Žuvin­to bios­fe­ros re­zer­va­tas UNES­CO tin­kle – de­šimt me­tų. Kas pa­si­kei­tė ir ko pa­si­gen­da­ma?

„Kai Žu­vin­tas ta­po bios­fe­ros re­zer­va­tu, jau bu­vo aiš­ku, jog pa­teks į UNES­CO pro­gra­mą“

1937-ai­siais gam­ti­nin­ko, pro­fe­so­riaus Ta­do Iva­naus­ko ini­cia­ty­va Žu­vin­to eže­rui ir apy­lin­kėms vie­no ki­lo­met­ro spin­du­liu nuo eže­ro bu­vo su­teik­tas gam­ti­nio re­zer­va­to sta­tu­sas.

1993-iai­siais Žu­vin­to eže­ro pel­kė ta­po sau­go­ma Ram­sa­ro kon­ven­ci­jos – Jung­ti­nių Tau­tų kon­ven­ci­jos dėl pel­kių, tu­rin­čių tarp­tau­ti­nę reikš­mę, ypač van­dens ir pel­kių paukš­čių ap­sau­gai. Ši kon­ven­ci­ja pa­si­ra­šy­ta Ira­no mies­te Ram­sa­re ir ga­lio­ja nuo 1975-ųjų.

2002-ai­siais Lie­tu­vos Vyriau­sybė Žu­vin­tui su­tei­kė bios­fe­ros re­zer­va­to sta­tu­są, sie­kiant iš­sau­go­ti šią te­ri­to­ri­ją kaip uni­ka­lią na­cio­na­li­niu ir tarp­tau­ti­niu lyg­me­niu. Tad re­zer­va­to plo­tas pa­di­dė­jo iki dau­giau nei 18 tūkst. hek­ta­rų. Jis iš­si­dės­tęs dvie­jų Aly­taus ap­skri­ties sa­vi­val­dy­bių te­ri­to­ri­jo­se – Aly­taus ra­jo­no (apie 7 tūkst. hek­ta­rų), Laz­di­jų ra­jo­no (per 1 tūkst. hek­ta­rų) ir Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­ties Ma­ri­jam­po­lės sa­vi­val­dy­bė­je (per 10 tūkst. hek­ta­rų).

2004-ai­siais vi­sas bios­fe­ros re­zer­va­tas ta­po Eu­ro­pos Są­jun­gos ver­tin­giau­sių gam­ti­nių te­ri­to­ri­jų tin­klo Na­tu­ra 2000 da­li­mi.

Ir pa­ga­liau at­ėjo 2011-ie­ji, kai Žu­vin­to bios­fe­ros re­zer­va­tas įtrauk­tas į pa­sau­li­nį UNES­CO pro­gra­mos „Žmo­gus ir bios­fe­ra“ bios­fe­ros re­zer­va­tų tin­klą. Tai pir­mo­ji ir vie­nin­te­lė Lie­tu­vos vie­to­vė šia­me tin­kle. Minėto­je pro­gra­mo­je da­bar yra 727 re­zer­va­tai, pri­klau­san­tys 131 pa­sau­lio vals­ty­bei ir jie už­ima 5 proc. že­mės pa­vir­šiaus.

Mi­nint re­zer­va­to bu­vi­mą mi­nė­ta­me tin­kle de­šimt­me­tį, vie­šo­sios įstai­gos Gam­tos pa­vel­do fon­do di­rek­to­rius Ge­di­mi­nas Raš­čius pri­si­mi­nė Dres­de­ne vy­ku­sią 23-iąją UNES­CO pro­gra­mos „Žmo­gus ir bios­fe­ra“ tarp­tau­ti­nės ko­or­di­nuo­jan­čios ta­ry­bos se­si­ją, ku­rio­je re­zer­va­tas bu­vo įra­šy­tas į šios pro­gra­mos bios­fe­ros re­zer­va­tų tin­klą: „Man jo­je te­ko da­ly­vau­ti, vis­kas klos­tė­si pa­kan­ka­mai sklan­džiai. Tuo me­tu re­zer­va­te bu­vo vyk­do­mi eu­ro­pi­nių fon­dų fi­nan­suo­ja­mi pro­jek­tai dėl bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės iš­sau­go­ji­mo, Žu­vin­to, Amal­vo pel­kių su­tvar­ky­mo, Do­vi­nės upės ba­sei­no per­tvar­ky­mo. Kai Žu­vin­tas ta­po bios­fe­ros re­zer­va­tu, jau bu­vo aiš­ku, jog pa­teks į UNES­CO pro­gra­mą.“

Žu­vin­to pel­ki­nis kom­plek­sas – di­džiau­sias Lie­tu­vo­je

Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės UNES­CO ko­mi­si­jos ge­ne­ra­li­nės sek­re­to­rės, pro­fe­so­rės Ma­ri­jos Drė­mai­tės pa­ste­bė­ji­mu, nors da­bar­ti­nė su­kak­tis re­zer­va­tui pa­sau­li­nia­me tin­kle ne­di­de­lė, ta­čiau pras­min­ga, be­je, šį­met su­kan­ka 30 me­tų Lie­tu­vos na­rys­tei UNES­CO: „Pro­gra­mai „Žmo­gus ir bios­fe­ra“ šį­met 50 me­tų, jo­je nuo­lat die­gia­mos nau­jo­vės, įgy­ven­di­na­mi tarp­tau­ti­niai pro­jek­tai, pa­vyz­džiui, 25-iuo­se pa­sau­lio bios­fe­ros re­zer­va­tuo­se per at­ei­nan­čius pen­ke­rius me­tus bus ap­mo­ky­ta 50 mo­te­rų bi­ti­nin­kių, ku­rios įkurs sa­vo nuo­sa­vus bi­ty­nus. Da­bar­ti­nė ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ja iš­kė­lė bū­ti­ny­bę žmo­gui su­gy­ven­ti su gam­ta, kei­čia­si sam­pra­tos, kaip pri­žiū­rė­ti gam­ti­nes te­ri­to­ri­jas.“

M.Drė­mai­tės tei­gi­mu, prieš dve­jus me­tus Ve­ne­ci­jos me­no bie­na­lė­je Lie­tu­va pri­sis­ta­tė su pel­kė­mis ir tai ro­do jų svar­bą.

Žu­vin­to eže­ro pel­kės, jas su­pan­čios že­ma­pel­kės, šla­pios pie­vos šiuo me­tu už­ima be­veik 6 tūkst. 850 hek­ta­rų, tai va­di­na­ma­sis Žu­vin­to pel­ki­nis kom­plek­sas, jis yra di­džiau­sias Lie­tu­vo­je, – ma­žai ūki­nės veik­los pa­lies­ta šla­py­nė.

Kuo svar­bios gam­tai pel­kės, kon­kre­tų pa­vyz­dį pa­tei­kė gam­tos fo­to­gra­fas, ap­lin­kos mi­nist­ro pa­ta­rė­jas Ma­rius Če­pu­lis: „Niu­jor­ke nu­sau­si­nus pel­kes, nu­ken­tė­jo ge­ria­mo­jo van­dens ko­ky­bė. O kai pel­kės at­ku­ria­mos, van­dens ko­ky­bė ge­res­nė.“

Vi­suo­me­ni­nės gam­to­sau­gos or­ga­ni­za­ci­jos Lie­tu­vos gam­tos fon­do eks­per­to Le­o­no Ja­ra­šiaus tvir­ti­ni­mu, jau ima­ma kal­bė­ti apie pel­ki­nin­kys­tę – tva­raus ūki­nin­ka­vi­mo pel­kė­se ga­li­my­bes. Tad, jo pa­ste­bė­ji­mu, ir Žu­vin­tas tu­ri to­kiam ūki­nin­ka­vi­mui tin­ka­mų te­ri­to­ri­jų dau­giau kaip 200 hek­ta­rų, pa­vyz­džiui, že­ma­pel­kė­se. Eks­per­tas siū­lė apie tai gal­vo­ti, nes ne­pri­žiū­ri­mos, ne­šie­nau­ja­mos pel­kės pra­ran­da ver­tę.

Sie­kiant, kad Žu­vin­te bū­tų iš­sau­go­tas pa­kan­ka­mas van­dens ly­gis, vals­ty­bės biu­dže­ti­nės įstai­gos Gam­tos ty­ri­mų cen­tro moks­lų dak­ta­ras Ju­lius Ta­mins­kas tei­gė pa­si­gen­dan­tis van­dens ma­ta­vi­mo sto­ties: „Kli­ma­to kai­ta, di­dė­jan­ti oro tem­pe­ra­tū­ra ir kar­tu di­dė­jan­tis ga­ra­vi­mas iš van­dens – tai nė­ra ge­ra per­spek­ty­va Žu­vin­tui.“

2020 ir 2021 me­tai da­liai Žu­vin­te pe­rin­čių paukš­čių – sėk­min­giau­si per pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį

Žu­vin­to bios­fe­ros re­zer­va­to di­rek­ci­jos eko­lo­gas Arū­nas Pra­nai­tis šio re­zer­va­to de­šimt­me­čiui pa­sau­li­nia­me UNES­CO tin­kle pa­mi­nė­ti skir­ta­me ren­gi­ny­je pri­sta­tė, kas per šį lai­ko­tar­pį pa­si­kei­tė re­zer­va­te ne tik tvar­kant pel­kes, bet ir ki­to­se re­zer­va­to te­ri­to­ri­jo­se.

„Pel­kėms šie­nau­ti, joms pri­žiū­rė­ti iš eu­ro­pi­nių fon­dų pa­ra­mos įsi­gy­ta rei­kia­ma tech­ni­ka, gal­vi­jų ban­da, ku­rią pri­žiū­ri vie­ti­niai ūki­nin­kai. Taip su­da­ry­tos tin­ka­mos są­ly­gos gy­vū­nų rū­šių įvai­ro­vei. Žu­vin­to, Žal­ty­čio eže­rai yra su vie­no­mis gau­siau­sių ša­ly­je pe­rin­čių di­džių­jų baub­lių, nen­dri­nių lin­gių, plo­vi­nių viš­te­lių po­pu­lia­ci­jo­mis, di­de­le ki­tų pe­rin­čių paukš­čių rū­šių įvai­ro­ve, pir­miau­sia – žą­si­nių ir til­vi­ki­nių paukš­čių. Prieš 20–30 me­tų se­niau­sia Lie­tu­vo­je ži­no­ma mel­di­nės nen­dri­nu­kės po­pu­lia­ci­ja bu­vo be­veik iš­ny­ku­si, ėmus tvar­ky­ti pel­kes ir pie­vas, jau ste­bi­mas šių paukš­čių gau­sė­ji­mas. Mel­di­nei nen­dri­nu­kei iš­sau­go­ti vyk­dė­me pro­jek­tą su ne­vy­riau­sy­bi­nės ap­lin­ko­sau­gos or­ga­ni­za­ci­jos Bal­ti­jos ap­lin­kos fo­ru­mo, Bal­ta­ru­si­jos ir Ne­mu­no Del­tos re­gio­ni­nio par­ko gam­to­sau­gi­nin­kais“, – pa­sa­ko­jo A.Pra­nai­tis.

Eko­lo­go tei­gi­mu, pra­ėję ir šie me­tai da­liai Žu­vin­to eže­re pe­rin­čių paukš­čių bu­vo sėk­min­giau­si per pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį, – čia jų per­ėjo daug, ypač upi­nių žuv­ė­drų, atsigauna ausuo­tųjų kragų, ančių populiacijos.

Per­nai re­zer­va­te pil­kų­jų žą­sų san­kau­pos pra­dė­tos ste­bė­ti GPS – glo­ba­lia pa­dė­ties nu­sta­ty­mo sis­te­ma, siųs­tu­vai pa­dė­jo nu­sta­ty­ti šių paukš­čių mai­ti­ni­mo­si vie­tas, kas la­bai svar­bu dėl to­kių vie­tų iš­sau­go­ji­mo.

Di­džio­ji mus­mi­rė Lie­tu­vo­je ras­ta pir­mą­kart

„Bio­lo­gi­nė įvai­ro­vė re­zer­va­te kei­čia­si nuo­lat. Pa­vyz­džiui, Buk­tos miš­kas gar­sė­ja ver­tin­gais skrob­ly­nais, re­to­mis au­ga­lų rū­ši­mis, kaip an­tai ge­be­ne li­pi­ke, gel­ton­žie­džiu pe­lė­žir­niu, eu­ro­pi­niu miež­vie­niu. Per­nai čia ap­tik­tas el­bi­nis skiau­ta­lū­pis. Jis ne­įra­šy­tas į Lie­tu­vos rau­do­ną­ją kny­gą, bet uni­ka­li, la­bai re­ta rū­šis. Vyk­dant re­zer­va­to gry­bų rū­šių in­ven­to­ri­za­ci­ją 2019–2020 me­tais ras­tos 288 gry­bų rū­šys. Di­džio­ji mus­mi­rė – pir­mą­kart Lie­tu­vo­je, o to­kių nau­jai ras­tų rū­šių – ke­lio­li­ka. Kai ku­rios gy­vū­nų gru­pės, pa­vyz­džiui, vabzd-žiai, voragyviai, Žu­vin­te ma­žai ty­ri­nė­tos“, – gam­ti­nę įvai­ro­vę pri­sta­tė re­zer­va­to di­rek­ci­jos eko­lo­gas A.Pra­nai­tis.

At­nau­jin­tas lan­ky­to­jų cen­tras, pa­žin­ti­niai ta­kai Buk­tos miš­ke, į Žu­vin­to eže­rą, Amal­vo pel­kę, paukš­čių ste­bė­ji­mo bokš­te­liai – ob­jek­tai re­zer­va­to lan­ky­to­jams, ku­rių per me­tus vien lan­ky­to­jų cen­tre su­lau­kia­ma apie 3 tūkst.

Kaip bu­vo pa­žy­mė­ta Žu­vin­to bios­fe­ros re­zer­va­to di­rek­ci­jos ren­gi­ny­je, skir­ta­me pa­mi­nė­ti jo bu­vi­mo pa­sau­li­nia­me UNES­CO tin­kle de­šimt­me­tį, re­zer­va­tas šia­me tin­kle įra­šy­tas kaip 60 tūkst. hek­ta­rų te­ri­to­ri­ja. Va­di­na­si, jis dar tu­ri ga­li­my­bę at­ei­ty­je plės­tis. Ar tai bus da­ro­ma, pri­klau­sys nuo čia ap­tin­ka­mų gam­ti­nių ver­ty­bių ir ap­si­spren­di­mo jas iš­sau­go­ti.