Žuvin­to eže­re – ke­lių šimt­me­čių se­nu­mo aga­ro rie­šu­tai

Į dug­ną nu­sė­do 1160–1300 mū­sų eros me­tais

„Mes jau se­niai ži­no­jo­me aga­ro rie­šu­tus esant Žu­vin­to eže­ro dug­ne. Bū­da­vo, irie­si per vi­sai nu­se­ku­sį Žu­vin­tą, val­ties dug­nas ko­ne sie­kia dum­blą, ta­da smar­kiau grybš­te­li ir­klu ir iš­plau­kia koks rie­šu­to ke­va­las. Aga­ras yra to­kia mis­ti­nė rū­šis, to­dėl vi­sa­da bu­vo gal­vo­sū­kis: jei jau jis iš­ny­kęs, iš kur gi tie ke­va­lai? Ir pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis šiuos gra­žius rie­šu­tų ke­va­lus, ku­riuos nu­fo­tog­ra­fa­vo­me, graibš­te­liu iš­trau­kė­me iš Žu­vin­to eže­ro dug­no. Spren­džiant pa­gal pa­ieš­kos sėk­min­gu­mą, jų ne tiek jau ma­žai sek­laus eže­ro dug­ne“, – pa­sa­ko­jo Žu­vin­to bios­fe­ros re­zer­va­to eko­lo­gas Arū­nas Pra­nai­tis.

Jam pa­vy­ko įkal­bė­ti Ge­o­lo­gi­jos ir ge­og­ra­fi­jos ins­ti­tu­to spe­cia­lis­tus at­lik­ti nu­vež­tų aga­rų rie­šu­tų ke­va­lų ana­li­zę ir nu­sta­ty­ta, kad jie yra ke­lių šimt­me­čių se­nu­mo. A.Pra­nai­čio tei­gi­mu, an­glies izo­to­pų ana­li­zė pa­ro­dė, jog ras­ti aga­ro rie­šu­tai į Žu­vin­to eže­ro dug­ną nu­sė­do 1160–1300 mū­sų eros me­tais: „Be­de­guo­nė dum­blo ap­lin­ka eže­ro dug­ne lei­do iš­lik­ti maž­daug mū­sų vals­ty­bės se­nu­mo rie­šu­tams. O at­ro­do kaip vi­sai švie­ži.“

Žu­vin­to bios­fe­ros re­zer­va­to eko­lo­go pa­ste­bė­ji­mu, ši van­dens au­ga­lų rū­šis Lie­tu­vo­je jau ka­dai­se iš­ny­ku­si, gre­ti­mo­se vals­ty­bė­se, pa­vyz­džiui, Bal­ta­ru­si­jo­je, Len­ki­jo­je, Lat­vi­jo­je yra pa­vie­nių ra­da­vie­čių, tik ka­žin ar Lat­vi­jo­je rū­šis ne­in­tro­du­kuo­ta – per­kel­ta iš ki­tur. Eu­ro­po­je šis plū­du­riuo­jan­tis van­dens au­ga­las be­veik vi­sur re­tas. Kai ku­rio­se Pie­tų Eu­ro­pos vals­ty­bė­se jis au­ga gau­siai.

Ar ver­ta at­kur­ti aga­ro rie­šu­tus eže­re?

Plū­du­riuo­jan­tis aga­ras bu­vo įra­šy­tas į anks­tes­nius Lie­tu­vos rau­do­no­sios kny­gos są­ra­šus kaip sau­go­ti­na ir re­ta au­ga­lų rū­šis. Ta­čiau vė­liau iš­brauk­ta, nes ta­po ne­lo­giš­ka sau­go­ti jau iš­ny­ku­sią rū­šį, apie ku­rią jo­kių duo­me­nų ne­tu­rė­ta vė­liau­siai nuo XIX am­žiaus pra­džios.

Ar ver­ta at­kur­ti aga­rą Lietuvos eže­ruose? „Se­niai iš­ny­ku­sioms rū­šims at­kur­ti rei­kia la­bai sva­rių ar­gu­men­tų, o aga­ro at­ve­ju to­kių trūks­ta. Ne­ži­nau, ko­kią ver­tę su­kur­tų aga­ro at­kū­ri­mas na­tū­ra­lioms eko­sis­te­moms. Grei­čiau­siai – jo­kios. Jei dar įver­tin­si­me, jog Pie­tų Eu­ro­po­je jie kai kur tam­pa ko­ne in­va­zi­niais, tai aš so­li­da­ri­zuo­juo­si su bo­ta­ni­kų nuo­mo­ne ge­riau ne­ri­zi­kuo­ti. Ga­li at­si­tik­ti taip, kad ga­li už­ka­riau­ti eko­sis­te­mas kaip da­bar Sos­nov­skio barš­čiai ar Ka­na­di­nės rykš­te­nės. Ta­čiau pri­va­čiuo­se van­de­ny­se, pa­vyz­džiui, ak­va­riu­muo­se, aga­rų įvei­si­mo gal ir ne­su­stab­dy­si. Yra ir ma­žiau ap­ta­ri­nė­ja­mas aga­ro po­žy­mis. Tai rie­šu­tu­kai, ku­rie yra val­go­mi, sa­ko­ma, kad kep­ti, vir­ti, ža­li, ir yra mais­tin­gi, gu­lė­da­mi kūd­ros dug­ne ga­li bū­ti ma­žiau ma­lo­nūs. Ant to­kio ke­lių cen­ti­met­rų spyg­lio, ku­ris dug­ne ga­li gu­lė­ti de­šimt­me­čius, ge­riau ne­už­min­ti ba­sa ko­ja“, – apie aga­ro rie­šu­to at­kū­ri­mą ir kai ku­rias jo sa­vy­bes min­ti­mis da­li­jo­si A.Pra­nai­tis.

Jis tvir­ti­no ži­nan­tis, kad šių au­ga­lų tu­rė­jo kai ku­rie Lie­tu­vos dva­ri­nin­kai, dva­ruo­se bu­vo ir ki­to­kių eg­zo­tų, kaip an­tai po­vų, da­nie­lių, bet tai ne­lai­ko­ma na­tū­ra­lia mū­sų ša­lies fau­na.

A.Pra­nai­tis pri­si­pa­ži­no ne­ži­nan­tis pa­ti­ki­mų bo­ta­ni­kų ap­ra­šy­mų, ar pas­ta­rai­siais ­šimt­me­čiais aga­ras bu­vo mū­sų gam­to­je: „Jei Pie­tų Lie­tu­vo­je esan­čia­me Žu­vin­to eže­re ne­ran­da­ma jau­nes­nių nei 750 me­tų se­nu­mo, kaž­ką reiš­kia. Po to bu­vo ma­ža­sis le­dyn­me­tis su vi­so tūks­tant­me­čio tem­pe­ra­tū­rų mi­ni­mu­mais, ką ži­nai, kaip se­kė­si aga­rui.“