Vy­tau­tas San Sim­nas: „Jaučiuosi tikriniu alytiškiu“

Is­to­ri­kas ka­vi­nės sa­vi­nin­kas

„Esu gy­ve­ni­me iš­ban­dęs tiek veik­lų, kad kar­tais pa­gal­vo­ju, kaip ge­rai bū­ti kie­tu pro­fu vie­no­je sri­ty­je, tik… ne­la­bai įdo­mu“, – svars­to Vy­tau­tas, pa­tir­čių są­ra­šą pa­pil­dęs ir dvie­jų anū­ko se­ne­lio, o taip pat Sim­no mies­to ne­ofi­cia­laus fo­to­am­ba­sa­do­riaus „San Sim­no“ pa­rei­go­mis.

„Bai­giau Vil­niaus uni­ver­si­te­te is­to­ri­ją, tai­gi esu „at­sar­gos is­to­ri­kas“, nes pa­gal pro­fe­si­ją ir pa­sky­ri­mą Ar­chy­vų val­dy­bo­je dir­bau tik pus­an­trų me­tų, o pas­kui pa­ka­bi­nau di­plo­mą ant cve­ko“, – sa­ko Vy­tautas.

Dar stu­den­tiš­kais lai­kais už­dar­bia­vo ba­re, bai­gęs stu­di­jas – įsi­dar­bi­no sta­ty­bo­se, nes šei­mai rei­kė­jo bu­to. Keis­to­kas veik­lų de­ri­nys lė­mė, kad vie­ną gra­žią die­ną su­lau­kė tik­rai įdomaus dar­bo pa­siū­ly­mo – „Res­pub­li­kos“ lei­dė­jas Vi­tas Tom­kus pa­kal­bi­no įreng­ti re­dak­ci­jos pa­tal­po­se ka­vi­nę ir jai va­do­vau­ti.

„Ši­to pa­siū­ly­mo at­si­sa­ky­ti ne­ga­lė­jau, nes jis bu­vo la­bai įdo­mus. Dar­bas „Res­pub­li­kos“ ka­vi­nė­je ta­po sma­giau­siu dar­bi­nės veik­los eta­pu, juo­lab man vi­sa­da pa­ti­ko ben­drau­ti, at­si­ra­do daug įdo­mių pa­žin­čių“, – sa­ko pa­šne­ko­vas. Vil­niaus se­na­mies­ty­je įsi­kū­ru­sią ka­vi­nę jis pra­dė­jo įren­gi­nė­ti 1993 me­tas, drau­ge su ar­chi­tek­te Aud­ra Kauš­pė­die­ne, po me­tų ji at­vė­rė du­ris su to­kio­mis nau­jo­vė­mis kaip, pa­vyz­džiui, ka­ra­o­ke, anuo­met pa­kan­ka­mai ne­ma­ty­tu da­ly­ku.

V.Sta­ne­vi­čius pri­si­me­na, kad net anais ne­ra­miais lai­kais jam, kaip ka­vi­nės sa­vi­nin­kui, ne­te­ko pa­tir­ti re­ke­to ar pa­na­šių ne­ma­lo­nu­mų. Ir tai su­pran­ta­ma, nes klien­tai lan­kė­si įdo­mūs – už sie­nos bu­vo įsi­kū­ru­si Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra, o ir žur­na­lis­tai už­suk­da­vo iš įvai­rių lei­di­nių re­dak­ci­jų. Vy­tautas tuo me­tu bu­vo „Res­pub­li­kos“ ad­mi­nist­ra­to­rius, o vė­liau ta­po ir ba­ro sa­vi­nin­ku. Jį par­da­vė 2000-ai­sias, pra­si­dė­jus fi­nan­si­niams sun­ku­mams.

Kas tas San Sim­nas?

So­viet­me­čiu stu­den­tai ne tik ne­bu­vo ska­ti­na­mi dirb­ti, bet tai net­gi lai­ky­ta nu­si­žen­gi­mu. Vy­tas, nie­ko ne­sa­kęs sa­vo­sios al­ma mat­ter ad­mi­nist­ra­ci­jai, va­ka­rais už­dar­bia­vo Spor­to rū­mų ba­re. Ten jį ir už­pe­len­ga­vo fa­kul­te­to de­ka­nas, da­ly­va­vęs moks­lo me­tų pra­džios va­ka­rė­ly­je. „Net­gi bu­vau pa­ša­lin­tas iš uni­ver­si­te­to stu­den­tų są­ra­šų ir ku­rį lai­ką pa­skai­tas lan­kiau kaip lais­va­sis klau­sy­to­jas. Pa­si­se­kė, nes ma­ne už­ta­rė ir la­bai pa­lai­kė tuo­me­ti­nis Is­to­ri­jos fa­kul­te­to prode­ka­nas, kraš­tie­tis, ki­lęs iš Aly­taus krašto Si­gi­tas Je­ge­le­vi­čius. Bu­vau grą­žin­tas į stu­den­tus, nes ki­lo grė­sė, kad bū­siu pa­šauk­tas į so­vie­tų ar­mi­jos re­zer­vą. Nuo to lai­ko kur­se ma­ne pra­dė­jo va­din­ti ma­fi­ja“, – su šyp­se­na pri­si­me­na Vy­tautas.

Dau­ge­lis aly­tiš­kių V.Sta­ne­vi­čių pa­žįs­ta kaip San Sim­ną, o šis var­das pa­si­ro­do, taip pat at­si­ra­do stu­di­jų lai­kas: „Jau­čiau nuos­kau­dą, kad nie­kas ma­no gim­to­jo Sim­no ne­ži­no, o man taip gra­žiai skam­ba jo var­das. Tai aš kar­tą ir pa­sa­kiau pri­sis­ta­ty­da­mas, kad esu iš San Sim­no. Ta­da jau vi­si su­si­do­mė­jo, gir­di, kaip už­sie­nie­tiš­kai skam­ba! Taip ir pri­li­po man tas var­das.“

Tik­ri­nis aly­tiš­kis iš Los Aly­taus 

„Be pre­ten­zi­jų į fo­to­gra­fi­ją“ – taip Vy­tautas kal­ba apie sa­vo feis­bu­ko pa­sky­rą „San Sim­nas fo­to“, ku­rią jam su­kū­rė duk­ra, o da­bar jo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti įvai­rių au­to­ri­nių fo­to­re­por­ta­žų su sma­giais teks­tais apie Sim­no, Aly­taus ir jo pa­ties gy­ve­ni­mą. Skai­tant juos gal net tru­pu­tį gai­la, kad Vy­tautas vis­gi ne­įgy­ven­di­no sa­vo su­ma­ny­mo (o gal net sva­jo­nės) stu­di­juo­ti žur­na­lis­ti­ką. Dar mo­kyk­li­niais lai­kais jo teks­tus yra iš­spaus­di­nęs ir tuo­me­tis Aly­taus laik­raš­tis „Ko­mu­nis­ti­nis ry­to­jus“, ku­riam va­do­va­vo re­dak­to­rius Sta­nis­lo­vas Ples­kus. Vy­tautas pa­sa­ko­ja, kad vė­liau jį tek­da­vo su­tik­ti ir pa­ben­drau­ti jau gy­ve­nant Vil­niu­je.

Kaip ir jau­nys­tė­je, taip ir da­bar, V.Sta­ne­vi­čius ju­da ge­og­ra­fi­niu tri­kam­piu: Vil­nius (čia dir­ba žmo­na, gy­ve­na sū­nus ir duk­ra) – Sim­nas (ten da­bar jau tuš­ti jo gim­tie­ji na­mai), – Aly­tus, kur jau­čia­si tik­ri­niu aly­tiš­kiu.

„Į Sim­ną dū­šia trau­kia, o Aly­tus or­ga­niš­kai įsi­pie­šia į ši­tą že­mė­la­pį, nes čia vi­si gi­mi­nės gy­ve­na, tė­vai prie Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios pa­lai­do­ti, jie iš Bak­šių ki­lę. Vai­kys­tės ir pa­aug­lys­tės atos­to­gų va­sa­ras Aly­tu­je pra­leis­da­vau, net dvi­ra­čiu va­žiuo­ti čia iš­mo­kau. Mies­to so­de ro­žes pri­žiū­rė­jo te­ta Pran­ciš­ka Sta­nai­tie­nė, ji dir­bo drau­ge su so­di­nin­ku Sta­siu Mar­cin­ke­vi­čiu­mi“, – pa­sa­ko­ja Vy­tautas, ka­dai­se per­skai­tęs Dže­ko Ke­ru­a­ko (Jac­k Ke­rou­a­c) ro­ma­ną „Ke­ly­je“, ku­ris ne tik už­krė­tė no­ru tran­zuo­ti, bet ir pa­ža­di­no vaiz­duo­tę. Taip juo­kais ir pa­gal ana­lo­gi­ją su pa­sau­lio did­mies­čiais at­si­ra­do Los Aly­tus, Pal­ma de Ma­ri­jam­po­lė ir net­gi Rio de Ža­ga­rė.

Iš va­ba­lų gy­ve­ni­mo

Se­zo­no pra­džios šven­tei, į ku­rią va­ba­lų sa­vi­nin­kai šie­met rink­sis Ma­ri­jam­po­lė­je, Vy­tautas taip va­žiuos au­to­mo­bi­liu, ku­ris trau­kia daž­no akį – hi­pių pa­mėg­tu kul­ti­niu „Volks­wa­ge­n Be­et­le.“ To­kių Lie­tu­vo­je šiuo me­tu va­ži­nė­ja apie pu­sė šim­to, o pa­tį pir­mą­jį sa­vo va­ba­lą Vy­tas pir­ko 1993 me­tais iš ki­to tik­ri­nio aly­tiš­kio Al­vy­do Je­ge­le­vi­čiaus (Jėgelės).

„Kaip da­bar me­nu: pa­ma­čiau Vil­niu­je va­žiuo­jan­tį bal­tą va­ba­lą. Ap­si­su­kau ir va­žiuo­ju pas­kui. Žiū­riu, su­sto­jo prie „Res­pub­li­kos“ re­dak­ci­jos (ka­vi­nė ta­da dar ne­vei­kė) ir iš­li­pa Jė­ge­lė. Aš tuo­met jį pa­ži­no­jau, bet tik ne­aki­vaiz­džiai, nes su „Ais­čiais“ at­va­žiuo­da­vo gro­ti į Sim­ną. Sa­ko, jei no­ri – pirk. Ir nu­si­pir­kau jo va­ba­lą“, – pri­si­me­na Vy­tautas.

Tuo me­tu, kai V.Sta­ne­vi­čius dir­bo „Res­pub­li­kos“ ka­vi­nė­je, jo va­ba­las ne tik re­kla­ma­vo laik­raš­tį, bet ir da­ly­vau­da­vo di­džio­sio­se žur­na­lis­tų lenk­ty­nė­se per Lie­tu­vą. Anuo­met jos bu­vo ki­to­kios – la­biau ek­ra­no žvaigž­džių šou, jo­se da­ly­vau­da­vo gru­pė „An­tis“ ir Al­gir­das Kauš­pė­das, Ma­ri­jo­nas Mi­ku­ta­vi­čius, Gy­tis Pa­ške­vi­čius. „Ži­no­ma, bū­da­vo ir vi­so­kių nuo­ty­kių, šio­se lenk­ty­nės­se ir ma­no pir­mas va­ba­las nu­ken­tė­jo, nes barkš­te­lė­jau jį į ra­di­jo sto­ties „M-1“ au­to­bu­siu­ką. Kol aš ra­mi­nau kar­tu va­žia­vu­sį sū­nų, ku­ris įsibrėžė no­sį, Arū­nas Va­lins­kas at­len­kė įdauž­tą ma­no va­ba­lo spar­ną ir tę­sė­me ke­lio­nę“, – pa­sa­ko­ja Vy­tautas. Chu­li­ga­niš­ką dauž­to au­to­mo­bi­lio įvaiz­dį ga­vęs va­ba­las, re­kla­muo­jan­tis anuo­met po­pu­lia­rų laik­raš­tį, su­lau­kė di­de­lio dė­me­sio.

Be­je, va­ba­lu va­ži­nė­jo ir vie­nas „Res­pub­li­kos“ lei­dė­jų, žur­na­lis­tų Vi­tas Lin­gys. Po pasta­rojo žū­ties Vy­tautas bu­vo įsi­gijęs jo tu­rė­tą au­to­mo­bi­lį, ku­rį tuo me­tu rei­kė­jo at­nau­jin­ti, bet taip nė kar­to juo ir ne­pra­va­žia­vo, o vė­liau par­da­vė.

Fut­bo­lo sir­ga­lius su „įtar­ti­na“ vė­lia­va

„Per­nai ne­blo­gai pa­si­se­kė – ge­gu­tę iš­gir­dęs taip sėk­min­gai kaž­kur į tu­jas iš­me­čiau mo­ne­tą, kad daug ke­lia­vau vi­sus me­tus. Žiū­rė­sim, kaip šie­met pa­vyks, bet svar­biau­sia cen­tų ki­še­nė­je ra­dau, nes šiukš­les neš­da­mas Vil­niu­je iš­gir­dau ku­kuo­jant“, – šyp­so­si Vy­tautas, pa­klaus­tas apie va­sa­ros pla­nus.

Ke­liau­ti jis mėgs­ta, no­rė­tų vėl ap­lan­ky­ti Por­tu­ga­li­ją, kur jau te­ko Fa­ro mies­te ste­bė­ti fut­bo­lo rung­ty­nes, dėl to, ži­nia, ir va­žia­vo. „Kai va­žiuo­ju į var­žy­bas už­sie­ny­je, vi­sa­da tu­riu Sim­no vė­lia­vą. Esu ra­mus sir­ga­lius, ne­rė­ka­lo­ju, nes žiū­riu fut­bo­lą. Gar­sia­ja­me Vem­blio sta­dio­ne, kai žai­dė Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės ir Lie­tu­vos ko­man­dos, iš ma­nes drau­gai ne­pik­tai pa­si­juo­kė: „Kas čia per vė­lia­va? Ar kai­mo tu­riz­mą re­kla­muo­ji?“ O Portugalijoje ma­nęs net­gi ne­įlei­do į sta­dio­ną, nes ap­sau­gai taip pat ki­lo klau­si­mų, kas čia per ne­ma­ty­ta vė­lia­va? Sa­kiau, kad čia ma­no gim­to mies­te­lio Sim­no vė­lia­va, jo­je pa­vaiz­duo­tas šv. Po­vi­las su kny­ga ir ka­la­vi­ju. Jie tur­būt bi­jo­jo, kad ką nors iš­krė­siu, nes gal pus­va­lan­dį nu­si­ne­šę ma­no vė­lia­vą, ma­tyt, „Go­og­le“ pa­ieš­ko­je tik­ri­no, bet...

Daugiau apie tai skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14003 numeryje.

© Laikraščio „Alytaus naujienos“ publikacijų autorystė yra saugoma

℗ Teksto perpublikavimas žiniasklaidos priemonėse draudžiamas *

* Išskyrus atvejus, kai sudaroma raštiška sutartis. 

Kreiptis el. p. redakcija@alytausnaujienos.lt

Informacija telefonu 060444141