Ypa­tin­ga mi­si­ja: par­vež­ti Lie­tu­vos švie­ti­mui per­mai­nų vė­jų iš vi­so pa­sau­lio

Saulė Pinkevičienė
Komentarai (1)
2020 Balandis 27
Tautvydas ir Mingailė Meldaikiai.
Tautvydas ir Mingailė Meldaikiai.
Aly­tiš­kė Min­gai­lė Že­mai­ty­tė – vie­na iš tų žmo­nių, ku­riuos pan­de­mi­ja už­klu­po ki­ta­me pa­sau­lio kraš­te, o grįž­tant į tė­vy­nę te­ko iš­gy­ven­ti įvai­rių pa­tir­čių, ke­lio­nė į Lie­tu­vą tru­ko 99 va­lan­das. Drau­ge su vy­ru Taut­vy­du Min­gai­lė do­mi­si ge­ro­sio­mis mo­kyk­lų pa­tir­ti­mis pa­sau­ly­je. Šian­dien jau aiš­ku, kad su­pla­nuo­tas eks­pe­di­ci­jos po pa­sau­lio mo­kyk­las eta­pas Azi­jo­je, taip pat Suo­mi­jos ir Es­ti­jos mo­kyk­lo­se yra nu­ke­lia­mas ne­aiš­kiam lai­kui. Ir net­gi po Lie­tu­vos mo­kyk­las šiuo me­tu ke­liau­ti taip pat ne­įma­no­ma, to­dėl Min­gai­lė ir Taut­vy­das nu­spren­dė gar­siau kal­bė­ti apie sa­vo idė­jas. Jie jau ap­lan­kė 14 ša­lių, su­si­pa­ži­no su 19 mo­kyk­lų, nu­fil­ma­vo dau­gy­bę in­ter­viu su mo­ky­to­jais, vai­kais, alum­nais, tė­vais, eks­per­tais, žmo­nė­mis, ku­rie vie­naip ar ki­taip da­ly­vau­ja švie­ti­mo pa­sau­ly­je. Sa­vo nuo­ty­kiais ir at­ra­di­mais da­li­ja­si so­cia­li­nė­se me­di­jo­se (feis­bu­ko bei ins­tag­ra­mo pa­sky­ro­se: Wa­de in­to Ad­ven­tu­re), taip pat tal­pi­na in­for­ma­ci­ją sa­vo in­ter­ne­ti­nia­me pus­la­py­je: www.wa­dein­to­ad­ven­tu­re.com

– Gal pir­miau­sia apie pa­čią veik­lą ir tai, ką vei­kė­te pa­sau­ly­je – ko­kias ša­lis ap­lan­kė­te, ko­kias mo­kyk­las ma­tė­te ir ko­kių per­mai­nų idė­jų Lie­tu­vos švie­ti­mui par­ve­žė­te?

– Abu su vy­ru jau ku­ris lai­kas esa­me švie­ti­mo žmo­nės. Taut­vy­das 7 me­tus dir­bo ke­lio­se tiek tra­di­ci­nė­se, tiek al­ter­na­ty­vio­se Vil­niaus mo­kyk­lo­se. Aš dau­giau­sia lai­ko pra­lei­dau su prieš­mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kais dirb­da­ma dar­že­ly­je. Bai­giau vys­ty­mo­si psi­cho­lo­gi­ją, at­li­kau psi­cho­lo­gės prak­ti­ką vie­no­je iš Val­dor­fo mo­kyk­lų. Į ke­lio­nę lei­do­mės pra­ėju­sių me­tų spa­lį, pra­dė­jo­me nuo Eu­ro­pos mo­kyk­lų, bu­vo­me su­grį­žę Ka­lė­doms na­mo ir pra­tę­sė­me eks­pe­di­ci­ją Šiau­rės bei Cen­tri­nė­je Ame­ri­ko­je. Už­klu­pus to­kiai si­tu­a­ci­jai, ko­vo 26 die­ną su­grį­žo­me na­mo.

– Ko­kie šio pro­jek­to tiks­lai?

– Vie­nas iš pa­grin­di­nių ke­lio­nės tiks­lų – su­rink­ti ir pa­si­da­ly­ti ge­ro­sio­mis mo­kyk­lų pa­tir­ti­mis pa­sau­ly­je ir Lie­tu­vo­je tam, kad ga­lė­tu­me pa­dė­ti mo­kyk­loms Lie­tu­vo­je įsi­ga­lin­ti (t. y. vi­siems mo­kyk­los na­riams vi­sa­ver­tiš­kai da­ly­vau­ti jos pro­ce­suo­se). At­si­žvelg­da­mi į ge­og­ra­fi­nę ir fi­nan­si­nę žmo­nių pa­dė­tį bei rem­da­mie­si ge­rą­ja to­kių ša­lių kaip Suo­mi­ja, Da­ni­ja ar Olan­di­ja pa­tir­ti­mi, no­ri­me ma­žin­ti at­skir­tį tarp pri­va­taus ir vals­ty­bi­nio sek­to­rių. Bur­da­mi švie­ti­mu be­si­do­min­čių ir da­ly­vau­jan­čių ja­me žmo­nių ra­tą, sie­kia­me su­pa­žin­din­ti ir su­stip­rin­ti Lie­tu­vos žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą no­va­to­riš­ko­mis švie­ti­mo idė­jo­mis. Mums taip pat la­bai svar­bu po­pu­lia­rin­ti švie­ti­mą tarp jau­nų žmo­nių bei įtrauk­ti juos į mo­kyk­los (at)kū­ri­mo pro­ce­sus. Kaip vie­ną iš es­mi­nių tiks­lų to­les­nė­je per­spek­ty­vo­je taip pat nu­ma­to­me do­ku­men­ti­nio fil­mo apie švie­ti­mą su­kū­ri­mą, ke­liau­da­mi do­ku­men­tuo­ja­me sa­vo pa­tir­tis ir nuo­ty­kius.

– Ko­kias mo­kyk­las ap­lan­kė­te? 

– Vi­sų pir­ma, ieš­ko­jo­me to­kių mo­kyk­lų, ku­rios tu­ri pa­tir­ties ku­riant ben­druo­me­nės ge­ro­vę drau­ge su vai­kais. Mo­kyk­lų, ku­rian­čių no­va­to­riš­ką, są­mo­nin­gu­mu grįs­tą švie­ti­mo ap­lin­ką, ku­rio­je ga­li ne­var­žo­mai vys­ty­tis au­ten­tiš­ka, svei­ka as­me­ny­bė. Mums bu­vo ir yra svar­bu mo­ky­tis iš mo­kyk­lų, ku­rio­se mo­ky­to­jas, mo­ki­nys ir jo tė­vai jau­čia­si įga­lin­ti.

Lan­kė­me mo­kyk­las, ku­rios re­mia­si Mon­tes­so­ri, Reg­gio Emi­lia, Val­dor­fo, de­mo­kra­tiniais/so­ciok­ra­ti­niais prin­ci­pais grin­džia­ma mo­ky­mo sis­te­ma, DIR me­to­dais dirb­ti su vys­ty­mo­si su­tri­ki­mų tu­rin­čiais vai­kais. Ame­ri­ko­je su­si­pa­ži­no­me su pro­gre­sy­vaus mo­de­lio ypa­tu­mais, taip pat sa­vi­re­gu­lia­ci­niu (self di­rec­ted le­ar­ning) mo­ky­mu­si, ty­ri­nė­jo­me na­mų mo­ky­mo bei to­kių mo­de­lių kaip Sund­bu­ry ar uns­cho­o­ling gai­res.

Ką par­si­ve­žė­me? Par­si­ve­žė­me pla­tes­nį ir gi­les­nį su­vo­ki­mą apie esa­mas ir ga­li­mas švie­ti­mo al­ter­na­ty­vas, kaip vei­kia šie mo­de­liai, ko­kį ke­lią rei­kia nu­ei­ti, kad su­bur­tum po­ky­čių sie­kian­čią švie­ti­mo ben­druo­me­nę bei kaip iš es­mės pa­si­kei­čia vai­kų, tė­vų, mo­ky­to­jų gy­ve­ni­mai, kai į mo­ky­mo­si pro­ce­sus įsi­lei­džia­ma dau­giau pa­si­rin­ki­mo lais­vės, pa­si­ti­kė­ji­mo vie­nų ki­tais, tiks­lin­go at­sa­ko­my­bės pa­skirs­ty­mo, są­mo­nin­gu­mo, kū­ry­biš­ku­mo ir t. t. 

Kiek­vie­na mo­kyk­la yra uni­ka­li ir drau­ge su sa­vo ben­druo­me­ne yra at­sa­kin­ga už sa­vo mo­kyk­los ge­ro­vę. Net­gi, kai at­ro­do, kad „iš vir­šaus nu­leis­ti“ rei­ka­la­vi­mai dik­tuo­ja pa­grin­di­nes są­ly­gas ir nie­ko ne­ga­li­me pa­keis­ti, svar­bu iš­lik­ti są­mo­nin­giems, kū­ry­biš­kiems ir ne­pa­mirš­ti, dėl ko esa­me ten, kur esa­me, bei drą­siai im­tis ini­cia­ty­vos, kai tu­ri­me ką pa­siū­ly­ti. Ko­kį žmo­gų no­ri ug­dy­ti jū­sų mo­kyk­la, ko­kios jū­sų ben­druo­me­nės ver­ty­bės? Ar jū­sų mo­kyk­lo­je vai­kas mo­ko­mas rū­pin­tis sa­vi­mi, ki­tu ir ap­lin­ka? Ar vai­kas tu­ri ga­li­my­bę iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę ir pri­si­dė­ti prie spren­di­mų, su­si­ju­sių su jo gy­ve­ni­mu ir mo­ky­mu­si, pri­ėmi­mo? Ar va­do­vy­bė pa­si­ti­ki sa­vo ko­man­da –mo­ky­to­jais ir su­tei­kia jiems pa­kan­ka­mai au­to­no­mi­jos? Ar mo­kyk­lo­je vyks­ta dia­lo­gas? Kaip jau­čia­si kiek­vie­nas jū­sų mo­kyk­los na­rys?

At­sa­kius į šiuos ir ki­tus mo­kyk­los ben­druo­me­nės ke­lia­mus klau­si­mus, ga­li­ma su­si­da­ry­ti aiš­kes­nį vaiz­dą apie mo­kyk­los stip­ry­bes ir sil­pny­bes bei ati­tin­ka­mai su­si­telk­ti į mo­kyk­los vys­ty­mo­si pro­ce­sus. Įsi­ga­li­ni­mas, ben­dra­dar­bia­vi­mas, kū­ry­biš­ku­mas – lan­ky­da­mi anks­čiau iš­var­dy­tas mo­kyk­las įsi­ti­ki­no­me, kad tai yra rak­tai į sėk­min­gą ir lai­min­gą mo­kyk­lą. 

– Vi­si su­pran­ta­me, kad pa­sau­lis ku­riam lai­kui taps už­da­res­nis. Ar jau tu­ri­te min­čių ar kon­kre­čių su­ma­ny­mų, ką veik­si­te Lie­tu­vo­je? Ko­kią sa­vo mi­si­ją ma­to­te šian­dien?

– Šiuo me­tu dir­ba­me su me­džia­ga, ku­rią par­si­ve­žė­me iš ke­lio­nės (mon­tuo­ja­me, ra­šo­me, kal­ba­mės ir dis­ku­tuo­ja­me tar­pu­sa­vy­je). Ka­dan­gi tre­čia­sis ke­lio­nės eta­pas (po Azi­ją, taip pat Suo­mi­jos ir Es­ti­jos mo­kyk­las) nu­si­ke­lia ne­aiš­kiam lai­kui, per­ei­na­me prie ket­vir­to­jo eta­po – Lie­tu­vos. Po Lie­tu­vos mo­kyk­las šiuo me­tu ke­liau­ti taip pat ne­ga­li­me, ta­čiau jau da­bar ga­li­me pra­dė­ti megz­ti ry­šius ir vis gar­siau kal­bė­tis apie idė­jas. Svar­bus žings­nis – rė­mė­jų, pro­jek­tų pa­ieš­kos, ku­rios pa­dė­tų pa­siek­ti di­des­nį su­in­te­re­suo­tų žmo­nių ra­tą, su­lauk­ti fi­nan­si­nio pa­stip­ri­ni­mo, da­ly­tis pa­tir­ti­mi ir im­tis kon­kre­čių veiks­mų. No­ri­me su­bur­ti ko­man­dą, baig­ti gry­nin­ti idė­ją ir pa­ruoš­ti veiks­mų pla­ną. Sie­kia­me megz­ti dia­lo­gą su vals­ty­bi­nė­mis mo­kyk­lo­mis. Mū­sų tiks­las – pra­dė­ti nuo vie­nos, at­vi­ros vals­ty­bi­nės mo­kyk­los. Pla­čiau apie tai – at­ei­ty­je. 

No­ri­me pri­si­dė­ti prie švie­ti­mo po­ky­čių ir pa­si­da­ly­ti ge­rą­ją pa­tir­ti­mi, ku­rią tu­ri­me ga­li­my­bę pa­tys ty­ri­nė­ti ir pa­žin­ti. Per dia­lo­gą ir ben­dra­dar­bia­vi­mą ga­li­ma iš­ju­din­ti net ir sun­kiau­sius ar se­niau­sius ak­me­nis.

– Ne­ga­liu ne­pa­klaus­ti apie Lie­tu­vos švie­ti­mą ka­ran­ti­no kon­teks­te. Star­ta­vo nuo­to­li­nis mo­ky­mas, ku­rį pa­tys mo­ky­to­jai ver­ti­na kaip stip­rų ir nau­din­gą spy­rį, ku­ris leis to­bu­lė­ti mo­ky­to­jams ir at­vers nau­jas ga­li­my­bes. O ką apie tai ma­no­te Jūs?

– Tiek mo­ky­to­jams, tiek vai­kams, tiek jų tė­vams te­ko la­bai grei­tai per­sio­rie­nuo­ti į vi­siš­kai ki­to­kią dar­bo spe­ci­fi­ką. Na­tū­ra­lu, kad tai su­kė­lė įvai­rių re­ak­ci­jų ir jaus­mų. Vie­niems tai di­des­nis iš­šū­kis, ki­tiems ma­žes­nis. Jau­ni žmo­nės la­bai im­lūs tech­no­lo­gi­joms, pui­kiai ir grei­tai per­pran­ta tech­no­lo­gi­nes ving­ry­bes, to­dėl daž­nai tu­ri pra­na­šu­mą prieš vy­res­nės kar­tos žmo­nes (ži­no­me, kad tik­rai ne vi­sus!). Tuo tar­pu iš mo­ky­to­jų ir tė­vų ten­ka gir­dė­ti ne tik apie pa­di­dė­ju­sį krū­vį, bet ir apie ne­adek­va­tų lai­ko pa­si­skirs­ty­mą, pa­vyz­džiui, dėl pa­si­kei­tu­sių ap­lin­ky­bių mo­ky­to­jai tu­ri pra­leis­ti dau­giau lai­ko pa­mo­kos pa­si­ruo­ši­mui ne­gu ga­li skir­ti lai­ko vai­kams in­di­vi­du­a­liai. At­si­ra­do dau­gy­bė pa­ša­li­nių kin­ta­mų­jų, ku­riais rei­kia pa­si­rū­pin­ti, ir ne­be­lie­ka lai­ko ra­miam, žmo­giš­kam kon­tak­tui. To­dėl la­bai svar­bu šiuo vi­siems ne­leng­vu me­tu lik­ti vie­nin­giems ir ben­dra­dar­biau­ti.

Daug pri­klau­so ir nuo to, ar vai­kai su­pran­ta si­tu­a­ci­jos su­dė­tin­gu­mą, ar su jais pa­si­kal­ba­ma apie tai, kaip jie jau­čia­si ir kas šiuo me­tu vyks­ta pa­sau­ly­je. Ar vai­kai ren­ka­si ben­dra­dar­biau­ti ir pri­si­de­da, kad mo­ky­mo­si pro­ce­sai vyk­tų sklan­džiai, o gal prie­šin­gai, są­mo­nin­gai ar ne­są­mo­nin­gai, ren­ka­si pa­si­telk­ti ma­ni­pu­lia­ci­jas, truk­dy­ti. Dar vie­nas iš­šū­kis (tik šis ne­nau­jas) – tiems vai­kams, ku­riems mo­ky­ma­sis aso­ci­juo­da­vo­si su kan­čia, ši­tai nie­kur ne­din­go. Tai­gi, ir to­liau svar­bus iš­lie­ka ug­dy­mo tu­ri­nys bei ge­bė­ji­mas su­do­min­ti, vi­di­nės mo­ty­va­ci­jos pa­ieš­kos, sa­vo stip­ry­bių bei in­te­re­sų pa­ži­ni­mas. Vir­tu­a­lus ar gy­vas mo­ky­ma­sis – tai for­mos, prie jų ga­li­ma pri­si­tai­ky­ti, iš­mok­ti. Gal­būt, įsi­va­žia­vus nau­jo­mis ro­gė­mis, ga­lė­si­me ir to­liau telk­tis į ki­tus, ne ma­žiau svar­bius, už­da­vi­nius.

– Ar tech­no­lo­gi­nis to­bu­lė­ji­mas yra ta kryp­tis, ku­ria švie­ti­mui rei­kė­tų keis­tis?

– Sa­ko­ma, kai gy­ve­ni­mas su­tei­kia ga­li­my­bę aug­ti ir keis­tis, pri­imk ją. Gal­būt ir šiuo at­ve­ju vyks­ta pa­na­šūs pro­ce­sai. Ga­liau­siai, vis­kas pri­klau­so nuo žmo­nių, in­ter­pre­tuo­jan­čių vyks­tan­čius reiš­ki­nius, są­mo­nin­gu­mo. Mes ti­ki­mės, kad šie iš­šū­kiai iš­gry­nins ne tik da­bar­ti­nio švie­ti­mo spra­gas, bet ir pa­drą­sins žmo­nes pro­gre­sy­viems po­ky­čiams, į ku­riuos, no­rim ar ne­no­rim, esa­me ve­da­mi šian­die­nos. 

– Grį­žo­te į Lie­tu­vą jau pa­skel­bus ka­ran­ti­ną, ko ge­ro, pa­ju­to­te ir jo iš­pro­vo­kuo­tas nuo­tai­kas, taip pat ir Lie­tu­vos vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­skli­du­sį ne­pa­kan­tu­mo pro­ver­žį, ypač įve­dus pri­vers­ti­nį ka­ran­ti­na­vi­mą. Kaip ver­ti­na­te to­kias nuo­tai­kas ir ap­skri­tai, ko­kių min­čių su­kė­lė pa­na­šios re­ak­ci­jos?

– Nor­ma­lu, kad nau­ja, eks­tre­ma­li si­tu­a­ci­ja ke­lia žmo­nėms ne­ri­mą ir su­tri­ki­mą. Įsta­ty­mai nau­ji, be to, nuo­lat kin­tan­tys (nes ir jų pri­ėmė­jams ši si­tu­a­ci­ja nau­ja), in­for­ma­ci­jos šal­ti­nių ga­ly­bė, ne­ži­no­my­bė, kaip vis­kas klos­ty­sis to­liau ir ka­da baig­sis. Liūd­niau­sia šio­je si­tu­a­ci­jo­je ste­bė­ti ne ne­ri­mą, bai­mę ar net pyk­tį, kas yra žmo­giš­ka, bet žmo­nių su­si­skal­dy­mą. Toks pa­si­da­li­ji­mas įvy­ko ir su iš už­sie­nio grįž­tan­čiais ar ke­liau­jan­čiais tau­tie­čiais: vie­ni žmo­nės pa­lai­kė ir sten­gė­si su­pras­ti, ki­ti pa­smer­kė ir ro­dė­si, kad pa­ga­liau su­ra­do, kur iš­lie­ti sa­vo ap­mau­dą. Tie­sa ta, kad šis klau­si­mas ne­tu­ri vie­nos spal­vos ir si­tu­a­ci­jų iš­ties pa­si­tai­kė (te­be­pa­si­tai­ko) vi­so­kių. 

Pa­vyz­džiui, mū­sų at­ve­ju, tie­sio­gi­ne ta žo­džio pras­me, bu­vo­me už­stri­gę to­li­mo­je ša­ly­je. Skry­džiai nuo­la­tos kei­tė­si, ke­lias sa­vai­tes ieš­kant bū­dų su­grįž­ti, te­pa­vyk­da­vo ras­ti marš­ru­tus per 5 skir­tin­gus oro uos­tus, la­bai di­de­liais įkai­niais, be to, abe­jo­jo­me dėl sau­gu­mo ir svei­ka­tos leis­tis į to­kią il­gą ke­lio­nę. Kai ga­liau­siai nu­spren­dė­me pa­si­lik­ti ten, kur esa­me, Kos­ta Ri­ko­je, ga­vo­me ne­ti­kė­tą laiš­ką iš Lie­tu­vos am­ba­sa­dos Ame­ri­ko­je apie hu­ma­ni­ta­ri­nį skry­dį Ko­lum­bi­ja–Kos­ta Ri­ka–Če­ki­ja, ku­rį suor­ga­ni­za­vo če­kų am­ba­sa­da tam, kad parsk­rai­din­tų Cen­tri­nė­je Ame­ri­ko­je už­stri­gu­sius sa­vo tau­tie­čius. Ka­dan­gi vie­tų lėk­tu­ve bu­vo dau­giau, ga­vo­me pa­siū­ly­mą pri­si­jung­ti ir mes. Pa­ra­gin­ti, kad gal­būt tai mū­sų pas­ku­ti­nis šan­sas su­grįž­ti na­mo (nes nie­kas ne­ži­no, kiek lai­ko bus už­da­ry­tos sie­nos, o Kos­ta Ri­ko­je taip pat pa­skelb­tas ka­ran­ti­nas), tą pa­čią nak­tį su­si­kro­vė­me daik­tus ir iš­sku­bė­jo­me į oro uos­tą, kur Lie­tu­vos am­ba­sa­dos Če­ki­jo­je pa­de­da­mi lei­do­mės į be­ne il­giau­sią mū­sų ke­lio­nę na­mo. (Smal­sau­jan­tiems, kaip to­ji, 99 va­lan­das tru­ku­si ke­lio­nė at­ro­dė, ga­li­te pa­ma­ty­ti fil­mu­ką, ku­riuo pa­si­da­li­jo­me sa­vo feis­bu­ko ar­ba „You­Tu­be“ pa­sky­ro­se: Wa­de in­to Ad­ven­tu­re). 

Te­ko gir­dė­ti, kad taip pat su­dė­tin­ga bu­vo grįž­ti ir iš ki­tų to­li­mų kraš­tų, to­kių kaip Aust­ra­li­ja, Nau­jo­ji Ze­lan­di­ja, Či­lė ir pan. O vie­na bi­čiu­lė da­li­jo­si, kad ne­se­niai oro uos­te su­ti­ko ki­ną, ku­ris dėl esa­mų drau­di­mų (at­šauk­ti vi­si skry­džiai į Ki­ni­ją bei drau­džia­ma pa­lik­ti oro uos­tą Vo­kie­ti­jo­je) jau sa­vai­tę lai­ko gy­ve­na oro uos­te. Jį ži­nios apie ka­ran­ti­ną pa­sie­kė pa­čio­je Ant­ark­tidoje.

Ki­ta ver­tus, ne iš pirš­to lauž­tas ne­pa­si­ten­ki­ni­mas ir tais, ku­rie, net ir ži­no­da­mi apie ka­ran­ti­ną, nu­spren­dė tęs­ti ke­lio­nes, del­sė grįž­ti iki pas­ku­ti­nių mi­nu­čių ir ne­žiū­rė­jo į šią si­tu­a­ci­ją at­sa­kin­gai. Skir­tin­gos si­tu­a­ci­jos, skir­tin­gos ga­li­my­bės ir skir­tin­gi žmo­nių po­el­giai. To­dėl lai­ky­ti vi­sus po vie­nu var­du ne tik ne­tei­sin­ga, bet ir vi­siš­kai ne­tiks­lin­ga. Svar­bu su­vok­ti, kad vie­ny­bė ir su­pra­tin­gu­mas šios kri­zės aki­vaiz­do­je yra ga­lin­giau­sia žmo­nių stip­ry­bė.

– Pan­de­mi­ja, ka­ran­ti­nas, izo­lia­ci­ja – vi­siš­kai nau­jos pa­tir­tys mū­sų gy­ve­ni­me. Yra to­kia te­ori­ja, kad ga­vo­me ga­li­my­bę su­lė­tin­ti tem­pą, kad gal­būt pa­sau­lis to­kiu bū­du ra­gi­na mus stab­te­lė­ti, kas be ko, – grįž­ti na­mo. Ko­kios min­tys šiuo me­tu lan­ko Jus, kaip jau­čia­tės?

– Dėl šios pan­de­mi­jos te­ko at­si­sa­ky­ti ke­lio­nės bur­lai­viu per Ra­mų­jį van­de­ny­ną, ke­lio­nės me­tu mo­kant (ho­mes­cho­o­li­nant) tuo bur­lai­viu ke­liau­jan­čius vai­kus. Ta­čiau, vie­ną aki­mir­ką pa­liū­dė­ję, ki­tą jau džiau­gė­mės ga­lė­da­mi bū­ti na­mie. Esa­me dė­kin­gi, kad ka­ran­ti­ną ga­li­me pra­leis­ti tė­vų so­dy­bo­je, kur daug erd­vės, gam­tos ir ga­li­my­bė su­lė­tė­ti, pail­sė­ti, su­si­dė­lio­ti to­les­nius eta­pus. Ti­ki­mės, kad drau­ge su vi­sais iš­ban­dy­mais ši kri­zė at­neš ir tei­gia­mų per­mai­nų ne tik švie­ti­me, bet ir be­pro­tiš­kai grei­ta­me gy­ve­ni­mo tem­pe, var­to­to­jiš­ku­me, kad vis daž­niau lei­si­me sau su­grįž­ti prie to, kas tik­ra ir svar­bu kiek­vie­nam žmo­gui.

    Komentaras

    Kai tik isgirstu apie mokyklos atkurima, novatoriskuma, naujus vejus, iskart susuka vidurius.
    Prikurta tiek reformu, kad norint atgaivinti musu svietima, reikia visas jas panaikinti.
    Ir is kur tos lesos keliauti ir kurti dokumentinius filmus? Ar tik ne is atviro Lietuvos fondo, nevyriausybinem organizacijom, kuriam G.Sorosas paaukojo 9mln. doleriu? Visokioms naujovems, tokioms, kaip genderizmas platinti? Aciu, jau uztenka lansbergienes darzeliu. Jokiu budu neleisiu savo vaiko i novatoriska, neoliberalia mokykla, vaikams tvirkinti.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.