Vil­ma Sen­kie­nė: „No­rė­čiau, kad vie­toj lai­dos „Fa­rai” bū­tų lai­da „Prie­glau­dų gy­vū­nų is­to­ri­jos”. Net ne­abe­jo­ju, kad to­kios lai­dos rei­tin­gai bū­tų aukš­tes­ni” (2)

Vilma Senkienė savanoriauja
Vilma Senkienė savanoriauja ne tik „Keturkojo viltyje“, jos paslaugų laukiama ir kitose gyvūnų prieglaudose.
„Vi­liuo­si, kad aly­tiš­kių per­skai­ty­tas mū­sų po­kal­bis pri­trauks nau­jų žmo­nių, ku­rie no­riai pa­dės ke­tur­ko­jams, gy­ve­nan­tiems gy­vū­nų prie­glau­do­se“, – taip po­kal­bio pra­džio­je tei­gė Vil­ma Sen­kie­nė, „Ke­tur­ko­jo vil­ties“ sa­va­no­rė. Cen­tro gy­vū­nų kir­pyk­los įkū­rė­ja sa­vo kir­pyk­lo­je mau­do, šu­kuo­ja, ker­pa, kaip pa­ti įvar­di­ja, ke­tur­ko­jus bė­du­lius, va­žiuo­ja į prie­glau­dą jų pa­ve­džio­ti. „Le­kiu ran­ko­ves at­si­rai­to­ju­si, nes va­sa­ra, dau­gu­ma sa­va­no­rių atos­to­gau­ja“, – sa­ko Vil­ma. Ją kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– To­kia šian­die­nos si­tu­a­ci­ja: ne­my­lin­tys šu­nų bur­ba, kad kiek­gi ga­li­ma kal­bė­ti apie šu­nis, o my­lin­tys gy­vū­nus džiau­gia­si kiek­vie­na pa­si­ro­džiu­sia pub­li­ka­ci­ja. Šu­nų au­gin­to­jai pa­ste­bi, kad, iš­ėjęs su au­gin­ti­niu, tam­pi vi­sų drau­gu, ta­ve kal­bi­na, šyp­so­si au­gin­ti­niui. Tur­būt ir Jums, Vil­ma, po­kal­biai apie šu­nis yra mie­li?

– Taip, Jūs vi­siš­kai tei­si. Au­gin­ti­niai su žmo­nė­mis da­ro ste­buk­lus. Gy­ve­nu Aly­taus mies­to cen­tre, tad sa­vo drau­gu­čius pa­si­vaikš­čio­ti ve­du į Mies­to so­dą.

Pa­si­la­bi­ni­mai ir trum­pi po­kal­biai su kai­my­nais nu­si­tę­sia per ke­lias gat­ves. Iš­ties, vi­si šyp­so­si, vi­siems įdo­mu, ko­dėl ei­nu ne su vie­nu, o su tri­mis šu­ne­liais.

– Jūs il­gus me­tus pra­lei­do­te ne Lie­tu­vo­je. Kas pa­ska­ti­no iš­vyk­ti ir kas – vėl par­vyk­ti į Aly­tų? Jei tei­sin­gai Jus su­pra­tau, šian­dien jau­čia­tės taip, lyg nie­kur ir ne­bu­vo­te iš­vy­ku­si?

– Dvi­de­šimt me­tų pra­lei­dau Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je. Iš­va­žia­vau be tiks­lo il­gam pa­si­lik­ti. Tie­siog Lon­do­ne jau gy­ve­no se­suo su šei­ma, tad va­žia­vau kaip ir jos ap­lan­ky­ti, gal ir trum­pam pa­dir­bė­ti. Tas trum­pam už­si­tę­sė dvi­de­šimt me­tų.

Gy­ven­da­ma Lon­do­ne jau­čiau­si ge­rai. Tam vi­sam šur­mu­ly jau­čiau­si kaip „žu­vis van­de­ny­je“. Tad ne­bu­vo sun­ku ap­si­spręs­ti lik­ti ne­apib­rėž­tam lai­ko­tar­piui.

Dir­bau šei­mo­je. Nuo­sta­būs žmo­nės bu­vo. Bet vi­są tą lai­ką ieš­ko­jau, kur dar ga­lė­čiau sa­ve re­a­li­zuo­ti. Ka­dan­gi esu bai­gu­si pre­ky­bos moks­lus, ban­džiau įvai­rias su ja su­si­ju­sias sri­tis, pra­de­dant tin­kli­niu mar­ke­tin­gu ir bai­giant tie­siog par­da­vi­mo agen­te.

Bet vis bu­vo ne tai. Ir tik bai­gu­si gy­vū­nų kir­pi­mo kur­sus ir pra­dė­ju­si kaip pa­pil­do­ma veik­la už­si­im­ti au­gin­ti­nių gra­ži­ni­mu, su­pra­tau, kad pa­ga­liau esu tei­sin­ga­me ke­ly­je.

Grį­ži­mą į tė­vy­nę tur­būt taip pat pa­ska­ti­no se­sers grį­ži­mas ir vi­sos ki­tos su­si­klos­čiu­sios ap­lin­ky­bės. Ir iš­ties, pra­ėjus vos po­rai mė­ne­sių, jau­čiau­si tar­tum nie­kur net ne­bu­vau iš Aly­taus iš­vy­ku­si.

– Šve­di­ja, Bel­gi­ja pa­pras­tai įvar­di­ja­mos kaip tos ša­lys, ku­rio­se be­veik nė­ra be­na­mių gy­vū­nų. O ko­kia pa­dė­tis An­gli­jo­je?

– Na­mi­niai gy­vū­nai ma­ne ly­di vi­są gy­ve­ni­mą. Ir pas­ta­rai­siais aš­tuo­ne­riais me­tais, ga­li­ma sa­ky­ti, jie ta­po ma­no gy­ve­ni­mo da­li­mi. Gy­ve­nant Lon­do­ne, kas die­ną tek­da­vo daug ju­dė­ti, o tu­rint dar ir sa­vo du šu­nis, tek­da­vo ir ne vie­ną par­ką ap­lan­ky­ti.

Per dvi­de­šimt me­tų taip ir ne­su­ti­kau nė vie­no be­na­mio ar val­ka­tau­jan­čio šuns. Su ka­tė­mis yra ki­taip. Jos, kaip ir Mal­to­je ar Tur­ki­jo­je, yra my­li­mos vi­sų, tai reiš­kia, kad ga­li­ma pa­ma­ty­ti prie na­mo, kur net nie­kas ir ne­lai­ko gy­vū­nų, pa­dė­tus du­be­nė­lius su van­de­niu ir mais­tu.

Taip, An­gli­jo­je yra gy­vū­nų prie­glau­dų, bet, aš ma­nau, jie ten nu­ke­liau­ja ne­pa­ju­tę be­na­mio gy­ve­ni­mo.

– Esa­te „Ke­tur­ko­jo vil­ties“ sa­va­no­rė. Kaip šis už­si­ė­mi­mas at­si­ra­do Jū­sų gy­ve­ni­me? Ap­skri­tai, kuo Jus pa­per­ka ke­tur­ko­jai?

– „Ke­tur­ko­jo vil­ties“ sa­va­no­re esu nuo prie­glau­dė­lės įsi­kū­ri­mo. Kol gy­ve­nau Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, bu­vau vir­tu­a­li sa­va­no­rė ir rė­mė­ja, da­bar tai kas­die­ni­nė ma­no veik­la.

O be­veik vi­sų prie­glau­dų gy­ve­ni­me at­si­ra­dau nuo 2017 me­tų, kai nu­spren­džiau, kad no­riu ša­lia tu­rė­ti ke­tur­ko­jį drau­gą iš Lie­tu­vos prie­glau­dė­lės. Ta­da ma­ne su­ža­vė­jo Uk­mer­gės „Kla­jū­no“ prie­glau­dos va­do­vės Il­mos Ger­ma­nie­nės nuo­šir­dus at­si­da­vi­mas gy­vū­nams, kas tur­būt ir bu­vo mo­ty­va­ci­ja ste­bė­ti ki­tų prie­glau­dų veik­lą bei pa­dė­ti kuo tik ga­li­ma.

Su­si­kū­rus mū­sų „Ke­tur­ko­jo vil­čiai“, su­si­pa­ži­nau su jos įkū­rė­ju Ei­man­tu. Pri­ta­riau vi­soms jo vi­zi­joms ir sa­vo veik­lą per­kė­liau į Aly­taus mies­tą. Da­bar, be mū­sų prie­glau­dė­lės, dar daž­no­kai va­žiuo­ju pa­dė­ti į Kau­no gy­vū­nų glo­bos na­mus „No­jus“.

Mau­dau, šu­kuo­ju ir ker­pu ke­tur­ko­jus bė­du­lius. Daž­nai ma­nęs klau­sia, o ko­dėl gy­vū­nai, o ne vai­kai ar se­ne­liai? At­sa­kau: ger­biu kiek­vie­ną lab­da­rin­gą veik­lą. Gy­vū­nuo­se ma­tau tik mei­lę ir at­si­da­vi­mą žmo­gui. Juo­se nė­ra me­lo. Ir tai ma­ne ža­vi bei ska­ti­na rū­pin­tis bū­tent jais.

– Sa­vo Cen­tro gy­vū­nų kir­pyk­lė­lė­je, ku­rio­je lan­ky­to­jus tar­si koks ad­mi­nist­ra­to­rius pa­si­tin­ka šu­ne­lis Za­kas, rū­pes­tin­gai iš­šva­ri­na­te be­na­mių ke­tur­ko­jų kai­liu­kus, le­te­nė­les. Kaip pri­ima Jū­sų su­tvar­ky­ti šu­nys at­si­vė­ru­sį nau­ją gy­ve­ni­mą?

– Jūs tei­si, jau tre­čią mė­ne­sį kir­pyk­los ad­mi­nist­ra­to­riu­mi dir­ba „Ke­tur­ko­jo vil­ties“ glo­bo­ti­nis, o šiuo me­tu esan­tis ma­no lai­ki­no­je glo­bo­je šu­ne­lis Za­kas. Ir šias pa­rei­gas pa­si­ry­žęs ei­ti, iki at­si­ras jo žmo­gus, ku­ris pa­siū­lys jam nuo­la­ti­nius na­mus.

Sa­vo Cen­tro gy­vū­nų kir­pyk­lo­je pri­imu tiek klien­tu­kus pa­sig­ra­žin­ti, tiek prie­glau­dos bė­du­lius. Kaip džiu­gu bū­na ma­ty­ti, kai su­si­vė­lę, blo­go kva­po no­siu­kai po mau­dy­nių ir vi­sų ki­tų pro­ce­dū­rų tie­siog šyp­so­si ant kir­pi­mo sta­lo. Fo­to­gra­fuo­ju juos. Vi­si ga­li pa­si­džiaug­ti pa­si­kei­tu­siais šu­ne­liais kir­pyk­los feis­bu­ko pa­sky­ro­je „Cen­tro gy­vū­nų kir­pyk­la“.

– Su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis daž­niau­siai ten­ka su­si­dur­ti sa­va­no­riau­jant?

– Sa­va­no­rio veik­la yra iš tie­sų sun­kus dar­bas. Tur­būt di­džiau­sia pro­ble­ma yra ran­kų trū­ku­mas. Prie­glau­do­je daug no­siu­kų, o mū­sų at­ei­na ke­tu­ri pen­ki sa­va­no­riai, kar­tais ten­ka suk­tis ir dvie­se.

O taip no­ri­si vi­siems ras­ti bent ke­lias mi­nu­tes lai­ko. Ne tik mais­to ir van­dens pa­duo­ti, bet ir pa­glos­ty­ti bei leis­ti jiems pa­jaus­ti, ką reiš­kia ge­ros žmo­gaus ran­kos.

– Žmo­nės be gai­les­čio pa­lie­ka, iš­me­ta, miš­ke prie me­džio mir­ti pri­ri­ša jiems jau ne­be­rei­ka­lin­gus šu­ne­lius. Pa­žvel­ki­me į tai gi­liau, fi­lo­so­fiš­kai: ar ga­li sek­tis žmo­gui, ku­ris li­ki­mo va­liai be šir­dies grau­ža­ties pa­lie­ka my­lė­tą au­gin­ti­nį?

– Tai tur­būt pas skau­džiau­sias klau­si­mas ne tik man, bet ir vi­siems, my­lin­tiems gy­vū­nus.

Aš jau se­niai žmo­gaus, žiau­riai pa­si­el­gu­sio su sa­vo au­gin­ti­niu, žmo­gu­mi ne­va­di­nu. Tai tik be­si­elės dvi­ko­jės bū­ty­bės. Džiau­giuo­si, kad vis dau­giau tarp mū­sų at­si­ran­da, ku­rie tai­so to­kių „dvi­ko­jų“ klai­das.

– Tei­gia­ma, kad rei­kia žmo­nes švies­ti. Bet kaip tai da­ry­ti, kad bū­tų iš­girs­ta? Vi­suo­me­nės akys ir au­sys kryps­ta į Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos spe­cia­lis­tus, bet, re­mian­tis spau­da, jie daž­nai kon­sta­tuo­ja, kad gy­vū­nų lai­ky­mo są­ly­gos ati­tin­ka nor­mas, ta­čiau aki­vaiz­du, kad to­li gra­žu taip nė­ra. Juk tik pa­ės­ti gy­vū­nui ne­už­ten­ka.

– Žmo­nėms švie­ti­mas, edu­ka­ci­ja rei­ka­lin­gi nuo ma­žų die­nų. Ir pa­ga­liau tai vyks­ta. „Ke­tur­ko­jo vil­ties“ įkū­rė­jas Ei­man­tas daž­nai va­žiuo­ja į mo­kyk­las, dar­že­lius. O ir vai­kai su mo­ky­to­jais at­va­žiuo­ja į prie­glau­dė­lę. Tai nuo­sta­bu.

Di­de­lę įta­ką vi­suo­me­nei da­ro te­le­vi­zi­ja bei spau­da. Taip no­rė­čiau, kad vie­toj lai­dos „Fa­rai“ bū­tų lai­da „Prie­glau­dų gy­vū­nų is­to­ri­jos“. Net ne­abe­jo­ju, kad to­kios lai­dos rei­tin­gai bū­tų aukš­tes­ni.

O ir tau­tos mo­ra­li­niam men­ta­li­te­tui duo­tų kur kas dau­giau nau­dos nei žiū­rė­ji­mas į nuo al­ko­ho­lio ap­svai­gu­sius tvar­kos pa­žei­dė­jus.

– Dar pri­min­ki­te, ko­kia Jū­sų iš­ti­ki­mo šu­ne­lio, kir­pyk­los vei­do Za­ko is­to­ri­ja?

– Za­ko at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja pra­si­dė­jo per­nai, ko­vo mė­ne­sį. Jį pa­ste­bė­jo laks­tant Laz­di­jų mies­te. Bu­vo su­žeis­ta vie­na jo ko­jy­tė. Vie­na mer­gi­na, pa­ste­bė­ju­si jį, ban­dė pri­si­jau­kin­ti su mais­tu. Ta­čiau šu­ne­lis, pa­ma­tęs žmo­gų, vis pa­bėg­da­vo.

Mer­gi­na gy­ve­na gy­ven­vie­tė­je ša­lia Laz­di­jų, tad va­žiuo­da­ma ji vis ma­tė val­ka­tau­jan­tį. Za­kas at­lėk­da­vo ir į tą gy­ven­vie­tę.

Kar­tą jos ma­ma, ve­džio­da­ma sa­vo au­gin­ti­nį, pa­ma­tė pie­vo­je gu­lin­tį šu­nį. Pa­ma­nė, jog tai di­de­lis šuo, nes ma­tė jį iš to­lo. Pa­skam­bi­no sa­vo duk­rai. Mer­gi­na at­ėjo į pie­vą pa­si­ė­mu­si pa­klo­dę, mais­to bei van­dens. Pa­ma­tė, kad tai jos ma­ty­tas su­žeis­tas ne­lai­mė­lis.

Jis jau nie­kur ne­bė­go, ma­tyt, bu­vo la­bai iš­al­kęs ir pa­var­gęs. Ji ir pa­skam­bi­no į prie­glau­dą. Taip jis at­si­ra­do pas mus, prie­glau­do­je. Šu­ne­liui bu­vo at­lik­ta su­dė­tin­ga ko­jy­tės ope­ra­ci­ja.

Jį pa­si­ė­miau į na­mus re­a­bi­li­ta­ci­jai bei lai­ki­nai glo­bai. Taip ir dir­ba kir­pyk­lo­je „ad­mi­nist­ra­to­riu­mi“, kol at­si­ras tik­ri na­mai.

– Be jo tu­ri­te ir dau­giau au­gin­ti­nių, ko­kių? Įdo­mu ir tai, kiek me­tų tu­rė­jo­te, kai įsi­gi­jo­te sa­vo pir­mą­jį šu­ne­lį?

– Šiuo me­tu tu­riu du šu­ne­lius, ku­rie taip pat iš prie­glau­dų. Rei­nė – ka­ly­tė, at­ke­lia­vu­si pas ma­ne dar į Lon­do­ną iš Uk­mer­gės „Kla­jū­no“, ir šu­niu­kas Mak­sas iš „Nu­a­ro“.

Dar tu­riu dvi mur­kles, vie­na – bu­vu­si „Ke­tur­ko­jo vil­ties“ glo­bo­ti­nė.

O ma­no pir­mie­ji vai­kys­tės au­gin­ti­niai bu­vo žiur­kė­nai. Ir už tai esu la­bai dė­kin­ga tė­vams, kad lei­do nuo jų pra­dė­ti mo­ky­tis at­sa­ko­my­bės ir rū­pes­čio au­gin­ti­niais.

Šu­ne­liai na­muo­se pra­dė­jo at­si­ras­ti jau su­kū­rus šei­mą ir gi­mus sū­nui.

– Man la­bai pa­ti­ko to­kia gy­vū­nų glo­bė­jų min­tis – gy­vū­nų at­si­ra­di­mas na­muo­se yra šei­mi­nin­kų, o ne gy­vū­nų spren­di­mas, to­dėl at­sa­ko­my­bę už vi­sa tai tu­ri pri­si­im­ti ne kas ki­tas, o šei­mi­nin­kas. Kaip ma­no­te, ko­dėl tiek daug šei­mi­nin­kų tos at­sa­ko­my­bės ven­gia?

– Taip, gy­vū­no at­si­ra­di­mas kiek­vie­no žmo­gaus na­muo­se yra jo spren­di­mas bei pri­si­i­ma­ma vi­sa­pu­siš­ka at­sa­ko­my­bė už jį.

De­ja, mū­suo­se dar daug sa­va­nau­dė­lių, ku­rių na­muo­se au­gin­ti­niai at­si­ran­da to­dėl, kad da­bar to­kie „ant ban­gos“, kad kai­my­nas įsi­gi­jo, o kaip aš ga­liu bū­ti pras­tes­nis.

Ir, gal pats blo­giau­sias va­rian­tas – „vai­kas už­si­no­rė­jo, tai ir nu­pir­kau“. Dė­ko­ju Die­vui, kad vi­suo­me­nė pra­dė­jo są­mo­nė­ti. Per pas­ta­rą­jį mė­ne­sį net dvi šei­mos at­si­ve­dė sa­vo ma­ža­me­čius į prie­glau­dą ve­džio­ti ir kar­tu lai­min­gą pa­da­ry­ti šu­ne­lį, pa­si­i­mant jį į na­mus.

Pir­mos šei­mos ban­dy­mas bu­vo sėk­min­gas. Lai­min­gas Diu­fis jau ma­tuo­ja­si nau­jus na­mus. De­ja, ant­ros šei­mos sū­nus, nors ir bu­vo re­zer­va­vę šu­niu­ką, at­si­pra­šė, pa­aiš­ki­nęs vis­gi su­pra­tęs, kad per anks­ti jam tu­rė­ti šu­ne­lį.

La­bai džiau­giuo­si to­kiu tė­vų spren­di­mu auk­lė­jant sa­vo at­ža­lą.

– Iš tie­sų, la­bai iš­min­tin­gi Jū­sų pa­mi­nė­tų šei­mų žmo­nės. Jų vai­kai taip pat bus jaut­rūs gy­vū­nų at­žvil­giu, bus pa­vyz­dys ki­tiems. Šuo sa­vo gy­ve­ni­mo ne­tu­ri, jis gy­ve­na tą, ku­rį su­tei­kia šei­mi­nin­kas. No­ri­si iš­girs­ti dau­giau pa­ta­ri­mų, kaip įver­tin­ti, ar tik­rai tu­ri­me ga­li­my­bę į sa­vo gy­ve­ni­mą pri­im­ti au­gin­ti­nį? Į ką pa­tar­tu­mė­te at­si­žvelg­ti žmo­nėms, no­rin­tiems įsi­gy­ti šu­nį, ypač tu­rin­tiems ma­žų vai­kų?

– Au­gin­ti­nio at­ėji­mas į mū­sų gy­ve­ni­mą ne­tu­rė­tų bū­ti spon­ta­niš­ka už­gai­da. Tai ne daik­tas, ku­rį kar­tais ir ne­la­bai rei­ka­lin­gą nu­si­per­kam ir, be šir­dies grau­ža­ties, ga­li­me įkiš­ti į to­li­miau­sią len­ty­nos kam­pą.

Au­gin­ti­niui ne­pa­kan­ka tik bū­ti pa­mai­tin­tam ir iš­ves­tam trum­pam į lau­ką. Jie ir yra au­gin­ti­niai, ku­rie su­tei­kia žmo­gui pil­nat­vės jaus­mą. Ir, jei žmo­gus to no­ri, au­gin­ti­nis jam tran­sliuos tik mei­lę ir at­si­da­vi­mą. Be jo­kio ap­si­me­ti­nė­ji­mo.

– Ką reiš­kia toks pa­sa­ky­mas – šu­nys ga­li bū­ti įsi­gy­ja­mi dėl vai­ko, o ne vai­kui?

– Vi­siš­kai tei­sin­gai el­gia­si tie tė­vai, ku­rie su­pran­ta, kad šu­nį įsi­gy­ja sau ir dėl vai­ko, o ne vai­kui.

Tik ste­bė­da­mas tė­vų el­ge­sį su au­gin­ti­niu ir rū­pi­ni­mą­si juo, vai­kas augs tik­ru žmo­gu­mi su mei­le ne tik sa­vo au­gin­ti­niui, bet ir vis­kam, kas gy­va.

– Gy­vū­nų my­lė­to­jus la­bai su­jau­di­no Be­ra, ku­ria pa­si­rū­pi­no „Ke­tur­ko­jo vil­tis“. Koks jos li­ki­mas?

– Be­ru­tės is­to­ri­ja su­krė­tė mus vi­sus. Vie­nin­te­lis klau­si­mas su­ko­si gal­vo­se: „KO­DĖL?“ Bu­vo bai­su į ją žiū­rė­ti. Vie­ni kau­lai ir oda.

Žmo­gaus sa­va­nau­diš­ku­mui ri­bų nė­ra. Ji, iš­ken­tu­si la­bai daug, po vi­sų aug­lių ša­li­ni­mo ope­ra­ci­jų Kau­no kli­ni­ko­je „Vet­vi­la“, sa­vo na­mus ra­do nuo­sta­bio­je sa­va­no­rių šei­mo­je Drus­ki­nin­kuo­se.

Ne­rin­ga ir Ro­mas jau ne vie­ną šu­ne­lį bu­vo pa­si­ė­mę lai­ki­nai glo­bai ir da­bar pri­ėmė spren­di­mą pa­si­rū­pin­ti šia varg­die­ne iki pas­ku­ti­nės jos gy­ve­ni­mo die­nos.

Ne­tru­kus vi­si, kam rū­pi jos li­ki­mas, feis­bu­ko „Ke­tur­ko­jo vil­tis“ pa­sky­ro­je ga­lės pa­ma­ty­ti jos pir­mus žings­nius į nau­ją gy­ve­ni­mą ir tik­rą vir­smą iš šuns ske­le­to į tik­rą Be­ru­tę, ku­ri jau gy­ve­na so­ti ir my­li­ma.

Ir pa­bai­gai. My­lė­ki­te gy­vū­nus, rū­pin­ki­tės jais. At­ei­ki­te pas mus pa­dė­ti žmo­gaus nu­skriaus­tie­siems. Ge­ra da­ry­ti yra ge­ra. Ir bū­ki­me žmo­nė­mis.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.