„Vie­ci­nes kar­tas” pra­kal­bi­nu­siai Ra­min­tai Ma­ciu­le­vi­čiū­tei te­ko pa­si­jus­ti ir de­tek­ty­ve, ir ty­ri­nė­to­ja, ir istorike

Saulė Pinkevičienė
Komentarai (3)
2019 Lapkritis 15
Pa­ro­dos au­to­rė Ra­min­ta Ma­ciu­le­vi­čiū­tė, mu­zie­ji­nin­kė Gin­ta­rė Mar­ke­vi­čie­nė ir Ros­hamn Ter­rell.
Pa­ro­dos au­to­rė Ra­min­ta Ma­ciu­le­vi­čiū­tė, mu­zie­ji­nin­kė Gin­ta­rė Mar­ke­vi­čie­nė ir Ros­hamn Ter­rell. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės jau­no­jo me­ni­nin­ko sti­pen­di­jos lai­mė­to­ja R.Ma­ciu­le­vi­čiū­tė – ant­ros kar­tos aly­tiš­kė, bai­gu­si stu­di­jas Kau­ne ir ten pra­lei­du­si aš­tuo­ne­rius me­tus bei su­grį­žu­si į gim­tą­jį mies­tą. Čia ji sėk­min­gai re­a­li­zuo­ja sa­ve kū­ry­bo­je, šiuo me­tu – fo­to­gra­fi­jo­je. Jau­no­ji me­ni­nin­kė sa­ko, kad jai la­bai svar­bi ži­nu­tė, ku­rią sa­vo kū­ry­bo­je siun­čia žiū­ro­vams, o fo­to­gra­fi­jų cik­las „Vie­ci­nės kar­tos“ sklei­džia la­bai as­me­niš­ką ir kar­tu uni­ver­sa­lią in­for­ma­ci­ją: „Ieš­ko­ki­me sa­vo šak­nų.“

– Ra­min­ta, pa­pa­sa­ko­ki­te šiek tiek pla­čiau apie sa­ve.

– Esu aly­tiš­kė, bai­giau Pu­ti­nų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, Dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­lo­je pa­si­rin­kau kos­tiu­mo di­zai­no stu­di­jas. Di­de­lę įta­ką (kū­ry­bi­ne ir gy­ve­ni­miš­ka pras­me) pa­da­rė mo­ky­to­ja Gin­ta­rė Mar­ke­vi­čie­nė. Ji tar­si at­ra­ki­no ma­no vi­du­je kaž­ko­kią skry­nią, pa­ža­di­no no­rą pa­žin­ti pro­tė­vių kul­tū­rą. Ne­ži­nau, ar esu mies­to, ar kai­mo vai­kas, bet man la­bai svar­bi gam­ta, me­džiai, žo­lė, o Aly­tus – tik­rai ža­lias mies­tas. Iš­va­žia­vu­si stu­di­juo­ti dai­lės pe­da­go­gi­kos Kau­no ko­le­gi­jo­je, daž­nai grįž­da­vau į Aly­tų. Man vi­sa­da čia bu­vo ge­ra. Esu atvira bendravimui su žmonėmis ir bendradarbiavimui. Mokytojas jaučia didelę atsakomybę ne tik už save, tačiau ir už kitus, tad labai svarbu, kaip bendrauja su vaikais, kaip juose pabudina vidinius kūrybinius resursus. Kau­ne tu­rė­jau įvai­rios pe­da­go­gi­nės prak­ti­kos, nes lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­je pra­lei­dau aš­tuo­ne­rius me­tus. Bai­giau ma­gist­ro stu­di­jas Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te, Kū­ry­bi­nių in­dust­ri­jų pro­gra­mą. Aka­de­mi­nė­je ter­pė­je daug dė­me­sio sky­riau ir lai­ko pra­lei­dau su ben­druo­me­nė­mis, dirb­da­ma su jo­mis ir jas ty­ri­nė­da­ma, pri­si­de­da­ma prie įvai­rių kū­ry­bi­nių pro­jek­tų. Bai­gia­ma­sis ma­gist­ran­tū­ros dar­bas bu­vo pa­rem­tas ty­ri­mais apie Kau­no mies­to Ža­lia­kal­nio ben­druo­me­nės po­ten­cia­lą, gy­ven­to­jų įsi­trau­ki­mą į po­li­ti­ką ir pri­si­dė­ji­mą prie po­zi­ty­vių vi­suo­me­nės po­ky­čių. Man tai at­ro­dė la­bai įdo­mu.

– Sa­vo me­ni­nį pro­jek­tą-ty­ri­mą „Vie­ci­nės kar­tos“ vis dėl­to su­sie­jo­te su gim­tuo­ju Aly­tu­mi?

– Iš tik­rų­jų ki­to­kios min­ties ir ne­bu­vo, nes aš juk grį­žau gy­ven­ti į Aly­tų. Šis pro­jek­tas yra tam tik­ras  so­cio­lo­gi­nis ty­ri­mas, o ja­me iš­gry­nin­ti rak­ta­žo­džiai at­sklei­džia mies­to kul­tū­rą per tai, kaip žmo­gus pats į sa­ve žvel­gia gy­ven­da­mas tam tik­ru lai­ku, ap­lin­ko­je ir vie­to­je. Ži­no­ma, į to­kią te­ma­ti­ką ga­li­ma žiū­rė­ti kur kas pla­čiau – pa­vyz­džiui, kaip mes vi­si jau­čia­mės Že­mės pla­ne­to­je?

Pa­ti idė­ja at­ėjo iš kū­ry­bi­nės pu­sės, per ma­no pa­čios pa­jau­ti­mus. Už­au­gau Aly­tu­je, iš­va­žia­vau  stu­di­juo­ti ir vi­są lai­ką už­si­ė­miau įvai­rio­mis kū­ry­bi­nė­mis veik­lo­mis. Dau­ge­lis ins­pi­ra­ci­jų at­ėjo iš vai­kys­tės. Pu­ti­nuo­se žais­da­vau dau­gia­bu­čio kie­me. Jau ne­pri­si­me­nu, ar iš vai­kų, ar su­au­gu­sių­jų, bet iš­gir­dau, kad ši­tas gy­ve­na­ma­sis ra­jo­nas pa­sta­ty­tas ant pel­kės. Man pa­sa­ko­ji­mas pa­li­ko la­bai gi­lų įspū­dį, pra­dė­jau vaiz­duo­tė­je kur­ti, kaip čia vis­kas ga­lė­jo at­ro­dy­ti. Kur kas vė­liau at­ėjo su­vo­ki­mas, kaip ma­no mies­tas kei­čia­si. Jis pa­ly­gin­ti jau­nas, ma­no aki­mis žiū­rint, – tar­si koks fe­nik­sas, vis griau­na­mas ir sta­to­mas, pa­ky­lan­tis iš pe­le­nų. Bet į is­to­ri­ją aš taip pat žiū­riu per kū­ry­bos priz­mę, ir pro­jek­tas „Vie­ci­nės kar­tos“ pir­miau­sia yra me­ni­nis, o jam su­kur­ti ga­vau Aly­taus jau­no­jo me­ni­nin­ko sti­pen­di­ją. Kū­ry­bo­je, kaip man at­ro­do, svar­biau­sia tai, ko­kią ži­nu­tę ji ne­ša, ką au­to­rius kal­ba, kuo da­li­na­si.

– Ko­kia yra kon­kre­čiai ši­to pro­jek­to ži­nu­tė? Nes ben­druo­me­nė ją tur­būt su­vo­kė pir­miau­sia kaip mies­to is­to­ri­jos at­spin­dį per vi­siems ge­rai pa­žįs­ta­mus įvai­raus am­žiaus aly­tiš­kių gi­mi­nių is­to­ri­jas, por­tre­tus, ir tai bu­vo la­bai įdo­mu bei pa­trauk­lu.

– Ši­tas pro­jek­tas yra tar­si me­ni­nis ty­ri­mas, nes man pa­čiai rū­pė­jo iš­si­aiš­kin­ti, koks yra mies­to iden­ti­te­tas, ko­kie žmo­nės gy­ve­na, kaip jau­čia­si, ką ga­li­ma keis­ti, kad jiems čia bū­tų ge­ra. Ma­ne šiek tiek ste­bi­na, kad pats Aly­tus apie sa­ve siun­čia skir­tin­gas ži­nu­tes. Nes vie­nais me­tais jis ko­mu­ni­kuo­ja apie sa­ve kaip spor­to, ki­tais – jau kaip pra­mo­nės, vė­liau – kaip ža­lio mies­to ar  šei­mos mies­to. Žo­džiu, kiek­vie­ną kar­tą ki­taip. Bet ne ma­žiau svar­bi ne tik ofi­cia­li ko­mu­ni­ka­ci­ja (man pa­tin­ka, kad mies­to va­do­vai ku­ria dia­lo­gą su ben­druo­me­ne), bet ir tai, kaip pats žmo­gus sa­ve su­vo­kia. La­bai svar­bu, kaip jis jau­čia mies­to pul­są ir ener­gi­ją. Ko­kie miš­kai, koks ur­ba­nis­ti­nis pei­za­žas jį su­pa.

Grį­žu­si į Aly­tų, pra­dė­ju­si vaikš­čio­ti, ty­ri­nė­ti, su­grį­žau į sa­ve. Daug ži­nių, daug kū­ry­bos, daug žmo­nių. Kai ku­riuos kaž­kur esu gal­būt su­ti­ku­si, bet ne vi­sa­da pri­si­me­nu kur. Aly­taus mies­to si­tu­a­ci­ja do­mė­jau­si ir iš­vy­ku­si, ver­ti­nau, kaip jis at­ro­do ty­ri­muo­se Lie­tu­vos kon­teks­te, kuo ga­lė­tu­me vi­si pri­si­dė­ti jį kur­da­mi. Jau­čiu at­sa­ko­my­bę už vie­tą, ku­rio­je gy­ve­nu, ir už tai, ką ga­liu jai duo­ti. Ma­no „da­vi­mas“ ga­lė­tų bū­ti su­pran­ta­mas la­bai įvai­riai: var­to­ji­mo pras­me – ką ir kiek var­to­ja­me, ko­kias įmo­nes įsi­lei­džia­me į mies­tą, ko­kią ap­lin­ką sau ku­ria­me, ko­kiu oro kvė­puo­si­me. Nuo­sta­bu, kad Aly­tu­je yra daug me­džių, par­kų, įvai­rių ku­ror­ti­nio mies­to žen­klų. Vėl­gi grįž­tant prie is­to­ri­jos, kaž­kas šiuos me­džius pa­so­di­no – taip ir ky­la no­ras ieš­ko­ti sa­vo iden­ti­te­to, kul­tū­ros kaip šak­nų.

– Ko­kia bu­vo pro­jek­to vir­tu­vė?

– Tik­rai įdo­mi! Vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad rei­kė­jo ras­ti šei­mas, ku­rių ke­lios kar­tos gy­ve­no Aly­tu­je.  Tai bu­vo šiek tiek pa­na­šu į de­tek­ty­vo dar­bą. Rei­kė­jo pa­pa­sa­ko­ti sa­vo idė­ją ir pa­kvies­ti žmo­nes da­ly­vau­ti. Bu­vo ir ne­su­ti­ku­sių. Ki­ti pa­gal­vo­jo, kad pro­jek­tą su­da­rys tik fo­to­gra­fi­jos, o iš­gir­dę, kad no­rė­siu pa­ben­drau­ti, pra­šy­siu in­ter­viu – per­si­gal­vo­jo. Nes aš no­rė­jau ei­ti gi­lyn – su­rink­ti is­to­ri­jas,  žmo­nių at­si­mi­ni­mus (kai ku­rie jų gal­būt yra iš­ėję, bet ar­ti­mie­ji ga­li per­duo­ti), kad ne­nu­ei­tų už­marš­tin. Bu­vau su­da­riu­si klau­si­my­ną, ku­ris pa­dė­tų at­skleis­ti šei­mų ver­ty­bes, tra­di­ci­jas, taip pat su­si­ju­sias su Aly­taus gy­ve­ni­mu. Man at­ro­dė la­bai svar­bu su­pras­ti įvai­rių kar­tų šei­mų gy­ve­ni­mą, nes jos yra ma­žos mies­to ląs­te­lės, są­vei­kau­jan­čios mies­to kon­teks­te, ku­rį no­rė­jau at­skleis­ti. Pa­ty­riau, kad kiek­vie­nas žmo­gus ga­li pa­pa­sa­ko­ti dau­gy­bę įdo­mių da­ly­kų, bet vie­nas ak­tu­a­lus klau­si­mas vis kar­to­jo­si – gi­mi­nė­se yra daug iš­vy­ku­sių, taip pat ir grįž­tan­čių. Tai­gi ma­no iš­va­da, kad kai­ta vyks­ta, ir, kas tik­rai yra la­bai svar­bu, – vi­si tu­ri­me pa­gal­vo­ti, kaip pa­da­ry­ti, kad pa­ge­rin­tu­me są­ly­gas no­rin­tiems grįž­ti.

– Ar Jūs, kaip fo­to­gra­fi­jų cik­lo „Vie­ci­nės kar­tos“ au­to­rė, ga­lė­tu­mė­te api­ben­drin­ti, kaip aly­tiš­kiai jau­čia­si sa­vo mies­te? Gal­būt net iš­ski­riant at­ski­ras kar­tas?

– Vie­na­reikš­miš­kos iš­va­dos nė­ra, nes jie jau­čia­si la­bai įvai­riai, ta­čiau kiek­vie­na kar­ta sa­ve su­vo­kia ir api­brė­žia skir­tin­gai. Iš at­ski­rų in­ter­viu man pa­vy­ko iš­gry­nin­ti rak­ta­žo­džius, api­bū­di­nan­čius, kaip sa­ve iden­ti­fi­kuo­ja vie­na ar ki­ta kar­ta (pa­ro­do­je jie pub­li­kuo­ja­mi ei­lu­te po nuo­trau­ko­mis). Kal­bant su vy­res­nės kar­tos žmo­nė­mis, jaus­mas bu­vo su­kre­čian­tis – jie tar­si ke­liau­ja per is­to­ri­ją, ro­dos, pa­jun­ti, koks bu­vo Aly­tus anks­čiau ir yra da­bar. Tai – kaž­kas nuo­sta­baus, no­ri­si da­lin­tis tuo jaus­mu, nes jis ke­liau­ja per mū­sų šak­nis.

Ir nors pa­ro­da Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je jau bai­gė­si, ta­čiau jos ke­lias tik pra­si­de­da. Ji ke­liaus per ki­tus mies­tus ir neš ži­nu­tę, ra­gi­nan­čią mus vi­sus ieš­ko­ti sa­vų­jų šak­nų. Iš tik­rų­jų fo­to­gra­fi­jų cik­las „Vie­ci­nės kar­tos“ nė­ra tik pa­sa­ko­ji­mas apie mies­tą ir mies­tui, bet tu­ri šiek tiek pla­tes­nę pras­mę. Ma­ne jis taip pat pa­ska­ti­no pra­dė­ti gal­vo­ti apie sa­vo šei­mą, kas mums yra svar­bu vi­siems ben­drai, apie gi­mi­nės ver­ty­bes, tra­di­ci­jas.

La­bai džiau­giuo­si, kad gruo­džio 17 die­ną tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti ir pro­jek­to „Vie­ci­nės kar­tos“ ka­ta­lo­gas su trum­po­mis is­to­ri­jo­mis, ties juo šiuo me­tu ir dir­bu, nes no­ri­si iš­sig­ry­nin­ti ir pa­teik­ti tai, kas bū­tų įdo­mu ir in­for­ma­ty­vu.