VU so­cio­lo­gė Ainė Ramonaitė: „Ge­res­nės pro­gos su­kel­ti III pa­sau­li­nį ka­rą, ko ge­ro, nė­ra” (0)

Ry­tas Sta­se­lis, įtrau­kio­sios žur­na­lis­ti­kos plat­for­ma ben­dra.lt
So­cio­lo­gė, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to (TSPMI) pro­fe­so­rė Ai­nė Ra­mo­nai­tė. Andriaus Ufarto (DELFI) nuotr.
So­cio­lo­gė, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to (TSPMI) pro­fe­so­rė Ai­nė Ra­mo­nai­tė. Andriaus Ufarto (DELFI) nuotr.
So­cio­lo­gai tu­ri pro­fe­si­nį ro­dik­lį api­brė­žian­tį ter­mi­ną an­glų kal­ba – res­pon­se ra­te, t. y. res­pon­den­tų skai­čius, ku­ris su­tin­ka da­ly­vau­ti ty­ri­muo­se. Esa­ma pa­sta­bų, ypač šiuo­lai­ki­nė­je Ru­si­jo­je, kad su­tin­kan­čių­jų da­ly­vau­ti ap­klau­so­se žmo­nių skai­čius ma­žė­ja. Ta­čiau ne tik Ru­si­jo­je. Taip pat ir Lie­tu­vo­je bei Va­ka­ruo­se, pa­tvir­ti­na so­cio­lo­gė, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to (TSPMI) pro­fe­so­rė Ai­nė Ra­mo­nai­tė.

Ma­ža to, ji sa­ko, kad, per­nai rug­sė­jį kar­tu su ko­le­go­mis mė­gi­nu­si ap­klaus­ti Šei­mų są­jū­džio mi­tin­go da­ly­vius Vil­niu­je, pir­mą­syk sa­vo kar­je­ro­je pa­ty­rė at­vi­rą prie­šiš­ku­mą: „Gal pir­mą­kart gy­ve­ni­me ten bu­vę žmo­nės ne tik at­si­sa­kė kal­bė­tis, bet ir reiš­kė griež­tas iš­anks­ti­nes nuo­sta­tas, esą jūs – Vil­niaus uni­ver­si­te­to aka­de­mi­kai, ži­no­me, ką jūs pa­ra­šy­si­te…“

Pa­sak moks­li­nin­kės, anks­čiau bent jau į ją ir jos ko­le­gas to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis bu­vo žiū­ri­ma pa­gar­biai. Ir jei­gu kas nors at­si­sa­ky­da­vo kal­bė­ti, tai dėl to, kad ne­tu­ri ar ne­no­ri ko nors pa­sa­ky­ti. Ta­čiau prie­šiš­ku­mo nie­ka­da ne­bu­vo.

Vis­gi to­kie po­ky­čiai aki­vaiz­dūs ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir vi­sa­me mo­der­nia­me Va­ka­rų pa­sau­ly­je. Apie tai, taip pat apie gi­lė­jan­čią nau­jo­viš­ką at­skir­tį Lie­tu­vo­je su pro­fe­so­re kal­bė­jo­mės VU TSPMI, per per­trau­ką tarp pa­skai­tų.

 

Ne­se­niai ren­gi­ny­je, skir­ta­me stra­te­gi­jai „Lie­tu­va 2050“, jūs pa­sa­kė­te dvi te­zes. Ci­tuo­ju: „Ga­li­ma bu­vo pa­ste­bė­ti [Ru­si­jos] pa­ruo­šia­muo­sius dar­bus, ku­rie bu­vo at­lik­ti prieš ka­rą Uk­rai­no­je“, ki­ta „Ka­rui žmo­nes ide­a­liai pa­ruo­šė CO­VI­Das“. Ar ga­lė­tu­mė­te pla­čiau jas pa­ko­men­tuo­ti?

– Yra du kon­teks­tai – glo­ba­lus ir lie­tu­viš­kas. Nors jie ir su­si­ję...

Ru­si­jos vei­ki­mas gal ir ne­bu­vo toks tie­siai ma­to­mas. Uk­rai­nos moks­li­nin­kas Jev­he­nas Di­ki­jus (Ev­hen Di­kiy) yra pa­ra­šęs dar­bą „Hib­ri­di­nis Ru­si­jos ka­ras: Uk­rai­nos pa­tir­tis Bal­ti­jos ša­lims“. Ja­me at­krei­pia­mas dė­me­sys į svar­bius as­pek­tus, ku­riuos bu­vo ga­li­ma at­pa­žin­ti prieš 2022 me­tų va­sa­rio 24 die­ną pra­si­dė­ju­sį Ru­si­jos ka­rą prieš Uk­rai­ną. Tai pir­miau­sia vi­suo­me­nės skal­dy­mas, cha­o­so vi­suo­me­nė­je pro­vo­ka­vi­mas, tam tik­rų rei­ka­lin­gų pro­pa­gan­dos ži­nu­čių pla­ti­ni­mas uk­rai­nie­čiams, Ru­si­jos gy­ven­to­jams ir Va­ka­rų ša­lims. Ver­ti­nant tuo as­pek­tu, man as­me­niš­kai bu­vo la­bai ne­ra­mu apie pra­ėju­sių me­tų rug­pjū­tį, nes pas mus bu­vo ska­ti­na­mas su­prie­ši­ni­mas, aki­vaiz­džiai bu­vo dir­ba­ma su ru­siš­kai pro­pa­gan­dai im­lio­mis vi­suo­me­nės gru­pė­mis ir ve­da­ma į vos ne gre­sian­čią pi­lie­ti­nio su­si­prie­ši­ni­mo ar ka­ro jau­se­ną, ka­da la­bai leng­va įžieb­ti ko­kį nors pro­tes­tą iki pat pra­lie­to krau­jo, ka­da [pro­vo­kuo­jan­ti pu­sė] ga­li im­tis ta­ria­mos taik­da­rys­tės...

 

Jūs apie riau­šes Sei­mo pri­ei­go­se?

– Taip, tą­syk pa­gal­vo­jau, kad iki kul­mi­na­ci­jos trūks­ta vi­sai ne­daug. Tai dis­ku­si­nis klau­si­mas, ta­čiau mū­sų riau­šių po­li­ci­jos veiks­mai Vil­niu­je su­tei­kė la­bai ge­rų ga­li­my­bių Ru­si­jos pro­pa­gan­dai. Nes pro­pa­gan­dos tiks­las – įbau­gin­ti žmo­nes, kad ta­vo vals­ty­bė prieš ta­ve ga­li im­tis žiau­rių prie­mo­nių, už­gniau­ži­mo. Ir ka­da mes Šei­mų są­jū­džio ak­ci­jo­je kal­bi­no­me žmo­nes Vil­niu­je, ga­li­ma bu­vo pa­jus­ti, kad jiems at­ro­dė, esą jie yra spau­džia­mi į kam­pą iš vi­sų pu­sių: val­džia, ži­niask­lai­da, dar­bo­vie­tės... Tai­gi nė­ra ki­tos iš­ei­ties, kaip tik ko­vo­ti prieš įsi­vaiz­duo­ja­mą prie­spau­dą, nes ki­taip bū­sią la­bai blo­gai. Tas ne­sau­gu­mo jaus­mas bu­vo itin di­de­lis. Įbau­gin­tus ar įsi­bau­gi­nu­sius žmo­nes la­bai leng­va iš­pro­vo­kuo­ti įvai­riems veiks­mams. Kai ku­rie ko­le­gos ma­ne kri­ti­kuo­ja, esą Lie­tu­vo­je ne­bu­vo jo­kios ka­ro ti­ki­my­bės, ta­čiau mąs­tau, kad jei­gu be Uk­rai­nos Mask­va tu­rė­jo pla­tes­nių pla­nų, prie­lai­dos bu­vo be­veik ide­a­lios, o da­lies mū­sų žmo­nių nuo­tai­kos tuo me­tu bu­vo la­bai blo­gos. Ir tai ne­bu­vo ke­lių de­šim­čių ar ke­lių šim­tų žmo­nių pro­ble­ma. Su­si­prie­ši­ni­mas bu­vo tie­siog per­smel­kęs vi­suo­me­nę.

Ir aš ma­nau, kad CO­VID pan­de­mi­jos me­tu pri­im­ti ri­bo­ji­mai tą su­si­prie­ši­ni­mą la­bai pa­di­di­no. Ir Va­ka­ruo­se (tai ma­ty­ti iš ten da­ro­mų ap­klau­sų), ir Lie­tu­vo­je. To­dėl moks­li­nin­kai da­bar la­bai įdė­miai ty­ri­nė­ja tą vi­suo­me­nės su­si­skal­dy­mą dėl pan­de­mi­jos val­dy­mo, ieš­ko įran­kių, kaip tai pa­ma­tuo­ti.

 

– Ar tiks­lu yra sie­ti skir­tin­gus vi­suo­me­nės po­žiū­rius į įvai­rias pro­ble­mas su Ru­si­jos pro­pa­gan­da?

– Va­ka­rie­čių vi­suo­me­nės ne itin ge­rai su­pran­ta svar­bius veiks­nius, ma­ni­pu­lia­vi­mą, ku­rį dar nuo so­vie­ti­nių lai­kų yra įval­džiu­si Ru­si­ja. Il­gą lai­ką ne­bu­vo at­lie­ka­ma ty­ri­mų, ku­rie pa­dė­tų at­pa­žin­ti, kaip vei­kia pro­pa­gan­da. Nes ne­bė­ra šal­to­jo ka­ro, pro­pa­gan­da yra ne­reikš­min­ga at­gy­ve­na, to­dėl esą kam vi­so to rei­kia. Žmo­nių mąs­ty­mo apie po­li­ti­ką pa­ra­dig­ma yra aiš­ki: kai­rė-de­ši­nė ide­o­lo­gi­jos, ta­pa­ty­bė. O da­bar iš­ki­lo po­rei­kis tuos ne­va pa­se­nu­sius da­ly­kus vėl at­pa­žin­ti. Nes vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų, ku­rio vaid­muo vis di­dė­ja, yra po­pu­liz­mas. Ar­ba ki­taip – po­pu­lis­ti­nės nuo­sta­tos (angl. po­pu­list at­ti­tu­de) kar­tu su są­moks­lo te­ori­jo­mis ir pa­na­šiais da­ly­kais.

 

– O ko­dėl pan­de­mi­jos me­tu gau­siai ra­do­si są­moks­lo te­ori­jų?

– Po­žiū­ris į CO­VID-19 ide­a­liai ati­ti­ko ap­ta­ria­mas sche­mas. Są­moks­lo te­ori­jo­mis ti­kė­jo tie, ku­rie bal­suo­ja už Do­nal­dą Trum­pą, ra­di­ka­lios de­ši­nės par­ti­jas Va­ka­rų Eu­ro­po­je. Nes at­si­ra­dus nau­jam, sun­kiai at­pa­žįs­ta­mam da­ly­kui, reiš­ki­niui, žmo­gus jį su­sie­ja su sa­vo tu­ri­ma mąs­ty­mo sche­ma. Pan­de­mi­ja, Ru­si­jos pra­dė­tas ka­ras prieš Uk­rai­ną la­bai ge­rai tas po­pu­lis­ti­nes mąs­ty­mo sche­mas ati­tin­ka. Ky­la klau­si­mas, kas yra tų sche­mų es­mė, pa­ma­tas? Nie­kur kol kas at­sa­ky­mo ne­ra­dau, to­dėl tik sam­pro­tau­ju gar­siai. At­ro­do, kad sche­mos es­mė yra gi­lu­mi­nis da­lies vi­suo­me­nės ne­pa­si­ti­kė­ji­mas vie­šuo­ju, „eli­ti­niu“ na­ra­ty­vu. Įsi­vy­rau­ja ma­ty­mas, kad yra kaž­koks vie­nin­gas „eli­tas“, ku­rį su­da­ro po­li­ti­kai, kul­tū­ri­nin­kai, ži­niask­lai­da. Ir kad jie vi­si vei­kia iš­vien. O ei­li­niai, „nor­ma­lūs“ žmo­nės yra pa­lik­ti to­li nuo spren­di­mų lau­ko, na­ra­ty­vo, eli­tui vei­kiant prieš juos.

 

– Ar dėl to ky­la įspū­dis, kad ta­da ne­be­tin­ka vis­kas – san­tvar­ka, Land­sber­gis, Ku­bi­lius, Ši­mo­ny­tė, ka­ran­ti­nas, Stam­bu­lo kon­ven­ci­ja?

– Ga­li­ma sa­ky­ti. Nes at­ėjus pan­de­mi­jai eli­tas žmo­nes spau­džia da­ry­ti vie­naip ir ne­si­elg­ti ki­taip. Re­mia­ma­si eks­per­ti­ze, ku­rią tran­sliuo­ja ži­niask­lai­da. Ir kaž­ko­dėl vi­sų jų bal­sai su­tam­pa. To­dėl šiuo klau­si­mu esu pa­sa­kiu­si kri­ti­nių pa­sta­bų VU Se­na­te, kad mums ne­rei­kė­tų da­ry­ti klai­dų, ku­rios pa­da­ry­tos Va­ka­ruo­se, kur ra­do­si ta­ko­skyra tarp „iš­si­la­vi­nu­sių“ ir „ne­iš­si­la­vi­nu­sių“. Esą ne tur­ti­nė, kla­si­nė pa­dė­tis yra skir­tis, o iš­si­la­vi­ni­mas ir net jo po­bū­dis. Ir tu­ri­me aiš­kią skir­tį: pa­si­pū­tę iš­si­la­vi­nę žmo­nės – val­džia, ži­niask­lai­da, nuo­mo­nės for­muo­to­jai, net uni­ver­si­te­tai – prieš vi­sus ki­tus, ku­rie yra „dur­niai“, „bu­du­liai“ ir vi­so­kios at­ma­tos. To­dėl man at­ro­do, kad čia yra to­kia nau­ja at­skir­tis. Pa­na­šiai kaip anks­čiau bu­vo kla­si­nė, o da­bar ki­to­kia.

 

Iš­si­la­vi­nę/iš­si­moks­li­nę ir ne­iš­si­la­vi­nę/be­moks­liai?

– Aš ne­ga­lė­čiau taip tvir­tin­ti, nes to per­nykš­čio mi­tin­go me­tu, ku­rio da­ly­vių nuo­sta­tas ne­la­bai sėk­min­gai sie­kė­me iš­ty­ri­nė­ti, pa­si­tai­kė ir la­bai iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių. Ir man sun­ku at­ras­ti tin­ka­mų žo­džių, kad ga­lė­čiau tos at­skir­ties prin­ci­pus api­brėž­ti. Man at­ro­do, kad čia su­si­klo­ja ke­li sluoks­niai pro­ble­mų. Vie­nas sluoks­nis – tai po­stin­dust­ri­nės pro­ble­mos, ku­rios Va­ka­ruo­se at­pa­žin­tos ge­ro­kai anks­čiau, o vė­liau pa­si­vi­jo ir Lie­tu­vą. Iš kur ra­do­si Bre­xi­tas (Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės pa­si­trau­ki­mas iš Eu­ro­pos Są­jun­gos) – tai juk ne vien imig­ra­ci­jos pro­ble­ma, bet ir dein­dust­ria­li­za­ci­jos pro­ce­sų pa­sek­mė. Dein­dust­ria­li­za­ci­ja kai ku­riems žmo­nėms An­gli­jo­je, JAV smo­gė la­bai smar­kiai ir nuos­kau­dos li­ko. Ne­bū­ti­nai tie žmo­nės da­bar gy­ve­na siau­bin­gai blo­gai. Yra įvai­rių pa­vyz­džių. Ta­čiau nuos­kau­dos vel­ka­si iš pas­kos ir apie sa­ve vis pri­me­na. Pas mus pa­na­šiai: nuos­kau­dos yra su­si­ju­sios su po­so­vie­ti­ne vi­suo­me­nės trans­for­ma­ci­ja. Dar vie­ną sis­te­mi­nį lū­žį le­mia tech­no­lo­gi­jų pa­žan­ga. Aš ma­tau du da­ly­kus. Vie­na ver­tus, tik­ro­vė tam­pa sun­kiai ap­čiuo­pia­ma, ka­da žmo­gus sa­vo po­jū­čiais ne­be­ga­li leng­vai įsi­ti­kin­ti, kas yra tik­ra, o kas – ne. Ki­tas veiks­nys – nau­jo­sios bio­tech­no­lo­gi­jos, ge­nų in­ži­ne­ri­ja, „či­pa­vi­mas“ – tech­no­lo­gi­jos, ku­rios gal­būt ar­do žmo­gaus uni­ka­lu­mą ir vien­ti­su­mą.

 

– Ki­taip ta­riant, sfe­ras, į ku­rias net moks­li­nin­kai ne­tu­rė­tų kiš­tis...

– Pa­na­šiai. Tai nė­ra ta pro­ble­ma, ku­rią bū­tų leng­va ap­čiuop­ti ir ja įsi­ti­kin­ti, bet yra nuo­jau­tų, ku­rios la­bai svar­bios, nes gim­do in­tui­ty­vias bai­mes. Moks­lo pa­žan­gos na­ra­ty­vas ima kel­ti grės­mę. Žmo­gui su ta nuo­jau­ta sun­ku su­si­do­ro­ti. Tad kal­bant apie Lie­tu­vą, mes dar ne­sa­me vi­siš­kai at­si­ga­vę po vie­no es­mi­nio po­ky­čio ir ima­me pa­tir­ti dar dra­ma­tiš­kes­nio po­ky­čio grės­mę. Pri­dė­jus dar gi­lu­mi­nį ne­pa­si­ti­kė­ji­mą eli­tu, tu­ri­me sprogs­ta­mą mi­ši­nį. O to­kios ša­lys kaip Ru­si­ja ta si­tu­a­ci­ja la­bai nau­do­ja­si.

 

Na, jie sa­ve ir pri­sta­to kaip vie­nin­te­lę li­ku­sią uni­ka­lią krikš­­čio­niš­ką ci­vi­li­za­ci­ją, ku­ri at­me­ta vi­so­kius va­ka­rie­tiš­kus da­ly­kus, kaip ly­ties kei­ti­mas, part­ne­rys­tė ir pa­na­šiai...

– Vie­na ver­tus, jie iš­aukš­ti­na tam tik­rą ver­ty­bi­nę li­ni­ją. Ta­čiau, ki­ta ver­tus, jie yra iš­mo­kę ge­rai žais­ti pro­pa­gan­di­nė­mis prie­mo­nė­mis. Kur kas la­biau nei va­ka­rie­čiai. Pas mus kal­ba­ma, kad žmo­nes rei­kia švies­ti, ug­dy­ti kri­ti­nį mąs­ty­mą, ta­da esą jie bus at­spa­res­ni pro­pa­gan­dai. Ne­są­mo­nė. Ne taip tie da­ly­kai vei­kia. Tar­ki­me, skie­pų klau­si­mu abi opo­nuo­jan­čios pu­sės mąs­to ne­kri­tiš­kai ir daž­nai ar­gu­men­tuo­ja pro­pa­gan­di­nė­mis kli­šė­mis. Apie vak­ci­nas, jų vei­ki­mą ga­li ži­no­ti tik su ta sri­ti­mi su­si­jęs moks­li­nin­kas. To­dėl ša­liš­ku­mas čia grin­džia­mas tik pa­si­ti­kė­ji­mu – ar­ba pa­si­ti­ki tuo, kas skel­bia­ma, ar­ba ne. To­dėl ir kal­bė­jo­me apie ai­bę tų da­ly­kų bei reiš­ki­nių, ku­rių šiais lai­kais ei­li­nis žmo­gus ne­ga­li ap­čiuop­ti, nes di­de­lė da­lis ži­nių yra su­ręs­ta re­mian­tis eks­per­tų ži­no­ji­mu. O mes iš rin­ki­mų JAV, Bre­xi­to ma­to­me, kad pu­sė vi­suo­me­nės ne­pa­si­ti­ki vy­rau­jan­čiu na­ra­ty­vu – Ru­si­jai net ne­rei­kia ge­res­nės ter­pės veik­ti sa­vo pro­pa­gan­dos įran­kiais. Ge­res­nės pro­gos su­kel­ti III pa­sau­li­nį ka­rą, ko ge­ro, nė­ra.

 

– O kas yra tie žmo­nės, ku­rie pas­ta­ruo­ju me­tu reiš­kia sa­vo ne­igia­mą po­žiū­rį be­veik į vis­ką, kas vyks­ta vals­ty­bė­je – jie yra prieš skie­pus, part­ne­rys­tę, prieš kon­ser­va­to­rius, už drau­gys­tę su Ru­si­ją ir Bal­ta­ru­si­ją?

– Aš pil­no vaiz­do ne­tu­riu. Tą šiuo­lai­ki­nio pro­tes­tuo­to­jo Lie­tu­vo­je por­tre­tą dė­lio­ja­me iš įvai­rių duo­me­nų. Vie­na ma­no stu­den­tė ma­gist­ran­tė da­rė ne­blo­gą ty­ri­mą, ku­ria­me iš­si­kris­ta­li­za­vo trys pa­grin­di­nės vi­suo­me­nės gru­pės. Vie­na yra že­mes­nio iš­si­la­vi­ni­mo, žmo­nės, jau­čian­tys tam tik­rą nos­tal­gi­ją so­viet­me­čiui, be­si­jau­čian­tys blo­gai da­bar­ti­nė­je tik­ro­vė­je. Jų nuo­tai­kų ne­ga­li­ma bū­tų pa­va­din­ti pro­mask­vie­tiš­ko­mis ar pro­ru­siš­ko­mis. Jiems tie­siog ne­pa­tin­ka mū­sų vals­ty­bės lai­ky­se­na, nes jiems ro­do­si, kad dėl vy­rau­jan­čios už­sie­nio po­li­ti­kos pra­lo­šia Lie­tu­vos žmo­nių in­te­re­sai, nes bū­tent žmo­nės su­mo­ka ati­tin­ka­mą kai­ną už už­sie­nio po­li­ti­ką. Ki­ta da­lis – kaip tik su aukš­tuo­ju iš­si­la­vi­ni­mu, pi­lie­tiš­kai ak­ty­vūs, la­bai daž­nai – bu­vę pra­ėju­sio­jo am­žiaus pa­bai­gos są­jū­die­čiai, ku­rie yra la­biau tau­ti­nin­kiš­kų, krikš­čio­niš­kų pa­žiū­rų. Pa­grin­di­nis dir­gik­lis jiems – Stam­bu­lo kon­ven­ci­ja, nuos­kau­dos nuo Są­jū­džio lai­kų (esą „mes jiems nu­tie­sė­me ke­lią į val­džią, o da­bar“...). Ir ga­liau­siai yra dar vie­na gru­pė, ku­ri yra ma­žes­nė, ly­gi­nant su ki­to­mis – tai jau­ni žmo­nės, ku­rie at­ei­na į vie­ną ki­tą mi­tin­gą pir­miau­sia dėl pan­de­mi­jos su­var­žy­mų, lais­vės gy­ven­ti taip, kaip jie no­ri, ap­ri­bo­ji­mų. Ki­taip ta­riant, no­ri ap­gin­ti sa­vo tei­ses ir po­žiū­rį į lais­vę, nes de­mo­kra­tinėje vi­suo­me­nė­je yra tei­sė pa­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę, to­dėl ji ir yra reiš­kia­ma įvai­rio­mis for­mo­mis.

 

– O kaip švel­nin­ti tuos at­skir­tį ska­ti­nan­čius veiks­nius, apie ku­riuos pa­sa­ko­ja­te?

– Pa­pras­tai ieš­kant at­sa­ky­mų į to­kius klau­si­mus no­ri­si rem­tis is­to­ri­ne pa­tir­ti­mi. Tar­ki­me, di­de­lis klau­si­mas, ar dar­bi­nin­kų kla­sė Va­ka­ruo­se bū­tų iš­ko­vo­ju­si da­bar­ti­nes sa­vo tei­ses, jei ne­bū­tų įvy­ku­si vis­ką nu­šla­vu­si Ru­si­jos re­vo­liu­ci­ja 1917 me­tais. [Su­švel­nin­ti pa­vyk­tų] ne­mė­gi­nant at­stum­ti, įtrauk­ti į svar­biau­sius pro­ce­sus tuos, ku­rie jau­čia­si nuo jų at­stum­ti. Mū­sų at­ve­ju po to­kių įvy­kių, kaip Ro­lan­do Pa­kso ap­kal­ta, „Drą­sos ke­lio“ par­ti­jos at­si­ra­di­mas, tie­siog ne­pa­to­gūs da­ly­kai bū­da­vo mar­gi­na­li­zuo­ja­mi: at­stu­mia­me, mar­gi­na­li­zuo­ja­me ir pro­ble­ma iš­nyks­ta. Ta­čiau ar tik­rai iš­nyks­ta? O gal kau­pia­si to­kios pro­ble­mos sluoks­niais su ty­lia grės­me ka­da nors su­sprog­ti?

 

– Jūs ne kar­tą pa­mi­nė­jo­te ži­niask­lai­dą prie si­tu­a­ci­jos kal­ti­nin­kų...

– Taip, ži­niask­lai­da la­bai pri­si­dė­jo prie de­mo­ni­za­vi­mo. Nuo­tai­ka, su ku­ria į pir­mą­jį šei­mų mi­tin­gą rin­ko­si žmo­nės, bu­vo la­bai pa­na­ši į Są­jū­džio lai­kų. Ta­čiau ži­niask­lai­da vi­sų pir­ma tą ju­dė­ji­mą ig­no­ra­vo, o po to ro­dė la­bai ša­liš­kai. Ir vi­si dėl to bu­vo la­bai nu­si­vy­lę. Aš tuo me­tu lan­kiau­si Že­mai­ti­jo­je ir pa­ti tą jau­čiau, nes ten vi­si ži­no­jo apie Šei­mų mar­šą ir dėl to, kaip tai at­spin­dė­jo ži­niask­lai­da, bu­vo nu­stė­rę.

Gal­būt tai yra prie­žas­tis, dėl ku­rios la­bai di­de­lė da­lis žmo­nių nu­si­su­ko nuo va­di­na­mo­sios meinst­ry­mi­nės ži­niask­lai­dos ir ėmė ieš­ko­ti al­ter­na­ty­vų, są­moks­lo te­ori­jų. Mes – vi­suo­me­nė – pra­ra­do­me ma­sę žmo­nių, ku­riuos su­sig­rą­žin­ti bus la­bai sun­ku. Tų klai­dų ga­lė­jo ne­bū­ti. Su­sig­rą­žin­ti pra­ras­tą pa­si­ti­kė­ji­mą bus įma­no­ma ne­bent ma­žais žings­ne­liais ben­drau­jant, o ne mar­gi­na­li­zuo­jant. Juo la­biau – dau­ge­lis tų žmo­nių yra vi­siš­kai nor­ma­lūs, vi­sai ne Ru­si­jos agen­tai, tik tu­ri ki­to­kį ma­ty­mą.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.