Žmogus be svajonių arba su svetimomis svajonėmis yra panašus į gandrą be sparnų (3)
Grundtvigo suaugusiųjų švietimo programa pavadinta Nikolajaus Frederiko Severino Grundtvigo (1783–1872) vardu. Grundtvigo sukurta liaudies aukštosios mokyklos koncepcija pagrįsta idėja, kad prasmingas mokymasis visą gyvenimą turėtų būti prieinamas kiekvienam žmogui ir apimti ne tik žinias, bet ir pilietinę atsakomybę, asmeninę ir kultūrinę raidą.
Daugelis Grundtvigo idėjų tuomet atrodė anarchistinės dėl jo beribio tikėjimo, kad paprastas žmogus geba kontroliuoti save ir dirbti bendram tikslui, kai aplinka yra draugiška ir skatinanti.
Kaip politikas, jis dažnai atsisakydavo balsuoti rinkimuose, nes manė, kad žmonės dar nėra pasiruošę demokratijai. Iš čia ir kilo idėja sukurti tokią vietą – mokyklą, kurioje žmonės galėtų mokytis būti laisvi ir atsakingi.
Jis teigė, kad žmogui reikalinga tokia aplinka, kurioje jis galėtų jausti pasitikėjimą savimi, įgytų orumo, žadintų norą ir meilę mokymuisi, kuris nesustoja baigus formaliąją mokyklą.
Mokyklos direktorius Mogensas su džiaugsmu papasakojo mums Nordfyns mokyklos istoriją, kuri prasidėjo nuo japono Tadao Chiba. Šis žmogus atvyko į Daniją daugiau nei prieš 50 metų ieškoti gilesnių žmogiškumo apraiškų švietime, ir nuo tada į šią vietą buvo kviečiami studentai iš viso pasaulio.
Daugiakultūrėje aplinkoje studentai susitinka su įvairiausiais žmonėmis, gyvenimo būdais, ateities viltimis ir svajonėmis. Visi studentai siekia sukurti geresnį gyvenimą geresniame pasaulyje.
Šioje mokykloje šalia visų žmogiškųjų pamokų studentai kviečiami ugdyti savo kūrybiškumą, bendruomeniškumą, asmeninę lyderystę, pažinti Danijos ir kitų šalių kalbą, istoriją, kultūrą, švietimo, sveikatos ir politikos sistemas, pažinti savo kūną ir protą, studijuoti apie tvarumą, gamtą, menus, keliauti, išbandyti naujus dalykus ir visa tai daryti praktiškai.
Visa tai ir dar daugiau kiekvienas žmogus gali mokytis savu tempu ir jam priimtinais būdais. Šiose mokyklose taip pat nėra egzaminų bei vertinimo.
Būnant mokykloje ir kalbantis su studentais, susidarė įspūdis, kad ši mokykla – gyvenimas (studentai ir gyvena šioje mokykloje), tai tarsi perėjimas iš privalomojo – institucinio švietimo – į sąmoningą savo gyvenimo nukreipimą link tų dalykų ir sričių, kurios iš tikrųjų domina žmogų.
Tai saugi erdvė, kurioje žmogus turi galimybę prisiminti, kas jis ir ko jis iš tikrųjų nori. Galimybė susigrąžinti mokymosi džiaugsmą, kurį taip dažnai pametame darydami tai, ko nemėgstame ar nesuprantame.
Mokytojas Yuki, atvykęs į Daniją iš Japonijos prieš 7 metus, papasakojo mums, kaip sudėtinga buvo ryžtis tokiam sprendimui, kurį tuo metu smerkė tiek jo šeima, tiek visuomenė, o draugai manė, kad Yuki išprotėjo, atsisakydamas gerai apmokamo darbo, nors jam ir turėdavęs skirti 6 dienas per savaitę, o kartais ir daugiau nei 12 val. per dieną.
Yuki pasakojo, kaip beprasmiškai jis kartais jausdavosi laikydamas uždirbtus pinigus rankose, nes, atidavus visą savo energiją darbui, nebelikdavo ūpo daryti ką nors daugiau.
Galiausiai turėjimo ir vartojimo džiaugsmas pasirodė esantis netikras, tad jis išdrįso pradėti viską nuo pradžių. Nebuvo lengva ir atvykus į svetimą šalį, nemokant kalbos ir neturint šalia nė vieno artimo žmogaus.
Tačiau, kai pabėgi iš narvo, ilgainiui atrandi, kad laisvėje sustiprėja kiti instinktai. Dabar Yuki dirba Tai Či mokytoju Nordfyns mokykloje, tiesdamas tiltus su Japonijos švietimo sistema, adaptuoja danų suaugusiųjų švietimo programas japonams ir kūrena krosnį savo samanotame namelyje.
Deja, ne visose šalyse priimtinas toks mokymosi modelis. Kiekvienais metais šiose mokyklose įkvėpimo ieško daugybė studentų iš Kinijos, tačiau Kinijoje toks neformalusis švietimas neleidžiamas, o norėdami sukurti kažką panašaus, kinai privalo atidaryti įmonę ir tapti švietimo paslaugas siūlančia „gamykla“.
Tiesa ta, kad kai kur pasaulyje švietimas vis dar neturi nieko bendro su pasirinkimo laisve, o žmonės ir toliau gyvena paklusdami autoritariniam valdymui. Įdomu, kaip žmonės Lietuvoje mato mūsų švietimo sistemą, ir ar artimos jiems tokios, viso gyvenimo mokymosi, idėjos.
Šiuo metu Danijoje egzistuoja apie 70 liaudies aukštųjų mokyklų. Nuostabu ir tai, kad ši mokykla atvira ir įvairias negalias/galias turintiems žmonėms. Su mokytoju Carlu kalbėjomės apie tai, kaip svarbu sukurti visiems žmonėms erdvę, santykį, kuriame kiekvienas galėtų jaustis laisvas ir saugus.
Jeigu mokyklos sistema sudreba klasėje atsiradus specialiųjų poreikių turinčiam žmogui (kuriuos vienaip ar kitaip turime visi: ar tai būtų disleksija, ar paralyžius, ar pabėgėlio statuso turėjimas, ar paprasčiausiai/nepaprasčiausiai didelis jautrumas), tuomet tikėtina, kad kažkas negerai ne su tuo žmogumi, o su mokyklos sistema, kuri stovi kaip kortų namelis. Jeigu sistema tvirta, ji nesutrūkinėja nuo žmogiškųjų skirtumų, o jų integravimas gali mokyklą sustiprinti.
Iš praktikos matome, kad dažnai šis kortų namelis griūna dėl to, kad mokytojai paprasčiausiai neturi pasirengimo, kaip dirbti su skirtingais žmonėmis, mokyklose trūksta pagalbinių rankų, akių ir ausų, mūsų visuomenė persmelkta įvairių baimių ir stereotipų apie tai, kas yra normalu ir nenormalu, o viską dar labiau paaštrina demotyvuojantis atlygis už darbą.
Teatro mokytojas Carlas sako, kad jam pakanka nedidelio mokytojo atlyginimo. Tiesa, paklausus, koks tas nedidelis mokytojo atlyginimas, ir išgirdus bent 3000 Eur sumą, supranti, kad danai išties žaidžia kitokį monopolį.
Tačiau ilgainiui taip pat supranti, kad labai lengva priprasti prie bet kokio atlygio ir priimti jį kaip normą. Atrodo, kad daug svarbiau yra, ar tas atlyginimas, kurį gauname už savo darbą, leidžia mums jaustis oriai ir saugiai. Ir panašu, kad dauguma mokytojų Lietuvoje negalėtų pasirašyti po šiuo sakiniu.
Nordfyns mokykla patenka į vadinamųjų „free school“ (laisvųjų mokyklų) kategoriją Danijoje. Jas visas vienija panašūs principai, tačiau mokyklos bendruomenė yra laisva keistis ir formuoti jiems priimtinas taisykles bei mokymosi modelius.
Panašiai kaip pas mus privačiose mokyklose, tik su dar daugiau laisvės ir pasitikėjimo. Valstybė pasitiki mokytojais, o politikai nebando apsimesti, kad žino, ko reikia mokykloms, į kurias net nėra įkėlę kojos. O privačios mokyklos Danijoje turi absoliučią nepriklausomybę ir gali tapti nors ir triušių dresavimo akademijomis.
Taigi, jei neturi labai kraštutinių įsitikinimų, gali puikiausiai tilpti į pakankamai plačius laisvosios mokyklos rėmus, taip gaudamas ir valstybės paramą. Valstybė padengia apie 80 proc. tokių mokyklų išlaidų. Tokiai mokyklai kaip Nordfyns per metus tai yra apie 1,5 mln. eurų.
Politikos mokslų daktaras Yvesas Dejaeghere’as, kurį prieš kelias dienas aplankėme Liuvene, pabrėžė, kad valstybei niekada nederėtų taupyti švietimo sąskaita. Puikus to pavyzdys yra Butanas, kuriame neseniai mokytojo ir gydytojo profesijos buvo paskelbtos prestižinėmis. Mokytojų atlyginimai buvo pakelti iki 55 proc. Ne 1 ir ne 5, o 55!
Laisvė, kuri suteikiama žmogui šioje mokykloje, įkvepia ir plečia ribas, kurios dažnai egzistuoja tik mūsų protuose. Tu gali prisijungti prie grupelės žmonių ir statyti šiltnamį, o po to dar pasisodinti jame salotą, lygiai taip pat kaip gali gauti burinį laivą, pasiruošti kelionei ir plaukti į vandenyną stebėti baltųjų banginių. Taip pat gali paprašyti pagalbos, jei tau jos reikia, arba susirasti bendraminčių.
Buvusi šios mokyklos mokinė Ieva, iš kurios apie šią mokyklą ir sužinojome, dalijasi savo patirtimi: „Vertingiausia, ką išsinešiau iš Nordfyns mokyklos, buvo gimęs suvokimas, kaip stipriai švietimo procesą praturtina laisvė jį kurti patiems. Laisvė tarpusavyje derinti tarptautinės politikos, bokso ir juvelyrikos pamokas. Laisvė pasirinkti savą spartą, nes galutiniai terminai neegzistuoja. Laisvė atvirai siūlyti idėjas, kurių atidžiai klausomasi. Mokytojai leido mums kerotis visomis kryptimis, nepjaudami ne vietoje išdygusių šakų. Nebent rūpestingu tonu patardami, kurioje pusėje rasime daugiau saulės šviesos – kad augtumėm. Dieną pradėdavome dainomis. Visi mokiniai greta: žilagalvis senukas, ką tik vidurinę baigęs septyniolikmetis, imigrantas afrikietis, mergina, turinti Dauno sindromą, ir dar daugybė kitų žmogiškųjų spalvų.
Pasibaigus pamokoms visi drauge dengdavome vakarienės stalą ar valydavome dulkes nuo mokyklos palangių. Ir jautėme – ne įstaiga tai, o bendri mūsų namai. Tai buvo erdvė be streso, konkurencijos ir vertinimų, nesudrumsta pažymių ir reitingų.
Mokytis ir veikti visa jėga skatino išryškinta atsakomybė už save, vienas kitą. Kūrėme realius projektus mokyklos ir miestelio gerovei kelti, diskutavome su vietos politikais, lankėmės kalėjime, sąvartyne, socialinių verslų buveinėse – tam, kad supančios aplinkos iššūkius spręstume kartu, o ne tyrinėtume juos per atstumą.“
Dar vienas šios mokyklos ypatumas – amžiaus limitas – begalybė. Begalybei šį kartą atstovavo Calle’as, 67 metų vyriškis, su kuriuo iškart susidraugavome. Jis sužinojo apie mokyklą internete ir nusprendė, kad ši vieta būtent jam.
Nors Calle’as turi sveikatos problemų, tai jo nesulaiko nuo noro mokytis ir galimybės susitikti su kitais žmonėmis. Savo marškinių kišenėlėje vyriškis nešiojasi mažiausiai 10 rašiklių.
Viskas prasidėjo nuo to, kai Celle’as gavo rašiklį, kuris turėjo savyje švieselę. Kaip nuostabu, pagalvojo, ir nuo to laiko nusprendė juos rinkti. Dabar jis turi daugiau nei 24 000 tušinukų, o jo akys šviečia.
Paklaustas, koks jo tikslas, sakė, kad norėtų pasiekti Guinnesso rekordą su 50 000. Tikimės, kad sugrįžę namo galėsime padaryti akciją-atrakciją ir padėti Calle’ui priartėti prie tikslo. Paklaustas, apie ką jis svajoja dar, jis pasidalijo, kad norėtų išmokti groti trimitu arba pianinu. Kodėl gi ne? Kas įtikino mūsų senelius, kad jų laikas jau praėjo?
Pats savo gyvenime buvęs pririštas prie radiatoriaus, kai „nusikalto“, paklaustas, ko labiausiai norėtų švietimo pasaulyje, Celle’as kalbėjo apie lygias galimybes visiems gauti kokybišką, sveiką ir įgalinantį mokslą, tik šiukštu – ne atvirkščiai.
Jei mokslas negali būti džiugus, kam jis apskritai reikalingas? Geriau tuomet tegu žmogus keliauja į svetimą šalį ir pažįsta svetimą žmogų, kad išmoktų tikrųjų pamokų.
Labai svarbu atrasti dalykus patiems. Lietuvos visuomenė nėra palanki šiuo klausimu. Ką tikrai išmokstame mokykloje, tai vertinti ir būti vertinami. Tavo svajonės turėtų atitikti nustatytas normas ir ribas, kitaip liksi nesuprastas. Ar tai nėra vienas didžiausių žmonijos vystymosi stabdžių?
Cituojame hemingvėjus ir einšteinus, neleisdami sau patikėti, kad ir patys galime daug daugiau. Žmogus be svajonių arba su svetimomis svajonėmis panašus į gandrą be sparnų. Kita vertus, įdomi pasirodė ir Nijolės Oželytės mintis apie tai, kad svajonės įkalina žmogų, ir jis tampa nuo jų priklausomas.
Būti ir džiaugtis tuo, kas yra dabar – išties nuostabu, tačiau šitai turbūt yra dar aukštesnis pilotažas. Siekti savo svajonių svarbu, nes tai išjudina žmogų, o kartais ir tuos, ką, siekdamas tos svajonės, jis sutinka pakeliui. Todėl svarbu nestatyti sau ir kitiems užtvankų, nekarpyti sparnų ir leisti dalykams vystytis sava eiga, savu tempu ir savu būdu. Nesustoti mokytis ir nesustoti gyventi.
Sako, gyvenimas turi polinkį imti ir praeiti. Todėl tikrai neverta leisti, kad kitų žmonių nuomonės ar patarimai nulemtų jūsų gyvenimo kryptį ir atradimus.
Užtat, manome, kad verta pasimokyti iš tokių žmonių kaip Benedicte. Benedicte, žydinti šešiasdešimtmetė, nedvejodama užkalbino Tautvydą, kai šis kuitėsi kemperiuke. Pasirodo, ji pati prieš keletą metų kemperiu keliavo vakarine pakrante iš Šiauriausio Šiaurės Amerikos taško Aliaskoje iki piečiausio Pietų Amerikos taško Čilėje. O prieš tai 4–5 metus plaukiojo po pasaulį su mažu buriniu laiveliu.
Dabar, kai Benedicte, užauginusi du vaikus, savo gyvenime mylėjusi ne vieną vyrą ir patyrusi platųjį pasaulį, kalba apie jūrą ir dangų, gali visa tai matyti jos akyse, kurios tebešokinėja kaip maži žiburiukai, nes ji neleido niekam jų užgesinti. Tikėtina, kad tokie žiburiukai turi galią amžinai degti pasaulio atmintyje.
Dabar Benedicte mėgsta keliauti su savo anūkais, drauge su pabėgėliais kuria ir siuva rūbus, prikeldama senas medžiagas naujam gyvenimui, ir svajoja apie naujus nuotykius. Žiūrint į ją tikrai lengva patikėti, kad nei laikas, nei pinigai, nei tuo labiau amžius, neturi didelės reikšmės tam, ko iš tikrųjų trokšta žmogus.
Ir niekas kitas nesuteikia tiek daug pasitenkinimo, kaip žinojimas, kad savo gyvenime maksimaliai išnaudojai tau duotas galimybes. O jei jos nebuvo tau duotos, atsistojai ir nuėjai pasiimti. Taikiai, bet užtikrintai, nes kiekvienas žmogus turi teisę į visavertį gyvenimą.
Prieš keletą mėnesių švietimo nuotykių ieškotojais save vadinantys Mingailė ir Tautvydas atvyko pas Alytaus miesto savivaldybės vadovus pristatyti švietimo projekto „Mokyklos odisėja“ idėjos. Šie jauni žmonės Alytaus miesto mokyklose siūlė pritaikyti savo patirtį ir naujus patrauklius mokymosi metodus, kuriuos jiems pavyko perprasti keliaujant po pasaulį ir lankant įdomiausias bei sėkmingiausias mokyklas. Tad prabėgus kuriam laikui Tautvydas ir Mingailė vėl aplankė Alytaus miesto savivaldybės merą Nerijų Cesiulį ir mero pavaduotoją Jurgitą Šukevičienę tam, kad pristatytų nuveiktus darbus ir pasidalytų mintimis apie tolesnį projekto „Mokyklos odisėja“ įgyvendinimą.
Tautvydo ir Mingailės teigimu, per kelis mėnesius jie aplankė ne vieną Alytaus miesto švietimo įstaigą, kuriai pristatė projekto idėją. Šaunia jų iniciatyva susidomėjo Alytaus šv. Benedikto gimnazija ir Senamiesčio pradinė mokykla. Tad, tikėtina, kad šio projekto idėjos bus sėkmingai įgyvendinamos būtent šiose Alytaus miesto švietimo įstaigose.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Sunt atât de încântat,…
Komentaras
Sunt atât de încântat, deoarece căsătoria mea ruptă a fost restabilită, iar soțul meu s-a întors după ce ne-a părăsit pe mine și pe cei doi copii ai noștri pentru o altă femeie. După 8 ani de căsătorie, eu și soțul nostru am fost într-o ceartă sau alta până când în cele din urmă m-a părăsit și s-a mutat în California pentru a fi cu o altă femeie. Am simțit că viața mea s-a terminat și copiii mei au crezut că nu-și vor mai vedea tatăl. Am încercat să fiu puternic doar pentru copii, dar nu am putut controla durerile care mă chinuiesc inima, inima mea era plină de dureri și dureri pentru că eram cu adevărat îndrăgostit de soțul meu. În fiecare zi și noapte mă gândesc la el și îmi doresc întotdeauna să se întoarcă la mine, eram foarte supărat și aveam nevoie de ajutor, așa că am căutat ajutor online și am dat peste un site web care sugerează că Dr.Wealthy poate ajuta să revină la ex. rapid. Deci, am simțit că ar trebui să-l încerc. L-am contactat și mi-a spus ce să fac și am făcut-o apoi a făcut o (Vrajă de dragoste) pentru mine. 28 de ore mai târziu, soțul meu m-a sunat cu adevărat și mi-a spus că îi este atât de dor de mine și de copii, atât de uimitor !! Așa că așa s-a întors în aceeași zi, cu multă dragoste și bucurie și și-a cerut scuze pentru greșeala sa și pentru durerea pe care mi-a provocat-o mie și copiilor. Apoi, din acea zi, Căsătoria noastră a fost acum mai puternică decât a fost înainte, totul datorită doctorului Rich. el este atât de puternic și am decis să împărtășesc povestea mea pe internet, încât dr. Vrăjitor, real și puternic, care mă voi ruga mereu să trăiesc mult pentru a-și ajuta copiii în vremea necazurilor, dacă ești aici și ai nevoie de Ex înapoi sau soțul tău s-a mutat la o altă femeie, nu mai plânge, contactează acum acest puternic turnător de vrăji. Iată contactul său: Trimiteți-l prin e-mail la: Cont: wealthylovespell@gmail.com, vizitați site-ul web http://wealthyspellhome.over-log.com puteți să-l sunați sau să-l adăugați pe Whats-app: +2348105150446, MULTUMESC Dr.Wealthy
Juk jie ir nesako, kad…
Komentaras
Juk jie ir nesako, kad padarys kaip šioje Danijos mokykloje, tik dalinasi savo patirtimi apie vieną iš lankytų mokyklų. Turbūt nori pristatyt savo požiūrį. Palaikau išsakytas mintis. Iš tiesų daug žmonių po mokyklos nustoja mokintis, nes praranda ten mokymosi džiaugsmą. Konkurencija, stresas, vertinimas, reikalavimai....natūralu turbūt, kad po to ir mokymasis su kančia asocijuotis ima. Čia reali problema. Šaunuoliai, kad ją kelia ir ieško sprendimų. Mačiau kažkur feisbuke filmuką apie šitą projektą, tai ten aiškiai buvo pasakyta kokie jų tikslai, būtų gerai ir po straipsniu nuorodą įkelti.
o kaip šitie jauni žmonės…
Komentaras
o kaip šitie jauni žmonės viską padarys taip, kaip jų aprasytoje Danijos mokykloje? Ir kodėl tiek daug žodžių apie tą mokykla, ir nieko apie jų pačių planus, kaip jie dirbs ir ką darys mokyklose-sėdės su vaikais prie stalo, valgys, ar tiesiog pasakos apie savo patirtis užsienio mokyklose?