Žynio pra­na­šys­tės, ti­kė­ji­mas ne­ap­čiuo­pia­mo­mis ma­te­ri­jo­mis ir ko ki­tą­met ti­kė­tis iš rin­ki­mų

Laura BALIUKONIENĖ, laura@ana.lt
Komentarai (2)
2018 Gruodis 18
žynys
Druskininkuose gyvenantis, humanitarinių mokslų daktaras, dainininkas, režisierius Egidijus Mažintas žmonių vadinamas Dainavos žyniu arba raganiumi. Taip jis vadinamas dėl to, kad naudoja tik lietuvišką paveldą – numerologiją, kūno kalbą, senovės etninius papročius, mitologiją ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus, iš anapus išsikviečiant jo dvasią.
Pla­čiai sklin­da kal­bos, kad Dai­na­vos žy­niu liau­dy­je va­di­na­mas, Drus­ki­nin­kuo­se gy­ve­nan­tis, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras, dai­ni­nin­kas, re­ži­sie­rius Egi­di­jus Ma­žin­tas tu­ri gam­tos do­va­ną ma­ty­ti ir jaus­ti dau­giau ne­gu tą da­ry­ti ga­li kiek­vie­no žmo­gaus akys ir po­jū­čiai. Ka­muo­ja­mi ne­lai­mių, ne­ži­nios, ne­te­kę vil­ties, be­sig­rieb­da­mi ir už šiau­do, o kar­tais tie­siog smal­su­mo ve­da­mi žmo­nės krei­pia­si į žy­nį pa­gal­bos. Kaip jis pats ti­ki­na, ben­drau­da­mas su ne­ap­čiuo­pia­mu pa­sau­liu, per moks­liš­kai ne­įro­dy­tas ma­te­ri­jas, E.Ma­žin­tas ne vie­nam pa­dė­jo įveik­ti įvai­rias pro­ble­mas, da­vė pa­ta­ri­mų, kaip elg­tis kon­kre­čio­se si­tu­a­ci­jo­se ir net iš­pra­na­ša­vo, kas nu­tiks ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je. At­ei­nan­tys me­tai – ku­pi­ni ne­ži­nios, lau­ki­mo, vil­čių ir ge­res­nių lai­kų ti­kė­ji­mo, nes vyks net tre­ji rin­ki­mai. Žy­nio klau­sė­me, kaip ki­tą­met sek­sis Aly­taus mies­tui ir ra­jo­nui, ko­kius va­do­vus gy­ven­to­jai iš­si­rinks. Ko­kio Lie­tu­vai rei­kia pre­zi­den­to? Taip pat do­mė­jo­mės, kaip žmo­nių ti­kė­ji­mą žy­niais, eks­tra­sen­sais ver­ti­na moks­li­ne iš­min­ti­mi be­si­re­mian­tis psi­cho­lo­gas? Ar tik­rai kai ku­rie žmo­nės ga­li bū­ti iš­skir­ti­nai ap­do­va­no­ti mo­tu­lės gam­tos?

Pa­slap­čių mo­kė­si iš se­ne­lės

Po­kal­bį su žy­niu pra­dė­jo­me nuo is­to­ri­jos apie ne­že­miš­kus jo ge­bė­ji­mus. E.Ma­žin­tas ti­ki­no, kad to­kią gam­tos do­va­ną – ma­ty­ti dau­giau nei ma­to įpras­tų žmo­nių akys – tik­riau­siai pa­vel­dė­jo ir iš­mo­ko iš sa­vo se­ne­lės. Maž­daug nuo ket­ve­rių, sek­da­mas jos pa­vyz­džiu, jis mo­kė­si žy­nio pa­slap­čių.

Tam jau­tė ir pa­šau­ki­mą. E.Ma­žin­to tė­vai dir­bo li­go­ni­nė­je, o se­ne­lė lyg so­cia­li­nė dar­buo­to­ja priimi­nė­jo žmo­nes, tu­rin­čius įvai­rių svei­ka­tos su­tri­ki­mų – vai­kų šla­pi­ni­ma­sis į lo­vą, jų iš­gąs­tis, įvai­rūs bė­ri­mai, ku­rių ne­pa­vyk­da­vo iš­gy­dy­ti gy­dy­to­jams, ir pa­na­šiai.

„Mes su se­su­te, bū­da­mi ma­ži, ste­bė­da­vo­me, kaip mo­čiu­tė dir­ba, ji net nie­ko ne­klau­si­nė­da­vo žmo­nių. To­kią mo­čiu­tės pa­tir­tį nau­do­ju ir aš“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas ir pri­dū­rė, kad vė­liau to­bu­li­no sa­vo ži­nias ir ge­bė­ji­mus be­si­mo­ky­da­mas įvai­rių da­ly­kų.

At­sa­ky­mai – et­ni­nė­je kul­tū­ro­je

Žy­niu jis sa­ve va­di­na dėl to, kad nau­do­ja tik lie­tu­viš­ką pa­vel­dą – nu­me­ro­lo­gi­ją, kū­no kal­bą, se­no­vės et­ni­nius pa­pro­čius, mi­to­lo­gi­ją ir Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio pa­veiks­lus, iš ana­pus iš­si­kvie­čiant jo dva­sią.

„Mo­ky­ti et­ni­nės kul­tū­ros Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se so­viet­me­čiu ne­bu­vo lei­džia­ma, nes lai­ky­ta­si nuo­sta­tos, kad tai na­cio­na­liz­mo ap­raiš­kos. Da­bar et­ni­nę kul­tū­rą kaip da­ly­ką tu­ri tik vie­na ki­ta mo­kyk­la. Aš esu vie­nin­te­lis iš moks­li­nin­kų et­no­gra­fų, ku­ris pri­tai­kė et­ni­nę kul­tū­rą ver­slui. Iš to ga­li­ma šiek tiek už­si­dirb­ti ir pra­gy­ven­ti. Moks­las tu­ri bū­ti orien­tuo­tas į ver­slą, gy­ve­ni­mą, rin­ką. To­dėl da­bar et­ni­nė­je kul­tū­ro­je aš mau­dau­si lyg žu­vis van­de­ny­je“, – taip apie sa­vo už­si­ė­mi­mą kal­bė­jo žy­nys.

Be to, pa­sak jo, ma­gi­jos, chi­ro­man­ti­jos, ast­ro­lo­gi­jos bu­vo mo­ko­ma Vil­niaus uni­ver­si­te­te dar prieš po­rą šim­tą me­tų. Tai pa­kan­ka­mai se­ni moks­lai, anuo­met bu­vę la­bai po­pu­lia­rūs. E.Ma­žin­tas tei­gė, kad dau­gy­bė mū­sų se­no­vės kul­tū­ros yra okul­ti­nė.

Jis pa­aiš­ki­no, kad skir­tin­go­se kul­tū­ro­se tas pats skait­muo ar­ba sim­bo­lis ga­li tu­rė­ti skir­tin­gas ir net prie­šin­gas reikš­mes, tai­gi, tas, kas lai­mę ir sėk­mę sim­bo­li­zuo­ja kaž­kur sve­čio­je ša­ly­je, mū­sų kraš­tuo­se ga­li reikš­ti ne­lai­mę. Kaip pa­vyz­dį jis pa­tei­kė mė­nu­lį, ku­ris pas mus trak­tuo­ja­mas kaip tė­ve­lis, o sla­vų kraš­tuo­se yra mo­te­riš­ko­sios gi­mi­nės pras­mė.

Dar pri­si­mi­nė is­to­ri­ją, kai vie­na jo klien­tė, ti­kė­da­ma­si iš­lai­ky­ti mei­lę ir tur­tus sa­vo gy­ve­ni­me, iš Egip­to par­si­ve­žė ska­ra­bė­ją kaip mei­lės ir tur­tų amu­le­tą. Žy­nys pa­tvir­ti­no, kad bū­tent egip­tie­čiams šis amu­le­tas reiš­kia kaip tik tai, ta­čiau mū­sų kraš­te jis vi­so la­bo tė­ra mėš­la­va­ba­lis, reiš­kian­tis iš­si­sky­ri­mą, pra­ra­di­mą.

„To­dėl įvai­rūs mū­sų sim­bo­liai ir amu­le­tai tu­rė­tų bū­ti lie­tu­viš­ki“, – ak­cen­ta­vo E.Ma­žin­tas.

Dar jis pa­ti­ki­no, kad žmo­nės be rei­ka­lo ne­ti­ki prie­ta­rais, mat juo­se sly­pi tūks­tan­čius me­tų mū­sų pro­tė­vių kaup­ta pa­tir­tis, et­ni­nės ži­nios.

Kvie­čia žy­maus žmo­gaus dva­sią

Pa­si­tei­ra­vus, ar jo įžval­gos bei pra­na­šys­tės vi­suo­met yra pa­ti­ki­mos, žy­nys tvir­ti­no, kad nie­ka­da dėl nie­ko ne­ga­li­ma bū­ti tik­riems ir vi­suo­met sa­vo klien­tų iš anks­to at­si­pra­šo, jei­gu jo pra­na­šys­tės ne­pa­si­tei­sins. Ta­čiau daž­niau­siai iš žmo­nių, ku­rie krei­pia­si į jį, gir­di ge­rus at­si­lie­pi­mus.

„Ži­no­te, ma­no dar­bą vi­suo­met pa­tik­ri­na lai­kas. Tik jis pa­ro­do, ar aš pa­sa­kiau tei­sy­bę, ar kly­dau“, – ti­ki­no E.Ma­žin­tas.

Įpras­tai žy­nys žvel­gia še­še­rius me­tus į prie­kį, ta­čiau, jei­gu yra po­rei­kis pa­ma­ty­ti to­les­nę at­ei­tį, tą jis taip pat pa­da­ro. Tam nau­do­ja ran­kų del­nus. Pa­sak vy­ro, kai­rės ran­kos plaš­ta­ka ro­do pri­gim­tį ir 90 me­tų lai­ko­tar­pį, de­ši­nė – tą, ką žmo­gus per gy­ve­ni­mą nu­vei­kia, pa­ge­ri­na ar­ba su­ga­di­na ir 40 me­tų lai­ko tar­pą. De­ja, daž­niau­siai žmo­nės lin­kę vis­ką su­ga­din­ti. Apie žmo­nes jis ga­li daug pa­sa­ky­ti ir kal­bė­da­mas su jais te­le­fo­nu, net jų nė kar­to ne­ma­tęs gy­vai.

Įdo­mu yra tai, kad žy­nys, no­rė­da­mas gau­ti tiks­les­nius ir iš­sa­mes­nius at­sa­ky­mus į žmo­nių no­ri­mus su­ži­no­ti klau­si­mus, tei­gia iš­si­kvie­čian­tis lie­tu­vių kom­po­zi­to­riaus, dai­li­nin­ko, chor­ve­džio, vie­no žy­miau­sių to me­to kul­tū­ros vei­kė­jo M.K.Čiur­lio­nio dva­sią, ku­ri pa­sa­ko dar dau­giau, pra­ple­čia kon­kre­taus žmo­gaus gy­ve­ni­mo pe­ri­met­rą.

„Ga­liu ma­ty­ti, koks tas žmo­gus yra gy­ve­ni­me, šei­mo­je, dar­be, kaip klos­to­si jo kar­je­ra, ko­kia yra jo svei­ka­ta ir pa­na­šiai. Ta­čiau toks se­an­sas trun­ka apie va­lan­dą. Ga­liu daug ką pa­sa­ky­ti ir per še­šias mi­nu­tes, ta­čiau ne taip pla­čiai. Be to, dva­sia man la­bai pa­de­da, kai pats bū­nu per­var­gęs ir man pa­čiam tam­pa sun­kiau iš­skai­ty­ti ki­tais me­to­dais. Mū­sų ben­dra­vi­mas su dva­sia vyks­ta me­ta­fo­rų, ki­tų sim­bo­lių kal­ba“, – pa­sa­ko­jo žy­nys. Taip pat pri­dū­rė, kad bi­jo­ti dva­sių tik­rai ne­rei­kia, vei­kiau bi­jo­ti rei­kia gy­vų žmo­nių.

Lem­tį pa­keis­ti ga­li­ma

Žmo­nėms pra­neš­da­mas ne to­kius po­zi­ty­vius da­ly­kus ar įspė­da­mas apie jiems gre­sian­čias ne­lai­mes, E.Ma­žin­tas sten­gia­si tą pa­da­ry­ti la­bai sub­ti­liai, at­sa­kin­gai, kad žmo­gus ne­pra­dė­tų gy­ven­ti vien ta blo­ga ži­nia ir lauk­ti. Yra žmo­nių, ku­rie iš anks­to pa­pra­šo apie blo­gas ži­nias nu­ty­lė­ti.

Net ir su­ži­no­ję apie ne itin ge­rą lem­tį, žmo­nės ga­li ją pa­keis­ti ir, pa­sak žy­nio, net pri­va­lo tą da­ry­ti.

„La­biau­siai žmo­nės lau­kia, ką apie juos pa­sa­kys po­zi­ty­vaus. Su­lau­kiu ir to­kių klien­tų, ku­rie no­ri gir­dė­ti tik tai, ką no­ri gir­dė­ti. Ta­čiau kar­tais žmo­gui pa­sa­ky­ti ne tai, ko jis lau­kia, bū­na ver­ta. Ta­da jis su­si­mąs­to, pa­da­ro iš­va­das ir man net pa­dė­ko­ja“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

Taip pat žy­nys tei­gė ga­lin­tis nuim­ti pra­keiks­mus, nu­žiū­rė­ji­mus, už­kal­bė­ji­mus.

Klien­tai – ir ku­ni­gai

Tei­gia­ma, kad, re­mian­tis ka­ta­li­ky­be, jos iš­pa­žįs­ta­mu ti­kė­ji­mu, bur­tai, ma­gi­jos, spi­ri­tiz­mo se­an­sai yra lai­ko­mi nuo­dė­min­gais. Ta­čiau E.Ma­žin­tas su tuo ne­su­tin­ka, esą baž­ny­čia nė­ra moks­li­nin­kas, ku­riuo ga­li­ma ti­kė­ti kaip ne­gin­či­ja­ma tie­sa. Ži­no­ma ir tai, kad moks­liš­kai įro­dy­ti dva­sių eg­zis­ta­vi­mo taip pat ne­ga­li­ma.

„At­si­me­nu, ma­no mo­čiu­tė iš­va­ry­da­vo žmo­gų ap­sė­du­sį šė­to­ną, o da­bar tą da­ro ir ku­ni­gai eg­zor­cis­tai. Juk tai ir­gi ga­li­ma va­din­ti ke­rais. Ir pats Jė­zus Kris­tus nau­do­jo ran­kų bio­e­ner­ge­ti­ką, ku­ria gy­dė žmo­nes ir net iš mi­ru­sių­jų pri­kė­lė. Ir ku­ni­gai, be­je, yra ma­no klien­tai, net la­bai aukš­to ran­go. Jiems ir­gi įdo­mu, kur jie bus, į ko­kį kraš­tą iš­va­žiuos, ko­kį laips­nį gaus. Tai žmo­giš­ki klau­si­mai. Drau­di­mai nie­ko ge­ro ne­duo­da. Ga­lė­tų ir ku­ni­gai dau­giau ma­ty­ti“, – tei­gė žy­nys.

Pa­klaus­tas, ar bū­na vi­sa­pu­siš­kai sėk­min­gų žmo­nių, žy­nys tai pa­ti­ki­no, ta­čiau pa­brė­žė, kad ne vi­siems gy­ve­ni­me rei­kia daug ir kad no­rint bū­ti sėk­min­gam, kar­tais tie­siog rei­kia šiek tiek pa­keis­ti po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą: „Pa­ti­kė­kit, kuo ma­žiau gy­ve­ni­me tu­ri, tuo ma­žiau rū­pes­čių.“

 Pa­gal­ba ki­tiems žmo­nėms, kaip tei­gė žy­nys, jo nie­ka­da ne­iš­var­gi­na, prie­šin­gai, jei­gu pa­vyks­ta pa­gel­bė­ti, jau­čia­si pa­ky­lė­tai. „La­bai iš­gy­ve­nu, jei­gu žmo­gui ką nors pa­sa­kau ne taip, per­dė­tai“, – pa­sa­ko­jo vy­riš­kis.

 

Kas lau­kia Aly­taus mies­to ir ra­jo­no?

Ar­tė­jant sa­vi­val­dos rin­ki­mams, įdo­mu su­ži­no­ti, kaip jie klos­ty­sis ir kas lauks Aly­taus mies­to ir ra­jo­no gy­ven­to­jų, ko­kią val­džią jie iš­si­rinks.

Žy­nys aiš­kiai api­bū­di­no Aly­taus ra­jo­no si­tu­a­ci­ją, esą val­džio­je ma­žai kas kei­sis, kad da­bar­ti­nė val­džia ta­ry­tum įsi­tvir­ti­no am­žiams, o žmo­nės jau­čia­si tar­si bū­tų įkliu­vę į spąs­tus, jie la­bai lau­kia per­mai­nų, nes vis­kas nu­si­bo­do. Si­tu­a­ci­ją jis ly­gi­no su Ru­si­jos at­ve­ju, kai tar­si liau­dis iš­ren­ka Pu­ti­ną va­do­vau­ti ša­liai, tar­si vis­kas de­mo­kra­tiška, ta­čiau anaip­tol taip nė­ra.

„Da­bar­ti­nė val­džia per daug už­si­žai­dė, per daug pa­si­ti­ki sa­vi­mi, už­mi­go ant aplo­dis­mentų ir ne­no­ri nu­lip­ti nuo sce­nos. De­ja, į val­džią at­ei­na ne tie žmo­nės, ku­rie tik­rai ga­lė­tų jo­je bū­ti. Trūks­ta tu­rin­čių ge­rą, tin­ka­mą iš­si­la­vi­ni­mą, pa­sau­lie­ti­nę pa­tir­tį. Dar blo­giau, kad į po­li­ti­ką ban­do su­grįž­ti bu­vę jos da­ly­viai. Ap­sau­gok, Vieš­pa­tie, nuo to­kių spe­cia­lis­tų. Kur tie jau­ni žmo­nės, ku­rie tu­rė­tų tą dar­bą dirb­ti? Aš už tai, kad dvi ka­den­ci­jas at­bu­vę po­li­ti­kai dau­giau į tas pa­čias pa­rei­gas ne­grįž­tų. Rei­kia in­ves­tuo­ti į jau­nų žmo­nių at­ėji­mą į val­džią. Žmo­nės no­ri per­mai­nų, jiems trūks­ta ši­lu­mos, jau­čia di­de­lę so­cia­li­nę at­skir­tį. Val­džia la­bai ati­to­lu­si nuo pa­pras­tų žmo­nių. Biu­ro­kratija tu­rė­tų bū­ti ma­ži­na­ma ir ne­ga­li lik­ti toks iš­pūs­tas val­džios apa­ra­tas, kai gy­ven­to­jų ma­žė­ja. O tie to­liau dau­gi­na­si lyg hid­ros ar er­kės. Žmo­nės tą ma­to, bet bi­jo pa­sa­ky­ti“, – kal­bė­jo žy­nys.

Aly­taus ra­jo­no va­do­vas, pa­sak jo, bus val­din­gas, už­si­spy­ręs, tu­rin­tis ne­men­ką po­li­ti­nę pa­tir­tį. Jis tu­ri sa­vo su­kaup­tą tur­tą, šei­mą, du vai­kus, yra aukš­tas, maž­daug 1,82 m ūgio, svo­ris apie 86 ki­log­ra­mus.

Kiek su­dė­tin­ges­nį me­tą ra­jo­no val­džio­je žy­nys ma­to 2020 me­tais, kai aikš­tėn iš­kils prie­ka­bia­vi­mo si­tu­a­ci­jų, nu­ra­šy­tos me­džia­gos, iš­vež­tos in­ves­ti­ci­jos, ne­gau­tos apy­var­ti­nės lė­šos. Ki­taip ta­riant, su­si­kaups po­li­ti­nio mėš­lo.

Kal­bė­da­mas apie mies­tą E.Ma­žin­tas te­pa­sa­kė, ko­kio mies­tui rei­kia va­do­vo. Esą jis tu­ri bū­ti apie 35 me­tų, tu­rin­tis šei­mą, vai­ką, jam tas dar­bas bus įdo­mus, jis steng­sis ir tik­rai dirbs. De­ja, prieš jį nuo­la­tos kaž­kas ieš­kos kom­pro­ma­tų ir jų ras. Jau po dve­jų me­tų jis tu­rės di­de­lių ne­ma­lo­nu­mų.

Ko­kio pre­zi­den­to rei­kia Lie­tu­vai?

Žy­nio klau­sė­me ir apie ki­tą­met vyk­sian­čius pre­zi­den­to rin­ki­mus. Jo tei­gi­mu, iš­kvies­to­ji dva­sia ro­do, jog į ant­rą­jį rin­ki­mų tu­rą pa­teks vy­ras ir mo­te­ris, o per­ga­lė bus tra­pi, nes bal­sa­vi­mo re­zul­ta­tų per­sva­ra bus la­bai men­ka. Be­je, žy­nys pra­si­ta­rė, jog Lie­tu­vai ir gy­ven­to­jams pa­lan­kiau bū­tų tu­rė­ti ša­lies va­do­vę mo­te­rį. Esą mo­te­riš­ka­ja­me pra­de sly­pi dau­gy­bė klo­dų, ku­rių vy­rai nie­ka­da ne­tu­rės.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, jei­gu rin­ki­mus lai­mė­tų mo­te­ris, ji bū­tų ir yra val­din­ga, ta­len­tin­ga, la­bai iš­pru­su­si, ra­cio­na­li, ne­si­va­do­vau­jan­ti emo­ci­jo­mis, šil­tai ben­drau­jan­ti su žmo­nė­mis, at­jau­ti, ne­daug­žo­džiau­jan­ti ir tik­rai dirbs tau­tos la­bui. Va­do­vau­jant jai tu­rė­tų at­si­gau­ti vi­du­ri­nė vi­suo­me­nės kla­sė, ben­druo­me­nės, smul­ku­sis ver­slas, o ne­šva­riais pi­ni­gais pra­tur­tė­ju­siems ver­sli­nin­kams pra­si­dės ne­ra­mūs lai­kai. Pa­sak žy­nio, jau ka­den­ci­jos pra­džio­je ji su­ge­bė­tų už ger­klės su­grieb­ti tuos, ku­rie per­ne­lyg lais­vai įsi­jau­tė.

Jei­gu rin­ki­mus lai­mės vy­ras, jam la­biau rū­pės sa­vo pa­ties įvaiz­dis ir gar­bė, nes jis – ti­pi­nis nar­ci­zas, si­jo­nuo­tas vy­ras, o tai reiš­kia – tu­rin­tis daug mo­te­riš­kų sa­vy­bių. Jis yra iš­vaiz­dus, vo­nio­je pra­lei­džian­tis bent po­rą va­lan­dų per die­ną gra­žin­da­mas sa­vo na­gus ir šva­rin­da­mas kiek­vie­ną sa­vo kū­no ker­te­lę. Jis šiuo me­tu gal­vo­ja, kaip ras­ti ke­lią į mo­te­rų rin­kė­jų šir­dis ir jas ža­vė­ti.

Jo va­do­va­vi­mas bū­tų per­ne­lyg nuo­bo­dus, da­ry­tų daug klai­dų, kil­tų daug prieš­prie­šos ir nesu­si­pra­ti­mų, su ku­riais jis ne­ge­bė­tų su­si­tvar­ky­ti. Jo va­do­va­vi­mo me­tu bū­tų jau­čia­mas ato­trū­kis nuo gy­ve­ni­mo. Jo re­to­ri­ka yra la­bai pa­vir­šu­ti­niš­ka, pri­mi­ty­vi. Lyg ir pri­sis­kai­tęs, daug ži­no, bet ne­ge­ba pri­tai­ky­ti prak­tiš­kai.

Be to, jam pro­vin­ci­niai kraš­tai ma­žai pa­žįs­ta­mi, tad ir jų pro­ble­mos – sve­ti­mos, di­dė­tų ato­trū­kis tarp varg­šų ir tur­tuo­lių. Iš tie­sų tam vy­rui trūks­ta pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi ir drą­sos, ku­pi­nas vi­di­nių de­mo­nų, jis yra la­bai jaut­rus, šiek tiek su­tri­kęs emo­ciš­kai, tu­ri ir tam tik­rų svei­ka­tos su­tri­ki­mų.

Pa­klaus­tas, kaip per bū­si­mo­jo pre­zi­den­to va­do­va­vi­mą sek­sis Lie­tu­vai, ar gy­ven­to­jai su­lauks ge­res­nių lai­kų, E.Ma­žin­tas pa­ti­ki­no pats tuo ne­ti­kin­tis, ta­čiau kor­tos ro­do, kad pro­švais­čių tik­rai yra: „Lie­tu­va pa­si­il­go ne tik ge­ro, bet ir de­mo­kra­tiško, o ne dik­ta­to­riš­ko va­do­vo ir įdo­my­bių. Iš­rink­tas pre­zi­den­tas tu­rės įta­kos, kad pa­dė­tis ša­ly­je šiek tiek ge­rė­tų. At­si­ras at­sa­ko­my­bė, pa­rei­ga, pa­si­keis dau­gy­bė vie­tų, žmo­nių.“

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.