Vi­nių arit­me­ti­ka, ar­ba Taik­da­riš­ka kny­gos mi­si­ja

Sau­lė Pin­ke­vi­čie­nė
Komentarai (0)
2019 Birželis 11
Aldona Ruseckaitė
Aldonos Ruseckaitės knygos „Padai pilni vinių“ pristatymas Antano Jonyno memorialinio muziejaus sode. Giedriaus Bernataviciaus nuotr.
Savo naujausią knygą „Padai pilni vinių“ (išleido Rašytojų sąjungos leidykla) Dzūkijos sostinėje Aldona Ruseckaitė pristato jau antrą kartą. Šįsyk – pakviesta kolegų, muziejininkų, Antano Jonyno memorialinio muziejaus sode. „Aplinka tokia, kad užmirštu, jog mano tekstas“, – sakė autorė, kurios knygos ištraukas skaitė Šv. Benedikto gimnazijos jaunimas (lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irena Leščinskienė). Vaizdavimui A.Ruseckaitė pasirinko dramatiškiausią ir paslaptingiausią Salomėjos Nėries gyvenimo penkerių metų laikotarpį – nuo 1940 metų birželio 15-osios iki jos mirties. Knygos pavadinimas atsirado anksčiau nei ji parašyta. „Padai pilni vinių“ – citata iš sunkiai sergančios poetės laiško vyrui, kuriame ji prašo atnešti įdėklus į ligoninės šlepetes, kurios išsidėvėjo tiek, kad paduose jaučiasi vinutės. A.Ruseckaitei ši frazė tapo neilgo S.Nėries gyvenimo (poetė mirė eidama 41-uosius) metafora. Neužimdama nei ginančiosios, nei teisiančiosios pozicijos, autorė palieka skaitytojui spręsti, kiek dėl to buvo kaltas sudėtingas laikas, o kiek prigimtis, ir kiek vinių į padus „įsikalė“ sau pati Salomėja.

Nau­jų fak­tų apie Sa­lo­mė­jos Nė­ries gy­ve­ni­mą Al­do­na Ru­sec­kai­tė su­ži­no­jo ir Aly­tu­je

 

 Ar rei­kia gin­ti?

A.Ru­sec­kai­tė sa­ko, kad kny­gos apie S.Nė­rį jos pla­nuo­se ne­bu­vo, o at­si­ra­do kaip sie­kis pa­čiai sau pa­a­na­li­zuo­ti lai­ko­tar­pį, vis dar ke­lian­tį vi­suo­me­nė­je daug aist­rų. Taip pat kal­bant ir apie ki­tus kū­rė­jus, kaip ra­šo au­to­rė, ku­rių „pirš­tų ga­liu­kai sma­luo­ti bu­vo, bet at­si­plau­ti pa­vy­ko“.

„Va­do­va­vau Mai­ro­nio li­te­ra­tū­ri­niam mu­zie­jui, ku­riam pri­klau­so ir Nė­ries na­mas-mu­zie­jus Pa­le­mo­ne, te­ko reng­ti jam eks­po­zi­ci­jas, su­si­dur­ti su re­no­va­ci­jos rei­ka­lais“, – pa­sa­ko­ja A.Ru­sec­kai­tė.

Te­ko pa­tir­ti, kaip kon­tro­ver­siš­kai šian­dien yra ver­ti­na­ma po­etė, net­gi va­di­na­ma iš­da­vi­ke. „Man at­ro­dė, kad tu­riu ap­gin­ti Nė­rį, jei jau tu­ri­me jos mu­zie­jų, tai­gi, tam tik­ra pras­me, bu­vau jos ad­vo­ka­tė“, – pri­si­pa­žįs­ta. Su­si­mąs­ty­ti pa­ska­ti­no re­to­ri­niai klau­si­mai, ar pa­ti po­etė to no­rė­tų? Ar ją ap­skri­tai rei­kia gin­ti? Iki šiol kal­bant apie po­etę ar­ba ak­cen­tuo­ja­ma jos kū­ry­ba ir nu­ty­li­mi biog­ra­fi­jos fak­tai, ar­ba ji smer­kia­ma už po­li­ti­nę veik­lą, pa­žiū­ras, o kū­ry­ba yra tar­si nu­ver­ti­na­ma biog­ra­fi­jos kon­teks­te.

„Ar Nė­ris taip la­bai pa­si­tar­na­vo so­vie­ti­niam re­ži­mui – abe­jo­čiau. Ji nie­ko ne­pa­da­rė vie­na, as­me­niš­kai. Gal tik „Po­ema apie Sta­li­ną“ jos „in­dė­lis“, o vi­sa ki­ta – kar­tu su ki­tais, juk pri­duo­ti Lie­tu­vą „Sta­li­no sau­lei“ va­žia­vo 20 de­le­ga­tų, tiek pat, kiek pa­si­ra­šė 1918 me­tų Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­tą. Ne­tei­si­nu, po­etė tu­ri nuo­dė­mių, bet Lie­tu­vą ji my­lė­jo už vis­ką la­biau. Per ka­rą Mask­vo­je ji bu­vo tik sraig­te­lis, vy­rų su­ki­nė­ja­mas, gau­da­vo ofi­cia­lius raš­tus, kad per ma­žai da­ly­vau­ja vi­suo­me­ni­nė­je ir ra­šy­to­jų veik­lo­je, jau ir li­ga bu­vo pra­si­dė­ju­si, pras­tai jaus­da­vo­si. Jos ne­an­ga­žuo­tos, bet tik­ros ei­lės yra skau­džiai per­smelk­tos Lie­tu­vos il­ge­sio“, – sa­ko A.Ru­sec­kai­tė.

Vy­riau­sio­ji anū­kė – Sa­lo­mė­ja

Kny­go­je pa­tei­kia­ma dau­gy­bė do­ku­men­ti­kos, taip pat ir apie ma­žiau ži­no­mą ka­ro pe­ri­odą ra­šy­to­jos biog­ra­fi­jo­je. Mask­va, Pen­za, Ufa, vėl Mask­va ir ga­lop Kau­nas, į ku­rį su­grį­žo an­trą kar­tą iš­te­kė­ju­si, ga­vu­si Se­ra­fi­mos Verž­bi­lov­ska­jos var­dą, – tik­rai ne vi­siems gir­dė­ti S.Nė­ries biog­ra­fi­jos fak­tai.

Be­je, pri­sta­ty­da­ma kny­gą Aly­tu­je, A.Ru­sec­kai­tė sa­ko net­gi iš­gir­du­si nau­jų de­ta­lių apie S.Nė­ries gy­ve­ni­mą. Vie­nos mū­sų mies­to mo­kyk­los bib­lio­te­ki­nin­kė jai pa­pa­sa­ko­jo po­etės sū­naus liu­di­ji­mą, kaip jie­du su ma­ma grį­žo ka­rui pa­si­bai­gus į Kau­ną, o juos pa­si­ti­ko Ber­nar­das Bu­čas, ku­ris gal­būt iki ga­lo ir ne­ži­no­jo žmo­nos as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo So­vie­tų Są­jun­gos gi­lu­mo­je de­ta­lių.

Grį­žus į Lie­tu­vą, 1945 me­tų pa­va­sa­rį po­etės gy­ve­ni­mas ga­lu­ti­nai kom­pli­kuo­ja­si, ją ap­nin­ka dve­jo­nės ir bai­mė. Ko­dėl tiek daug pa­žįs­ta­mų iš­vež­ta į Si­bi­rą ar pa­si­trau­kė į Va­ka­rus? Re­a­lių oku­pa­ci­nio re­ži­mo veiks­mų po­etė vis dar ne­ga­li iki ga­lo su­vok­ti.

Tė­vy­nė­je jos lau­kia ir šei­mos dra­ma – grį­žu­si, jos su­pra­ti­mu, į „iš­va­duo­tą“ Lie­tu­vą su­ži­no­jo, kad ma­ma ir ki­ti ar­ti­mie­ji, iš ku­rių vi­są ka­ro lai­ką ne­tu­rė­jo jo­kių ži­nių, emig­ra­vo, jos at­si­ža­dė­jo, su­de­gi­no šei­mos ar­chy­vą, nuo­trau­kas, laiš­kus. Iš emig­ra­ci­jos jie ne­grį­žo, 1945 me­tais lie­pos 7 die­ną Mask­vo­je nuo ke­pe­nų vė­žio mi­rė pa­ti Sa­lo­mė­ja.

Jos sū­nus Sau­lius mi­rė prieš de­šimt me­tų, už­au­gi­nęs 4 sū­nus ir 2 duk­te­ris, tai­gi po­etė tu­rė­jo še­šis anū­kus. Vy­riau­sios var­das – Sa­lo­mė­ja. Kol kas dau­giau ra­šy­to­jų ar dai­li­nin­kų gi­mi­nė­je nė­ra, nors S.Nė­ries vy­ras B.Bu­čas bu­vo ta­len­tin­gas skulp­to­rius.

Sma­kas vie­nas, ge­rų­jų bal­sų – cho­ras

„Ta­čiau kaip vie­na­me žmo­gu­je ga­li de­rė­ti toks li­te­ra­tū­ri­nis ta­len­tas ir vi­siš­kas nai­vu­mas po­li­ti­ko­je?“ – svars­tė į kny­gos pri­sta­ty­mą su­si­rin­kę aly­tiš­kiai.

A.Ru­sec­kai­tė vi­sų pir­ma siū­lo ne­pa­mirš­ti, kad lai­ko­tar­pis bu­vo toks, kai ra­mus ga­lė­jo iš­lik­ti tik vi­siš­kai nie­ko ne­vei­kian­tis žmo­gus. Vi­sai su­pran­ta­ma ir tai, kad, per­skai­tę nau­ją­ją kny­gą, au­to­rei skam­bi­no ne­ma­žai žmo­nių, ku­rie no­rė­jo pa­si­da­ly­ti sa­vo įžval­go­mis, pa­dis­ku­tuo­ti.

Kny­go­je pa­na­šioms dis­ku­si­joms įver­tin­ti (ar gal pa­ska­tin­ti?) įve­da­mi nau­ji he­ro­jai – Sma­kas ir Ge­rie­ji bal­sai. Sma­kas, be abe­jo, Sa­lo­mė­jos gy­ve­ni­mo, kū­ry­bos ir po­el­gių ar­šus kri­ti­kas, Ge­rie­ji bal­sai – (gal net cho­ras) pri­me­na fak­tus, tei­si­nan­čius Sa­lo­mė­ją. Dia­lo­gas tę­sia­si per vi­są ro­ma­ną.

„Ar šio­je kny­go­je pa­sa­kiau kaž­ką nau­jo apie S.Nė­rį? Man rū­pė­jo jos pa­žiū­rų for­ma­vi­ma­sis. Pa­aug­lys­tė­je po­etė no­rė­jo tap­ti vie­nuo­le, uni­ver­si­te­to ben­dra­bu­ty­je ant sie­nos bu­vo pa­ka­bi­nu­si kry­žių. Vė­liau – stai­gus po­sū­kis į kai­rę, mark­sis­ti­nės pa­žiū­ros, o prieš mir­tį ji at­li­ko iš­pa­žin­tį, at­sig­rę­žė į ti­kė­ji­mą“, – A.Ru­sec­kai­tės ma­ny­mu, žmo­gu­je ga­li tilp­ti dau­gy­bė da­ly­kų, ką jau kal­bė­ti apie po­li­ti­nes pa­žiū­ras ir Die­vo duo­tą ta­len­tą, ta­čiau aki­vaiz­du, kad „iš pa­žiū­rų“ pa­ra­šy­ta Sa­lo­mė­jos po­ezi­ja tik­rai nė­ra nei ta­len­tin­ga, nei tu­rin­ti iš­lie­ka­mą­ją ver­tę.

Ką da­ry­tų su pa­min­klu Cvir­kai?

„Kol ne­iš­tar­si­me gar­siai ne­ma­lo­nių tie­sų, mū­sų pra­ei­tis tik pū­liuos ir nie­ka­da ne­iš­gis“, – ra­šo kny­go­je A.Ru­sec­kai­tė. Ar ji bū­tų bal­sa­vu­si už tai, kad S.Nė­ries gat­vė Dau­guo­se bū­tų per­va­din­ta So­fi­jos Sme­to­nie­nės var­du?

„Sun­ku gin­čy­tis. Per tą per­va­di­ni­mo po­sė­dį kaž­kas iš tar­nau­to­jų skai­tė iš­trau­ką iš S.Nė­ries straips­nio „Žo­dis Lie­tu­vos klau­si­mu“, ku­ria­me ji tei­si­no trė­mi­mus. Iš tik­rų­jų šį straips­nį į JAV spau­dą pa­ra­šė Jus­tas Pa­lec­kis, pats pri­si­pa­ži­no, ta­čiau pa­si­ra­šy­ti po juo kaž­ko­dėl su­ti­ko S.Nė­ris“, – dės­to kny­gos au­to­rė.

Aly­tiš­kiai klau­sė, ar pri­tar­tų au­to­rė tiems, ku­rie ra­gi­na nu­vers­ti pa­min­klą ir ra­šy­to­jui Pet­rui Cvir­kai? Ka­te­go­riš­kos nuo­mo­nės ji ne­tu­ri, ta­čiau ma­no, kad per kū­rė­jų biog­ra­fi­ją ir kū­ry­bą ga­li­ma kal­bė­ti la­bai su­dė­tin­go­mis te­mo­mis. Pa­vyz­džiui, apie iš­da­vys­tę. Lie­tu­vos šios te­mos kol kas yra ne­iš­gy­ven­tos, ne­iš­kal­bė­tos, tai­gi tai ir rei­kia da­ry­ti, o ne sku­bė­ti teis­ti.

A.Ru­sec­kai­tės kny­ga apie S.Nė­rį „Pa­dai pil­ni vi­nių“ yra pui­ki pro­ga tai da­ry­ti – be­let­ri­zuo­ta li­te­ra­tū­ros is­to­ri­ja, pa­si­ro­do, ga­li tap­ti la­bai pa­trauk­liu žan­ru. Bent jau Aly­taus bib­lio­te­ko­se prie šios kny­gos vin­gu­riuo­ja skai­ty­to­jų ei­lu­tė.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.