Ypa­tin­ga mi­si­ja: par­vež­ti Lie­tu­vos švie­ti­mui per­mai­nų vė­jų iš vi­so pa­sau­lio

– Gal pir­miau­sia apie pa­čią veik­lą ir tai, ką vei­kė­te pa­sau­ly­je – ko­kias ša­lis ap­lan­kė­te, ko­kias mo­kyk­las ma­tė­te ir ko­kių per­mai­nų idė­jų Lie­tu­vos švie­ti­mui par­ve­žė­te?

– Abu su vy­ru jau ku­ris lai­kas esa­me švie­ti­mo žmo­nės. Taut­vy­das 7 me­tus dir­bo ke­lio­se tiek tra­di­ci­nė­se, tiek al­ter­na­ty­vio­se Vil­niaus mo­kyk­lo­se. Aš dau­giau­sia lai­ko pra­lei­dau su prieš­mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kais dirb­da­ma dar­že­ly­je. Bai­giau vys­ty­mo­si psi­cho­lo­gi­ją, at­li­kau psi­cho­lo­gės prak­ti­ką vie­no­je iš Val­dor­fo mo­kyk­lų. Į ke­lio­nę lei­do­mės pra­ėju­sių me­tų spa­lį, pra­dė­jo­me nuo Eu­ro­pos mo­kyk­lų, bu­vo­me su­grį­žę Ka­lė­doms na­mo ir pra­tę­sė­me eks­pe­di­ci­ją Šiau­rės bei Cen­tri­nė­je Ame­ri­ko­je. Už­klu­pus to­kiai si­tu­a­ci­jai, ko­vo 26 die­ną su­grį­žo­me na­mo.

– Ko­kie šio pro­jek­to tiks­lai?

– Vie­nas iš pa­grin­di­nių ke­lio­nės tiks­lų – su­rink­ti ir pa­si­da­ly­ti ge­ro­sio­mis mo­kyk­lų pa­tir­ti­mis pa­sau­ly­je ir Lie­tu­vo­je tam, kad ga­lė­tu­me pa­dė­ti mo­kyk­loms Lie­tu­vo­je įsi­ga­lin­ti (t. y. vi­siems mo­kyk­los na­riams vi­sa­ver­tiš­kai da­ly­vau­ti jos pro­ce­suo­se). At­si­žvelg­da­mi į ge­og­ra­fi­nę ir fi­nan­si­nę žmo­nių pa­dė­tį bei rem­da­mie­si ge­rą­ja to­kių ša­lių kaip Suo­mi­ja, Da­ni­ja ar Olan­di­ja pa­tir­ti­mi, no­ri­me ma­žin­ti at­skir­tį tarp pri­va­taus ir vals­ty­bi­nio sek­to­rių. Bur­da­mi švie­ti­mu be­si­do­min­čių ir da­ly­vau­jan­čių ja­me žmo­nių ra­tą, sie­kia­me su­pa­žin­din­ti ir su­stip­rin­ti Lie­tu­vos žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą no­va­to­riš­ko­mis švie­ti­mo idė­jo­mis. Mums taip pat la­bai svar­bu po­pu­lia­rin­ti švie­ti­mą tarp jau­nų žmo­nių bei įtrauk­ti juos į mo­kyk­los (at)kū­ri­mo pro­ce­sus. Kaip vie­ną iš es­mi­nių tiks­lų to­les­nė­je per­spek­ty­vo­je taip pat nu­ma­to­me do­ku­men­ti­nio fil­mo apie švie­ti­mą su­kū­ri­mą, ke­liau­da­mi do­ku­men­tuo­ja­me sa­vo pa­tir­tis ir nuo­ty­kius.

– Ko­kias mo­kyk­las ap­lan­kė­te? 

– Vi­sų pir­ma, ieš­ko­jo­me to­kių mo­kyk­lų, ku­rios tu­ri pa­tir­ties ku­riant ben­druo­me­nės ge­ro­vę drau­ge su vai­kais. Mo­kyk­lų, ku­rian­čių no­va­to­riš­ką, są­mo­nin­gu­mu grįs­tą švie­ti­mo ap­lin­ką, ku­rio­je ga­li ne­var­žo­mai vys­ty­tis au­ten­tiš­ka, svei­ka as­me­ny­bė. Mums bu­vo ir yra svar­bu mo­ky­tis iš mo­kyk­lų, ku­rio­se mo­ky­to­jas, mo­ki­nys ir jo tė­vai jau­čia­si įga­lin­ti.

Lan­kė­me mo­kyk­las, ku­rios re­mia­si Mon­tes­so­ri, Reg­gio Emi­lia, Val­dor­fo, de­mo­kra­tiniais/so­ciok­ra­ti­niais prin­ci­pais grin­džia­ma mo­ky­mo sis­te­ma, DIR me­to­dais dirb­ti su vys­ty­mo­si su­tri­ki­mų tu­rin­čiais vai­kais. Ame­ri­ko­je su­si­pa­ži­no­me su pro­gre­sy­vaus mo­de­lio ypa­tu­mais, taip pat sa­vi­re­gu­lia­ci­niu (self di­rec­ted le­ar­ning) mo­ky­mu­si, ty­ri­nė­jo­me na­mų mo­ky­mo bei to­kių mo­de­lių kaip Sund­bu­ry ar uns­cho­o­ling gai­res.

Ką par­si­ve­žė­me? Par­si­ve­žė­me pla­tes­nį ir gi­les­nį su­vo­ki­mą apie esa­mas ir ga­li­mas švie­ti­mo al­ter­na­ty­vas, kaip vei­kia šie mo­de­liai, ko­kį ke­lią rei­kia nu­ei­ti, kad su­bur­tum po­ky­čių sie­kian­čią švie­ti­mo ben­druo­me­nę bei kaip iš es­mės pa­si­kei­čia vai­kų, tė­vų, mo­ky­to­jų gy­ve­ni­mai, kai į mo­ky­mo­si pro­ce­sus įsi­lei­džia­ma dau­giau pa­si­rin­ki­mo lais­vės, pa­si­ti­kė­ji­mo vie­nų ki­tais, tiks­lin­go at­sa­ko­my­bės pa­skirs­ty­mo, są­mo­nin­gu­mo, kū­ry­biš­ku­mo ir t. t. 

Kiek­vie­na mo­kyk­la yra uni­ka­li ir drau­ge su sa­vo ben­druo­me­ne yra at­sa­kin­ga už sa­vo mo­kyk­los ge­ro­vę. Net­gi, kai at­ro­do, kad „iš vir­šaus nu­leis­ti“ rei­ka­la­vi­mai dik­tuo­ja pa­grin­di­nes są­ly­gas ir nie­ko ne­ga­li­me pa­keis­ti, svar­bu iš­lik­ti są­mo­nin­giems, kū­ry­biš­kiems ir ne­pa­mirš­ti, dėl ko esa­me ten, kur esa­me, bei drą­siai im­tis ini­cia­ty­vos, kai tu­ri­me ką pa­siū­ly­ti. Ko­kį žmo­gų no­ri ug­dy­ti jū­sų mo­kyk­la, ko­kios jū­sų ben­druo­me­nės ver­ty­bės? Ar jū­sų mo­kyk­lo­je vai­kas mo­ko­mas rū­pin­tis sa­vi­mi, ki­tu ir ap­lin­ka? Ar vai­kas tu­ri ga­li­my­bę iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę ir pri­si­dė­ti prie spren­di­mų, su­si­ju­sių su jo gy­ve­ni­mu ir mo­ky­mu­si, pri­ėmi­mo? Ar va­do­vy­bė pa­si­ti­ki sa­vo ko­man­da –mo­ky­to­jais ir su­tei­kia jiems pa­kan­ka­mai au­to­no­mi­jos? Ar mo­kyk­lo­je vyks­ta dia­lo­gas? Kaip jau­čia­si kiek­vie­nas jū­sų mo­kyk­los na­rys?

At­sa­kius į šiuos ir ki­tus mo­kyk­los ben­druo­me­nės ke­lia­mus klau­si­mus, ga­li­ma su­si­da­ry­ti aiš­kes­nį vaiz­dą apie mo­kyk­los stip­ry­bes ir sil­pny­bes bei ati­tin­ka­mai su­si­telk­ti į mo­kyk­los vys­ty­mo­si pro­ce­sus. Įsi­ga­li­ni­mas, ben­dra­dar­bia­vi­mas, kū­ry­biš­ku­mas – lan­ky­da­mi anks­čiau iš­var­dy­tas mo­kyk­las įsi­ti­ki­no­me, kad tai yra rak­tai į sėk­min­gą ir lai­min­gą mo­kyk­lą. 

– Vi­si su­pran­ta­me, kad pa­sau­lis ku­riam lai­kui taps už­da­res­nis. Ar jau tu­ri­te min­čių ar kon­kre­čių su­ma­ny­mų, ką veik­si­te Lie­tu­vo­je? Ko­kią sa­vo mi­si­ją ma­to­te šian­dien?

– Šiuo me­tu dir­ba­me su me­džia­ga, ku­rią par­si­ve­žė­me iš ke­lio­nės (mon­tuo­ja­me, ra­šo­me, kal­ba­mės ir dis­ku­tuo­ja­me tar­pu­sa­vy­je). Ka­dan­gi tre­čia­sis ke­lio­nės eta­pas (po Azi­ją, taip pat Suo­mi­jos ir Es­ti­jos mo­kyk­las) nu­si­ke­lia ne­aiš­kiam lai­kui, per­ei­na­me prie ket­vir­to­jo eta­po – Lie­tu­vos. Po Lie­tu­vos mo­kyk­las šiuo me­tu ke­liau­ti taip pat ne­ga­li­me, ta­čiau jau da­bar ga­li­me pra­dė­ti megz­ti ry­šius ir vis gar­siau kal­bė­tis apie idė­jas. Svar­bus žings­nis – rė­mė­jų, pro­jek­tų pa­ieš­kos, ku­rios pa­dė­tų pa­siek­ti di­des­nį su­in­te­re­suo­tų žmo­nių ra­tą, su­lauk­ti fi­nan­si­nio pa­stip­ri­ni­mo, da­ly­tis pa­tir­ti­mi ir im­tis kon­kre­čių veiks­mų. No­ri­me su­bur­ti ko­man­dą, baig­ti gry­nin­ti idė­ją ir pa­ruoš­ti veiks­mų pla­ną. Sie­kia­me megz­ti dia­lo­gą su vals­ty­bi­nė­mis mo­kyk­lo­mis. Mū­sų tiks­las – pra­dė­ti nuo vie­nos, at­vi­ros vals­ty­bi­nės mo­kyk­los. Pla­čiau apie tai – at­ei­ty­je. 

No­ri­me pri­si­dė­ti prie švie­ti­mo po­ky­čių ir pa­si­da­ly­ti ge­rą­ją pa­tir­ti­mi, ku­rią tu­ri­me ga­li­my­bę pa­tys ty­ri­nė­ti ir pa­žin­ti. Per dia­lo­gą ir ben­dra­dar­bia­vi­mą ga­li­ma iš­ju­din­ti net ir sun­kiau­sius ar se­niau­sius ak­me­nis.

– Ne­ga­liu ne­pa­klaus­ti apie Lie­tu­vos švie­ti­mą ka­ran­ti­no kon­teks­te. Star­ta­vo nuo­to­li­nis mo­ky­mas, ku­rį pa­tys mo­ky­to­jai ver­ti­na kaip stip­rų ir nau­din­gą spy­rį, ku­ris leis to­bu­lė­ti mo­ky­to­jams ir at­vers nau­jas ga­li­my­bes. O ką apie tai ma­no­te Jūs?

– Tiek mo­ky­to­jams, tiek vai­kams, tiek jų tė­vams te­ko la­bai grei­tai per­sio­rie­nuo­ti į vi­siš­kai ki­to­kią dar­bo spe­ci­fi­ką. Na­tū­ra­lu, kad tai su­kė­lė įvai­rių re­ak­ci­jų ir jaus­mų. Vie­niems tai di­des­nis iš­šū­kis, ki­tiems ma­žes­nis. Jau­ni žmo­nės la­bai im­lūs tech­no­lo­gi­joms, pui­kiai ir grei­tai per­pran­ta tech­no­lo­gi­nes ving­ry­bes, to­dėl daž­nai tu­ri pra­na­šu­mą prieš vy­res­nės kar­tos žmo­nes (ži­no­me, kad tik­rai ne vi­sus!). Tuo tar­pu iš mo­ky­to­jų ir tė­vų ten­ka gir­dė­ti ne tik apie pa­di­dė­ju­sį krū­vį, bet ir apie ne­adek­va­tų lai­ko pa­si­skirs­ty­mą, pa­vyz­džiui, dėl pa­si­kei­tu­sių ap­lin­ky­bių mo­ky­to­jai tu­ri pra­leis­ti dau­giau lai­ko pa­mo­kos pa­si­ruo­ši­mui ne­gu ga­li skir­ti lai­ko vai­kams in­di­vi­du­a­liai. At­si­ra­do dau­gy­bė pa­ša­li­nių kin­ta­mų­jų, ku­riais rei­kia pa­si­rū­pin­ti, ir ne­be­lie­ka lai­ko ra­miam, žmo­giš­kam kon­tak­tui. To­dėl la­bai svar­bu šiuo vi­siems ne­leng­vu me­tu lik­ti vie­nin­giems ir ben­dra­dar­biau­ti.

Daug pri­klau­so ir nuo to, ar vai­kai su­pran­ta si­tu­a­ci­jos su­dė­tin­gu­mą, ar su jais pa­si­kal­ba­ma apie tai, kaip jie jau­čia­si ir kas šiuo me­tu vyks­ta pa­sau­ly­je. Ar vai­kai ren­ka­si ben­dra­dar­biau­ti ir pri­si­de­da, kad mo­ky­mo­si pro­ce­sai vyk­tų sklan­džiai, o gal prie­šin­gai, są­mo­nin­gai ar ne­są­mo­nin­gai, ren­ka­si pa­si­telk­ti ma­ni­pu­lia­ci­jas, truk­dy­ti. Dar vie­nas iš­šū­kis (tik šis ne­nau­jas) – tiems vai­kams, ku­riems mo­ky­ma­sis aso­ci­juo­da­vo­si su kan­čia, ši­tai nie­kur ne­din­go. Tai­gi, ir to­liau svar­bus iš­lie­ka ug­dy­mo tu­ri­nys bei ge­bė­ji­mas su­do­min­ti, vi­di­nės mo­ty­va­ci­jos pa­ieš­kos, sa­vo stip­ry­bių bei in­te­re­sų pa­ži­ni­mas. Vir­tu­a­lus ar gy­vas mo­ky­ma­sis – tai for­mos, prie jų ga­li­ma pri­si­tai­ky­ti, iš­mok­ti. Gal­būt, įsi­va­žia­vus nau­jo­mis ro­gė­mis, ga­lė­si­me ir to­liau telk­tis į ki­tus, ne ma­žiau svar­bius, už­da­vi­nius.

– Ar tech­no­lo­gi­nis to­bu­lė­ji­mas yra ta kryp­tis, ku­ria švie­ti­mui rei­kė­tų keis­tis?

– Sa­ko­ma, kai gy­ve­ni­mas su­tei­kia ga­li­my­bę aug­ti ir keis­tis, pri­imk ją. Gal­būt ir šiuo at­ve­ju vyks­ta pa­na­šūs pro­ce­sai. Ga­liau­siai, vis­kas pri­klau­so nuo žmo­nių, in­ter­pre­tuo­jan­čių vyks­tan­čius reiš­ki­nius, są­mo­nin­gu­mo. Mes ti­ki­mės, kad šie iš­šū­kiai iš­gry­nins ne tik da­bar­ti­nio švie­ti­mo spra­gas, bet ir pa­drą­sins žmo­nes pro­gre­sy­viems po­ky­čiams, į ku­riuos, no­rim ar ne­no­rim, esa­me ve­da­mi šian­die­nos. 

– Grį­žo­te į Lie­tu­vą jau pa­skel­bus ka­ran­ti­ną, ko ge­ro, pa­ju­to­te ir jo iš­pro­vo­kuo­tas nuo­tai­kas, taip pat ir Lie­tu­vos vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­skli­du­sį ne­pa­kan­tu­mo pro­ver­žį, ypač įve­dus pri­vers­ti­nį ka­ran­ti­na­vi­mą. Kaip ver­ti­na­te to­kias nuo­tai­kas ir ap­skri­tai, ko­kių min­čių su­kė­lė pa­na­šios re­ak­ci­jos?

– Nor­ma­lu, kad nau­ja, eks­tre­ma­li si­tu­a­ci­ja ke­lia žmo­nėms ne­ri­mą ir su­tri­ki­mą. Įsta­ty­mai nau­ji, be to, nuo­lat kin­tan­tys (nes ir jų pri­ėmė­jams ši si­tu­a­ci­ja nau­ja), in­for­ma­ci­jos šal­ti­nių ga­ly­bė, ne­ži­no­my­bė, kaip vis­kas klos­ty­sis to­liau ir ka­da baig­sis. Liūd­niau­sia šio­je si­tu­a­ci­jo­je ste­bė­ti ne ne­ri­mą, bai­mę ar net pyk­tį, kas yra žmo­giš­ka, bet žmo­nių su­si­skal­dy­mą. Toks pa­si­da­li­ji­mas įvy­ko ir su iš už­sie­nio grįž­tan­čiais ar ke­liau­jan­čiais tau­tie­čiais: vie­ni žmo­nės pa­lai­kė ir sten­gė­si su­pras­ti, ki­ti pa­smer­kė ir ro­dė­si, kad pa­ga­liau su­ra­do, kur iš­lie­ti sa­vo ap­mau­dą. Tie­sa ta, kad šis klau­si­mas ne­tu­ri vie­nos spal­vos ir si­tu­a­ci­jų iš­ties pa­si­tai­kė (te­be­pa­si­tai­ko) vi­so­kių. 

Pa­vyz­džiui, mū­sų at­ve­ju, tie­sio­gi­ne ta žo­džio pras­me, bu­vo­me už­stri­gę to­li­mo­je ša­ly­je. Skry­džiai nuo­la­tos kei­tė­si, ke­lias sa­vai­tes ieš­kant bū­dų su­grįž­ti, te­pa­vyk­da­vo ras­ti marš­ru­tus per 5 skir­tin­gus oro uos­tus, la­bai di­de­liais įkai­niais, be to, abe­jo­jo­me dėl sau­gu­mo ir svei­ka­tos leis­tis į to­kią il­gą ke­lio­nę. Kai ga­liau­siai nu­spren­dė­me pa­si­lik­ti ten, kur esa­me, Kos­ta Ri­ko­je, ga­vo­me ne­ti­kė­tą laiš­ką iš Lie­tu­vos am­ba­sa­dos Ame­ri­ko­je apie hu­ma­ni­ta­ri­nį skry­dį Ko­lum­bi­ja–Kos­ta Ri­ka–Če­ki­ja, ku­rį suor­ga­ni­za­vo če­kų am­ba­sa­da tam, kad parsk­rai­din­tų Cen­tri­nė­je Ame­ri­ko­je už­stri­gu­sius sa­vo tau­tie­čius. Ka­dan­gi vie­tų lėk­tu­ve bu­vo dau­giau, ga­vo­me pa­siū­ly­mą pri­si­jung­ti ir mes. Pa­ra­gin­ti, kad gal­būt tai mū­sų pas­ku­ti­nis šan­sas su­grįž­ti na­mo (nes nie­kas ne­ži­no, kiek lai­ko bus už­da­ry­tos sie­nos, o Kos­ta Ri­ko­je taip pat pa­skelb­tas ka­ran­ti­nas), tą pa­čią nak­tį su­si­kro­vė­me daik­tus ir iš­sku­bė­jo­me į oro uos­tą, kur Lie­tu­vos am­ba­sa­dos Če­ki­jo­je pa­de­da­mi lei­do­mės į be­ne il­giau­sią mū­sų ke­lio­nę na­mo. (Smal­sau­jan­tiems, kaip to­ji, 99 va­lan­das tru­ku­si ke­lio­nė at­ro­dė, ga­li­te pa­ma­ty­ti fil­mu­ką, ku­riuo pa­si­da­li­jo­me sa­vo feis­bu­ko ar­ba „You­Tu­be“ pa­sky­ro­se: Wa­de in­to Ad­ven­tu­re). 

Te­ko gir­dė­ti, kad taip pat su­dė­tin­ga bu­vo grįž­ti ir iš ki­tų to­li­mų kraš­tų, to­kių kaip Aust­ra­li­ja, Nau­jo­ji Ze­lan­di­ja, Či­lė ir pan. O vie­na bi­čiu­lė da­li­jo­si, kad ne­se­niai oro uos­te su­ti­ko ki­ną, ku­ris dėl esa­mų drau­di­mų (at­šauk­ti vi­si skry­džiai į Ki­ni­ją bei drau­džia­ma pa­lik­ti oro uos­tą Vo­kie­ti­jo­je) jau sa­vai­tę lai­ko gy­ve­na oro uos­te. Jį ži­nios apie ka­ran­ti­ną pa­sie­kė pa­čio­je Ant­ark­tidoje.

Ki­ta ver­tus, ne iš pirš­to lauž­tas ne­pa­si­ten­ki­ni­mas ir tais, ku­rie, net ir ži­no­da­mi apie ka­ran­ti­ną, nu­spren­dė tęs­ti ke­lio­nes, del­sė grįž­ti iki pas­ku­ti­nių mi­nu­čių ir ne­žiū­rė­jo į šią si­tu­a­ci­ją at­sa­kin­gai. Skir­tin­gos si­tu­a­ci­jos, skir­tin­gos ga­li­my­bės ir skir­tin­gi žmo­nių po­el­giai. To­dėl lai­ky­ti vi­sus po vie­nu var­du ne tik ne­tei­sin­ga, bet ir vi­siš­kai ne­tiks­lin­ga. Svar­bu su­vok­ti, kad vie­ny­bė ir su­pra­tin­gu­mas šios kri­zės aki­vaiz­do­je yra ga­lin­giau­sia žmo­nių stip­ry­bė.

– Pan­de­mi­ja, ka­ran­ti­nas, izo­lia­ci­ja – vi­siš­kai nau­jos pa­tir­tys mū­sų gy­ve­ni­me. Yra to­kia te­ori­ja, kad ga­vo­me ga­li­my­bę su­lė­tin­ti tem­pą, kad gal­būt pa­sau­lis to­kiu bū­du ra­gi­na mus stab­te­lė­ti, kas be ko, – grįž­ti na­mo. Ko­kios min­tys šiuo me­tu lan­ko Jus, kaip jau­čia­tės?

– Dėl šios pan­de­mi­jos te­ko at­si­sa­ky­ti ke­lio­nės bur­lai­viu per Ra­mų­jį van­de­ny­ną, ke­lio­nės me­tu mo­kant (ho­mes­cho­o­li­nant) tuo bur­lai­viu ke­liau­jan­čius vai­kus. Ta­čiau, vie­ną aki­mir­ką pa­liū­dė­ję, ki­tą jau džiau­gė­mės ga­lė­da­mi bū­ti na­mie. Esa­me dė­kin­gi, kad ka­ran­ti­ną ga­li­me pra­leis­ti tė­vų so­dy­bo­je, kur daug erd­vės, gam­tos ir ga­li­my­bė su­lė­tė­ti, pail­sė­ti, su­si­dė­lio­ti to­les­nius eta­pus. Ti­ki­mės, kad drau­ge su vi­sais iš­ban­dy­mais ši kri­zė at­neš ir tei­gia­mų per­mai­nų ne tik švie­ti­me, bet ir be­pro­tiš­kai grei­ta­me gy­ve­ni­mo tem­pe, var­to­to­jiš­ku­me, kad vis daž­niau lei­si­me sau su­grįž­ti prie to, kas tik­ra ir svar­bu kiek­vie­nam žmo­gui.