo­ji Af­ri­ka. Su­ža­vė­tas jos ne­ap­rė­pia­mų to­lių, gro­žio, gy­vū­nų gau­sos, dau­giš­kis ta­po vie­nu žy­miau­sių sa­fa­rio žan­ro ra­šy­to­jų ša­ly­je.

Šian­dien ra­šy­to­jo mei­lę gam­tai liu­di­ja dvy­li­ka pa­ra­šy­tų kny­gų ir įspū­din­gų tro­fė­jų ko­lek­ci­ja.

Į me­džiok­lę nuo aš­tuo­ne­rių

Anot A.Zu­ba­vi­čiaus, jo do­mė­ji­ma­sis gam­ta at­si­ra­do kū­di­kys­tė­je. Tė­vas im­da­vo jį su sa­vi­mi į val­tį Žu­vin­to eže­re, ro­dė van­dens au­ga­lus, paukš­čius, vė­liau ūg­te­lė­ju­sį ves­da­vo­si į pa­lias, į me­džiok­lę, mo­kė ste­bė­ti gy­vū­nų gy­ve­ni­mą.

Aš­tun­tą de­šimt­me­tį be­bai­gian­tis A.Zu­ba­vi­čius dar ir šian­dien pa­me­džio­ja, pa­žve­jo­ja, o pa­va­sa­rį iš­si­ruo­šia brie­džių ra­gų pa­ieš­ko­ti. Pir­mo­je me­džiok­lė­je dau­giš­kis da­ly­va­vo bū­da­mas aš­tuo­ne­rių me­tų. Sa­va­ran­kiš­kai žve­jo­ti Do­vi­nės upe­ly­je pra­dė­jo de­šim­ties, vė­liau ei­da­vo į pa­lias uo­gau­ti, gry­bau­ti. Val­ti­mi plauk­da­vo, kad pa­ma­ty­tų į van­de­nį įsi­bri­du­sį ir pu­pa­laiš­kius ska­ban­tį brie­dį.

„Ta­da bu­vo daug vil­kų, jie pri­da­ry­da­vo di­de­lių nuos­to­lių žmo­nėms, avis pjau­da­vo, ėriu­kus iš­si­temp­da­vo iš­si­ka­sę sky­les po pa­ma­tais, te­ly­čias su­dras­ky­da­vo, net ar­klius už­pul­da­vo. Su tė­čiu žie­mą ei­da­vau į me­džiok­lę, nes ta­da pri­va­lo­mai rei­kė­jo re­zer­va­te nai­kin­ti plėš­rū­nus, kad jie ne­pri­da­ry­tų ža­los paukš­čiams, ku­riais bu­vo ypač rū­pi­na­ma­si. At­min­ty­je iš­li­ko me­džiok­lė su prof. T.Iva­naus­ku, kai prieš pat jį iš­šo­ku­si la­pė kri­to nuo taik­laus šū­vio“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si A.Zu­ba­vi­čius.

Vie­nas pir­mų­jų Lie­tu­vo­je paukš­čių žie­duo­to­jų T.Zu­ba­vi­čius to iš­mo­kė ir sū­nų. Pa­va­sa­rį abu paukš­čius žie­duo­da­vo Žu­vin­to apy­lin­kė­se, o ru­de­nį va­žiuo­da­vo į Ven­tės ra­gą. 

„Tė­tį la­bai džiu­gin­da­vo iš už­sie­nio gau­ti pra­ne­ši­mai apie jo su­žie­duo­tus paukš­čius – šel­me­ni­nę kregž­dę iš An­go­los, apie gan­drą iš Ro­de­zi­jos ar ki­tus spar­nuo­čius, nu­ke­lia­vu­sius į to­li­muo­sius kraš­tus. Po dau­ge­lio me­tų, be­si­lan­kant Af­ri­ko­je, pa­ma­čius gan­drus ap­im­da­vo jau­du­lys“, – pa­sa­ko­jo gam­ti­nin­kas.

A.Zu­ba­vi­čius įsi­ti­ki­nęs, kad ste­bė­da­mas gam­tos gy­ve­ni­mą, įgy­ji pa­tir­ties, at­si­ran­da ki­tas po­žiū­ris į gy­vū­nus, ne tik iš kep­tu­vės po­zi­ci­jos. Su­si­drau­ga­vęs su gam­ta iš­moks­ti ja gė­rė­tis, gro­žė­tis, sau­go­ti, my­lė­ti ir ver­tin­ti. 

Ma­ma ir pro­fe­so­rius

Be­ne pir­mo­ji A.Zu­ba­vi­čiaus pa­žin­tis su Af­ri­ka įvy­ko 1947 me­tais, kai ma­ma jį dar ne­di­de­lį ber­niu­ką nu­si­ve­dė pa­žiū­rė­ti ki­no apie Af­ri­ką. Ek­ra­ną at­sto­jo iš­skleis­ta pa­klo­dė, ta­čiau tai bu­vo vi­sai ne­svar­bu, nes už­ge­sus švie­soms, vai­ko dė­me­sį pri­kaus­tė at­si­vė­ręs pa­slap­tin­gas pa­sau­lis su nuo­ty­kiais ir ne­ma­ty­tais gy­vū­nais. „Pa­va­di­ni­mo ne­pa­me­nu, tik ži­nau, kad tai bu­vo vo­kie­čių tro­fė­ji­nis fil­mas apie Af­ri­ką“, – sa­kė ra­šy­to­jas.

Pra­bė­gus ke­le­riems me­tams, jis per­skai­tė prof. T.Iva­naus­ko kny­gą „Trys mė­ne­siai Bra­zi­li­jo­je“. Kny­ga pa­aug­liui pa­ti­ko, ta­čiau ki­lo min­tis, ko­dėl pro­fe­so­rius ne­va­žia­vo į Af­ri­ką. Vė­liau se­kė gam­tos moks­lų stu­di­jos Vil­niaus uni­ver­si­te­te, kur įgi­jo bio­lo­go ich­tio­lo­go spe­cia­ly­bę ir pa­gal ją dir­bo Aukš­ta­dvaryje bei Dau­gų žu­vi­nin­kys­tės ūky­je.

„Be­bai­giant stu­di­jas, pa­si­ro­dė ge­rų kny­gų apie Af­ri­ką, ir man ki­lo min­tis ką nors ge­ro pa­da­ry­ti sa­vo ša­liai. Ži­no­jau, kad Va­ka­rų mu­zie­jai tu­rė­jo įspū­din­gų tro­fė­jų iš Af­ri­kos, o Lie­tu­vo­je šia lin­kme nie­ko ne­bu­vo pa­da­ry­ta“, – tei­gė A.Zu­ba­vi­čius.

Kar­tą, be­var­ty­da­mas žur­na­lus, at­siųs­tus Pie­tų Af­ri­ko­je gy­ve­nan­čio T.Iva­naus­ko sū­naus, pa­ste­bė­jo ne­tei­sin­gą už­ra­šą po an­ti­lo­pės nuo­trau­ka ir sa­vo pa­ste­bė­ji­mu pa­si­da­li­jo su pro­fe­so­riu­mi. Bu­vo nu­fo­tog­ra­fuo­ta vie­nos rū­šies an­ti­lo­pė, o už­ra­šy­ta, kad ki­tos. Žy­mu­sis Lie­tu­vos gam­ti­nin­kas iš kar­to at­krei­pė į tai dė­me­sį.

„Vai­ke­li, jei taip do­mie­si Af­ri­ka, pa­do­va­no­siu tau ge­rą kny­gą apie Af­ri­ką. At­ei­ty­je žūt­būt sten­kis ją pa­ma­ty­ti. Ir įtei­kė Zu­ba­vi­čių šei­mos re­lik­vi­ja jau ta­pu­sią, an­trą šimt­me­tį skai­čiuo­jan­čią kny­gą „Af­ri­kos džiun­glė­se“, – iki šiol pri­si­me­na prof. T.Iva­naus­ko žo­džius A.Zu­ba­vi­čius ir bran­gi­na gau­tą do­va­ną.

Pa­ga­liau Af­ri­ka

Kad ir kiek pa­stan­gų dė­jo, A.Zu­ba­vi­čius į iš­sva­jo­tą­jį že­my­ną pa­te­ko tik pra­bė­gus ket­vir­čiui am­žiaus. „Kiek du­rų be­vars­čiau, nie­kas ne­da­vė lei­di­mo iš­vyk­ti. Tik nu­steb­da­vo, esą ko man rei­kia to­je pur­vi­no­je Af­ri­ko­je. At­kū­rus ne­pri­klau­so­my­bę, si­tu­a­ci­ja pa­si­kei­tė. Su­pra­tau, kad Af­ri­ką pa­ma­ty­ti pa­vyks“, – pa­sa­ko­jo gam­ti­nin­kas.

Sva­jo­nė iš­si­pil­dė 1991 me­tais. A.Zu­ba­vi­čius mė­ne­siui iš­vy­ko į tar­ny­bi­nę ko­man­di­ruo­tę su Uk­rai­nos moks­lų aka­de­mi­jos eks­pe­di­ci­ja. Taip dau­giš­kis ta­po vie­nu pir­mų­jų lie­tu­vių, po ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo iš­va­žia­vu­sių me­džio­ti į Af­ri­ką.

Pir­mo­ji pa­žin­tis su sva­jo­nių že­my­nu įvy­ko Gvi­nė­jo­je. Ši Va­ka­rų Af­ri­ko­je esan­ti vals­ty­bė – ne pa­ti tur­tin­giau­sia gy­vū­ni­jos, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis vals­ty­bė­mis, ta­čiau su­tei­kė ga­li­my­bę iš ar­ti pa­žvelg­ti į Af­ri­kos gam­tą, žmo­nes, tra­di­ci­jas.   

„Pa­me­džio­ti te­ko tik vie­ną pa­rą – epi­zo­diš­kai, ta­čiau su­spė­jau pa­ma­ty­ti daug įdo­mių gy­vū­nų: le­o­par­dų, man­gus­tų, an­ti­lo­pių. Po šios vieš­na­gės at­si­ra­do no­ras dar kar­tą va­žiuo­ti į Af­ri­ką“, – kal­bė­jo apie ne­blės­tan­čią mei­lę Af­ri­kai ra­šy­to­jas.

An­trą kar­tą A.Zu­ba­vi­čius į Af­ri­ką iš­va­žia­vo 2006-ai­siais. Šį kar­tą nu­vy­ko į Na­mi­bi­ją – tik­rą lau­ki­nę Af­ri­ką. Anot gam­ti­nin­ko, ža­vė­jo vis­kas – į ho­ri­zon­tą nu­bė­gan­tys to­liai, ku­riuo­se knibž­dė­te knibž­da gy­vy­bė, ir vie­ti­nių gen­čių žmo­nės su sa­vo­mis gy­ve­ni­mo tra­di­ci­jo­mis bei pa­pro­čiais. O svar­biau­sia, kad Af­ri­ka vi­sa­da pa­tei­kia ką nors nau­ja, ten kiek­vie­na­me žings­ny­je pa­ma­tai ką nors nau­jo kaip gam­ti­nin­kas.

Vė­liau dar lan­kė­si Pie­tų Af­ri­ko­je, Ke­ni­jo­je. Ypač pa­ti­ko Ke­ni­jo­je, į ku­rią vy­ko pra­mo­kęs su­ahe­lių kal­bos, kad ga­lė­tų tie­sio­giai ben­drau­ti su vie­ti­niais gy­ven­to­jais. Iki šiol me­na įspū­din­gus ma­sa­jų gen­ties šo­kius ir dai­nas.

„Žu­vin­te me­džio­da­mas la­bai džiaug­da­vau­si sep­ty­nių hek­ta­rų dy­džio lau­ki­niais plo­tais, o Af­ri­ko­je te­ko me­džio­ti ir tris­de­šim­ties ke­tu­rias­de­šim­ties tūks­tan­čių hek­ta­rų plo­tuo­se“, – ly­gi­no Af­ri­kos ir Lie­tu­vos me­džiok­lės ga­li­my­bes gam­ti­nin­kas.

Be­ne vie­nin­te­lė ne­sėk­mė lan­kan­tis Af­ri­ko­je – lais­vo­je gam­to­je taip ir ne­pa­vy­ko pa­ma­ty­ti gy­vo liū­to.

Tro­fė­jai ir kny­gos

Už vi­sus Af­ri­ko­je su­me­džio­tus gy­vū­nus A.Zu­ba­vi­čiui te­ko mo­kė­ti ne­ma­žus pi­ni­gus, nes tvar­ka to­kia – me­džiok, bet su­si­mo­kėk. Ta­čiau me­džio­to­jui iš­leis­tų pi­ni­gų ne­gai­la – juk įgy­ven­di­no vai­kys­tės sva­jo­nę ir pa­sie­kė vie­ną gy­ve­ni­mo tiks­lų.

Di­džiu­lę gam­ti­nin­ko aist­rą me­džiok­lei pa­tvir­ti­na gau­si ir ver­tin­ga tro­fė­jų ko­lek­ci­ja – dau­ge­lio me­džio­to­jų sva­jo­nių lai­mi­kis, įspū­din­ga sraig­ta­ra­gė an­ti­lo­pė di­džio­ji ku­du, an­ti­lo­pė gnu, zeb­ras, bui­vo­las, orik­sas ir dau­gy­bė ki­tų, Lie­tu­vos miš­kuo­se ne­gy­ve­nan­čių, gy­vū­nų. Vi­si jie me­na bu­vu­sias me­džiok­les ar­ba žmo­nes, pa­do­va­no­ju­sius įspū­din­gus tro­fė­jus.  

Po pir­mo­sios ke­lio­nės į Af­ri­ką A.Zu­ba­vi­čius pa­ra­šė ir pir­mą­ją sa­vo kny­gą „Il­gas ke­lias į Af­ri­ką“. Jo­je ra­šy­to­jas ne tik su­dė­jo ke­lio­nės įspū­džius, bet ir ap­ra­šė nu­ei­tą il­gą ke­lią, kol pa­te­ko į Juo­dą­jį že­my­ną.

„Ant­ro­ji kny­ga – „Se­ni laiš­kai iš Žu­vin­to“. Ji la­bai skaus­min­ga, nes tai ma­no ir ma­no ar­ti­mų­jų gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja“, – su jau­du­liu bal­se kal­ba A.Zu­ba­vi­čius.

Vė­liau pa­ra­šė kny­ge­lę vai­kams „Al­giu­ko Af­ri­ka“, kar­tu su sū­nu­mi Ta­du (miš­ki­nin­ku, pa­va­din­tu prof. T.Iva­naus­ko gar­bei) pa­ren­gė tė­vo pa­ra­šy­tą kny­gą „Iš­ti­ki­my­bė Me­dei­nei“.

Ke­lio­nių ir pri­si­mi­ni­mų įkvėp­tas pa­ra­šė kny­gas: „Dak­ta­ro Ig­no Af­ri­ka“, „Ant­ra­sis sa­fa­ris“, „Af­ri­kos sa­fa­riuo­se“, „Ich­tio­lo­go už­ra­šai“, „Me­džio­to­jo ži­ny­nas-ka­len­do­rius“, „Iš gam­ti­nin­ko die­no­raš­čių“, „Jo­no Pa­li­nio die­vų kal­nas“, „Pa­lių At­lan­ti­da“.

Už vi­są kū­ry­bą ir nuo­pel­nus puo­se­lė­jant me­džiok­lės tra­di­ci­jas, auk­lė­jant jau­ną­ją me­džio­to­jų kar­tą ap­do­va­no­tas me­džio­to­jų glo­bė­jos Me­dei­nės me­da­liu.

„Gy­ve­ni­me nie­ko ne­no­rė­čiau keis­ti, tik su­stip­rin­tai da­ry­čiau tai, ką da­riau. Ta­čiau žmo­gus vi­sa­da tu­ri no­rų. Ma­nie­ji – dar bent po­rą kar­tų pa­ma­ty­ti Af­ri­ką ir pa­dir­bė­ti Žu­vin­te, kur kiek­vie­nas kam­pe­lis pa­žįs­ta­mas“, – kal­bė­jo ne­se­niai 77-ąjį gim­ta­die­nį at­šven­tęs gam­ti­nin­kas, ra­šy­to­jas, ko­lek­ci­nin­kas A.Zu­ba­vi­čius.

 

    Komentaras

    Kaip aš sugebėjau išsaugoti savo santuoką. Esu vedęs ir 35 metų amžiaus esu iš Briuselio. Aš vedęs 8 metus su savo vyru Kennedy, turime 2 vaikus. Mano santuoka su vyru visada buvo nuostabi, kol trečioji šalis nepateko į niekur. Viskas prasidėjo nuo tada, kai aš pradėjau stebėti artumą tarp Kennedy ir jo vadinamojo sekretoriaus. Aš net kreipiausi į jį dėl sekretoriaus ir jis sako, kad jie tik draugai. Aš žinojau, kad visa tai buvo melas tą dieną, kai pamačiau jo sekretoriaus telefoną meilės žinutėmis, su juo susidūriau, iškart jis įsiplieskė ir paklausė manęs, kokia teisė man teko nusiteikti jo telefonui, pasakiau jam, kad ketinu pranešti jam ir jo įmonės vadovo sekretoriui, iškart jis man atšovė išgirdęs ir pradėjo mane mušti, mūsų vaikai net pradėjo verkti. Nepaisant jo požiūrio, aš vis dar buvau su juo, jis nustodavo miegoti namuose kartais, net kai išsikraustydavo iš namų ir pradėjo eiti pas savo sekretorių, jis mane palikdavo su mūsų vaikais. Aš buvau iki ašarų, neturėjau į ką bėgti, nes viskas, ko norėjau, buvo mano vyro sugrįžimas namo, kol sutikau gydytoją Ajayi. Jis papasakojo mano problemų priežastį dėl to, kad mano vyrui buvo blogai pasakyta, kad tai jo akys nebuvo aiškios. Jis man pasakė, kad ketina ištarti burtus, o mano vyras grįš pas mane ir jis man pasakė, ką darysiu. Aš didžiuojuosi sakydamas, kad nepraėjo septynios dienos, kai mano vyras grįžo namo elgedamasis ir būdamas blaivus, mano šeima vėl kartu. Ačiū dr. Ajayi, galite susisiekti su juo naudodami „Viber“ ar „WhatsApp“ numerį: +2347084887094 arba el. Paštu: drajayi1990@gmail.com

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.