Vil­ka­viš­kio vys­ku­po Ri­man­to Nor­vi­los ve­ly­ki­nis svei­ki­ni­mas

Vėl šven­čia­me Kris­taus Pri­si­kė­li­mo iš­kil­mę – šv. Ve­ly­kas. Nors jas pa­si­tin­kant daug ne­ži­nios dėl ne­si­liau­jan­čios pan­de­mi­jos, gy­ve­ni­mas vie­naip ar ki­taip tę­sia­si. Tai mums pri­me­na be­si­sklei­džian­tis pa­va­sa­ris, iš šil­tes­nių kraš­tų su­grįž­tan­tys paukš­čiai.

Taip pat ir žmo­nių no­ras nu­si­mes­ti žie­mi­nius dra­bu­žius, įkvėp­ti pa­va­sa­riš­ko gai­vu­mo, jaus­tis lais­viau. To­kius lū­kes­čius dar la­biau su­stip­ri­na ir Kris­taus Pri­si­kė­li­mo, jo per­ga­lės prieš mir­tį šven­ti­mas.

Tiek ge­res­niais, tiek sun­kes­niais lai­kais žmo­nių gy­ve­ni­mas ne­su­sto­ja. Die­vas, su­kū­ręs žmo­gų ir ap­do­va­no­jęs jį lais­ve, drau­ge kiek­vie­ną iš mū­sų kvie­čia vi­so­kio­mis gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bė­mis kur­ti ir skleis­ti gė­rį, įkū­ny­ti ar­ti­mo mei­lę.

Tuo va­do­vau­ja­mės, nors kiek­vie­nas iš pa­tir­ties ge­rai ži­no­me, jog ne vi­sa­da bū­na pa­va­sa­ris, ne vi­sa­da esa­me lais­vi nuo su­si­dū­ri­mų su blo­giu, nuo kan­čios, ne vi­suo­met iš­ven­gia­me nuo­mo­nių skir­tin­gu­mo ar ide­o­lo­gi­nių prieš­ta­ra­vi­mų.

Taip yra, nes Kū­rė­jas mums do­va­no­jo pa­sau­lį, ku­ria­me, pa­sak Evan­ge­li­jos, yra ir pe­lų, ir grū­dų. Ku­ria­me vi­sa­da yra ir bus įtam­pa tarp gė­rio ir blo­gio. Tik to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis žmo­gus ga­li pa­žin­ti, kas yra ge­ra, o kas blo­ga. To­kiuo­se gy­ve­ni­mo sce­na­ri­juo­se Vieš­pats mus iš­ti­ria ir kiek­vie­nam su­da­ro ga­li­my­bes to­bu­lė­ti, ne­var­žy­da­mas pa­si­rin­ki­mo lais­vės.

Mus iš­ban­dy­da­mas Die­vas duo­da ne tik lais­vę ir erd­vę gy­ven­ti pa­sau­ly­je, bet ir ap­do­va­no­ja ma­lo­nė­mis, ku­rio­mis vi­du­jai stip­ri­na, drą­si­na, pa­de­da aug­ti, kad su Kris­tu­mi pri­si­kel­tu­me ir pa­siek­tu­me di­din­giau­sią tiks­lą – am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą.

Ve­ly­kų šven­ti­mas, ypač Di­džio­jo Ve­ly­kų tri­die­nio li­tur­gi­ja mums pri­me­na, jog Kris­tus, vyk­dy­da­mas sa­vo pa­siun­ti­ny­bę, iki pri­si­kė­li­mo per­ei­na per kan­čią ir mir­tį Gol­go­to­je. Ir mums gy­ve­ni­me ne vi­sa­da bus vien tik leng­va ir ma­lo­nu. Ne­iš­veng­si­me įtam­pų, prieš­ta­ra­vi­mų. Juk ir pats Jė­zus pa­sau­ly­je yra prieš­ta­ra­vi­mo žen­klas (plg. Lk 2, 34).

Vi­si sun­ku­mai, iš­ban­dy­mai, prieš­ta­ra­vi­mai pra­eis. Baig­sis įvai­rūs gy­ve­ni­mo rū­pes­čiai, dar­bai ir var­gai, pan­de­mi­jos ir ka­rai. Ta­čiau šia­me gy­ve­ni­me bū­tent to­kio­mis kon­kre­čio­mis ap­lin­ky­bė­mis esa­me iš­ban­do­mi, stip­ri­na­mi ir to­bu­li­na­mi. Per tai iš­moks­ta­me aug­ti Die­vo ir ar­ti­mo mei­le. Jei Vieš­pa­ties pa­de­da­mi tvir­tai ir iš­ti­ki­mai lai­ky­si­mės jo ir, kaip sa­ko­ma ant­ra­me Ve­ly­kų die­nos šv. Mi­šių skai­ti­ny­je, siek­si­me to, kas aukš­ty­bė­se (plg. Kol 3, 1), ga­liau­siai į sa­vo gy­ve­ni­mo lo­by­ną su­rink­si­me ver­tin­giau­sius da­ly­kus.

Kad ir ko­kios bū­tų gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bės, drą­siai ke­liau­ki­me pir­myn su­si­tel­kę į svar­biau­sią sa­vo gy­ve­ni­mo tiks­lą, kad, kaip sa­ko­ma Laiš­ke žy­dams, „ne­pra­plauk­tu­me tar­si lai­vas pro uos­tą“ (Žyd 2, 1). Ne­pai­sant šian­die­nos iš­ban­dy­mų ir ne­ži­nios, Kris­taus Pri­si­kė­li­mo iš­kil­mė vi­siems džiu­giai te­skel­bia Jė­zaus per­ga­lę, ku­ri mums lai­duo­ja vi­sus lū­kes­čius pra­noks­tan­tį pa­ža­dą – am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą.