Žvilgs­nis į bal­tas dė­mes „vil­ko vai­kų” is­to­ri­jo­se – Ma­ry­tės li­ki­mo ir ka­ro Uk­rai­no­je kon­teks­te (7)

Saulė Pinkevičienė
Spektaklyje „Marytė“, kurios herojės prototipu tapo Marytė Margevičiūtė-Savickienė, Marytės vaidmenį sukūrė aktorė Andra Kavaliauskaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Spektaklyje „Marytė“, kurios herojės prototipu tapo Marytė Margevičiūtė-Savickienė, Marytės vaidmenį sukūrė aktorė Andra Kavaliauskaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
„Ka­ras Uk­rai­no­je ma­ne su­krė­tė. Ka­ro ne­įma­no­ma su­vok­ti pro­tu, jo ne­ga­li pri­im­ti emo­ciš­kai. Sa­va­no­riau­da­mas Aly­taus pa­bė­gė­lių re­gist­ra­ci­jos cen­tre aš ma­tau dau­gy­bę žmo­nių, ku­rių li­ki­mus ne­gai­les­tin­gai nio­ko­ja ka­ras, ly­giai taip pat, kaip ir ma­no ma­mos, ku­ri bu­vo „vil­ko vai­kas“. Ši tra­ge­di­ja pa­lie­tė vi­są mū­sų gi­mi­nę, ma­no pa­ties vai­kys­tę, nes vi­sa­da jau­čiau, kad yra ne­ži­nia, klau­si­mai, į ku­riuos ma­ma at­sa­ky­ti ne­no­ri ir ne­ga­li. Pra­si­dė­jus ka­rui ši­tą si­tu­a­ci­ją tar­si iš­gy­ve­nu nau­jai, nors nie­ka­da ne­gal­vo­jau, kad tai ga­li tek­ti pa­tir­ti mums vi­siems“, – sa­ko Ri­čar­das Sa­vic­kas. Ri­čar­do ma­ma – Ma­ry­tė Mar­ge­vi­čiū­tė-Sa­vic­kie­nė, ku­rios gy­ve­ni­mas ap­ra­šy­tas Al­vy­do Šle­pi­ko ro­ma­ne „Ma­no var­das – Ma­ry­tė“. Pa­gal šį ro­ma­ną prieš dve­jus me­tus bu­vo su­kur­tas uk­rai­nie­čių re­ži­sie­riaus Stas Zhyr­kov spek­tak­lis apie ka­ro bai­su­mus, ku­rie ne­tu­ri pa­si­kar­to­ti. Pra­si­dė­jus ka­rui, pra­dė­jus bom­bar­duo­ti Ki­je­vą, Stas li­ko Uk­rai­noje, o jo šei­ma, žmo­na Kse­ni­a Ro­mas­hen­ko ir sū­nus Ar­tio­mas pa­si­trau­kė į Lie­tu­vą, šiuo me­tu gy­ve­na Aly­tu­je. Nau­ja re­a­ly­bė, pa­sau­lį pa­ža­di­nu­si va­sa­rio 24-osios ry­tą, te­be­si­tę­sia.

Be na­mų, var­dų, tau­ty­bės ir kal­bos

Spek­tak­lį „Ma­ry­tė“, pa­sa­ko­jan­tį jo ma­mos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją, R.Sa­vic­kas pir­mą kar­tą pa­ma­tė bai­gian­tis ant­ra­jai ka­ro Uk­rai­no­je sa­vai­tei, kai Aly­taus mies­to te­at­re įvy­ko ak­ci­ja nuo ka­ro ken­čian­tiems Uk­rai­nos te­at­ra­lams pa­rem­ti. 84-erių me­tų ma­ma, ta­pu­si ro­ma­no he­ro­jės Ma­ry­tės pro­to­ti­pu, spek­tak­lio nė­ra ma­čiu­si, ji šiuo me­tu gy­ve­na Vo­kie­ti­jo­je.

„Gy­ve­ni­me ne­tu­rė­jau at­sa­ky­mo, ko­dėl ma­ma ne­žiū­ri man į akis, ko­dėl mes na­muo­se ki­taip šven­čia­me šven­tes. Pir­mą kar­tą vie­šai pa­pa­sa­ko­ti jos is­to­ri­ją pa­siū­lė te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja Edi­ta Mil­da­žy­tė, bet aš tuo me­tu bu­vau įsi­ti­ki­nęs, kad įkal­bė­ti ma­mos vie­šu­mui mums ne­pa­vyks“, – pa­sa­ko­ja R.Sa­vic­kas.

Vis dėl­to „Bo­bų va­sa­ros“ lai­da, ku­rio­je Ri­čar­do ma­ma Re­na­tė Mar­ke­witz pa­sa­ko­ja sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją, bu­vo nu­fil­muo­ta ir pa­ro­dy­ta. Pra­ėjus die­nai po jos pa­si­ro­dy­mo ete­ry­je, at­si­lie­pė mo­ters ar­ti­mie­ji, vai­kys­tė­je pra­ras­ta vy­res­nio­ji se­suo Bri­git­tė. Taip bu­vo at­sa­ky­ta į klau­si­mą „Kas aš esu?“, ku­ris ne vie­ną de­šimt­me­tį ka­ma­vo ne tik nuo ar­ti­mų­jų at­plėš­tą Ma­ry­tės Mar­ge­vi­čiū­tės var­dą ga­vu­sią mo­te­rį, bet ir jos šei­mą.

„Tai bu­vo kaž­kas ste­bė­ti­no, kaž­koks kos­mo­sas, juk ma­mai tuo me­tu bu­vo 55-eri, ji tiek me­tų ieš­ko­jo se­sers ir bro­lių, ne­šio­jo sa­vy­je sun­kią ne­ži­nią. Pri­si­me­nu, pa­skam­bi­no man ir sa­ko – at­si­ra­do ma­no se­suo, at­va­žiuos ta­vo pus­se­se­rės, mes esa­me ki­lu­sios iš Vo­kie­ti­jos. Taip, ma­ma vis mi­nė­da­vo, kad vai­kys­tė­je yra tar­si gir­dė­ju­si vo­kie­čių kal­bą, bet man ta­da vi­są ši­tą in­for­ma­ci­ją bu­vo su­dė­tin­ga su­vok­ti. Iš tik­rų­jų mes net­gi pa­si­da­rė­me DNR ty­ri­mus, ta­čiau, net ne­su­lau­kus re­zul­ta­tų, bu­vo aki­vaiz­du, kad esa­me su at­si­lie­pu­sio­mis pus­se­se­rė­mis pa­na­šūs ne tik vei­do bruo­žais, bet net ir lai­ky­se­na, mi­mi­ka“, – apie su­si­ti­ki­mą su ne­ti­kė­tai at­ras­tais ar­ti­mai­siais pa­sa­ko­ja Ri­čar­das.

Šiuo me­tu R.Sa­vic­ko ma­ma ir te­ta – se­se­rys Re­na­tė ir Bri­gi­tė Mar­ke­witz – gy­ve­na Vo­kie­ti­jo­je. To, ką te­ko iš­gy­ven­ti, jos ne­lin­ki net di­džiau­siam prie­šui: „Die­ve duok, kad nie­kam dau­giau ne­tek­tų pa­tir­ti tiek pra­ra­di­mų ir skaus­mo. Mes li­ko­me at­plėš­to­je sa­vo Tė­vy­nės pu­sė­je, ku­rios mums ne­lei­džia va­din­ti sa­vo Tė­vy­ne. Pra­ra­dę na­mus, var­dus, tau­ty­bę, pri­vers­ti pa­mirš­ti sa­vo kal­bą. Bet nie­kas mū­sų ne­pri­vers pa­mirš­ti sa­vo pra­ei­ties, lai­min­gos vai­kys­tės ir siau­bin­gų pa­aug­lys­tės me­tų.“

Į Lie­tu­vą – „ža­lią kraš­tą, kur yra pa­kan­ka­mai duo­nos“

Re­na­tė Mar­ke­witz gi­mė 1940 me­tais Ry­tų Prū­si­jo­je Gir­da­vos (vok. Ger­dau­en, nuo 1946-ųjų rus. Že­lez­no­do­rož­nyj, Ka­li­ning­ra­do sri­ties pie­tuo­se) mies­te­ly­je. Pra­si­dė­jus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, tė­vas bu­vo pa­im­tas į fron­tą ir ne­tru­kus žu­vo. Ma­ma li­ko vie­na su še­šiais vai­kais. Ap­lin­kui siau­tė­jo ru­sų ka­rei­viai, pra­si­dė­jo ba­das. Re­na­tė, ku­riai bu­vo ket­ve­ri, su se­se­ri­mi ir bro­liais kas­dien ei­da­vo ieš­ko­ti mais­to: rau­sė­si šiukš­ly­nuo­se, griu­vė­siais už­vers­tuo­se rū­siuo­se, bu­vu­siuo­se tvar­tuo­se ieš­ko­jo kri­tu­sių gy­vu­lių.

Kar­tą mer­gai­tės trau­ki­nio va­go­ne at­ra­do su­ša­lu­sių bul­vių. Rin­ko jas ir ne­šė na­mo, bet vai­kus už­klu­po so­vie­tų ka­rei­viai. Pra­si­dė­jo mer­gai­čių prie­var­ta­vi­mas. Ne­ti­kė­tai trau­ki­niui pa­ju­dė­jus, Re­na­tė spė­jo iš­šok­ti, bet su­si­tren­kė gal­vą ir il­gai gu­lė­jo pa­ge­le­žin­ke­lės grio­vy­je. Kai at­ga­vo są­mo­nę, ne­ži­no­jo, į ku­rią pu­sę tu­ri ei­ti. Vi­siš­kai iš­ba­dė­ju­si pa­sie­kė Til­žės (vok. Til­sit) tur­gaus aikš­tę. Kaip ji­nai ėjo – ne­pri­si­me­na, tik žo­džius, kad „ve­sim ta­ve į Lie­tu­vą, ža­lią kraš­tą, kur duo­nos yra pa­kan­ka­mai“. Čia su­tik­tas ne­pa­žįs­ta­mas vy­ras at­ve­žė ją į Lie­tu­vą. Pa­lei­do, prieš tai pa­mo­kęs, kad ji kiek­vie­nam su­tik­tam žmo­gui sa­ky­tų: „Ma­no var­das Ma­ry­tė. Aš – Ma­ry­tė.“

Pa­gė­gių ge­le­žin­ke­lio sto­tis bu­vo pir­mo­ji Re­na­tės sto­te­lė Lie­tu­vo­je. To­liau – dau­gy­bė kai­mų, pik­tų ir ge­rų so­dy­bų šei­mi­nin­kų ir duo­nos kąs­nio mal­da­vi­mas. Re­na­tė ne­tu­rė­jo jo­kio as­mens do­ku­men­to, ne­ži­no­jo sa­vo pa­var­dės, gi­mi­mo me­tų, ki­tų duo­me­nų. Ne­ži­no­jo sa­vo tau­ty­bės. Ka­dan­gi bu­vo tam­saus gy­mio, žmo­nės ją va­di­no tai žy­de, tai či­go­ne, vė­liau šei­ma iš­si­aiš­ki­no, kad jų gi­mi­nė­je yra ita­liš­ko krau­jo.

Tik 1961 me­tais Re­na­tei pa­vy­ko gau­ti pa­są, iki tol ji gy­ve­no be jo­kių do­ku­men­tų. Iš­te­kė­jo už Bro­niaus Sa­vic­ko, ne­tru­kus gi­mė sū­nus Ri­čar­das. Šei­ma gy­ve­no Vid­gi­riuo­se. Sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją pa­pa­sa­ko­ti vie­šai Ma­ry­tė ry­žo­si sun­kiai, kai už­au­gę jau bu­vo ne tik vai­kai, bet ir gi­mę anū­kai. Tik at­si­lie­pus se­se­riai su­ži­no­jo, kad jos ma­ma per tarp­tau­ti­nę Rau­do­no­jo Kry­žiaus or­ga­ni­za­ci­ją vi­są gy­ve­ni­mą ieš­ko­jo pa­si­me­tu­sių sa­vo vai­kų – Hel­mu­to, Bri­git­tės ir Re­na­tės (Ma­ry­tės). Su­ži­no­jus, kad at­si­ra­do Bri­git­tė, Er­ną Mar­ke­witz iš­ti­ko in­sul­tas ir ji mi­rė taip ir ne­pa­ma­čiu­si duk­ters.

Kaip fil­mas apie „vil­ko vai­kus“ ta­po kny­ga

„Ma­mos gy­ve­ni­mas bu­vo ypa­tin­gai sun­kus. Vi­są gy­ve­ni­mą jos sie­la blaš­kė­si, ji skaus­min­gai ieš­ko­jo at­sa­ky­mų, kas jos ar­ti­mie­ji, kur jie, ko­kia jos gy­ve­ni­mo tik­ro­ji is­to­ri­ja? Ir mes su bro­liu ne­ga­vo­me at­sa­ky­mų į sa­vo klau­si­mus, o jų kil­da­vo daug. Pas­kui at­si­ra­do ar­ti­mie­ji ir vis­kas tar­si su­si­dė­lio­jo į vie­tas. Ta­da jau aš pats pra­dė­jau rink­ti in­for­ma­ci­ją, ieš­ko­ti liu­di­ji­mų apie „vil­ko vai­kų“ li­ki­mus, už­ra­ši­nė­ti jų is­to­ri­jas. Taip ne­įpras­tai va­di­na­mi 3–16 me­tų bu­vę Ry­tų Prū­si­jos vai­kai, ku­rie 1945–1948 me­tais kar­tu su vie­nu iš tė­vų (daž­niau­siai ma­ma, nes tė­vas bu­vo žu­vęs fron­te ar pa­te­kęs į ne­lais­vę), sve­ti­mu su­au­gu­siu žmo­gu­mi ar pa­tys vie­ni pa­sie­kė Lie­tu­vos mies­tus ir kai­mus pės­ti ar pre­ki­niais trau­ki­niais. Bai­sus li­ki­mas pa­ver­tė vai­kus vil­kiu­kais, dėl to jie ir ga­vo ši­tą var­dą, jau daug vė­liau aš su­pra­tau, ko­dėl „vil­ko vai­kai“ ne­žiū­ri ki­tiems žmo­nėms į akis. Dėl to kal­tas ka­ras, su­grio­vęs dau­gy­bę gy­ve­ni­mų“, – sa­ko Ri­čar­das.

Do­mė­da­ma­sis šiuo is­to­ri­jos pe­ri­odu, ku­ris Lie­tu­vo­je il­gai bu­vo bal­ta is­to­ri­jos dė­mė, R.Sa­vic­kas daug ben­dra­vo su is­to­ri­ke Ruth Ki­bel­ka, ku­rios stu­di­jos su­si­ju­sios su vo­kie­čių vai­kų gru­pe, li­ku­sia naš­lai­čiais Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­go­je Ry­tų Prū­si­jo­je. Pa­si­ro­do, Aly­taus kraš­te taip pat yra ne­ma­žai „vil­ko vai­kų“, Ri­čar­das ban­dė rink­ti jų is­to­ri­jas ir pa­ty­rė, kaip ne­no­riai dau­gu­ma apie tai kal­ba: „Pri­pa­žin­ti sa­vo iš­gy­ve­ni­mus ne­tu­ri bū­ti gė­da. Mu­du su ma­ma taip pat esa­me apie tai daug šne­kė­ję, kad jos gy­ve­ni­me daug kas ga­lė­jo bū­ti ki­taip, jei ne ka­ras. Pra­ei­tis ir is­to­ri­ja yra to­kia, ko­kia yra, apie ją rei­kia iš­drįs­ti kal­bė­ti.“

Su ra­šy­to­ju Al­vy­du Šle­pi­ku R.Sa­vic­ką taip pat su­ve­dė „vil­ko vai­kų“ te­ma. Tuo me­tu jis gy­ve­no Vil­niu­je ir drau­ge su te­le­vi­zi­jos pro­diu­se­riu, sce­na­ris­tu Ro­lan­du Skais­gi­riu tu­rė­jo su­ma­ny­mą apie šį is­to­ri­jos pe­ri­odą su­kur­ti fil­mą: „Jau bu­vo be­veik su­rink­tos rei­ka­lin­gos lė­šos, bet, rin­ki­mus lai­mė­jus Dar­bo par­ti­jai, idė­ją fi­nan­suo­ti at­si­sa­ky­ta. Al­vy­das Šle­pi­kas ap­gai­les­tau­da­mas pa­sa­kė, kad, nors ne­iš­ėjo fil­mas, bet pa­vyk­tų ne­blo­ga kny­ga. Sa­kau, Al­vy­dai, ra­šyk, tik­rai skai­tys vi­si! Ir dar jis pri­dū­rė, kad ra­šys taip, kad leng­vai skai­ty­tų­si. Taip ir pa­ra­šė, kny­ga ta­po best­se­leriu – pa­te­ko į skai­to­miau­sių to­pus.“

Spek­tak­lis apie ka­rą, pra­si­dė­jus nau­jam ka­rui

Iš­vers­tas į įvai­rias kal­bas, taip pat ir uk­rai­nie­čių, ro­ma­nas apie skau­džią is­to­ri­ją „Ma­no var­das – Ma­ry­tė“ pa­kliu­vo į uk­rai­nie­čio re­ži­sie­riaus S.Zhyr­kov į ran­kas. Kny­ga jam pa­da­rė di­de­lį įspū­dį, me­ni­nin­kas at­vy­ko į Lie­tu­vą ir Aly­taus mies­to te­at­re su­kū­rė pa­gal ją spek­tak­lį.

R.Sa­vic­kas apie spek­tak­lį, pa­sa­ko­jan­tį apie jo ma­mos gy­ve­ni­mą, su­ži­no­jo at­si­tik­ti­nai. Vy­ras da­lį lai­ko pra­lei­džia Vo­kie­ti­jo­je, o Aly­tu­je šiuo me­tu tik ku­ria­si: „Pa­klau­siau Al­vy­do Šle­pi­ko – šis pa­tvir­ti­no, kad lei­di­mą da­vęs, pa­ra­šęs te­at­rui pje­sę. Sa­kau, tai vis­kas pui­ku, ei­nu nu­si­pirk­siu bi­lie­tus ir pa­si­žiū­rė­siu. Bet ta­da pa­aiš­kė­jo, kad... bi­lie­tų nė­ra, nes į vi­sus „Ma­ry­tės“ spek­tak­lius jie iš­per­ka­mi la­bai grei­tai. Nė­ra tai nė­ra, ką da­ry­si. Ir ta­da pra­si­dė­jo ka­ras. Va­sa­rio 24-osios va­ka­re Aly­tu­je vy­ko Uk­rai­nos pa­lai­ky­mo ak­ci­ja, man pa­vy­ko ras­ti Kau­ne rei­ka­lin­gas uk­rai­nie­tiš­kas vė­lia­vas, or­ga­ni­za­to­riai pa­pra­šė jas nu­neš­ti į Aly­taus mies­to te­at­rą. Ten su­ti­kau Ine­są Pil­ve­ly­tę, gal­vo­ju, gal kar­tu bi­lie­tų pa­pra­šy­siu. Pri­sis­ta­čiau, kas aš toks, nu­brau­kėm aša­rą, su­si­pa­ži­nau su ak­to­re An­dra Ka­va­liaus­kai­te, ku­ri vai­di­na Ma­ry­tę“, – pa­sa­ko­ja Ri­čar­das.

Da­bar­ty­je, ko­kios nie­kas ne­si­ti­kė­jo, keis­tai su­si­py­nė gy­ve­ni­mas ir te­at­ras – spek­tak­lį „Ma­ry­tė“ R.Sa­vic­kas pa­žiū­rė­jo, kai vy­ko ak­ci­ja uk­rai­nie­čiams pa­rem­ti. Spek­tak­lis kal­ba apie ka­rą, bet pra­si­dė­jus nau­jam ka­rui skam­ba ki­taip, tar­si gy­vas ner­vas. Pa­šne­ko­vas ne­sle­pia: kaip ir dau­ge­liui mū­sų, emo­ciš­kai pas­ta­ro­sios sa­vai­tes jam bu­vo la­bai su­dė­tin­gos, no­rė­da­mas re­a­liai pa­gel­bė­ti bė­gan­tiems nuo ka­ro žmo­nėms ta­po Rau­do­no­jo Kry­žiaus sa­va­no­riu. Žiū­rint į na­mų ne­te­ku­sius, gy­ve­ni­mą iš nau­jo pra­de­dan­čius uk­rai­nie­čius, vai­kus, sen­jo­rus, mo­te­ris, ku­rių vy­rai li­ko ka­riau­ti, skau­dus jo ma­mos li­ki­mas ir pa­ties vai­kys­tės pa­tir­tys at­gy­ja vėl ir vėl. Kaip ir su­pra­ti­mas, koks bai­sus blo­gis yra ka­ras, be gai­les­čio griau­nan­tis žmo­nių gy­ve­ni­mus, ir kiek pa­mo­kų pa­sau­lis taip ir ne­iš­mo­ko.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.