10 die­nų tau­rio­sios ty­los

Vi­pa­sa­na – tai vie­na se­niau­sių In­di­jos me­di­ta­ci­jos tech­ni­kų. Prieš dau­giau kaip 2,5 tūkst. me­tų jos bu­vo mo­ko­ma In­di­jo­je, kaip uni­ver­sa­laus vais­to nuo vi­suo­ti­nių bė­dų. Žo­dis „Vi­pas­sa­na“ reiš­kia ma­ty­ti daik­tus to­kius, ko­kie jie yra iš tik­rų­jų.

Vi­pa­sa­nos mo­ko­ma 10 die­nų kur­suo­se, ku­riuo­se da­ly­viai iš­moks­ta šios tech­ni­kos pa­grin­dų ir ski­ria pa­kan­ka­mai lai­ko prak­ti­kai, kad pa­tir­tų nau­din­gų re­zul­ta­tų.

Nors sto­vyk­la ne­rei­ka­lau­ja tu­rė­ti me­di­ta­ci­jos pa­tir­ties, M.La­niaus­kai­tė me­di­ta­ci­ja ir jo­ga pra­dė­jo do­mė­tis prieš tre­jus me­tus.

Tai mo­ky­mai ir prak­ti­ka, ku­rią to­bu­li­nant iš­moks­ta­ma pa­si­nė­ri­mo į ap­mąs­ty­mus ty­lo­je bei fi­zi­nių ir men­ta­li­nių pra­ti­mų, to­kių kaip asa­nos, pra­na­ja­ma ar­ba as­ke­zė.

Mig­lė tei­gia, jog no­ras da­ly­vau­ti at­si­ra­do su­pra­tus, kad ši sto­vyk­la pa­dės ge­riau pa­žin­ti sa­vo vi­dų, pra­plės­ti są­mo­nin­gu­mą, iš­mok­ti gy­ven­ti čia ir da­bar.

Dau­ge­lis žmo­nių gy­ve­na at­ei­ties lū­kes­čiais ar pra­ei­ties nuos­kau­do­mis, am­ži­nai pla­nuo­da­mi ir ti­kė­da­mie­si, kaž­kur už­stri­gę sa­vo min­ty­se daž­nai ne­įver­ti­na ir nepa­si­džiau­gia da­bar­ti­ne si­tu­a­ci­ja, žmo­nė­mis, ku­rie juos su­pa.

Bū­nant ty­lo­je, gal­vo­je su­ka­si daug min­čių, už­si­ė­mi­mų me­tu sto­vyk­los da­ly­viai mo­kė­si jas kon­tro­liuo­ti, su­si­pa­ži­no su nau­ja me­di­ta­ci­jos rū­ši­mi.

Pa­si­ruo­ši­mas vi­pa­sa­nos sto­vyk­lai

Mer­gi­na, pir­mą kar­tą da­ly­va­vu­si to­kio­je sto­vyk­lo­je, tei­gia, kad spe­cia­laus pa­si­ruo­ši­mo ne­rei­kė­jo, ka­dan­gi ne­bu­vo aiš­ku, kaip vis­kas vyks, to­dėl va­do­va­vo­si tik ke­le­tu tai­syk­lių, ku­rių tu­rė­jo lai­ky­tis pa­kuo­da­ma­si daik­tus kur­sui.

La­ga­mi­ne tu­rė­jo bū­ti su­krau­ti kuk­lūs dra­bu­žiai, ku­rie ne­ap­nuo­gin­tų ir ne­iš­ryš­kin­tų kū­no li­ni­jų. Bu­vo bū­ti­nos hi­gie­nos prie­mo­nės be ašt­raus kva­po, ku­rios ne­at­kreip­tų dė­me­sio, ži­no­ma, ža­din­tu­vas, ku­ris pa­dė­tų kel­tis kiek­vie­ną anks­tų ry­tą, ir in­dai val­gy­ti.

Mig­lę įspė­jo, kad kny­gos, ra­šy­mo prie­mo­nės bei at­si­vež­tas sa­vas mais­tas ne­ga­li­mas. To­dėl mer­gi­na kruopš­čiai at­rin­ko bū­ti­nus daik­tus ir iš­sku­bė­jo to­bu­lin­ti sa­vo me­di­ta­ci­jos ži­nių.

Ne­ti­kė­tu­mai ir pen­kios prie­sai­kos

„Di­džiau­sias iš­ban­dy­mas kiek­vie­nam nau­jam sto­vyk­los da­ly­viui – pro­to pa­si­prie­ši­ni­mas bū­ti at­si­ri­bo­jus nuo iš­ori­nio pa­sau­lio“, – tei­gia M.La­niaus­kai­tė.

Iš ša­lies ga­li at­ro­dy­ti vis­kas la­bai pa­pras­ta, jo­kio te­le­fo­no, kny­gų ar ki­tų dė­me­sį ati­trau­kian­čių daik­tų, ta­čiau, kai yra drau­džia­ma ben­drau­ti ne tik žo­džiais, bet ir ges­tais, į gal­vą pra­de­da lįs­ti vi­so­kios min­tys. To­kias min­tis ga­li­ma va­din­ti „vi­di­niais de­mo­nais“, tai lei­džia su­pras­ti, kaip sun­ku kon­tro­liuo­ti min­tis vi­siš­ko­je ty­lo­je.

Ne­įpras­ta Mig­lei bu­vo ir tai, kad kiek­vie­ną ry­tą rei­kė­jo pa­bus­ti 4 val., ir jį pra­dė­ti me­di­ta­ci­ja, tik vė­liau se­kė pus­ry­čiai ir pa­si­ruo­ši­mas li­ku­siai die­nai.

Nuo pir­mos sto­vyk­los die­nos kiek­vie­nas da­ly­vis įsi­pa­rei­go­jo lai­ky­tis tam tik­rų prie­sai­kų: ne­at­im­ti gy­vy­bės nė vie­nam gy­vam su­tvė­ri­mui, ne­vog­ti, su­si­lai­ky­ti nuo bet ko­kios sek­su­a­li­nės veik­los, ne­me­luo­ti ir ne­var­to­ti jo­kių svai­ga­lų.

Vi­pa­sa­nos re­ži­mu – dešimt die­nų

Sto­vyk­lo­je da­ly­viai gy­ve­no po 3–4 kam­ba­ry­je, ki­to­se ša­ly­se įpras­tai gy­ve­na­ma  po vie­ną at­ski­ro­se ce­lė­se, to­kios są­ly­gos yra tin­ka­mes­nės su­si­kau­pi­mui. Ta­čiau Mig­lė pa­sa­ko­ja, kad drau­ge su ja kam­ba­ry­je gy­ve­nu­sios mer­gi­nos bu­vo rim­tai nu­si­tei­ku­sios, lai­kė­si tai­syk­lių bei ger­bė vie­na ki­tą, to­dėl ne­bu­vo sun­ku pri­si­tai­ky­ti prie re­ži­mo.

Šio­se sto­vyk­lo­se vy­rai ir mo­te­rys gy­ve­na ir val­go skir­tin­go­se zo­no­se, me­di­ta­vi­mo sa­lė taip pat pa­da­ly­ta į dvi da­lis, ku­rios tu­ri at­ski­rus įė­ji­mus.

Tech­ni­ką, ku­rios mo­kė­si Mig­lė, prak­ti­ka­vo mo­ky­to­jai iš ki­tų ša­lių, po kiek­vie­nos me­di­ta­ci­jos bu­vo skir­tas lai­kas as­me­ni­niams po­kal­biams ir klau­si­mams, su­si­ju­siems su tech­ni­ka, bei iš­ky­lan­čio­mis pro­ble­mo­mis.

Mais­to ra­cio­ną su­da­rė kruo­pos, sėk­los, vai­siai, dar­žo­vės ir ve­ge­ta­riš­ki ska­nės­tai, to­kie kaip mor­kų py­ra­gas ar na­mi­niai kep­ti sau­sai­niai. Val­gy­da­vo du kar­tus die­no­je, va­ka­re mer­gi­na su ki­tais sto­vyk­los da­ly­viais ger­da­vo ar­ba­tą ir val­gy­da­vo vai­sius.

Vi­so kur­so me­tu da­ly­viai ne­ga­lė­jo pa­lik­ti ap­tver­tos sto­vyk­los te­ri­to­ri­jos ar pri­im­ti lan­ky­to­jų. Te­le­fo­ną, ra­šy­mo prie­mo­nes, kny­gas ir vi­są ki­tą in­ven­to­rių, kas ga­lė­tų blaš­ky­ti dė­me­sį, rei­kė­jo ati­duo­ti iš kar­to vos tik at­vy­kus.

Mig­lė ti­ki­na, kad lai­kas sto­vyk­lo­je lei­do ge­riau pa­žin­ti sa­ve, įgau­ti dau­giau dis­cip­li­nos me­di­ta­ci­jo­je, pra­plės­ti są­mo­nin­gu­mą, pa­leis­ti nu­si­sto­vė­ju­sias nuos­kau­das ir ne­rei­ka­lin­gus įsi­ti­ki­ni­mus. Po kur­sų at­si­ra­do dau­giau mo­ty­va­ci­jos, pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi ir gy­ve­ni­mo ei­ga. Ži­no­ma, la­biau iš­siug­dė kan­try­bė ir mė­ga­vi­ma­sis ty­la.

Vi­di­nės pa­tir­tys

Da­ly­da­ma­si sa­vo pa­tir­ti­mi mer­gi­na pri­pa­žįs­ta, kad de­šim­ties die­nų lai­ko­tar­pis šiek tiek gąs­di­no. Di­džiau­si pri­im­ti iš­šū­kiai – vi­siš­ka ty­la ir ke­lias­de­šimt va­lan­dų me­di­ta­ci­jos. Mig­lė tei­gia, kad prieš va­žiuo­jant sun­ku įsi­vaiz­duo­ti tai, jog de­šimt die­nų ne tik ne­ga­lė­si ben­drau­ti žo­džiais, bet ir ko­mu­ni­kuo­ti vei­do iš­raiš­ka ar žen­klais.

Kur­so da­ly­vė pa­sa­ko­ja, kad vi­pa­sa­nos sto­vyk­la pa­rei­ka­la­vo ypač daug psi­cho­lo­gi­nės stip­ry­bės. Bū­nant sto­vyk­lo­je at­si­ra­do di­des­nis ry­šys su ap­lin­ka ir sa­vi­mi. Šven­tie­ji ty­los įža­dai sto­vyk­los me­tu pa­dė­jo tap­ti jaut­res­nei ap­lin­kai – iš­girs­ti gar­sus, į ku­riuos anks­čiau ne­at­kreip­da­vo dė­me­sio, bei pa­ma­ty­ti ma­žy­tes de­ta­les gam­to­je.

Mig­lė tei­gia, kad su sa­vo min­ti­mis te­ko ko­vo­ti ne tik ty­lo­je, bet ir me­di­ta­ci­jų me­tu. Va­lan­das trun­kan­čio­se me­di­ta­ci­jo­se, ku­rios pa­si­kar­to­da­vo 4–5 kar­tus per die­ną, į gal­vą lįs­da­vo vi­so­kios min­tys, ku­rios kiek­vie­ną da­ly­vį iš­ban­dy­da­vo tiek psi­cho­lo­giš­kai, tiek fi­ziš­kai.

M.La­niaus­kai­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad šią sto­vyk­lą kar­tos. Pa­si­sem­ta nau­ja pa­tir­tis su­tei­kė be­ga­lę nau­jų po­jū­čių, ku­rie iš­mo­kė ne tik in­te­lek­tu­a­liai su­pras­ti vi­suo­ti­nes pro­ble­mas, bet jas vi­sas pa­tir­ti sa­vo kū­nu. Ji ti­ki­na, kad toks mo­ky­ma­sis yra žy­miai stip­res­nis ir tu­ri il­ges­nę iš­lie­ka­mą­ją ver­tę.

Mig­lė La­niaus­kai­tė: „Dau­ge­lis žmo­nių gy­ve­na at­ei­ties lū­kes­čiais ar pra­ei­ties nuos­kau­do­mis, am­ži­nai pla­nuo­da­mi ir ti­kė­da­mie­si, lai­kas pra­dė­ti ver­tin­ti tai, kas mus su­pa ir džiu­gi­na kiek­vie­ną die­ną.“