Žmo­gus be sva­jo­nių ar­ba su sve­ti­mo­mis sva­jo­nė­mis yra pa­na­šus į gan­drą be spar­nų

2020 Rugpjūtis 25
nuotr.
Mingailė ir Tautvydas – Švietimo nuotykių ir „Mokyklos odisėjos“ projekto iniciatoriai.
Min­gai­lė ir Taut­vy­das Mel­dai­kiai – Švie­ti­mo nuo­ty­kių or­ga­ni­za­ci­jos ini­cia­to­riai, pra­ėju­siais me­tais ke­lia­vo po al­ter­na­ty­vias pa­sau­lio mo­kyk­las ir rin­ko jų ge­rą­ją pa­tir­tį. Šia­me straips­ny­je jie­du da­li­ja­si sa­vo įspū­džiais iš vi­so gy­ve­ni­mo mo­ky­mu­si grįs­tos mo­kyk­los Da­ni­jo­je.

Grund­tvi­go su­au­gu­sių­jų švie­ti­mo pro­gra­ma pa­va­din­ta Ni­ko­la­jaus Fre­de­ri­ko Se­ve­ri­no Grund­tvi­go (1783–1872) var­du. Grund­tvi­go su­kur­ta liau­dies aukš­to­sios mo­kyk­los kon­cep­ci­ja pa­grįs­ta idė­ja, kad pra­smin­gas mo­ky­ma­sis vi­są gy­ve­ni­mą tu­rė­tų bū­ti pri­ei­na­mas kiek­vie­nam žmo­gui ir ap­im­ti ne tik ži­nias, bet ir pi­lie­ti­nę at­sa­ko­my­bę, as­me­ni­nę ir kul­tū­ri­nę rai­dą.

Dau­ge­lis Grund­tvi­go idė­jų tuo­met at­ro­dė anar­chis­ti­nės dėl jo be­ri­bio ti­kė­ji­mo, kad pa­pras­tas žmo­gus ge­ba kon­tro­liuo­ti sa­ve ir dirb­ti ben­dram tiks­lui, kai ap­lin­ka yra drau­giš­ka ir ska­ti­nan­ti.

Kaip po­li­ti­kas, jis daž­nai at­si­sa­ky­da­vo bal­suo­ti rin­ki­muo­se, nes ma­nė, kad žmo­nės dar nė­ra pa­si­ruo­šę de­mo­kra­tijai. Iš čia ir ki­lo idė­ja su­kur­ti to­kią vie­tą – mo­kyk­lą, ku­rio­je žmo­nės ga­lė­tų mo­ky­tis bū­ti lais­vi ir at­sa­kin­gi.

Jis tei­gė, kad žmo­gui rei­ka­lin­ga to­kia ap­lin­ka, ku­rio­je jis ga­lė­tų jaus­ti pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, įgy­tų oru­mo, ža­din­tų no­rą ir mei­lę mo­ky­mui­si, ku­ris ne­su­sto­ja bai­gus for­ma­li­ą­ją mo­kyk­lą.

Mo­kyk­los di­rek­to­rius Mo­gen­sas su džiaugs­mu pa­pa­sa­ko­jo mums Nord­fyns mo­kyk­los is­to­ri­ją, ku­ri pra­si­dė­jo nuo ja­po­no Ta­dao Chi­ba. Šis žmo­gus at­vy­ko į Da­ni­ją dau­giau nei prieš 50 me­tų ieš­ko­ti gi­les­nių žmo­giš­ku­mo ap­raiš­kų švie­ti­me, ir nuo ta­da į šią vie­tą bu­vo kvie­čia­mi stu­den­tai iš vi­so pa­sau­lio.

Dau­gia­kul­tū­rė­je ap­lin­ko­je stu­den­tai su­si­tin­ka su įvai­riau­siais žmo­nė­mis, gy­ve­ni­mo bū­dais, at­ei­ties vil­ti­mis ir sva­jo­nė­mis. Vi­si stu­den­tai sie­kia su­kur­ti ge­res­nį gy­ve­ni­mą ge­res­nia­me pa­sau­ly­je.

Šio­je mo­kyk­lo­je ša­lia vi­sų žmo­giš­kų­jų pa­mo­kų stu­den­tai kvie­čia­mi ug­dy­ti sa­vo kū­ry­biš­ku­mą, ben­druo­me­niš­ku­mą, as­me­ni­nę ly­de­rys­tę, pa­žin­ti Da­ni­jos ir ki­tų ša­lių kal­bą, is­to­ri­ją, kul­tū­rą, švie­ti­mo, svei­ka­tos ir po­li­ti­kos sis­te­mas, pa­žin­ti sa­vo kū­ną ir pro­tą, stu­di­juo­ti apie tva­ru­mą, gam­tą, me­nus, ke­liau­ti, iš­ban­dy­ti nau­jus da­ly­kus ir vi­sa tai da­ry­ti prak­tiš­kai.

Vi­sa tai ir dar dau­giau kiek­vie­nas žmo­gus ga­li mo­ky­tis sa­vu tem­pu ir jam pri­im­ti­nais bū­dais. Šio­se mo­kyk­lo­se taip pat nė­ra eg­za­mi­nų bei ver­ti­ni­mo. 

Bū­nant mo­kyk­lo­je ir kal­ban­tis su stu­den­tais, su­si­da­rė įspū­dis, kad ši mo­kyk­la – gy­ve­ni­mas (stu­den­tai ir gy­ve­na šio­je mo­kyk­lo­je), tai tar­si per­ėji­mas iš pri­va­lo­mo­jo – ins­ti­tu­ci­nio švie­ti­mo – į są­mo­nin­gą sa­vo gy­ve­ni­mo nu­krei­pi­mą link tų da­ly­kų ir sri­čių, ku­rios iš tik­rų­jų do­mi­na žmo­gų.

Tai sau­gi erd­vė, ku­rio­je žmo­gus tu­ri ga­li­my­bę pri­si­min­ti, kas jis ir ko jis iš tik­rų­jų no­ri. Ga­li­my­bė su­sig­rą­žin­ti mo­ky­mo­si džiaugs­mą, ku­rį taip daž­nai pa­me­ta­me da­ry­da­mi tai, ko ne­mėgs­ta­me ar ne­su­pran­ta­me.

Mo­ky­to­jas Yuki, at­vy­kęs į Da­ni­ją iš Ja­po­ni­jos prieš 7 me­tus, pa­pa­sa­ko­jo mums, kaip su­dė­tin­ga bu­vo ryž­tis to­kiam spren­di­mui, ku­rį tuo me­tu smer­kė tiek jo šei­ma, tiek vi­suo­me­nė, o drau­gai ma­nė, kad Yuki iš­pro­tė­jo, at­si­sa­ky­da­mas ge­rai ap­mo­ka­mo dar­bo, nors jam ir tu­rė­da­vęs skir­ti 6 die­nas per sa­vai­tę, o kar­tais ir dau­giau nei 12 val. per die­ną. 

Yuki pa­sa­ko­jo, kaip be­pras­miš­kai jis kar­tais jaus­da­vo­si lai­ky­da­mas už­dirb­tus pi­ni­gus ran­ko­se, nes, ati­da­vus vi­są sa­vo ener­gi­ją dar­bui, ne­be­lik­da­vo ūpo da­ry­ti ką nors dau­giau.

Ga­liau­siai tu­rė­ji­mo ir var­to­ji­mo džiaugs­mas pa­si­ro­dė esan­tis ne­tik­ras, tad jis iš­drį­so pra­dė­ti vis­ką nuo pra­džių. Ne­bu­vo leng­va ir at­vy­kus į sve­ti­mą ša­lį, ne­mo­kant kal­bos ir ne­tu­rint ša­lia nė vie­no ar­ti­mo žmo­gaus.

Ta­čiau, kai pa­bė­gi iš nar­vo, il­gai­niui at­ran­di, kad lais­vė­je su­stip­rė­ja ki­ti ins­tink­tai. Da­bar Yuki dir­ba Tai Či mo­ky­to­ju Nord­fyns mo­kyk­lo­je, ties­da­mas til­tus su Ja­po­ni­jos švie­ti­mo sis­te­ma, adap­tuo­ja da­nų su­au­gu­sių­jų švie­ti­mo pro­gra­mas ja­po­nams ir kū­re­na kros­nį sa­vo sa­ma­no­ta­me na­me­ly­je.

De­ja, ne vi­so­se ša­ly­se pri­im­ti­nas toks mo­ky­mo­si mo­de­lis. Kiek­vie­nais me­tais šio­se mo­kyk­lo­se įkvė­pi­mo ieš­ko dau­gy­bė stu­den­tų iš Ki­ni­jos, ta­čiau Ki­ni­jo­je toks ne­for­ma­lu­sis švie­ti­mas ne­lei­džia­mas, o no­rė­da­mi su­kur­ti kaž­ką pa­na­šaus, ki­nai pri­va­lo ati­da­ry­ti įmo­nę ir tap­ti švie­ti­mo pa­slau­gas siū­lan­čia „ga­myk­la“.

Tie­sa ta, kad kai kur pa­sau­ly­je švie­ti­mas vis dar ne­tu­ri nie­ko ben­dro su pa­si­rin­ki­mo lais­ve, o žmo­nės ir to­liau gy­ve­na pa­klus­da­mi au­to­ri­ta­ri­niam val­dy­mui. Įdo­mu, kaip žmo­nės Lie­tu­vo­je ma­to mū­sų švie­ti­mo sis­te­mą, ir ar ar­ti­mos jiems to­kios, vi­so gy­ve­ni­mo mo­ky­mo­si, idė­jos.

Šiuo me­tu Da­ni­jo­je eg­zis­tuo­ja apie 70 liau­dies aukš­tų­jų mo­kyk­lų. Nuo­sta­bu ir tai, kad ši mo­kyk­la at­vi­ra ir įvai­rias ne­ga­lias/ga­lias tu­rin­tiems žmo­nėms. Su mo­ky­to­ju Car­lu kal­bė­jo­mės apie tai, kaip svar­bu su­kur­ti vi­siems žmo­nėms erd­vę, san­ty­kį, ku­ria­me kiek­vie­nas ga­lė­tų jaus­tis lais­vas ir sau­gus.

Jei­gu mo­kyk­los sis­te­ma su­dre­ba kla­sė­je at­si­ra­dus spe­cia­lių­jų po­rei­kių tu­rin­čiam žmo­gui (ku­riuos vie­naip ar ki­taip tu­ri­me vi­si: ar tai bū­tų dis­lek­si­ja, ar pa­ra­ly­žius, ar pa­bė­gė­lio sta­tu­so tu­rė­ji­mas, ar pa­pras­čiau­siai/ne­pa­pras­čiau­siai di­de­lis jaut­ru­mas), tuo­met ti­kė­ti­na, kad kaž­kas ne­ge­rai ne su tuo žmo­gu­mi, o su mo­kyk­los sis­te­ma, ku­ri sto­vi kaip kor­tų na­me­lis. Jei­gu sis­te­ma tvir­ta, ji ne­su­trū­ki­nė­ja nuo žmo­giš­kų­jų skir­tu­mų, o jų in­teg­ra­vi­mas ga­li mo­kyk­lą su­stip­rin­ti. 

Iš prak­ti­kos ma­to­me, kad daž­nai šis kor­tų na­me­lis griū­na dėl to, kad mo­ky­to­jai pa­pras­čiau­siai ne­tu­ri pa­si­ren­gi­mo, kaip dirb­ti su skir­tin­gais žmo­nė­mis, mo­kyk­lo­se trūks­ta pa­gal­bi­nių ran­kų, akių ir au­sų, mū­sų vi­suo­me­nė per­smelk­ta įvai­rių bai­mių ir ste­re­o­ti­pų apie tai, kas yra nor­ma­lu ir ne­nor­ma­lu, o vis­ką dar la­biau pa­ašt­ri­na de­mo­ty­vuo­jan­tis at­ly­gis už dar­bą.

Te­at­ro mo­ky­to­jas Car­las sa­ko, kad jam pa­kan­ka ne­di­de­lio mo­ky­to­jo at­ly­gi­ni­mo. Tie­sa, pa­klau­sus, koks tas ne­di­de­lis mo­ky­to­jo at­ly­gi­ni­mas, ir iš­gir­dus bent 3000 Eur su­mą, su­pran­ti, kad da­nai iš­ties žai­džia ki­to­kį mo­no­po­lį.

Ta­čiau il­gai­niui taip pat su­pran­ti, kad la­bai leng­va pri­pras­ti prie bet ko­kio at­ly­gio ir pri­im­ti jį kaip nor­mą. At­ro­do, kad daug svar­biau yra, ar tas at­ly­gi­ni­mas, ku­rį gau­na­me už sa­vo dar­bą, lei­džia mums jaus­tis oriai ir sau­giai. Ir pa­na­šu, kad dau­gu­ma mo­ky­to­jų Lie­tu­vo­je ne­ga­lė­tų pa­si­ra­šy­ti po šiuo sa­ki­niu.

Nord­fyns mo­kyk­la pa­ten­ka į va­di­na­mų­jų „free scho­ol“ (lais­vų­jų mo­kyk­lų) ka­te­go­ri­ją Da­ni­jo­je. Jas vi­sas vie­ni­ja pa­na­šūs prin­ci­pai, ta­čiau mo­kyk­los ben­druo­me­nė yra lais­va keis­tis ir for­muo­ti jiems pri­im­ti­nas tai­syk­les bei mo­ky­mo­si mo­de­lius.

Pa­na­šiai kaip pas mus pri­va­čio­se mo­kyk­lo­se, tik su dar dau­giau lais­vės ir pa­si­ti­kė­ji­mo. Vals­ty­bė pa­si­ti­ki mo­ky­to­jais, o po­li­ti­kai ne­ban­do ap­si­mes­ti, kad ži­no, ko rei­kia mo­kyk­loms, į ku­rias net nė­ra įkė­lę ko­jos. O pri­va­čios mo­kyk­los Da­ni­jo­je tu­ri ab­so­liu­čią ne­pri­klau­so­my­bę ir ga­li tap­ti nors ir triu­šių dre­sa­vi­mo aka­de­mi­jo­mis. 

Tai­gi, jei ne­tu­ri la­bai kraš­tu­ti­nių įsi­ti­ki­ni­mų, ga­li pui­kiau­siai tilp­ti į pa­kan­ka­mai pla­čius lais­vo­sios mo­kyk­los rė­mus, taip gau­da­mas ir vals­ty­bės pa­ra­mą. Vals­ty­bė pa­den­gia apie 80 proc. to­kių mo­kyk­lų iš­lai­dų. To­kiai mo­kyk­lai kaip Nord­fyns per me­tus tai yra apie 1,5 mln. eu­rų.

Po­li­ti­kos moks­lų dak­ta­ras Yve­sas De­ja­eg­he­re’as, ku­rį prieš ke­lias die­nas ap­lan­kė­me Liu­ve­ne, pa­brė­žė, kad vals­ty­bei nie­ka­da ne­de­rė­tų tau­py­ti švie­ti­mo są­skai­ta. Pui­kus to pa­vyz­dys yra Bu­ta­nas, ku­ria­me ne­se­niai mo­ky­to­jo ir gy­dy­to­jo pro­fe­si­jos bu­vo pa­skelb­tos pres­ti­ži­nė­mis. Mo­ky­to­jų at­ly­gi­ni­mai bu­vo pa­kel­ti iki 55 proc. Ne 1 ir ne 5, o 55!

Lais­vė, ku­ri su­tei­kia­ma žmo­gui šio­je mo­kyk­lo­je, įkve­pia ir ple­čia ri­bas, ku­rios daž­nai eg­zis­tuo­ja tik mū­sų pro­tuo­se. Tu ga­li pri­si­jung­ti prie gru­pe­lės žmo­nių ir sta­ty­ti šilt­na­mį, o po to dar pa­si­so­din­ti ja­me sa­lo­tą, ly­giai taip pat kaip ga­li gau­ti bu­ri­nį lai­vą, pa­si­ruoš­ti ke­lio­nei ir plauk­ti į van­de­ny­ną ste­bė­ti bal­tų­jų ban­gi­nių. Taip pat ga­li pa­pra­šy­ti pa­gal­bos, jei tau jos rei­kia, ar­ba su­si­ras­ti ben­dra­min­čių. 

Bu­vu­si šios mo­kyk­los mo­ki­nė Ie­va, iš ku­rios apie šią mo­kyk­lą ir su­ži­no­jo­me, da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi: „Ver­tin­giau­sia, ką iš­si­ne­šiau iš Nord­fyns mo­kyk­los, bu­vo gi­męs su­vo­ki­mas, kaip stip­riai švie­ti­mo pro­ce­są pra­tur­ti­na lais­vė jį kur­ti pa­tiems. Lais­vė tar­pu­sa­vy­je de­rin­ti tarp­tau­ti­nės po­li­ti­kos, bok­so ir ju­ve­ly­ri­kos pa­mo­kas. Lais­vė pa­si­rink­ti sa­vą spar­tą, nes ga­lu­ti­niai ter­mi­nai ne­eg­zis­tuo­ja. Lais­vė at­vi­rai siū­ly­ti idė­jas, ku­rių ati­džiai klau­so­ma­si. Mo­ky­to­jai lei­do mums ke­ro­tis vi­so­mis kryp­ti­mis, ne­pjau­da­mi ne vie­to­je iš­dy­gu­sių ša­kų. Ne­bent rū­pes­tin­gu to­nu pa­tar­da­mi, ku­rio­je pu­sė­je ra­si­me dau­giau sau­lės švie­sos – kad aug­tu­mėm. Die­ną pra­dė­da­vo­me dai­no­mis. Vi­si mo­ki­niai gre­ta: ži­la­gal­vis se­nu­kas, ką tik vi­du­ri­nę bai­gęs sep­ty­nio­lik­me­tis, imig­ran­tas af­ri­kie­tis, mer­gi­na, tu­rin­ti Dau­no sin­dro­mą, ir dar dau­gy­bė ki­tų žmo­giš­kų­jų spal­vų. 

Pa­si­bai­gus pa­mo­koms vi­si drau­ge deng­da­vo­me va­ka­rie­nės sta­lą ar va­ly­da­vo­me dul­kes nuo mo­kyk­los pa­lan­gių. Ir jau­tė­me – ne įstai­ga tai, o ben­dri mū­sų na­mai. Tai bu­vo erd­vė be stre­so, kon­ku­ren­ci­jos ir ver­ti­ni­mų, ne­su­drums­ta pa­žy­mių ir rei­tin­gų.

Mo­ky­tis ir veik­ti vi­sa jė­ga ska­ti­no iš­ryš­kin­ta at­sa­ko­my­bė už sa­ve, vie­nas ki­tą. Kū­rė­me re­a­lius pro­jek­tus mo­kyk­los ir mies­te­lio ge­ro­vei kel­ti, dis­ku­ta­vo­me su vie­tos po­li­ti­kais, lan­kė­mės ka­lė­ji­me, są­var­ty­ne, so­cia­li­nių ver­slų bu­vei­nė­se – tam, kad su­pan­čios ap­lin­kos iš­šū­kius spręs­tu­me kar­tu, o ne ty­ri­nė­tu­me juos per at­stu­mą.“

Dar vie­nas šios mo­kyk­los ypa­tu­mas – am­žiaus li­mi­tas – be­ga­ly­bė. Be­ga­ly­bei šį kar­tą at­sto­va­vo Cal­le’as, 67 me­tų vy­riš­kis, su ku­riuo iš­kart su­si­drau­ga­vo­me. Jis su­ži­no­jo apie mo­kyk­lą in­ter­ne­te ir nu­spren­dė, kad ši vie­ta bū­tent jam.

Nors Cal­le’as tu­ri svei­ka­tos pro­ble­mų, tai jo ne­su­lai­ko nuo no­ro mo­ky­tis ir ga­li­my­bės su­si­tik­ti su ki­tais žmo­nė­mis. Sa­vo marš­ki­nių ki­še­nė­lė­je vy­riš­kis ne­šio­ja­si ma­žiau­siai 10 ra­šik­lių.

Vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kai Cel­le’as ga­vo ra­šik­lį, ku­ris tu­rė­jo sa­vy­je švie­se­lę. Kaip nuo­sta­bu, pa­gal­vo­jo, ir nuo to lai­ko nu­spren­dė juos rink­ti. Da­bar jis tu­ri dau­giau nei 24 000 tu­ši­nu­kų, o jo akys švie­čia.

Pa­klaus­tas, koks jo tiks­las, sa­kė, kad no­rė­tų pa­siek­ti Guin­nes­so re­kor­dą su 50 000. Ti­ki­mės, kad su­grį­žę na­mo ga­lė­si­me pa­da­ry­ti ak­ci­ją-at­rak­ci­ją ir pa­dė­ti Cal­le’ui pri­ar­tė­ti prie tiks­lo. Pa­klaus­tas, apie ką jis sva­jo­ja dar, jis pa­si­da­li­jo, kad no­rė­tų iš­mok­ti gro­ti tri­mi­tu ar­ba pia­ni­nu. Ko­dėl gi ne? Kas įti­ki­no mū­sų se­ne­lius, kad jų lai­kas jau pra­ėjo?

Pats sa­vo gy­ve­ni­me bu­vęs pri­riš­tas prie ra­dia­to­riaus, kai „nu­si­kal­to“, pa­klaus­tas, ko la­biau­siai no­rė­tų švie­ti­mo pa­sau­ly­je, Cel­le’as kal­bė­jo apie ly­gias ga­li­my­bes vi­siems gau­ti ko­ky­biš­ką, svei­ką ir įga­li­nan­tį moks­lą, tik šiukš­tu – ne at­virkš­čiai.

Jei moks­las ne­ga­li bū­ti džiu­gus, kam jis ap­skri­tai rei­ka­lin­gas? Ge­riau tuo­met te­gu žmo­gus ke­liau­ja į sve­ti­mą ša­lį ir pa­žįs­ta sve­ti­mą žmo­gų, kad iš­mok­tų tik­rų­jų pa­mo­kų.

La­bai svar­bu at­ras­ti da­ly­kus pa­tiems. Lie­tu­vos vi­suo­me­nė nė­ra pa­lan­ki šiuo klau­si­mu. Ką tik­rai iš­moks­ta­me mo­kyk­lo­je, tai ver­tin­ti ir bū­ti ver­ti­na­mi. Ta­vo sva­jo­nės tu­rė­tų ati­tik­ti nu­sta­ty­tas nor­mas ir ri­bas, ki­taip lik­si ne­su­pras­tas. Ar tai nė­ra vie­nas di­džiau­sių žmo­ni­jos vys­ty­mo­si stab­džių?

Ci­tuo­ja­me he­ming­vė­jus ir einš­tei­nus, ne­leis­da­mi sau pa­ti­kė­ti, kad ir pa­tys ga­li­me daug dau­giau. Žmo­gus be sva­jo­nių ar­ba su sve­ti­mo­mis sva­jo­nė­mis pa­na­šus į gan­drą be spar­nų. Ki­ta ver­tus, įdo­mi pa­si­ro­dė ir Ni­jo­lės Ože­ly­tės min­tis apie tai, kad sva­jo­nės įka­li­na žmo­gų, ir jis tam­pa nuo jų pri­klau­so­mas. 

Bū­ti ir džiaug­tis tuo, kas yra da­bar – iš­ties nuo­sta­bu, ta­čiau ši­tai tur­būt yra dar aukš­tes­nis pi­lo­ta­žas. Siek­ti sa­vo sva­jo­nių svar­bu, nes tai iš­ju­di­na žmo­gų, o kar­tais ir tuos, ką, siek­da­mas tos sva­jo­nės, jis su­tin­ka pa­ke­liui. To­dėl svar­bu ne­sta­ty­ti sau ir ki­tiems už­tvan­kų, ne­kar­py­ti spar­nų ir leis­ti da­ly­kams vys­ty­tis sa­va ei­ga, sa­vu tem­pu ir sa­vu bū­du. Ne­su­sto­ti mo­ky­tis ir ne­su­sto­ti gy­ven­ti.

Sa­ko, gy­ve­ni­mas tu­ri po­lin­kį im­ti ir pra­ei­ti. To­dėl tik­rai ne­ver­ta leis­ti, kad ki­tų žmo­nių nuo­mo­nės ar pa­ta­ri­mai nu­lem­tų jū­sų gy­ve­ni­mo kryp­tį ir at­ra­di­mus.

Už­tat, ma­no­me, kad ver­ta pa­si­mo­ky­ti iš to­kių žmo­nių kaip Be­ne­dic­te. Be­ne­dic­te, žy­din­ti še­šias­de­šimt­me­tė, ne­dve­jo­da­ma už­kal­bi­no Taut­vy­dą, kai šis kui­tė­si kem­pe­riu­ke. Pa­si­ro­do, ji pa­ti prieš ke­le­tą me­tų kem­pe­riu ke­lia­vo va­ka­ri­ne pa­kran­te iš Šiau­riau­sio Šiau­rės Ame­ri­kos taš­ko Alias­ko­je iki pie­čiau­sio Pie­tų Ame­ri­kos taš­ko Či­lė­je. O prieš tai 4–5 me­tus plau­kio­jo po pa­sau­lį su ma­žu bu­ri­niu lai­ve­liu.

Da­bar, kai Be­ne­dic­te, už­au­gi­nu­si du vai­kus, sa­vo gy­ve­ni­me my­lė­ju­si ne vie­ną vy­rą ir pa­ty­ru­si pla­tų­jį pa­sau­lį, kal­ba apie jū­rą ir dan­gų, ga­li vi­sa tai ma­ty­ti jos aky­se, ku­rios te­be­šo­ki­nė­ja kaip ma­ži ži­bu­riu­kai, nes ji ne­lei­do nie­kam jų už­ge­sin­ti. Ti­kė­ti­na, kad to­kie ži­bu­riu­kai tu­ri ga­lią am­ži­nai deg­ti pa­sau­lio at­min­ty­je.

Da­bar Be­ne­dic­te mėgs­ta ke­liau­ti su sa­vo anū­kais, drau­ge su pa­bė­gė­liais ku­ria ir siu­va rū­bus, pri­kel­da­ma se­nas me­džia­gas nau­jam gy­ve­ni­mui, ir sva­jo­ja apie nau­jus nuo­ty­kius. Žiū­rint į ją tik­rai leng­va pa­ti­kė­ti, kad nei lai­kas, nei pi­ni­gai, nei tuo la­biau am­žius, ne­tu­ri di­de­lės reikš­mės tam, ko iš tik­rų­jų trokš­ta žmo­gus.

Ir nie­kas ki­tas ne­su­tei­kia tiek daug pa­si­ten­ki­ni­mo, kaip ži­no­ji­mas, kad sa­vo gy­ve­ni­me mak­si­ma­liai iš­nau­do­jai tau duo­tas ga­li­my­bes. O jei jos ne­bu­vo tau duo­tos, at­si­sto­jai ir nu­ė­jai pa­si­im­ti. Tai­kiai, bet už­tik­rin­tai, nes kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri tei­sę į vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą.

 

Prieš ke­le­tą mė­ne­sių švie­ti­mo nuo­ty­kių ieš­ko­to­jais sa­ve va­di­nan­tys Min­gai­lė ir Taut­vy­das at­vy­ko pas Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės va­do­vus pri­sta­ty­ti švie­ti­mo pro­jek­to „Mo­kyk­los odi­sė­ja“ idė­jos. Šie jau­ni žmo­nės Aly­taus mies­to mo­kyk­lo­se siū­lė pri­tai­ky­ti sa­vo pa­tir­tį ir nau­jus pa­trauk­lius mo­ky­mo­si me­to­dus, ku­riuos jiems pa­vy­ko per­pras­ti ke­liau­jant po pa­sau­lį ir lan­kant įdo­miau­sias bei sėk­min­giau­sias mo­kyk­las. Tad pra­bė­gus ku­riam lai­kui Taut­vy­das ir Min­gai­lė vėl ap­lan­kė Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės me­rą Ne­ri­jų Ce­siu­lį ir me­ro pa­va­duo­to­ją Jur­gi­tą Šu­ke­vi­čie­nę tam, kad pri­sta­ty­tų nu­veik­tus dar­bus ir pa­si­da­ly­tų min­ti­mis apie to­les­nį pro­jek­to „Mo­kyk­los odi­sė­ja“ įgy­ven­di­ni­mą.

Taut­vy­do ir Min­gai­lės tei­gi­mu, per ke­lis mė­ne­sius jie ap­lan­kė ne vie­ną Aly­taus mies­to švie­ti­mo įstai­gą, ku­riai pri­sta­tė pro­jek­to idė­ją. Šau­nia jų ini­cia­ty­va su­si­do­mė­jo Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­ja ir Se­na­mies­čio pra­di­nė mo­kyk­la. Tad, ti­kė­ti­na, kad šio pro­jek­to idė­jos bus sėk­min­gai įgy­ven­di­na­mos bū­tent šio­se Aly­taus mies­to švie­ti­mo įstai­go­se.

    Komentaras

    Juk jie ir nesako, kad padarys kaip šioje Danijos mokykloje, tik dalinasi savo patirtimi apie vieną iš lankytų mokyklų. Turbūt nori pristatyt savo požiūrį. Palaikau išsakytas mintis. Iš tiesų daug žmonių po mokyklos nustoja mokintis, nes praranda ten mokymosi džiaugsmą. Konkurencija, stresas, vertinimas, reikalavimai....natūralu turbūt, kad po to ir mokymasis su kančia asocijuotis ima. Čia reali problema. Šaunuoliai, kad ją kelia ir ieško sprendimų. Mačiau kažkur feisbuke filmuką apie šitą projektą, tai ten aiškiai buvo pasakyta kokie jų tikslai, būtų gerai ir po straipsniu nuorodą įkelti.

    Komentaras

    o kaip šitie jauni žmonės viską padarys taip, kaip jų aprasytoje Danijos mokykloje? Ir kodėl tiek daug žodžių apie tą mokykla, ir nieko apie jų pačių planus, kaip jie dirbs ir ką darys mokyklose-sėdės su vaikais prie stalo, valgys, ar tiesiog pasakos apie savo patirtis užsienio mokyklose?

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.