„Vi­si vai­kai nuo­sta­būs ir kiek­vie­no pla­ne­ta ypa­tin­ga”

Gy­ve­na­me Aly­tu­je, ma­no vai­kui diag­no­zuo­tas įvai­ria­pu­sis rai­dos su­tri­ki­mas jau nuo 3 me­tų, šį­met dar pri­si­dė­jo diag­no­zė emo­ci­jų ir el­ge­sio su­tri­ki­mas...

Ypač sun­ku, kai vai­kas ne­kal­ba ir ne­ga­li jo su­pras­ti, kas tuo me­tu jam su­ke­lia stre­są, ko­kie dir­gik­liai su­ke­lia ne­igia­mas emo­ci­jas, to­kias kaip kri­ti­mas ant že­mės, daik­tų mė­ty­mas, o kar­tais net gal­vos dau­žy­mas.

Ap­lin­ki­niai vi­sa­da gal­vo­ja, kad tie­siog vai­kas ožiuo­ja­si. Bet įsi­vaiz­duo­kit, ką jau­čia vai­kas, kai įvyks­ta toks įsi­aud­ri­ni­mas – jis tie­siog „at­si­jun­gia“ – nie­ko ap­link ne­ma­to ir ne­gir­di. Ta­da kaip įma­no­ma grei­čiau sten­giuo­si jį iš­ves­ti iš to­kios ap­lin­kos, ku­rio­je blo­gai jau­čia­si, ar­ba jei­gu na­mie – nu­kreip­ti į ki­tą veik­lą, kad už­si­mirš­tų blo­gos emo­ci­jos.

Nie­ka­da nie­kas pa­ma­tęs ant že­mės nu­kri­tu­sį ar sė­din­tį vai­ką, ku­rį ma­ma sten­gia­si pa­kel­ti, o jis, aiš­ku, dar prie­ši­na­si, ne­pri­ei­na ir ne­pa­klau­sia „gal jums rei­kia pa­gal­bos?“ Tai jau ne­be tri­me­tis ma­žy­lis, ku­rį pa­ki­šus po pa­žas­ti­mi, kad ir ver­kian­tį, kly­kian­tį, nu­ne­ši į ma­ši­ną. O ar­gi lei­si sa­vo vai­kui vo­lio­tis ant že­mės, kol pra­eis?

Psi­cho­lo­go pa­ta­ri­mas – rei­kia kuo grei­čiau pa­ša­lin­ti dir­gik­lius. O kur dar ki­ti iš­šū­kiai, to­kie kaip svei­ka­tos pa­tik­ri­ni­mai, kai vai­kas prie­ši­na­si bet ko­kia kai­na, nes ne­mėgs­ta, kad jį lies­tų.

Jau ne­kal­bant apie krau­jo mė­gi­nio pa­ė­mi­mą, jis sten­gia­si iš­trūk­ti bet ko­kia kai­na – daž­nai net trims žmo­nėms jį tuo me­tu iš­lai­ky­ti bū­na sun­ku... Adap­ta­ci­niai su­tri­ki­mai – ne­ga­lė­ji­mas mie­go­ti sve­ti­mo­je vie­to­je ir pan. Jam bet ko­kie pa­si­kei­ti­mai su­ke­lia ne­žmo­niš­ką stre­są.

Daž­nai ap­lin­ki­niai žiū­ri krei­vai į mus, bet mes jau įpra­to­me tų žvilgs­nių ne­ma­ty­ti... Ne­gi dėl to tu­rė­tu­me vai­ką už­da­ry­ti na­mie? Vie­na die­na sun­kes­nė, ki­tą vėl at­si­ke­li su šyp­se­na ir ban­dai gy­ven­ti taip, kad ta die­na bū­tų ge­riau­sia.

Au­gi­nant to­kį vai­ką ne­už­ten­ka bū­ti tik ma­ma, rei­kia tam tik­rų ži­nių, to­dėl apie „ki­to­kius vai­kus“ esu per­skai­čiu­si vi­sas kny­gas, da­ly­vau­ju se­mi­na­ruo­se, kad ge­riau su­pras­čiau sa­vo vai­ką ir jo el­ge­sį. 

La­bai džiau­giuo­si, kad tu­ri­me nuo­sta­bią, vi­sa šir­di­mi dar­bui at­si­da­vu­sią auk­lė­to­ją, ki­tus spe­cia­lis­tus, to­kius kaip: lo­go­pe­das, er­go­te­ra­peu­tas, ma­sa­žis­tas, ki­ne­zi­te­ra­peu­tas. Dėl jų abi­pu­sio ben­dra­dar­bia­vi­mo ir ben­dra­vi­mo su tė­vais, pa­ta­ri­mų mes žen­gia­me į prie­kį, mo­ko­mės ir to­bu­lė­ja­me. Kad ir ma­žais žings­ne­liais, bet la­bai džiu­gi­nan­čiais.

Nors iki dar­že­lio pa­kei­ti­mo ke­lias bu­vo la­bai sun­kus: „Jūs no­ri­te lo­go­pe­do dve­jų me­tų vai­kui???“ – daž­na nuo­sta­ba ir ne­ži­no­ji­mas, kaip dirb­ti su to­kiu vai­ku.

Daž­nai ras­da­vau vai­ką gru­pė­je kam­pe sė­din­tį ir ran­ko­mis už­si­den­gu­sį au­sis. Liūd­niau­sia, kad tas ieš­ko­ji­mas, kas vai­kui ge­riau, vis­ko ban­dy­mas, už­ima bran­gų lai­ką, ku­rį ge­riau skir­ti dar­bui su vai­ku.

No­rė­tų­si tik, kad ap­lin­ki­niai žmo­nės bū­tų su­pra­tin­ges­ni, kad pri­im­tų ir „ki­to­kius“ vai­kus, juk jie taip pat ypa­tin­gi!

Ma­ma In­ga